Ar­tė­jan­tį krep­ši­nio se­zo­ną „Wol­ves“ žais Aly­tu­je ir bus šio mies­to ko­man­da

Ka­dan­gi Vil­niu­je kom­pa­ni­jos „Avia So­lu­tions Group“, ku­rios val­dy­bos pir­mi­nin­kas yra G.Žie­me­lis, arena re­konst­ruo­ja­ma, 2022–2023 me­tų LKLse­zo­ną „Wol­ves“ žais Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tre, va­di­na­mo­je Aly­taus are­no­je. To­dėl „Wol­ves“ bus šio mies­to ko­man­da. Vi­są se­zo­ną gar­sins Aly­taus var­dą ne tik LKL, bet ir Ka­ra­liaus Min­dau­go tur­ny­re, taip pat tarp­tau­ti­nės krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos (FI­BA) ren­gia­ma­me Eu­ro­pos tau­rės tur­ny­re.

Pir­mos va­di­na­mo­sios na­mų rung­ty­nės Aly­tu­je vyks spa­lio 3-iąją su Ute­nos „Unic­lub Ca­si­no –Ju­ven­tus“. „Wol­ves“ pir­mas sa­vo ofi­cia­lias šio se­zo­no rung­ty­ne LKL su­žais anks­čiau, bet tai bus iš­vy­kos rung­ty­nės Kė­dai­niuo­se rug­sė­jo pa­bai­go­je. Po šių rung­ty­nių ko­man­da vyks į Veng­ri­ją žais­ti FI­BA Eu­ro­pos tau­rės at­ran­kos eta­pe.

Prie nau­jo­jo BC „Wol­ves“ klu­bo vai­ro sto­jęs An­drius Žiau­be­ris džiau­gia­si dar vie­nu įdo­miu iš­šū­kiu as­me­ni­nė­je kar­je­ro­je. 43 me­tų klu­bo di­rek­to­rius jo ne­ven­gia pa­va­din­ti be­pro­tiš­kai įdo­miu ir tvir­tai ti­ki, kad su­kaup­ta pa­tir­tis pa­dės sie­kiant am­bi­cin­gų klu­bo tiks­lų.

Kal­bė­da­mas apie šiuos tiks­lus va­do­vas ti­ki­na, kad juos pa­siek­ti no­ri­ma il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je, su­pran­tant, kad, ko­man­dai dar ne­su­žai­dus nė vie­ne­rių ofi­cia­lių rung­ty­nių, vi­sa tai tė­ra tik skam­būs žo­džiai. Pa­sak A.Žiau­be­rio, di­de­lės klu­bo am­bi­ci­jos spor­te yra pri­va­lo­mos. Prie­šin­gu at­ve­ju, klu­bo sta­ty­mo pro­ce­sas bū­tų at­lik­tas vel­tui.

– Ko­kie iš­šū­kiai ki­lo ku­riant krep­ši­nio klu­bą?

– Pra­džia bu­vo ga­nė­ti­nai ne­ti­kė­ta. Kai ver­slą įsi­gi­jo Ge­di­mi­nas Žie­me­lis, aš bu­vau tiek „Ti­ke­tos“, tiek are­nos va­do­vas, bet taip jau at­si­ti­ko, kad „Ti­ke­tą“ mes ši­tuo lai­ko­tar­piu par­da­vė­me, ir at­si­ra­do ni­ša, kur ga­lė­čiau sa­ve re­a­li­zuo­ti. Esu dė­kin­gas Ge­di­mi­nui, kad jis pa­siū­lė man ga­li­my­bę pri­si­dė­ti prie klu­bo kū­ri­mo. Jį va­di­nu iš­šū­kiu, nes tai ne­bu­vo pa­pras­tas ir leng­vas da­ly­kas ir ga­nė­ti­nai man nau­jas. Ki­ta ver­tus, bū­da­mas ren­gi­nių ver­sle nuo 2008 me­tų, at­ro­do, vis­ką ži­nai apie pra­mo­gas, ku­rios vyks­ta Lie­tu­vo­je. Prie to pa­ties krep­ši­nio tek­da­vo pri­si­dė­ti dir­bant „Ti­ke­ta“ va­do­vu. Kar­tu su ko­mer­ci­jos sky­riu­mi pa­dė­da­vo­me ir fe­de­ra­ci­jai kai­no­da­ros stra­te­gi­jas dė­lio­ti, ir tuo­me­ti­nia­me „Lie­tu­vos Ry­te“ bu­vo­me įsi­trau­kę į vi­sų stra­te­gi­jų, kai­no­da­rų kū­ri­mą. Bet bū­ti klu­bo vi­du­je ir pa­ta­ri­nė­ti yra du vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai. Drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tai tik­rai yra iš­šū­kis, bet be­pro­tiš­kai įdo­mus.

– Ar yra jau­čia­mas spau­di­mas dėl ko­man­dos su­dė­ties, įver­ti­nus klu­bo tu­ri­mas am­bi­ci­jas?

– Psi­cho­lo­giš­kai esa­me pa­si­ruo­šę. Na­tū­ra­lu, tai yra pa­di­din­tas dė­me­sys, klu­bas ke­lia sau di­de­les am­bi­ci­jas. Ma­no gal­va, su­si­kom­plek­ta­vo­me ne ką vė­liau ne­gu di­die­ji ir jau se­niai rin­ko­je esan­tys krep­ši­nio klu­bai. La­bai džiau­giuo­si, kad mū­sų ko­man­do­je yra tiek Ri­man­tas Kau­kė­nas, tiek Al­gi­man­tas Bru­žas, ku­rie į kom­plek­ta­ci­ją žiū­rė­jo per ko­ky­bės priz­mę. La­bai di­de­lį dė­me­sį sky­rė­me žai­dė­jų ro­lėms. Džiau­giuo­si, kaip pro­fe­sio­na­liai į vi­są ši­tą pro­ce­są įsi­trau­kė tiek Al­gi­man­tas, tiek Ri­man­tas.

Ki­tas la­bai svar­bus as­pek­tas bu­vo pa­čių krep­ši­nin­kų cha­rak­te­rio sa­vy­bės. Ma­ty­da­mas tre­ni­ruo­čių pro­ce­są, da­ly­vau­da­mas ke­lio­se drau­giš­ko­se rung­ty­nė­se, aš įsi­ti­ki­nau, kad ko­man­da yra kaip vie­nas kumš­tis. Psi­cho­lo­gi­nė svei­ka­ta, san­ty­kis rū­bi­nė­je bent jau kol kas mus vi­sus džiu­gi­na. Vi­si vie­no­dai su­pran­ta­me, kur esa­me ir ko mes no­ri­me.

Am­bi­ci­ja nie­kur ne­din­go, ko­man­dą ku­ria­me tam, kad lai­mė­tu­me. Su­pran­ta­me, kad tai ga­li nu­tik­ti ne pir­mą se­zo­ną. Tos am­bi­ci­jos, ku­rios skam­bė­jo ir spau­do­je, ypa­tin­gai klu­bo kū­ri­mo­si pra­džio­je, biu­dže­tas 20 mi­li­jo­nų – čia kal­ba­me apie il­ga­lai­kius tiks­lus.

Bet mes su­pran­ta­me, kad, no­rint juos pa­siek­ti, rei­kia ženg­ti pir­muo­sius žings­nius, tai yra su­kur­ti am­bi­cin­gą ko­man­dą tiek va­dy­bos pras­me, tiek krep­ši­nin­kų su­dė­ties pras­me, pra­dė­ti pir­mą se­zo­ną, ku­rio tiks­las tik­rai iš­lie­ka am­bi­cin­gas – žais­ti fi­na­le. Mes ti­ki­me, kad tą ga­li­me pa­siek­ti su ta ko­man­da, ku­rią su­rin­ko­me. Jei­gu spor­te ne­tu­ri am­bi­ci­jos, tai ge­riau ne­rei­kė­tų nie­ko pra­dė­ti kur­ti.

– Lau­kia FI­BA Eu­ro­pos tau­rės at­ran­kos eta­pas. Ko­kie tiks­lai ke­lia­mi šiam tur­ny­rui?

– Mes no­ri­me jį lai­mė­ti ir ti­ki­me, kad tai ga­li­me pa­da­ry­ti. Kol kas pa­grin­di­nis pro­ce­sas yra kon­cen­truo­tas į fi­zi­nį pa­si­ruo­ši­mą. Tre­ni­ruo­tės in­ten­sy­vios, il­gos, tur­būt krep­ši­nio ben­druo­me­nė ži­no Ri­mo Kur­ti­nai­čio tre­ni­ruo­čių prin­ci­pus. Vi­si su­pran­ta­me, var­dan ko mes tai da­ro­me. Ti­kiu, kad iš­skri­dę į at­ran­kos tur­ny­rą mes jį lai­mė­si­me. Per­ga­lė bet ko­kia­me tur­ny­re grū­di­na ir mo­ty­vuo­ja krep­ši­nin­kus. Pui­kiai su­pran­ta­me, kad tu­rė­si­me in­ten­sy­ves­nį tvar­ka­raš­tį. Tas tiks­las yra vie­nas iš mū­sų pa­grin­di­nių – eks­por­tuo­ti krep­ši­nį, o tai pa­da­ry­ti žai­džiant Eu­ro­po­je yra leng­viau.

– Bet ko­kiam klu­bui rei­kia sir­ga­lių pa­lai­ky­mo. Kaip bur­si­te krep­ši­nio ben­druo­me­nę Aly­tu­je?

– Pir­mą se­zo­ną mū­sų na­mų are­na yra Aly­taus are­na. Na­tū­ra­lu, kad, ko­man­dai gy­ve­nant tam tik­ra­me mies­te, tu tu­ri kur­ti ir san­ty­kį su mies­to val­džia, vi­suo­me­ne, ben­druo­me­ne. Mes jau da­bar pri­sta­ti­nė­ja­me sa­vo klu­bą, įtrau­ki­nė­ja­me krep­ši­nį mėgs­tan­čią ben­druo­me­nę į mū­sų veik­lą. Tas po­žiū­ris, ku­ris iš pra­džių sklan­dė, esą mes iš kaž­ko va­gia­me klu­bą, tik­rai kei­čia­si. Nuo­šir­džiai sa­ko­me, kad no­ri­me pa­da­ry­ti krep­ši­nio šven­tę. Ką ir da­ro­me šiais sa­vo žings­niais net ne­pra­dė­jus, kaip aš sa­kau, bumb­sė­ti ka­muo­liu į grin­dis.

Vie­nas svar­bus da­ly­kas, ku­rį no­ri­me pa­sa­ky­ti vi­suo­me­nei, krep­ši­nio my­lė­to­jams, fa­nams –rung­ty­nės iš tik­rų­jų nė­ra vien tik rung­ty­nės, kai vie­na ko­man­da žai­džia prieš ki­tą. Mes iš kiek­vie­nų rung­ty­nių no­ri­me pa­da­ry­ti ren­gi­nį. Tai yra kur kas pla­tes­nė pra­mo­gų iš­raiš­ka. Nes ren­gi­ny­je rung­ty­nės yra tik da­lis, ku­rią daž­nu at­ve­ju ma­to žmo­gus, sė­din­tis prie te­le­vi­zi­jos ek­ra­no. To­dėl tu­ri­me kur­ti to­kį tu­ri­nį ir ren­gi­nį, kad, bū­da­mas prie ek­ra­no, tu ne­gau­tum to­kios pa­čios pa­tir­ties, ku­rią gau­ni at­ėjęs gy­vai į are­ną. Prie to pri­si­de­da la­bai daug ki­tų da­ly­kų – tai šei­mų, vai­kų in­teg­ra­ci­ja. Šei­mos, at­ėju­sios į are­ną, tu­ri jaus­tis pa­to­giai, drą­siai, jau­kiai, kom­for­ta­bi­liai, vai­kai tu­ri tu­rė­ti už­si­ė­mi­mą. Au­di­to­ri­ja, ku­ri ste­bi rung­ty­nes, tu­ri bū­ti įtrauk­ta, o ne tik žiū­rin­ti, kaip vie­na ko­man­da kon­ku­ruo­ja prieš ki­tą. Ir mes tą no­ri­me da­ry­ti nuo pir­mo se­zo­no Aly­taus mies­te.

La­bai džiau­giuo­si, kad į tai po­zi­ty­viai žiū­ri tiek mies­to val­džia, tiek pa­ti Aly­taus ben­druo­me­nė. Ti­kiu, kad tą mes re­a­li­zuo­si­me pir­mų mū­sų na­mų rung­ty­nių me­tu prieš Ute­nos „Unic­lub Ca­si­no – Ju­ven­tus“. Kvie­čiu Aly­taus mies­to ben­druo­me­nę at­ei­ti ir, ma­nau, vi­si pa­ma­ty­si­me ki­to­kį re­gi­nį. Ka­dan­gi tu­ri­me pa­tir­ties ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­me, su­pran­ta­me, kad ga­li­me pri­tai­ky­ti da­bar­ti­nes sa­vo pa­tir­tis ir rung­ty­nes pa­vers­ti kur kas di­des­niu ren­gi­niu, ne­gu jos bu­vo iki šiol.

– Kur gy­vens ko­man­dos krep­ši­nin­kai se­zo­no me­tu?

– Mums svar­bu, kad krep­ši­nin­kai tu­rė­tų pa­to­gias są­ly­gas ir ga­lė­tų su­si­kon­cen­truo­ti į re­zul­ta­tą aikš­te­lė­je. Su­pran­ta­me, kad esa­me nau­jas klu­bas. Mums rei­kė­jo įdė­ti pa­stan­gų, įkal­bi­nė­jant krep­ši­nin­kus prie mū­sų pri­si­jung­ti. Da­bar kal­bė­tis leng­viau, nes klu­bas įgy­ja kon­kre­tų kū­ną. At­si­ran­da ko­mu­ni­ka­ci­ja, sta­bi­lus nau­jie­nų srau­tas. Bet pa­čio­je pra­džio­je, kal­bant su pir­mai­siais krep­ši­nin­kais, mes tik­rai tu­rė­jo­me įdė­ti dau­giau pa­stan­gų. Dė­ko­ju Ri­man­tui ir Al­gi­man­tui už tai.

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų yra už­tik­rin­ti fan­tas­tiš­ką in­fra­struk­tū­rą krep­ši­nin­kams, ką da­bar ir sten­gia­mės pa­da­ry­ti. Se­zo­no me­tu ko­man­dos na­mų are­na bus Aly­taus are­na, o krep­ši­nin­kams su­tei­kė­me ga­li­my­bę pa­si­rink­ti, kur gy­ven­ti. Da­lis jų gy­vens Kau­ne, o ki­ta da­lis – Birš­to­ne. Tre­ni­ruo­tis pla­nuo­ja­me vie­no­je iš Birš­to­no sa­lių. To­kiu bū­du lei­si­me krep­ši­nin­kams pa­si­rink­ti, gal­būt kaž­kas no­ri ar­čiau šei­mos gy­ven­ti. Taip pat ir le­gio­nie­riams, at­vy­ku­siems iš di­de­lių mies­tų, gal­būt rei­kia šiek tiek di­des­nės in­fra­stuk­tū­ros ir lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­mų, ku­rių ne­ga­li su­teik­ti ma­žes­ni mies­tai. Di­džio­ji da­lis ba­zuo­sis ar­čiau are­nos – Birš­to­nas, tas pats Aly­tus.

– Kas yra klu­bo val­dy­to­jas? Ko­kia yra klu­bo val­dy­mo struk­tū­ra?

– Mū­sų klu­bo ju­ri­di­nį vie­ne­tą val­dys ak­ci­nė ben­dro­vė „Bas­ket­ball Hol­ding Com­pa­ny“. Val­dy­bos na­riai yra pen­ki – kiek­vie­nas tu­rim aiš­kią at­sa­ko­my­bę. Tai yra Ri­man­tas Kau­kė­nas, ku­ris yra klu­bo pre­zi­den­tas ir pa­de­da kom­plek­tuo­ti ko­man­dą, pa­ta­ria įvai­riais ki­tais klau­si­mais su­si­ju­siais su ver­slu. Ri­man­tas ver­sle yra toks pats, koks bu­vo aikš­te­lė­je – am­bi­cin­gas, at­sa­kin­gas, at­kak­lus ir nie­ka­da ne­pa­vargs­tan­tis. To­mas In­či­kas – mū­sų spor­to di­rek­to­rius, at­sa­kin­gas, kad ko­man­da jaus­tų­si pa­to­giai, kad su­si­kon­cen­truo­tų į spor­ti­nių re­zul­ta­tų sie­ki­mą.

Dar val­dy­bo­je tu­ri­me Ry­tį Da­vi­do­vi­čių, ku­ris at­sa­kin­gas už in­ves­tuo­to­jų pri­trau­ki­mą į mū­sų ak­ci­nę ben­dro­vę „Bas­ket­ball Hol­ding Com­pa­ny“. Ket­vir­tas val­dy­bos na­rys esu aš, klu­bo va­do­vas. Ma­no funk­ci­jos ga­nė­ti­nai pla­čios, bet es­mi­nis da­ly­kas yra va­dy­ba, fi­nan­sai, ko­mu­ni­ka­ci­ja ir mar­ke­tin­gas. Ir penk­tas val­dy­bos na­rys yra Jus­tas Bal­ta­duo­nis. Jis pas mus yra ir mū­sų sta­ty­bų pro­jek­tų va­do­vas. Dė­ka jo mes ju­dame į prie­kį su arenos re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tu.

Be to, ko­man­do­je yra daug pra­mo­gų sri­ties pa­tir­čių tu­rin­čių žmo­nių, tu­ri­me ir ko­man­dos va­do­vę, tre­ne­rių šta­bą – Ri­mą Kur­ti­nai­tį, Au­ri­mą Ja­si­lio­nį, ki­ne­zi­te­ra­peu­tę Do­mi­ny­ką Sta­niu­lę, fi­zi­nio ren­gi­mo tre­ne­rį Dei­vi­dą Rin­ke­vi­čių. Kaip ir mi­nė­jau, ne tik krep­ši­nin­kai yra at­rink­ti to­kiu bū­du, kad ne tik ver­tin­ti jų tie­sio­gi­nes kom­pe­ten­ci­jas, bet ir jų įsi­pai­šy­mą į ko­man­dos rė­mus. La­bai džiau­giuo­si, kad che­mi­ja kol kas yra pui­ki. Net ne­abe­jo­ju, kad to­kia iš­liks. Tai vie­nas iš sėk­mės ga­ran­tų, sie­kiant am­bi­cin­gų mū­sų klu­bo tiks­lų.

– Vi­sus do­mi­nan­tis klau­si­mas – klu­bo biu­dže­tas. Koks jis yra?

– Jau ne kar­tą apie jį kal­bė­jo­me. Nie­kas ne­si­kei­čia. Mū­sų pla­nuo­ja­mas pir­mo se­zo­no biu­dže­tas yra apie 3,5 mi­li­jo­no eu­rų. Ke­lia­me sau tiks­lus jį dar pa­si­di­din­ti, ver­tin­da­mi tai, kad tam tik­ros pa­ja­mos pri­klau­so nuo to, kaip mes pa­si­ro­dy­si­me. Na­tū­ra­lu, kad nė­ra leng­va par­da­vi­nė­ti rė­mi­mo pa­ke­tus, kol klu­bas nė­ra su­žai­dęs nė vie­nų ofi­cia­lių rung­ty­nių. Su­pran­ta­me si­tu­a­ci­ją blai­viai ir su­pran­ta­me, kad, kol kaž­ko ne­įro­dė­me aikš­tė­je, ko­mu­ni­ka­ci­jo­je ir rin­ko­da­ro­je, kas už­truks, pra­de­da­me su 3,5 mi­li­jo­no. Ti­kiu, kad tai nė­ra ga­lu­ti­nis mū­sų klu­bo biu­dže­tas ir kad jis dar tu­ri ga­li­my­bių pa­aug­ti net ir pir­mo se­zo­no me­tu.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te į klu­bo veik­lą įtrauk­ti bro­lius Lav­ri­no­vi­čius?

– Bro­liai se­niai bu­vo mū­sų ra­da­re. Vėl­gi no­rą įtrauk­ti juos į klu­bo gy­ve­ni­mą su­ge­ne­ra­vo mū­sų po­žiū­ris. No­ri­me ki­taip ben­drau­ti su fa­nais, daž­niau, in­ten­sy­viau. Bro­liai mums pa­si­ro­dė ne tik daug Lie­tu­vai ati­da­vę krep­ši­nin­kai pro­fe­sio­na­lai, bet ir ge­ban­tys la­bai tei­sin­ga for­ma ko­mu­ni­kuo­ti su vi­suo­me­ne. Jie ne­pik­ty­biš­ki, po­zi­ty­vūs, su­pran­ta krep­ši­nį ir jų dė­ka mes ga­li­me leng­viau pa­siek­ti tam tik­rą au­di­to­ri­ją. Bet no­riu pa­sa­ky­ti, kad bro­liai nė­ra vie­nin­te­liai mū­sų am­ba­sa­do­riai. Jau da­bar tu­ri­me ke­lis pre­ten­den­tus į klu­bo am­ba­sa­do­rių gre­tas. Tai ge­ne­ruo­ja ki­toks mū­sų po­žiū­ris į fa­nų pri­trau­ki­mą ir ben­druo­me­nės kū­ri­mą. Sa­vo ad­mi­nist­ra­ci­jo­je tu­ri­me fa­nų įsi­trau­ki­mo pro­jek­tų va­do­vą, ku­rio kon­kre­tus tiks­las yra fa­nų ben­druo­me­nės au­gi­ni­mas. Bet ne dirb­ti­nai, o pa­pras­čiau­siai ati­duo­dant in­for­ma­ci­ją apie re­a­lų klu­bo gy­ve­ni­mą, kal­bant be­tar­piš­kai su klu­bui pri­jau­čian­čiais žmo­nė­mis, pa­tei­kiant vi­suo­me­nei at­sa­ky­mus, įtrau­ki­nė­jant ak­ty­viau į tas vie­tas, ku­rios vi­suo­me­nei nė­ra pa­sie­kia­mos – klu­bo už­ku­li­siai, rū­bi­nė, pri­va­tus krep­ši­nin­kų gy­ve­ni­mas, tre­ni­ruo­čių pro­ce­sas. Dė­da­mi ak­cen­tus bū­tent to­se vie­to­se mes ir no­ri­me au­gin­tis fa­nų ben­druo­me­nę.

---------------------------------------

„Wol­ves“ ko­man­dos su­dė­tis: Adas Juš­ke­vi­čius (at­vy­ko iš Ita­li­jos Kre­mo­nos „Va­no­li“), Kris­tu­pas Že­mai­tis (žai­dė Pa­ne­vė­žio „Liet­ka­be­ly­je), Re­gi­man­tas Mi­nio­tas (žai­dė Kau­no „Žal­gi­ry­je), Ar­nas Be­ruč­ka (žai­dė Pa­sva­lio „Pie­no žvaigž­dė­se“), Min­dau­gas Lu­kaus­kis, To­mas Pa­čė­sas (žaidė Aly­taus „Dzū­ki­joje“, T.Pa­čė­sas yra Aly­taus mies­to ta­ry­bos na­rio To­mo Pa­čė­so sū­nus), Ei­gir­das Žu­kaus­kas (žaidė Tur­ki­jos Bur­sos „To­faš“) Vi­ta­li­jus Ko­zys (žaidė Jo­na­vos „CBet“), ame­ri­kie­tis Ah­mad Ca­ver (žaidė Mem­fio „Hust­le“), pran­zū­zas Hu­go In­ver­niz­zi (žaidė Li­mo­žo CSP), ar­gen­ti­nie­tis Mar­cas De­lia (žaidė Italijos Tries­to „Pal­la­ca­nest­ro).

Pa­ren­gė „Wol­ves“ ir „Aly­taus nau­jie­nos“