Apie ką pa­sa­ko­jo Edu­ar­das Še­vard­na­dzė?

Uk­rai­nos pre­zi­den­to biu­ro pa­ta­rė­jas Olek­si­jus Ares­to­vi­čius tvir­ti­na, esą to­kios ka­ro tak­ti­kos tiks­las – pri­vers­ti Va­ka­rus, net Uk­rai­nai to ne­no­rint, sės­ti prie de­ry­bų sta­lo ir pir­mą­syk po 1945 m. Pot­sda­mo pa­da­ly­ti pa­sau­lį į įta­kos sfe­ras. Po­nas Pu­ti­nas grei­čiau­siai yra įti­kė­jęs, kad tik toks bū­das – ka­da pa­sau­lio ga­lin­gie­ji, ga­lin­tys da­ry­ti įta­ką sa­vo va­sa­lams, – už­tik­ri­na vi­sos žmo­ni­jos gy­ve­ni­mo sta­bi­lu­mą. Be re­vo­liu­ci­jų, te­ro­riz­mo be­igi ki­tų ne­ge­ro­vių. Yra po­li­ti­kos ana­li­ti­kų, ku­rie tvir­ti­na, kad per pas­ku­ti­nius pen­kio­li­ka me­tų Krem­liaus šei­mi­nin­kas sta­čiai nė­rė­si iš kai­lio, kad pa­lai­ky­tų ra­my­bę ir sta­bi­lu­mą vi­so­je bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos erd­vė­je (iš­sky­rus gal Bal­ti­jos ša­lis) ir įro­dy­tų de­mo­kra­tiniams Va­ka­rams, kad jo įsi­vaiz­duo­ja­mas sta­bi­lu­mo už­tik­ri­ni­mo bū­das vei­kia.

Kai kur jam vi­sai pa­vy­ko. To­kią prie­lai­dą ga­lė­tu­me da­ry­ti ste­bė­da­mi au­to­ri­ta­ri­nių re­ži­mų rai­dą vi­du­rio Azi­jo­je, Šiau­rės Kau­ka­zo te­ri­to­ri­jo­se. Ta­čiau Uk­rai­no­je, Mol­do­vo­je, Gru­zi­jo­je ir net Ar­mė­ni­jo­je jis pa­ty­rė vi­siš­ką fias­co. Ir dar nė per plau­ką sa­vo me­to­dais ne­įti­ki­no de­mo­kra­tinių Va­ka­rų. Ne­pai­sant to, kad Va­ka­rai po­so­vie­ti­nę Ru­si­ją prieš tris de­šimt­me­čius gra­žiai pri­ėmė į glo­ba­lios eko­no­mi­kos gran­di­nes, pir­ko ža­lia­vas, šio­je ša­ly­je plė­to­jo ga­my­bą ir dos­niai šė­rė vis la­biau ne­de­mok­ra­ti­nį Mask­vos re­ži­mą do­le­riais, sva­rais be­igi eu­rais.

Ko­dėl p. Pu­ti­nui ne­pa­vy­ko iki ga­lo ir ne vi­sur – te­ma, ku­ri pra­šo­si iš­sa­mių trak­ta­tų. Ta­čiau vie­na prie­žas­tis yra aiš­ki kaip bly­nas. Krem­liaus vir­šū­nė­lė yra so­cio­pa­tų sam­bū­ris. Žmo­nių, ku­rie yra ne­jaut­rūs ki­tiems, at­si­da­vę smur­to kul­tui.

Po tei­sy­bei da­bar, kas­kart pa­ma­tęs ir iš­gir­dęs p. Pu­ti­ną kal­bant ag­re­si­jos Uk­rai­no­je te­ma, pri­si­me­nu bu­vu­sį aukš­tą So­vie­tų Są­jun­gos vei­kė­ją, vė­liau Gru­zi­jos pre­zi­den­tą Edu­ar­dą Še­vard­na­dzę (1928-2014), ku­rį te­ko kal­bin­ti Tbi­li­sy­je 2006-ųjų lap­kri­tį.

Kal­bė­jo­mės apie daug ką, apie p. Pu­ti­ną taip pat. Po­kal­bis vy­ko li­kus be­veik dviem me­tams iki Ru­si­jos su­kel­to ka­ro su Gru­zi­ja, ša­lių san­ty­kiai jau ne­be­bu­vo šil­ti. Pa­klaus­tas ko­dėl, jo po­žiū­riu, Ru­si­jos pre­zi­den­tas taip ne­mėgs­ta Gru­zi­jos ir ki­tų po SSRS žlu­gi­mo at­si­ra­du­sių vals­ty­bių, p. Še­vard­na­dzė mįs­lin­gai at­sa­kė: „Ne­ži­nau. Tai, kas ir ko­dėl įvyks­ta is­to­ri­jo­je, kar­tais pri­klau­so nuo la­bai že­miš­kų da­ly­kų. Pa­im­ki­me, pa­vyz­džiui, Le­ni­ną. Jo mo­ti­na – Ma­ri­ja Alek­san­drov­na – pir­mą­jį sa­vo sū­nų pa­gim­dė nuo Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio, ku­ris vė­liau ta­po Ru­si­jos ca­ru. Vė­liau jau nuo ki­to vy­ro – duk­te­rį. Po kiek lai­ko (tai bu­vo nu­ro­dy­ta iš aukš­čiau) bu­vu­siai Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio mei­lu­žei Sim­birs­ke (da­bar Ul­ja­nov­skas) su­ra­do į vy­rus kaž­ko­kį, ne vi­sai įga­lų Ul­ja­no­vą ir juos su­tuo­kė. Iš­te­kė­ju­si mo­te­ris pa­gim­dė dar ke­tu­ris vai­kus, ta­čiau nė vie­no jų bio­lo­gi­nis tė­vas ne­bu­vo Ul­ja­no­vas. So­vie­tų lai­kais tai bu­vo sle­pia­ma. Ta­čiau kai Vo­lo­dia Ul­ja­no­vas (Le­ni­nas – aut.) bu­vo dar jau­nas vai­kis, jis ži­no­jo sa­vo šei­mos is­to­ri­ją ir kas iš tik­rų­jų bu­vo jo mo­ti­na, ge­ro­kai vė­liau die­vin­ta so­vie­ti­nės is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se. Dėl to jis – pro­tin­gas, iš­si­la­vi­nęs ir iš­si­moks­li­nęs – tuo pat me­tu bu­vo gy­vu­liš­kai pik­tas ir žiau­rus. To­dėl net va­ka­rie­tiš­ką Kar­lo Mar­xo fi­lo­so­fi­ją pa­ver­tė kru­vi­niau­sio­mis sker­dy­nė­mis is­to­ri­jo­je.“

Tie­są sa­kant, tą­syk aš tik per­klau­sęs in­ter­viu įra­šo su­pra­tau, kad šis pa­sa­žas apie Le­ni­ną po­kal­by­je p. Pu­ti­no te­ma at­si­ra­do ne šiaip sau. Ta­čiau man – žur­na­lis­tui tai reiš­kė šaukš­tus po pie­tų. O da­bar, net la­bai no­rė­da­mas, ne­tu­rė­čiau pas ką pa­tiks­lin­ti. Ir man kuo to­liau, tuo la­biau at­ro­do, kad bu­vęs So­vie­tų Są­jun­gos no­men­kla­tū­ros šu­las man iš tik­rų­jų pa­sa­ko­jo ne Le­ni­no, o Pu­ti­no žiau­ru­mo is­to­ri­ją. Juo­lab kiek vė­liau ra­do­si ir to­kią te­ori­ją iš da­lies pa­tvir­ti­nan­čių ar­gu­men­tų, esą da­bar­ti­nis Ru­si­jos ly­de­ris yra gi­męs vi­sai ne 1952-ai­siais, o po­ra me­tų anks­čiau. Vai­kys­tė­je jam esą te­kę gy­ven­ti net su dviem pa­tė­viais, taip pat ir Gru­zi­jo­je, kur jis – ma­žas vai­kis bu­vo uja­mas ir nie­ki­na­mas.

Po­no Še­vard­na­dzės aš klau­siau – o iš kur jis vi­sa tai ži­nąs (aiš­ku, apie Le­ni­ną). Jis at­si­du­so ir mes­te­lė­jo: „Ar jūs ne­pri­si­me­na­te, kur aš dir­bau?“ Tar­si nu­si­vy­lęs ma­ni­mi, kad ne­su­pra­tau jo užuo­mi­nos tik­ro­sios pras­mės.

Ži­no­ma, tą­syk aš tik­rai at­si­mi­niau, kad jis bu­vo ne tik SSRS Už­sie­nio rei­ka­lų, bet ir Vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras, Ko­mu­nis­tų par­ti­jos po­li­ti­nio biu­ro na­rys...