Ar atsiras Dzūkijos sostinėje pirmasis Lietuvos medžioklės istorijos ir kultūros muziejus?

Surengti parodą pasiūlė Zenonas Gramackas

„Daugelis iš mūsų medžioklę supranta ir įsivaizduoja labai įvairiai. Mokslininkams ir gamtininkams medžioklė – tai medžiojamų gyvūnų apsauga ir racionalus jų naudojimas, vieniems medžiotojams tai aktyvus poilsis gamtoje bei gamtos pažinimas, antriems – tai smagus laisvalaikio praleidimas bendraminčių draugijoje, dar kitiems – tai medžioklės kultūros, etikos ir tradicijų puoselėjimas. Taip pat dalis mūsų visuomenės mano, jog medžioklė – tai beprasmis laukinių gyvūnėlių žudymas. Tačiau, nepaisant visų skirtingų nuomonių, noriu Jums parodyti ir įrodyti, kad medžioklė gali būti ir kitaip – medžioti galima ne tik laukinius gyvūnus, medžioti galima ir antikvarinius daiktus, meno kūrinius, literatūrą, perio­dinius leidinius, dokumentus, fotografijas, medalius, apdovanojimus ir visa kita, kas yra susiję su medžioklės istorija, kultūra ir tradicijomis. Ir kaip to įrodymas yra ši pirmoji Alytuje (o galbūt ir Lietuvoje) medžioklės istorijos ir kultūros paroda“, – sakė V.Kucevičius.

Idėją surengti parodą medžiotojui pasiūlė Alytaus kolekcininkų klubo, vienijančio 92 narius, prezidentas Zenonas Gramackas. (Ketvirtadienį, beje, buvo pasveikintas jauniausias klubo narys Elvinas Janulevičius, nuo vaikystės kolekcionuojantis automobilių modeliukus, o dabar susidomėjęs ir monetomis.)

V.Kucevičius dėkojo ir sąlygas šiai parodai surengti sudariusiam Alytaus kultūros centrui ir jo direktoriaus pavaduotojai meno reikalams Jurgitai Guževičienei.

O išskirtinės padėkos nusipelnė žmona Ilona ir dukra Meda – už kantrybę ir supratingumą dėl kolekcionavimo aistros ir potraukio medžioklei. Mat nemenka šeimos biudžeto dalis, kuri galėjo būti panaudota jos reikmėms, nukeliavo kolekciniams eksponatams bei medžioklės reikmenims įsigyti.

Meda, taip pat pasirinkusi profesinį teisininko kelią, sveikindama ir didžiuodamasi tėčiu, pašmaikštavo: gerai, kad šeimoje buvo tik vienas vaikas.

Bukinistinė kolekcija – beveik 400 knygų

Parodos atidarymas sutapo su V.Kucevičiaus, kaip medžiotojo, 30-ies metų stažo sukaktimi.

„Tapus medžiotoju, nuo pat pradžių mane traukė ne tik medžioklės procesas, bet buvo įdomi pati medžioklės istorija, jos raida, įvairių laikotarpių medžioklės tradicijos bei kultūra. Todėl prieš trisdešimtį metų pradėjęs medžioti ir domėtis medžiokle plačiąja prasme, pirmiausia aš pradėjau rinkti įvairią literatūrą medžioklės tema – knygas, žurnalus, kitus periodinius leidinius. Taip lyg ir nejučiomis per šį laikotarpį susikaupė nemenka bukinistinė kolekcija – beveik 400 knygų, susijusių su medžiokle ir gamta, iš jų lietuvių kalba yra daugiau kaip du šimtai“, – prisiminė V.Kucevičius.

Jam pavyko surinkti praktiškai visus lietuviškus periodinius leidinius medžioklės tema, pradedant nuo pirmo, dar 1927 metais Tado Ivanausko pradėto leisti lietuviško žurnalo „Medžiotojas“ iki dabartiniu metu einančio vienintelio lietuviško (tačiau leidžiamo latvių redaktorių) žurnalo apie medžioklės aktualijas – „Medžioklė“.

Bėgant metams, be knygų, žurnalų ir periodinių leidinių, V.Kucevičius pradėjo rinkti įvairių laikotarpių lietuviškus medžioklės dokumentus (medžiotojų draugijų nario bilietus, medžiotojų bilietus, leidimus medžioti, medžioklės liudijimus, leidimus laikyti medžioklinius ginklus, įvairius pažymėjimus ir t. t.) bei teisės aktus, reglamentuojančius medžioklę ir su ja susijusią veiklą (medžioklės įstatymus, jų vykdymo instrukcijas, medžioklės taisykles, medžiotojų draugijų įstatus ir pan.).

Parodoje Alytaus kultūros cent­re galima išvysti gana retai pasitaikančius tarpukario Lietuvos medžiotojų dokumentus bei pirmuosius nepriklausomos Lietuvos teisės aktus, reglamentuojančius medžioklę – 1920-ųjų Laikinąsias medžioklės taisykles bei pirmąjį 1925 metų Medžioklės įstatymą ir jo vykdymo instrukciją, 1934-ųjų Medžioklės įstatymą ir šiuo metu galiojantį 2002 metų Medžioklės įstatymą.

Katalogai, medaliai, ženklai, apdovanojimai...

Kaip vieną gražiausių per ilgus metus susiformavusių medžioklės tradicijų V.Kucevičius išskiria trofėjų parodas. Visų pirma tai yra medžioklės kultūros, jos tradicijų puoselėjimas ir ugdymas. Medžioklės parodose atsispindi taisyklingos ir tausojamosios medžioklės supratimas, jos sąsajos su šalies istorija, kultūra, menu.

Sumedžioti trofėjai – tai ne tik žvėrių eksponatai, tai ir jaudinančios medžioklės akimirkos bei patirti įspūdžiai, taip pat tai kartu ir medžiotojo širdžiai brangus prisiminimas bei savotiška pagarba sumedžiotam žvėriui.

Pačiam kolekcininkui per tuos 30 medžioklės metų yra pavykę sumedžioti ne vieną įspūdingą trofėjų, kurie parodose buvo įvertinti ir apdovanoti įvairių laipsnių diplomais. Paprastai kartu su apdovanojimais kiekvienas medžioklės trofėjų parodos dalyvis visuomet gaudavo ir tos parodos katalogą.

Atsiradus daugiau tokių atributų (katalogų, medalių, plakečių), V.Kucevičiui kilo idėja surinkti visų Lietuvoje vykusių medžioklės trofėjų parodų katalogus, medalius ir kitus apdovanojimus.

Dar kita parodos ekspozicija – Lietuvos medžiotojų apdovanojimai ir medžiotojų organizacijų bei pavienių medžiotojų klubų ar būrelių ženklai. Ši kolekcionavimo tema labai siaura, nes tarpukario Lietuvoje iš viso buvo išleisti tik du ženklai, skirti medžiotojams, kurių vieną galima pamatyti parodoje – tai Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos ženklas.

Kitas ženklas – „Medžioklės sargas“ – labai retas, kolekcininko žiniomis, jų Lietuvoje yra tik du.

Už svajones – taurė miško šermukšnių vyno

V.Kucevičiaus kolekcijos pagrindą sudaro daiktai ir atributai, susiję su Lietuvos medžiokle. Tokių daiktų paieška, pasirodo, yra išties nemenkas išsūkis, nes medžioklės kultūra ir tradicijos Lietuvoje niekada nebuvo tokios gilios kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ar Čekijoje. Todėl grynai lietuviškų kolekcinių medžioklės eksponatų gauti yra tikrai sudėtinga.

Lietuvos medžioklės istorijos saugotojas išduoda paslaptį, kad turi svajonę – nori, kad visi parodos „Medžioklė kitaip“ eksponatai vieną gražią dieną atsidurtų muziejuje: „Noriu, kad Alytuje atsirastų muziejus, kuriame vietą rastų ne tik įspūdingi medžioklės trofėjai, bet jo pagrindą sudarytų eksponatai iš medžioklės istorijos ir kultūros. Tikiuosi, kad gal atsiras tokių bendraminčių, o jeigu prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėtų ir Alytaus miesto bei rajono savivaldybės, tai Dzūkijos sostinėje atsirastų pirmasis Lietuvos medžioklės istorijos ir kultūros muziejus, kuris būtų įdomus ir naudingas ne tik medžiotojams, gamtininkams ar miškininkams, bet kaip edukacinė įstaiga duotų daug naudos ir žinių tiek mūsų jaunajai kartai, tiek visai plačiai bendruomenei.“

Tegul pildosi svajonės – paro­dos atidarymo dalyviai pakėlė taures V.Kucevičiaus gaminto miško šermukšnių vyno.