Ka­ro su­griau­ti gy­ve­ni­mai tę­sia­si Lie­tu­vo­je

Kaimynės klausia, ar dar stovi namas?

Mu­zi­kos mo­kyk­los smui­ko mo­ky­to­ja In­gri­da Krikš­čiū­nie­nė į Aly­taus ra­jo­ne esan­čią so­dy­bą uk­rai­nie­čius ap­si­spren­dė pri­im­ti ir re­gist­ra­vo siū­lo­mą būs­tą jau an­trą ka­ro die­ną. Sa­ko, kad tai at­si­ti­ko be jo­kių il­gų pa­mąs­ty­mų, o tie­siog na­tū­ra­liai – bū­na gy­ve­ni­me si­tu­a­ci­jų, kai nie­ko ne­da­ry­ti tie­siog ne­ga­li.

„Su­lau­kė­me skam­bu­čio iš re­gist­ra­ci­jos cen­tro, kad jau ga­li­me par­si­vež­ti uk­rai­nie­čius, vy­rą ir žmo­ną, ku­rie no­rė­tų pas mus ap­si­sto­ti. Lyg ir bu­vo tam tik­ros bai­mės, kad ne­ži­nau, kas tie žmo­nės, kaip sek­sis ben­drau­ti. Cen­tre man pa­sa­kė, kad „bus 32 lo­va“ Kul­tū­ros cen­tro tre­čia­me aukš­te, kai už­li­pau ir pa­ma­čiau tų žmo­nių akis... Jo­se – tiek ne­ri­mo, kas pri­ims, kaip čia bus, kad ma­no pa­čios bai­mės vi­siš­kai iš­ny­ko. Pri­ėmė­me nor­ma­lius pa­pras­tus žmo­nes, ko­kie esa­me mes vi­si, ku­rie dir­bo ir gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mą, kol jį su­grio­vė ka­ras. Da­bar jie gy­ve­na mū­sų na­muo­se, drau­ge su mu­mis, o at­ei­ties šian­dien ne­spė­lio­ja­me“, – pa­sa­ko­ja In­gri­da.

Uk­rai­nie­čių Ga­li­nos ir Olek­si­jaus is­to­ri­ja – su­dė­tin­ga. Jie gy­ve­na Su­mų re­gio­ne, ta­čiau ka­ras vy­rą už­klu­po vie­no­je Ky­ji­vo li­go­ni­nė­je, kur jis bu­vo gy­do­mas po in­fark­to. Kai mies­te pra­dė­jo kris­ti bom­bos, Ga­li­na pa­si­ė­mė Olek­si­jų iš li­go­ni­nės, prak­tiš­kai be daik­tų, tik su krep­šiu vais­tų, ir jie iš­va­žia­vo į Lvi­vą, o iš ten pa­si­trau­kė į Lie­tu­vą. Jau ap­si­gy­ve­nęs In­gri­dos na­muo­se, vy­ras krei­pė­si į me­di­kus, bu­vo už­ra­šy­tas į ei­lę kar­dio­lo­gi­nei pro­ce­dū­rai. Ta­čiau po ke­lio­nės ir iš­gy­ve­ni­mų stai­ga pa­blo­gė­jo svei­ka­ta, jis at­si­dū­rė San­ta­ros kli­ni­ko­se, o da­bar gy­do­mas li­go­ni­nė­je Aly­tu­je.

Lan­ky­ti vy­ro Ga­li­na kol kas ne­ga­li dėl ko­vi­do ri­bo­ji­mų. Ji kas­dien skam­bi­na kai­my­nei Su­muo­se, ku­riai pa­li­ko sa­vo na­mų rak­tą. Po jų na­mu – ne­di­de­lis rū­sys. Ja­me te­ko nak­vo­ti ke­lias nak­tis dėl oro pa­vo­jaus. Kai­my­nai ir to­kio ne­tu­ri – jiems ga­li pra­vers­ti. Ga­li­na kas­kart klau­sia: ar dar sto­vi jų na­mas?

Jį pa­li­ko už­kli­ja­vę lan­gus, taip bu­vo pa­ta­ria­ma, nes nuo spro­gi­mų dre­bė­jo stik­lai. La­bai jau­di­na­si ir dėl pa­lik­tų ka­čių.

„Jie la­bai no­ri grįž­ti į Uk­rai­ną, nors su­pran­ta, kad tai bus la­bai sun­ku. Uk­rai­no­je li­ko duk­ra, ji pa­si­trau­kė į ki­tą mies­tą, bet iš ša­lies ne­iš­vy­ko“, – pa­sa­ko­ja In­gri­da.

Uk­rai­nie­čiai Krikš­čiū­nų so­dy­bo­je gy­ve­na jau ket­vir­ta sa­vai­tė. At­vy­ko ap­si­ren­gę žie­miš­kai, tai­gi rei­kė­jo leng­ves­nių ba­tų, jų pa­vy­ko ras­ti A. Juo­za­pa­vi­čiaus gat­vė­je įsi­kū­ru­sia­me cen­tre. Ga­li­na jau iš­mo­ko ne­ma­žai lie­tu­viš­kų žo­džių, tam pa­de­da žai­di­mai, ku­riuos žai­džia su jau­niau­sia šei­mos na­re Ema. Nors pa­aug­lė ru­siš­kai ne­mo­ka, su Ga­li­na jos pui­kiai ko­mu­ni­kuo­ja, In­gri­da pa­juo­kau­ja, kad jai kar­tais vi­sai ne­aiš­ku kaip, bet, ma­tyt, pa­de­da ir „Go­og­le tran­sla­te“ pro­gra­mė­lė. Ka­ro te­mų na­miš­kiai sten­gia­si ne­lies­ti. Ga­li­na mie­lai ga­mi­na tra­di­ci­nių uk­rai­nie­tiš­kų pa­tie­ka­lų ir sa­kė no­rin­ti iš­mok­ti lie­tu­viš­kų.

„Pa­gal­ba uk­rai­nie­tėms pir­miau­sia pa­de­da man pa­čiam“

Ne­mu­nai­čio kai­me gy­ve­nan­tis Gin­ta­ras Šiur­kus „Stip­rūs kar­tu“ re­gist­ra­vo­si an­trą ka­ro sa­vai­tę. „Ten bu­vo pra­šo­ma nu­ro­dy­ti ne tik siū­lo­mą būs­tą, bet ir kiek lai­ko ga­liu iš­lai­ky­ti uk­rai­nie­čius, ku­riuos pri­imu. Pa­ra­šiau, kad iki Uk­rai­nos per­ga­lės“, – sa­ko bu­vęs gy­dy­to­jas, pri­ėmęs so­dy­bo­je at­ski­ra­me pa­sta­te uk­rai­nie­tes Liud­mi­lą ir Ta­nią. Abi – pen­si­nin­kės, tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų. Ypač dra­ma­tiš­ka Ta­nios is­to­ri­ja: ji gy­ve­no Char­ki­vo dau­gia­bu­ty­je, į ku­rį pro lan­gą pa­tai­kė ra­ke­ta. Tuo me­tu mo­te­ris bu­vo tu­a­le­te, kai pra­vė­rė jo du­ris – ša­lia žio­jė­jo kra­te­ris, pa­ti per ste­buk­lą li­ko gy­va, iš­gel­bė­jo tvir­ta sie­na.

„Pa­de­du uk­rai­nie­tėms, nes jau­čiu gė­dą, kad gy­ve­nu to­je Eu­ro­pos da­ly­je, ku­ri bi­jo ne­ofa­šis­to be­pro­čio Pu­ti­no. Ta­nia ir Liud­mi­la daž­nai ver­kia ir dė­ko­ja už pa­gal­bą, bet aš joms sa­kau, kad tai man nuo to ge­riau, kad jas pri­imu, nes ga­liu jaus­tis kaž­kuo nau­din­gas. Taip pat kas­dien au­ko­ju per „Blue-Yellow“ po 5 eu­rus, nes man tai yra psi­cho­te­ra­pi­ja“, – sa­vo po­žiū­rį dės­to G.Šiur­kus.

Jis džiau­gia­si, kad 69-erių me­tų Liud­mi­la, nors yra pa­ty­ru­si in­fark­tą, tu­ri ne tik svei­ka­tos pro­ble­mų, bet ir dau­gy­bę pla­nų, ener­gi­jos jai tik­rai ne­trūks­ta. Pa­vyz­džiui, pa­siū­lė so­dy­bo­je Ne­mu­nai­ty­je pra­dė­ti au­gin­ti na­mi­nius paukš­čius, ku­riais pa­ti rū­pin­tų­si. Ne­mu­nai­čio kai­me pra­mo­gų tik­rai nė­ra per daug, ta­čiau Gin­ta­ras pa­sa­ko­ja, kad sten­gia­si vi­saip pra­blaš­ky­ti vieš­nias. Pa­si­i­ma jas drau­ge va­žiuo­da­mas su rei­ka­lais į Aly­tų ar Kau­ną, uk­rai­nie­tės ste­bė­jo ir „Bel­lan­cos“ pir­mą skry­dį Po­ciū­nų ae­ro­dro­me.

Uk­rai­nie­tes pri­ėmęs G.Šiur­kus pa­dė­jo joms re­gist­ruo­tis pas gy­dy­to­ją, taip pat „Mais­to ban­ke“, ku­ria­me jos ga­vo kor­te­les mais­tui įsi­gy­ti. Jo drau­gai at­ve­žė do­va­nų siū­lų, nes vieš­nios mėgs­ta megz­ti.

Gy­ve­ni­mas pa­ma­žu įei­na į nau­ją rit­mą, ta­čiau Ta­nios ir Liud­mi­los vi­sos min­tys, ži­no­ma, Uk­rai­no­je. Ži­nias apie ka­rą jos su­ži­no in­ter­ne­te – ste­bi te­le­fo­nuo­se. Te­le­vi­zi­jos ži­nių so­dy­bos gy­ven­to­jai ne­žiū­ri – G.Šiur­kus sa­ko, kad tai ap­gal­vo­tas spren­di­mas, sau­gant vi­sų emo­ci­nę svei­ka­tą.

Aly­tiš­kę mo­ky­to­ją su­jau­di­no jaut­rūs su­ta­pi­mai

Mo­ky­to­ja Ju­li­ja Jon­ku­vie­nė nu­spren­dė pa­siū­ly­ti uk­rai­nie­čiams tu­ri­mą lais­vą bu­tą Aly­tu­je, „Stip­rūs kar­tu“ sis­te­mo­je jį re­gist­ra­vo vil­nie­tė jos duk­ra Ag­nė. Ne­tru­kus aly­tiš­kė ma­ma su­lau­kė skam­bu­čio iš mū­sų mies­te įsi­kū­ru­sio pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tro.

„Man pa­sa­kė, kad rei­kia ap­gy­ven­din­ti pen­kis as­me­nis, trys iš jų vai­kai, o vie­na mo­te­ris nėš­čia. Aš iš­kart pa­sa­kiau taip, juk mes nu­spren­dė­me pa­dė­ti tiems, ku­riems pa­gal­bos la­bai rei­kia“, – sa­ko J.Jon­ku­vie­nė.

Skam­bu­čio ji su­lau­kė a. a. vy­ro Vik­to­ro gi­mi­mo die­ną, kaip ir at­vyks­tan­čių uk­rai­nie­čių. Nors už­griu­vo rū­pes­tis dėl jų įkur­di­ni­mo, ta­čiau da­tos su­ta­pi­mas jai bu­vo la­bai jaut­rus. Kaip ir tai, kad aly­tiš­kė pri­ėmė sa­vo ir vy­ro ben­dra­var­des – se­se­ris Ju­li­ją ir Vik­to­ri­ją.

Mo­te­rys su tri­mis 7–12 me­tų vai­kais at­vy­ko iš Za­po­ri­žės. Su­si­ruoš­ti tu­rė­jo vos va­lan­dą lai­ko, ke­lio­nė tru­ko net še­šias pa­ras. Su­dė­tin­ga pa­si­ro­dė per­va­žiuo­ti Uk­rai­ną – vi­sos ke­lio nuo­ro­dos bu­vo už­deng­tos, kad su­truk­dy­tų verž­tis ru­sams. Var­gi­no ir ei­lės de­ga­li­nė­se, ku­rio­se te­ko­da­vo pra­leis­ti po 5 va­lan­das, la­bai lė­tai, bet ei­lės ju­dė­jo – ne­bu­vo net ga­li­my­bės nu­snūs­ti.

Uk­rai­nie­tės at­vy­ko tu­rė­da­mos ne­daug daik­tų, tai­gi jas pri­ėmu­sių aly­tiš­kių lau­kė ne­ma­žas iš­šū­kis. „Pa­vy­ko ras­ti lo­vas per pa­ra­mos plat­for­mą, pa­do­va­no­jo žmo­nės, čiu­ži­nius pa­dė­jo at­vež­ti bu­vu­si kai­my­nė Vai­di­lė su vy­ru Dai­niu­mi. Šal­dy­tu­vą duk­ra at­ga­be­no iš Vil­niaus. Pa­dė­jo, kas kuo ga­lė­jo, ma­no drau­gės ir py­ra­gą iš­ke­pė, ir mais­to pir­ko, ir su mo­kyk­la pa­dė­jo su­kon­tak­tuo­ti. La­bai džiu­gu, kad jau po sa­vai­tės vai­kai pra­dė­jo lan­ky­ti Dzū­ki­jos mo­kyk­lą“, – pa­sa­ko­ja J.Jon­ku­vie­nė.

Aly­tiš­kė, lyg ty­čia, tuo me­tu dar per­ša­lo ir su­sir­go, tai­gi į pa­gal­bą at­sku­bė­jo jos bu­vu­sios ko­le­gės mo­ky­to­jos, ku­rios uk­rai­nie­čius pa­ly­dė­jo ir į Už­im­tu­mo tar­ny­bą, ir į po­li­kli­ni­ką, ir į ki­tas įstai­gas. Vy­res­nio­ji se­suo jau su­si­ra­do dar­bą, jau­nes­nio­ji ne­tru­kus iš­eis dek­re­ti­nių atos­to­gų. Vik­to­ri­jos ir Ju­li­jos vy­rai li­ko Uk­rai­no­je, jų ma­ma ga­li­my­bę iš­vyk­ti tu­rė­jo, ta­čiau at­si­sa­kė. Uk­rai­nie­tės nuo­lat kar­to­ja, kad, kai tik ga­lės, jos iš­kart vyks na­mo.

„La­bai ge­ra, kad ga­li pa­dė­ti to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je at­si­dū­ru­siems žmo­nėms, kad tai su­pran­ta ir jau­ni­mas. Žiū­riu į 15-me­tį anū­ką Jo­ną, ku­ris pa­dė­jo uk­rai­nie­tėms įsi­kur­ti, at­neš­ti bal­dus, ir man at­ro­do, kad tas yra la­bai svar­bu – jau­nys­tė­je iš­mok­ti at­jau­tos, nes tas jau liks vi­sam gy­ve­ni­mui“, – įsi­ti­ki­nu­si J.Jon­ku­vie­nė.

Jos ma­ny­mu, tei­gia­mas da­ly­kas, ko­kį bū­tų ga­li­ma įžvelg­ti vi­so­je ši­to­je si­tu­a­ci­jo­je, kal­bant apie Lie­tu­vą, yra pa­tir­tas su­krė­ti­mas, ku­rio lie­tu­viams rei­kė­jo, lei­dęs įver­tin­ti, kaip ge­rai gy­ve­na­me ir kad tai nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas.