Sim­no spe­cia­lio­sios mo­kyk­los di­rek­to­rė Ja­nė Žei­mie­nė: „2020-ie­ji įsi­mins kaip ne­pa­kar­to­ja­mo pa­ty­ri­mo lai­kas, lei­dęs pa­žin­ti ir su­pras­ti daug nau­jų, anks­čiau net ne­įsi­vaiz­duo­ja­mų da­ly­kų...” (179)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Janė Žeimienė.
Janė Žeimienė: „Šiandien galiu džiaugtis esanti sava ir reikalinga Simno miestelio žmonėms, kasdien į darbą važiuoju su smagiomis mintimis apie būsimą dieną.“ As­me­ni­nės nuotr.
Ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė Ja­nė Žei­mie­nė jau de­šimt­me­tį va­do­vau­ja Sim­no spe­cia­lia­jai mo­kyk­lai, yra tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Sim­no sky­riaus va­do­vė. Jos bu­ria­mos ben­druo­me­nės įsi­trau­kia į mies­to šven­tes. Šie­met ypač ak­ty­viai, juk Sim­nas – ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nė. Di­džiu­lę prak­ti­nio dar­bo pa­tir­tį tu­rin­tis spe­cia­lio­sios mo­kyk­los ko­lek­ty­vas lig šiol su­ge­bė­jo ap­si­sau­go­ti ir ap­sau­go­ti vai­kus tiek nuo li­gos už­kra­to, tiek nuo be­rei­ka­lin­gos įtam­pos. O čia ir džiu­gi ži­nia at­skrie­jo iš to­li­mo­sios Nor­ve­gi­jos, spe­cia­lio­sios mo­kyk­los bi­čiu­liai pra­ne­šė, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis vai­kams skir­toms do­va­noms pri­sta­ty­ti ke­ti­na pa­si­telk­ti kur­je­rių pa­štą. „Tai­gi vi­sus mū­sų vai­kus ap­lan­kys Ka­lė­dų šven­tė – tik­ra, nuo­šir­di, be tuš­čio bliz­ge­sio ir šur­mu­lio“, – sa­ko J.Žei­mie­nė ir su­tin­ka pa­kal­bė­ti apie pa­mil­tą mies­te­lį ir jo žmo­nes, kas­die­nę ir šven­ti­nę veik­lą pla­čiau.

– Sa­ko­ma, kad žmo­nės pla­nuo­ja, o Die­vas iš jų pla­nų juo­kia­si. Tik šį­kart pla­nai griau­na­mi ne in­di­vi­du­a­liai, ne vie­nai ki­tai ben­druo­me­nei, o vi­suo­ti­nai, vi­sai pla­ne­tai. Ar jau su­si­gy­ve­no­te su kau­kė­mis, ki­to­mis at­sar­gu­mo prie­mo­nė­mis, su ko­ro­na­vi­ru­so su­kel­ta įtam­pa?

– Aly­taus ra­jo­no Sim­no spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je ne­bu­vo­me pri­si­kū­rę glo­ba­lių pa­sau­lio val­dy­mo pla­nų Die­vui pa­juo­kin­ti, tad ir ky­lan­čio pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je ra­miai „tvar­ko­mės sa­vo kie­me“, ži­no­da­mi, kad at­sar­gų ir Die­vas sau­go. Tai­gi į kau­kes, as­mens hi­gie­ną, ne­bū­ti­nų kon­tak­tų ri­bo­ji­mą žiū­ri­me kaip į mū­sų pa­čių la­bui skir­tas ap­sau­gos prie­mo­nes, už su­sir­gi­mą ne­pa­ly­gi­na­mai men­kes­nius ne­pa­to­gu­mus. De­ja, jau ne­be lai­ki­nus.

To­dėl kal­bas apie įtam­pą, ne­ri­mą ir pa­na­šius ne­igia­mus iš­gy­ve­ni­mus mū­sų mo­kyk­lo­je se­niai pa­kei­tė su pan­de­mi­ja at­si­ra­dęs nau­jas pri­ori­te­tas – tiek mo­kyk­los dar­buo­to­jų, tiek ug­dy­ti­nių pa­si­ren­gi­mas il­gą lai­ką gy­ven­ti ir veik­ti pa­vo­jin­go, kol kas sun­kiai val­do­mo vi­ru­so kai­my­nys­tė­je.

Dė­me­sį ten­ka su­telk­ti į kas­die­nį el­ge­sį, pa­pras­čiau­sių veiks­mų sau­gu­mą, kiek­vie­na­me žings­ny­je pa­tiems mo­ky­tis ir mo­ky­ti vai­kus sau­go­ti sa­vo pa­čių bei gre­ta esan­čių žmo­nių svei­ka­tą ir gy­vy­bę. Tai la­bai aiš­kus ir toks sun­kus už­da­vi­nys, kad įtam­pai ne­lie­ka vie­tos nei lai­ko.

 

– Ko­ro­na­vi­ru­sas daug ką iš­ar­dė, ta­čiau ne­iš­de­ri­no tvir­tų Sim­no ben­druo­me­nės na­rių ry­šių. Kaip ben­drau­ja­te da­bar?

– Įpras­tas kas­die­ny­bės rit­mas, dar­bų ir rū­pes­čių sū­ku­rys įtrau­kia į mo­kyk­los gy­ve­ni­mą vi­sus iki pan­de­mi­jos tu­rė­tus mo­kyk­los drau­gus ir glo­bė­jus. Tvir­tus emo­ci­nio ir so­cia­li­nio pa­lai­ky­mo ry­šius pa­ti­ria­me tur­būt net­gi la­biau nei iki šiol. Di­džiau­sią dė­kin­gu­mą už nuo­la­ti­nę glo­bą jau­čia­me Sim­no Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios kle­bo­nui Rai­mun­dui Žu­kaus­kui. Dar daž­niau nei iki pan­de­mi­jos pa­skam­bi­na Sim­no se­niū­nas Vla­das Če­po­nis dėl pa­gal­bos ūki­niuo­se rei­ka­luo­se.

Su nau­jau­sia in­for­ma­ci­ja – sa­vi­val­dy­bės va­do­vai ir ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jai. Jau­čia­me nuo­la­ti­nį Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių dė­me­sį: vai­kų ir dar­buo­to­jų ap­sau­gos nuo vi­ru­so klau­si­mais kon­sul­tuo­ja Sim­no am­bu­la­to­ri­jos gy­dy­to­ja Jū­ra­tė Ove­rai­ty­tė, prak­ti­niais veik­los or­ga­ni­za­vi­mo pa­ta­ri­mais pa­si­da­li­ja il­ga­me­tis Sim­no že­mės ūkio mo­kyk­los va­do­vas Gin­tau­tas Ra­džiu­ky­nas, „da­nie­lius net.“ nau­jie­nų por­ta­lo įkū­rė­jo ir va­do­vo Da­nie­liaus Ja­ku­ba­vi­čiaus su­kur­tuo­se fil­muo­se vėl ir vėl at­gy­ja gra­žiau­sios mo­kyk­los šven­tės.

Daž­nai su­si­tin­ka­me ir per pa­gar­bų at­stu­mą pa­pras­čiau­siai per­si­me­ta­me drau­giš­ku žo­džiu su dau­ge­liu mies­te­lio gy­ven­to­jų.

 

– Esa­te Sim­no TAU va­do­vė. Sen­jo­rai pra­dė­jo nau­jus moks­lo me­tus. Ar ir jiems, kaip ir jau­nuo­me­nei, gal­būt teks mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du?

– Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jai – be­ne ma­žiau­siai rū­pes­čių ke­lian­ti au­di­to­ri­ja. Su­pra­tin­gi, at­sa­kin­gi, gy­ve­ni­mo vė­ty­ti ir mė­ty­ti sim­niš­kiai nė iš to­lo ne­pri­me­na pa­to­gu­mų iš­le­pin­tų mė­gė­jų pa­de­juo­ti ar bet ko­kia kai­na ieš­ko­ti ta­ria­mų iš­šū­kių.

Tre­čius moks­lo me­tus pra­dė­jo­me kon­cer­tu Aly­taus mies­to te­at­re, ku­rį or­ga­ni­za­vo Aly­taus TAU rek­to­rė Ja­ni­na In­ge­le­vi­čie­nė. Džiau­gia­mės pra­smin­gais pra­ėju­sių me­tų dar­bais: pri­si­dė­jo­me prie Aly­taus TAU ju­bi­lie­ji­nio lei­di­nio „Ben­dra­vi­mu nau­jai įpras­min­tas gy­ve­ni­mas“, ku­rio 25 eg­zem­plio­rių ga­lė­jo­me pa­do­va­no­ti ak­ty­viau­siems sa­vo klau­sy­to­jams.

Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad tuoj pat grieb­si­mės nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si. To­kia iš­ei­tis tin­ka­miau­sia jau­niems žmo­nėms, ku­rie pri­va­lo baig­ti for­ma­lio­jo švie­ti­mo pro­gra­mas, įgy­ti rei­kia­mą kva­li­fi­ka­ci­ją ir už­si­dirb­ti duo­ną. Tuo tar­pu dau­gu­mai sen­jo­rų tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tas vi­sų pir­ma pa­trauk­lus kaip ga­li­my­bė tie­sio­giai pa­ben­drau­ti su lek­to­riais ir tar­pu­sa­vy­je, pa­si­da­ly­ti min­ti­mis ir iš­gy­ve­ni­mais.

To­dėl reng­da­mi šių me­tų veik­los pro­gra­mą, orien­tuo­ja­mės į vi­siems įdo­mų, pras­min­gą tu­ri­nį, ne­ap­sun­kin­da­mi klau­sy­to­jų su­dė­tin­gais tech­ni­niais spren­di­mais. Nuo­lat au­gan­čio pa­vo­jaus svei­ka­tai lai­ko­tar­piu pa­pras­čiau­siai „iš­ei­si­me aka­de­mi­nių atos­to­gų“, stu­di­jas ati­dė­da­mi iki pan­de­mi­jos ato­slū­gio.

 

– In­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos tur­būt šiuo me­tu tarp sen­jo­rų už­ima vis svar­bes­nę vie­tą?

–Drą­siai ga­liu pa­juo­kau­ti, kad ne iš Sim­no sen­jo­rų ta TV re­kla­mos dzū­ke­lė, ku­ri „iš­try­nė in­ter­ne­tų“ ir ne­ži­no, „kų dar cia man da­ryc“. Kaip jau mi­nė­jau, mū­sų mo­kyk­lo­je dve­jus me­tus vy­ko nau­do­ji­mo­si in­ter­ne­tu mo­ky­mai (va­do­vė – Vi­da Či­žaus­kie­nė).

Stro­pes­ni sen­jo­rai da­bar be vai­kų ar anū­kų pa­gal­bos ga­li „pa­si­skai­pin­ti“ su to­li­mes­niais kai­my­nais ar ki­to­se ša­ly­se įsi­kū­ru­siais gi­mi­nai­čiais, nu­siųs­ti dar­žo gė­ry­bių ar rank­dar­bių nuo­trau­kas, pa­si­nau­do­ti elek­tro­ni­niu pa­štu, su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius ar sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je su­si­ras­ti so­cia­li­nių pa­slau­gų įkai­nius.

Ko­ro­na­vi­ru­so pli­ti­mo są­ly­go­mis tai la­bai nau­din­gi ge­bė­ji­mai, to­dėl svars­to­me po­rei­kį ir ga­li­my­bes plės­ti IT mo­ky­mus.

 

– Sim­nui su­teik­tas ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės ti­tu­las. Dėl ko­ro­na­vi­ru­so su­kel­tos si­tu­a­ci­jos bu­vo­te pri­vers­ti at­šauk­ti kai ku­riuos ren­gi­nius. Šio­je po­zi­ci­jo­je dėl ko­kių lai­ku ne­iš­si­pil­džiu­sių nu­ma­ty­tų sie­kių la­biau­siai liūd­na?

– Prie tur­tin­gos 2020 me­tų ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės pro­gra­mos Sim­no spe­cia­lio­ji mo­kyk­la pri­si­dė­jo ne taip jau ma­žai, kad tek­tų la­bai liū­dė­ti. Kaip ir pla­nuo­ta, da­ly­va­vo­me kul­tū­ros sos­ti­nės ati­da­ry­mo šven­tė­je – Ka­ziu­ko ker­mo­šiu­je su sa­vo kū­ry­bos dar­be­liais (tai vie­na se­niau­sių ir pra­smin­giau­sių mo­kyk­los tra­di­ci­jų), kar­tu su vi­sa ben­druo­me­ne šven­tė­me Sim­no Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios 500 me­tų ju­bi­lie­jų. Mo­ky­to­jo, te­at­ro stu­di­jos „Ru­na“ va­do­vo Arū­no Na­raus­ko re­ži­suo­tas mo­ki­nių spek­tak­lis „Jū­ra­tė ir Kas­ty­tis“ lau­kė sa­vo prem­je­ros Sim­no kul­tū­ros cen­tre iki rug­sė­jo.

Pla­nuo­ta tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to res­pub­li­ki­nė kon­fe­ren­ci­ja „TAU va­kar, šian­dien, ry­toj“ ir me­ni­nė da­lis – sen­jo­rų prem­je­ra „Pa­sa­ka apie žvaigž­des“, ku­rios re­ži­sie­rius mo­ky­to­jas Arū­nas Na­raus­kas ir­gi ati­dė­ta.

Vai­kų ir su­au­gu­sių­jų dar­bas, nuo­šir­džios pa­stan­gos ne­at­šau­kia­mos ir nie­kur ne­dings­ta: at­eis lai­kas ir vi­sa Sim­no ben­druo­me­nė ga­lės pa­si­džiaug­ti sa­vo šven­tės – ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės pro­gra­mos – at­gar­siais.

 

– Kaip re­a­guo­ja į ap­ri­bo­tą ju­dė­ji­mą Jū­sų mo­kyk­los auk­lė­ti­niai? Na­tū­ra­lu, kad ir vai­kai jau­čia ne­ri­mą, jie ne­ga­li glė­bes­čiuo­tis, ką taip mėgs­ta, tur­būt ne­ap­lan­ko jų ir sve­čiai – vie­ti­niai ir iš už­sie­nio. Kuo kom­pen­suo­ja­te jiems dė­me­sio trū­ku­mą?

– Mo­kyk­los vi­daus gy­ve­ni­mas kaip su­si­sie­kian­tys in­dai ne­at­sie­ja­mas nuo Sim­no mies­te­lio, vi­so Dzū­kų kraš­to pan­de­mi­nės būk­lės, ku­rios blo­gė­ji­mas grei­čiau­siai ne­iš­ven­gia­mas. Di­džiu­lę prak­ti­nio dar­bo pa­tir­tį tu­rin­tis mo­kyk­los ko­lek­ty­vas lig šiol su­ge­bė­jo ap­si­sau­go­ti ir ap­sau­go­ti vai­kus tiek nuo li­gos už­kra­to, tiek nuo be­rei­ka­lin­gos įtam­pos.

Ne­lei­džia­me mo­kyk­lo­je pa­sklis­ti ne­ri­mo vi­ru­sui. Šil­ti, nuo­šir­dūs san­ty­kiai pa­lai­ko­mi ne tik glė­bes­čia­vi­mais – juk lie­tu­viai šimt­me­čius il­gai ir lai­min­gai gy­ve­no be „im­por­ti­nės“ gau­sių ap­si­ka­bi­ni­mų ma­dos.

Sve­čių ir sve­čia­vi­mo­si sty­gių ga­li­ma kom­pen­suo­ti links­mais už­si­ė­mi­mais sa­vo bū­ry­je, džiaugs­mą mū­sų vai­kams tei­kia ne tik gau­na­mos do­va­nos, bet ir at­siun­čia­mi svei­ki­ni­mai, sma­gios pra­mo­gos, nau­ji žai­di­mai, pa­čių at­lie­ka­mi gra­žūs dar­be­liai. Ku­ria­me nau­ją ben­dra­vi­mo kul­tū­rą, ku­rios ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je pri­reiks ir vai­kams, ir su­au­gu­siems.

 

– Re­ko­men­da­ci­nio po­bū­džio nu­ro­dy­mų ne­trūks­ta. Bet, kaip pa­ste­bi po­etas Si­gi­tas Pa­ruls­kis, tik Jū­sų ins­tink­tai ir są­mo­nin­gu­mas ga­li Jums pa­sa­ky­ti, kaip gy­ven­ti. Tai­gi, kaip gy­ven­si­te to­liau?

– Re­ko­men­da­ci­jos ir griež­tes­ni nu­ro­dy­mai, ma­tyt, ne iš pirš­to lauž­ti, o ir stip­riau­sia in­tui­ci­ja var­gu ar pa­sa­kys, kaip vie­ną gra­žų ry­tą ne­tap­ti in­fek­ci­jos ži­di­niu. Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį iš tė­vų na­mų su­si­ran­kio­ję ug­dy­ti­nius ne­sa­me tik­ri, ar kar­tu ne­par­si­ve­žė­me už­kra­to iš šei­mos, ku­ri net ne­įta­ria, kad jo­je jau ap­si­gy­ve­nęs vi­ru­sas. Juk in­fek­to­lo­gai tei­gia, kad už­kra­tą žmo­gus sklei­džia ke­lias die­nas iki li­gos pa­si­reiš­ki­mo, ne­kal­bant apie be­simp­to­mius at­ve­jus, ku­rių Lie­tu­vo­je nu­sta­to­ma vis dau­giau. Kur jau čia su in­tui­ci­ja!

Tai taip ir gy­ve­na­me, vi­sais įma­no­mais bū­dais veng­da­mi ne­ma­to­mo pa­vo­jaus, op­ti­ma­liai nau­do­da­mie­si vi­so­mis mums pri­ei­na­mo­mis prie­mo­nė­mis.

Tai ope­ra­ty­vi in­for­ma­ci­ja ir kon­sul­ta­ci­jos su sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jais, ki­tų ug­dy­mo įstai­gų va­do­vais, gru­pių ir kla­sių at­sky­ri­mas, tin­ka­mas pa­tal­pų ir lau­ko erd­vių nau­do­ji­mas skir­tin­goms veik­loms mo­kyk­lo­je, o jei­gu si­tu­a­ci­ja blo­gės – per­ėji­mas į nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si, ku­rio pa­tir­tį ir prie­mo­nes tu­ri­me nuo pa­va­sa­ri­nio ka­ran­ti­no. Pra­ti­na­me vai­kus ir pa­čius sa­ve są­mo­nin­gai, at­sar­giai elg­tis ir sau­giai jaus­tis gy­ve­nant ša­lia vi­ru­so.

 

– Ne­sa­te šak­ni­nė sim­niš­kė, bet Sim­nas jums bran­gus. Ko­dėl?

– Il­gą lai­ką dirb­da­ma ap­skri­ties vir­ši­nin­ko ad­mi­nist­ra­ci­jo­je, tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­žin­ti vi­sas tris Sim­no švie­ti­mo įstai­gas, iš­au­gi­nu­sias ir da­bar­ti­nes sim­niš­kių kar­tas. Pra­dė­ju­si va­do­vau­ti spe­cia­lia­jai mo­kyk­lai, iš kar­to mies­te­ly­je pa­si­ju­tau sa­va tarp sa­vų, ben­druo­me­nė mie­lai pri­ėmė tiek anks­tes­nių mo­kyk­los tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mą, tiek pa­stan­gas įdieg­ti vie­ną ki­tą nau­jo­vę.

Ge­rą ūpą veik­ti kė­lė sa­vi­val­dy­bės me­ro Al­gir­do Vrub­liaus­ko pa­si­ti­kė­ji­mas, ski­riant „nau­jo­kei“ svar­bias, vi­sos ma­no pa­tir­ties ir jė­gų rei­ka­lau­jan­čias už­duo­tis, me­ro pa­va­duo­to­jos Da­lios Ki­ta­vi­čie­nės pa­ra­ma ren­giant ir įgy­ven­di­nant mo­kyk­los ir mies­te­lio ben­druo­me­nei reikš­min­gus pro­jek­tus, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės Gin­ta­rės Jo­ciuns­kai­tės pa­ta­ri­mus ir pri­ta­ri­mus nau­din­giems su­ma­ny­mams.

Tad šian­dien ga­liu džiaug­tis esan­ti sa­va ir rei­ka­lin­ga mies­te­lio žmo­nėms, kas­dien į dar­bą va­žiuo­ju su sma­gio­mis min­ti­mis apie bū­si­mą die­ną.

 

– Tai ko pir­miau­sia ieš­ko Jū­sų akys, kai ry­tais įva­žiuo­ja­te į Sim­no mies­te­lį?

– Mie­lai pa­mi­nė­čiau ko­kį nors gra­žų vaiz­de­lį, ko­kių gau­su Sim­no pri­ei­go­se. Ta­čiau po 35 me­tų prie vai­ro (ir 10 me­tų kas­die­nių rei­sų Aly­tus–Sim­nas ir at­gal) akys pir­miau­sia ieš­ko „ne­ti­kė­tai“ at­si­ra­du­sių ke­lio žen­klų ir dar ne­ti­kė­čiau ant ke­lio at­si­ran­dan­čio ko­kio nors žmo­ge­lio, ka­ti­nė­lio ar šu­ne­lio, ku­rie ima ir „iš­dygs­ta iš nie­kur“.

 

– Be ben­drys­tės, gra­žių tar­pu­sa­vio san­ty­kių, kas dar Jus ža­vi Sim­ne?

– Sun­ku ne­si­ža­vė­ti Sim­no baž­ny­čia. Di­din­ga šven­to­vė, il­gus šimt­me­čius ke­lian­ti krikš­čio­nių dva­sią į die­viš­kas sfe­ras ir vi­sai že­miš­kai tel­kian­ti mies­te­lio žmo­nes pra­smin­gam kas­die­niam gy­ve­ni­mui.

 

– Ka­lė­doms jau ruo­šia­tės? Tur­būt sun­kiau­sia bū­tų pra­neš­ti ži­nu­tę mo­kyk­los vai­kams, kad šie­met šven­tės ne­bus?

– Tai pre­ky­bos cen­trai sku­bi­na mus nuo spa­lio ruoš­tis Ka­lė­doms. Mo­kyk­la gy­ve­na pa­gal tra­di­ci­nį lie­tu­vių ka­len­do­rių, ku­ria­me yra ir bus vi­sos šven­tės, kas­met at­ei­nan­čios sa­vo lai­ku.

Pa­gal so­cia­li­nių įgū­džių ug­dy­mo pro­gra­mą, at­si­žvelg­da­mi į vai­kų am­žių, kul­tū­ri­nę ir so­cia­li­nę pa­tir­tį, pra­ti­na­me vai­kus kuo pil­niau iš­gy­ven­ti šei­mos, ka­len­do­ri­nes, vals­ty­bi­nes, re­li­gi­nes šven­tes, pa­jus­ti jų gi­li­ą­ją pras­mę, per me­ni­nę pa­tir­tį da­ly­vau­ti ku­riant šven­ti­nę ap­lin­ką ir nuo­tai­ką.

Pan­de­mi­jos są­ly­go­mis ne tik mums teks at­si­sa­ky­ti di­de­lių, triukš­min­gų ma­si­nių ren­gi­nių, tai­gi tu­rė­si­me ge­rą pro­gą iš­mė­gin­ti jau­kias ka­me­ri­nes šven­tes šei­mo­se, ka­lė­di­nius svei­ki­ni­mus iš­vy­ko­se, gal dar ką įdo­mes­nio su­gal­vo­si­me.

An­tai mū­sų drau­gai iš to­li­mos Nor­ve­gi­jos pra­ne­šė, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis mū­sų vai­kams skir­toms do­va­noms pri­sta­ty­ti ke­ti­na pa­si­telk­ti kur­je­rių pa­štą. Tai­gi vi­sus mū­sų vai­kus ap­lan­kys Ka­lė­dų šven­tė – tik­ra, nuo­šir­di, be tuš­čio bliz­ge­sio ir šur­mu­lio.

 

– Ne­žiū­rint į vi­sus pa­ga­lius, ku­riuos šių me­tų lem­tis mums vi­siems kai­šio­ja į veik­los ra­tus, ar ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti: „O vis­gi ne­tru­kus pa­si­baig­sian­tys me­tai bu­vo pui­kūs“?

– Me­tų bū­ta ir pui­kes­nių. Ir dar bus. O 2020-ie­ji įsi­mins kaip ne­pa­kar­to­ja­mo pa­ty­ri­mo lai­kas, lei­dęs pa­žin­ti ir su­pras­ti daug nau­jų, anks­čiau net ne­įsi­vaiz­duo­ja­mų da­ly­kų, įveik­ti daug ta­ria­mų ir vi­sai re­a­lių sun­ku­mų, pa­ma­ty­ti šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus ga­lių ir sil­pny­bių ri­bas.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Straipsnis buvo apie plintančios ligos poveikį specialiosios mokyklos ir miestelio gyvenimui, o simniškiai barasi dėl mokyklos direktorės. Vadinasi, įstaigos vadovė tikrai veikli ir daro didelę įtaką vietos bendruomenei. Nieko neveikiantys niekam ir neužkliūva.

    Komentaras

    Jei nebūtų mero giminaitė, tai seniai būtų Simno mokyklos sujungtos. O dabar ten toks konservatorių arbatos ir prie arbatos klubas su klebonu priešaky susikūręs kur patys sau gražūs. Nu bet sėkmės direktorei toliau valdžią liaupsinti.

    Komentaras

    šauni vadovė ir maloni moteris. Apskritai Simne daug aktyvių žmonių, tad ne veltui ir kultūros sostinės titulu šis miestelis apdovanotas. Dar Punia ir Alovė turi bendruomeniškumo. O va, Daugams, Butrimonims, Miroslavui, Pivašiūnams to bičiuliškumo ir trūksta, nors puikių žmonių yra ir šiose seniūnijose. Simne labai veiklos moterys, o ir klebonas, seniūnas faini žmonės.

Kiti straipsniai