...netylėsiu… (15240)

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Ket­vir­ta die­na gy­ve­ni­mas te­ka be Žmo­gaus, su ku­riuo pas­ku­ti­niu me­tu ypa­tin­gai daug ir ar­ti­mai ben­dra­vo­me... Šian­dien mes su Juo at­si­svei­kin­si­me, bet Jis am­žiams iš­liks mū­sų vi­sų šir­dy­se ir pri­si­mi­ni­muo­se...

Su šiuo Žmo­gu­mi mes abu per­ėjom ug­nį ir van­de­nį. Bu­vo lai­kas, kai de­gė­me ne­apy­kan­ta vie­nas ki­tam, bet abu kar­tu ra­do­me vi­di­nių jė­gų vie­nas ki­to at­si­pra­šy­ti, pri­pa­žin­ti klai­das ir, vi­sus ne­su­ta­ri­mus bei nuos­kau­das pa­li­kus pra­ei­ty­je, dirb­ti var­dan mies­to ir žmo­nių.

Gruo­džio 16 die­ną bū­tų ly­giai mė­nuo, kaip Jur­gis Kras­nic­kas po 30-im­ties me­tų at­si­sa­kė ta­ry­bos na­rio man­da­to ir pra­dė­jo ei­ti sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Tvir­tai ži­nau, kad tai pa­da­rė ne dėl pos­to ir ne dėl at­ly­gi­ni­mo. Jis šiai au­kai ry­žo­si dėl Aly­taus mies­to ir aly­tiš­kių ge­ro­vės. Jis ma­tė, kad mies­to val­dy­me da­ro­mos ne­grįž­ta­mai skau­džios ir ža­lin­gos klai­dos, dėl to ry­žo­si, dar kar­tą, kaip sa­kė, „pas­ku­ti­nį kar­tą“, sto­ti prie mies­to vai­ro.

Ži­nau, šis mė­nuo jam bu­vo ypa­tin­gai sun­kus ir pil­nas emo­ci­nio krū­vio. Kai kam la­bai ne­pa­ti­ko, jog jis ta­ry­bos bu­vo pa­skir­tas di­rek­to­riu­mi, to­dėl vi­są šį lai­ką da­rė vis­ką, kad jį pa­lauž­tų... Vis­ką jis man yra pa­pa­sa­ko­jęs ir vis­ką pra­dė­siu vie­šin­ti po Jur­gio Kras­nic­ko lai­do­tu­vių... Ne­ty­lė­siu... Ži­nau, kad Jur­gis to no­rė­tų...

Prieš me­tus, kai Jur­gis Kras­nic­kas gu­lė­si į li­go­ni­nę ope­ra­ci­jai, su­si­ti­ko­me iš­va­ka­rė­se at­si­svei­kin­ti... Ta­da juo­ka­vo: „Lau­ru­te, ne­bi­jau aš mir­ti. Jei po ope­ra­ci­jos ne­pra­bu­siu, pa­ža­dėk, kad prie ma­no ka­po duo­bės pa­sa­ky­si gra­žią kal­bą apie ma­ne.“

At­sa­kiau: „Jur­gi, bai­kit Jūs tuos sa­vo juo­kus. Vis­kas bus ge­rai. Gy­ven­sit il­gai. Mes dar tu­rim kar­tu pa­da­ry­ti daug dar­bų mies­tui, nes per tuos me­tus, kai py­ko­mės, tiek daug bran­gaus lai­ko pra­ra­dom...“

Pas­ku­ti­nė­mis Jo gy­ve­ni­mo die­no­mis daug ben­dra­vo­me. Da­bar, kai Jo ne­te­ko­me, pa­gal­vo­ju, pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis Jis bu­vo ypa­tin­gai keis­tai jaut­rus...

Ne­bi­jo­jo mir­ti, bet la­bai la­bai la­bai no­rė­jo kuo grei­čiau su­for­muo­ti sa­vo ko­man­dą ir dirb­ti mies­tui. La­bai to no­rė­jo... La­bai. Bet kai kas jam to pa­da­ry­ti ne­lei­do ir blo­ka­vo... De­ja...

...Li­ko tik pri­si­mi­ni­mai, pas­ku­ti­niai po­kal­biai, ži­nu­tės, gim­ta­die­nio pro­ga pa­do­va­no­ta kny­ga... Ir šiais me­tais rug­pjū­čio 31 die­ną Jur­gio bei jo žmo­nos Vi­ly­tės ir sū­naus Vy­tu­ko mums su ma­no sū­nu­mi Vin­cen­tė­liu rug­sė­jo 1-osios pro­ga pa­do­va­no­tas ka­ti­nas Snie­gis-Ra­ke­ta... Bal­tas... Toks pat ne­nu­ora­ma ir toks pat stai­gus kaip ir Jur­gis…

Kai skųs­da­vau­si Snie­gu­čio pri­da­ry­to­mis niek­šy­bė­mis, Jur­gis sa­ky­da­vo: „Lau­ru­te, ši­tas ka­ti­nu­kas ypa­tin­gas, gi iš ma­nęs jį ga­vai, ka­ti­nas vi­sai kaip aš, tai ko tu ste­bie­si? Tu­rėk var­ge­lį“...

 

Mir­tis mus su­nai­ki­na, ar­ba iš­lais­vi­na. Iš­va­duo­tiems, nu­ė­mus naš­tą, lie­ka kaž­kas ge­res­nio, su­nai­kin­tiems nie­ko ne­lie­ka; pra­žū­va ir ge­ra, ir blo­ga“. Se­ne­ka

 

Lau­ra Ra­dze­vi­čiū­tė

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai