Au­re­li­ja Klė­ge­rie­nė: „Tai yra ge­ras jaus­mas, kad pa­da­riau kaž­ką ge­ro“

Apie hos­pi­sų veik­lą ji dau­giau su­ži­no­jo 2018 me­tais, spa­lio pra­džio­je, mi­nint Pa­sau­li­nės hos­pi­sų ir pa­lia­ty­vio­sios pa­gal­bos die­ną. Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je vy­ko ren­gi­nys, ku­rio me­tu bu­vo pri­sta­ty­ta Vil­niaus Pal. Kun. My­ko­lo So­poč­kos hos­pi­so veik­la. „Ma­ne taip su­ža­vė­jo ši įstai­ga, po­žiū­ris į ser­gan­čius, pa­gal­ba jų ar­ti­mie­siems, kad net sa­kiau, jog ga­lė­čiau to­kio­je įstai­go­je dirb­ti“, – pa­sa­ko­ja A.Klė­ge­rie­nė.

Ži­no­ma, tai te­bu­vo mo­men­ti­nis pa­svars­ty­mas. Au­re­li­ja – ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja, 28 me­tus dir­ba S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės In­ten­sy­vios pa­gal­bos ir re­a­ni­ma­ci­jos sky­riu­je. Čia dirb­ti pra­dė­jo dar at­lik­da­ma stu­di­jų prak­ti­ką ir sa­ko nie­ka­da dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo ne­si­gai­lė­ju­si.

Sa­vo dar­be su pa­lia­ty­via­ja pa­gal­ba slau­gy­to­ja tie­sio­giai ne­su­si­du­ria, nors, ži­no­ma, į re­a­ni­ma­ci­ją pa­ten­ka ir kri­ti­nių būk­lių pa­cien­tai. Jei ša­lia nė­ra ar­ti­mo­jo, ku­ris pa­aiš­ki­na si­tu­a­ci­ją, me­di­kai pri­va­lo gai­vin­ti net ir ne­pa­gy­do­mai ser­gan­čius mirš­tan­čius li­go­nius. Ypač so­viet­me­čiu ti­kin­tiems me­di­kams tai bu­vo ne­leng­va di­le­ma.

Sa­vo pro­fe­si­nes pa­tir­tis kny­go­je „Iš­ly­dė­ti į Tė­vo na­mus“ yra ap­ra­šiu­si aly­tiš­kė gy­dy­to­ja re­a­ni­ma­to­lo­gė Bi­ru­tė Že­mai­ty­tė. Au­re­li­jai gy­ve­ni­mas do­va­no­jo net du su­si­ti­ki­mus su šia iš­skir­ti­ne as­me­ny­be, me­di­ke ir vie­nuo­le. Pir­mą kar­tą – dar mo­kyk­los suo­le Pi­va­šiū­nuo­se, kur B.Že­mai­ty­tė at­va­žiuo­da­vo dės­ty­ti ti­ky­bos, an­trą – jau li­go­ni­nės Re­a­ni­ma­ci­jos sky­riu­je. Au­re­li­ja sa­ko, kad jai šis su­ti­ki­mas bu­vo la­bai svar­bus. B.Že­mai­ty­tė – iš tų me­di­kų, ku­rie ir so­viet­me­čiu ge­bė­jo su­teik­ti ne tik fi­zi­nę, bet ir dva­si­nę pa­gal­bą iš­ei­nan­tiems, S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Re­a­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riu­je gy­dy­to­ja dir­bo 22-ejus me­tus.

„Ma­ne hos­pi­sų veik­lo­je ža­vi tai, kad pa­gal­ba tei­kia­ma ne tik li­go­niui, bet ir ar­ti­mie­siems, na­miš­kiams, ku­rie pa­ti­ria la­bai di­de­lį krū­vį. Dar vi­sai ne­se­niai bu­vo ga­jus vi­suo­me­nės po­žiū­ris, kad on­ko­lo­gi­nis li­go­nis tar­si nu­ra­šo­mas, sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti, ką tek­da­vo iš­gy­ven­ti ar­ti­mie­siems, taip pat ir mir­ties mo­men­tu“, – sa­ko Au­re­li­ja.

Ką jai pa­čiai duo­da sa­va­no­rys­tė?

„Man pa­tin­ka, kai tu­riu daug veik­los. Tai yra ge­ras jaus­mas, kad pa­da­riau kaž­ką ge­ro. Kar­tais ir ener­gi­jos dau­giau at­si­ran­da, net po sun­kaus pa­ros truk­mės bu­dė­ji­mo li­go­ni­nė­je, kai ži­nai, kad ta­vęs rei­kia, kad tu­ri pa­si­tvar­ky­ti hos­pi­so kie­me­ly­je, nes ten vyks ren­gi­nys“, – pa­sa­ko­ja sa­va­no­rė.

Pil­dy­da­ma re­gist­ra­ci­jos an­ke­tą „Dzū­ki­jos sa­va­no­riai“ sis­te­mo­je ji nu­ro­dė, kad no­rė­tų at­lik­ti pa­pras­tus bui­ti­nius dar­bus ir ga­lė­tų skir­ti tam 20 va­lan­dų per mė­ne­sį. „Kar­tais, kai bū­na koks ra­mes­nis pe­ri­odas, aš jau klau­siu: ko­dėl jūs ma­nęs ne­kvie­čiat? Tur­būt po­rei­kis at­si­ra­do, kai jau­čiu, kad tų va­lan­dų trūks­ta“, – šyp­so­si Au­re­li­ja.

Ki­tus „Tė­viš­kės na­mų“ sa­va­no­rius ji su­tin­ka ga­na re­tai, nes ne­su­tam­pa jų gra­fi­kai, ta­čiau prieš nau­jus me­tus hos­pi­se yra tra­di­ci­ja su­si­bur­ti ir ap­tar­ti veik­las. „Ža­viuo­si šiais žmo­nė­mis, jie tik­rai ver­ti pa­gar­bos. Ir dar la­bai sma­gu, kad kaž­kas ver­ti­na šią veik­lą, kad vi­suo­me­nė­je at­si­ran­da sa­va­no­rys­tės kul­tū­ra. Nu­ste­bau pa­ma­čiu­si, kiek hos­pi­so sa­va­no­rių bū­ry­je yra jau­nų vy­rų“, – sa­ko A.Klė­ge­rie­nė.

Šei­mo­je Au­re­li­ja – ne vie­nin­te­lė iš­ban­džiu­si sa­va­no­rys­tę. Vy­res­ny­sis sū­nus pa­de­da gy­vū­nų prie­glau­do­je, vy­ras Ša­rū­nas sa­va­no­ria­vo li­go­ni­nė­je ko­vi­do epi­de­mi­jos me­tu. Kal­bai pa­si­su­kus apie pan­de­mi­ją, Au­re­li­ja pri­spa­žįs­ta: pir­mo­ji vi­ru­so ban­ga bu­vo jos pro­fe­si­nia­me gy­ve­ni­me pats su­dė­tin­giau­sias lai­ko­tar­pis. Kan­ki­no ne­ži­nia dėl šei­mos, sa­vo pa­čios sau­gu­mo, la­bai sun­ku bu­vo ma­ty­ti, kaip ne­gai­les­tin­gai li­ga pa­žei­džia žmo­gaus or­ga­niz­mą. Tuo me­tu jai te­ko dirb­ti ir ko­vi­di­nė­je, ir va­di­na­mo­jo­je „šva­rio­je“ re­ni­ma­ci­jo­je.

„Tai bu­vo sa­vo­tiš­kas ka­ras. Me­di­kai jau tu­rė­jo pa­tir­čių, ku­rias vi­suo­me­nė iš­ban­dė vė­liau, pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je, kai rei­kė­jo dau­gy­bės sa­va­no­rių, kad bū­tų su­val­dy­ta ka­ro pa­bė­gė­lių kri­zių. Me­di­kams pan­de­mi­jos me­tu te­ko dirb­ti ke­liais eta­tais, nes ko­le­gos sir­go, izo­lia­vo­si. Tai bu­vo la­bai sun­ku ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai. Me­nu pe­ri­odą, kai na­mo grįž­da­vau pro Dai­li­dės eže­rė­lį, kad bu­vi­mas gam­to­je bent kiek nuim­tų įtam­pą“, – sa­ko Au­re­li­ja.

Pas­ta­rai­siais me­tais lie­tu­viai tu­rė­jo pro­gų iš­ban­dy­ti sa­ve sa­va­no­rys­tė­je iš­skir­ti­nė­se si­tu­a­ci­jo­se – dau­ge­lį tai pa­ska­ti­no at­ras­ti ne­at­ly­gin­ti­ną veik­lą. A.Klė­ge­rie­nė ma­no, kad to­kia pa­tir­tis pra­vers­tų kiek­vie­nam, gal­būt ne pir­mu ban­dy­mu, bet vi­sa­da ga­li­ma at­ras­ti veik­lų, ku­rios su­tei­kia kas­die­ny­bei nau­jos pras­mės.