Prie kvap­nios ka­vos puo­de­lio – traš­kus vės­tan­čio se­zo­no ska­nės­tas kaš­tai­nis

„Idė­ją ka­vi­nės sve­čius pa­vai­šin­ti švie­žiai skru­din­tu kaš­tai­niu par­si­ve­žiau iš Ita­li­jos. Sma­gu­riau­jan­čių kaš­tai­nius gur­ma­nų ne­ma­žai ma­čiau ir Pran­cū­zi­jo­je. Ten to­kia tra­di­ci­ja gy­vuo­ja ne vie­ną de­šimt­me­tį. Tas kva­pas, ku­ris sklin­da nuo švie­žiai ke­pi­na­mų kaš­tai­nių, ir jų sko­nis man la­bai pa­ti­ko, dvel­kė Ka­lė­dų lau­ki­mu. Su žmo­na ir nu­ta­rė­me tuo jaus­mu pa­si­da­lin­ti ir su sa­vos ka­vi­nės sve­čiais. Kam jie kaip man, kas­dien su­val­gan­čiam ne vie­ną, o vi­są sau­ją dar karš­tų kaš­tai­nių, la­bai pa­tiks, ga­lės jų ir nu­si­pirk­ti“, – tei­gė Gied­rius.

Ką tik pa­skru­din­ti kaš­tai­niai leng­vai nu­si­lu­pa, bran­duo­lys – švel­naus sko­nio, sal­dus, minkš­tas. Mums dar kiek ne­įpras­tas jų de­ri­nys, bet kas ra­ga­vo, tei­gė, kad ge­ra ka­va ir švie­žiai skru­din­tas kaš­tai­nis la­bai de­ra.

Gied­rius pa­ste­bi, kad nors ruduo – kaš­tai­nių de­rė­ji­mo me­tas, gau­ti jų ko­ky­biš­kų nė­ra leng­va, ten­ka pa­ieš­ko­ti. Kaš­tai­niai – ne­pi­gūs vai­siai, nors pla­čia­la­piai jų me­džiai, ku­rių ka­mie­nų sker­smuo pa­sie­kia ir du met­rus, o į aukš­tį iš­ky­la ir iki tris­de­šim­ties met­rų, už­au­gi­na der­lių sve­rian­tį ke­lis šim­tus ki­log­ra­mų. Gal di­des­ne kai­na įver­tin­tos jų nau­din­go­sios me­džia­gos – kaš­tai­niai tu­ri ne­ma­žai mag­nio, ka­lio, B gru­pės vi­ta­mi­nų.

Pla­tū­kiai iš tų ver­sli­nin­kų, ku­riems svar­biau už pel­ną – „Ka­vos skve­re“ ap­si­lan­kan­čių žmo­nių ge­ra nuo­tai­ka. Nors pra­ėju­sie­ji 2021-ie­ji smul­kia­jam ver­slui ne­bu­vo pa­lan­kūs, jie dau­ge­lį žmo­nių pra­džiu­gi­no „Ka­lė­di­ne ka­va“, ne­mo­ka­mai vai­ši­no vi­sus, ku­riems pri­trū­ko pi­ni­gė­lių ka­vos ar ar­ba­tos puo­de­liui. Šie­met vi­si kvie­čia­mi pa­ska­nau­ti ka­lė­diš­kai kve­pian­čių kaš­tai­nių.