Karo sugriauti gyvenimai tęsiasi Lietuvoje (2)
Kaimynės klausia, ar dar stovi namas?
Muzikos mokyklos smuiko mokytoja Ingrida Krikščiūnienė į Alytaus rajone esančią sodybą ukrainiečius apsisprendė priimti ir registravo siūlomą būstą jau antrą karo dieną. Sako, kad tai atsitiko be jokių ilgų pamąstymų, o tiesiog natūraliai – būna gyvenime situacijų, kai nieko nedaryti tiesiog negali.
„Sulaukėme skambučio iš registracijos centro, kad jau galime parsivežti ukrainiečius, vyrą ir žmoną, kurie norėtų pas mus apsistoti. Lyg ir buvo tam tikros baimės, kad nežinau, kas tie žmonės, kaip seksis bendrauti. Centre man pasakė, kad „bus 32 lova“ Kultūros centro trečiame aukšte, kai užlipau ir pamačiau tų žmonių akis... Jose – tiek nerimo, kas priims, kaip čia bus, kad mano pačios baimės visiškai išnyko. Priėmėme normalius paprastus žmones, kokie esame mes visi, kurie dirbo ir gyveno savo gyvenimą, kol jį sugriovė karas. Dabar jie gyvena mūsų namuose, drauge su mumis, o ateities šiandien nespėliojame“, – pasakoja Ingrida.
Ukrainiečių Galinos ir Oleksijaus istorija – sudėtinga. Jie gyvena Sumų regione, tačiau karas vyrą užklupo vienoje Kyjivo ligoninėje, kur jis buvo gydomas po infarkto. Kai mieste pradėjo kristi bombos, Galina pasiėmė Oleksijų iš ligoninės, praktiškai be daiktų, tik su krepšiu vaistų, ir jie išvažiavo į Lvivą, o iš ten pasitraukė į Lietuvą. Jau apsigyvenęs Ingridos namuose, vyras kreipėsi į medikus, buvo užrašytas į eilę kardiologinei procedūrai. Tačiau po kelionės ir išgyvenimų staiga pablogėjo sveikata, jis atsidūrė Santaros klinikose, o dabar gydomas ligoninėje Alytuje.
Lankyti vyro Galina kol kas negali dėl kovido ribojimų. Ji kasdien skambina kaimynei Sumuose, kuriai paliko savo namų raktą. Po jų namu – nedidelis rūsys. Jame teko nakvoti kelias naktis dėl oro pavojaus. Kaimynai ir tokio neturi – jiems gali praversti. Galina kaskart klausia: ar dar stovi jų namas?
Jį paliko užklijavę langus, taip buvo patariama, nes nuo sprogimų drebėjo stiklai. Labai jaudinasi ir dėl paliktų kačių.
„Jie labai nori grįžti į Ukrainą, nors supranta, kad tai bus labai sunku. Ukrainoje liko dukra, ji pasitraukė į kitą miestą, bet iš šalies neišvyko“, – pasakoja Ingrida.
Ukrainiečiai Krikščiūnų sodyboje gyvena jau ketvirta savaitė. Atvyko apsirengę žiemiškai, taigi reikėjo lengvesnių batų, jų pavyko rasti A. Juozapavičiaus gatvėje įsikūrusiame centre. Galina jau išmoko nemažai lietuviškų žodžių, tam padeda žaidimai, kuriuos žaidžia su jauniausia šeimos nare Ema. Nors paauglė rusiškai nemoka, su Galina jos puikiai komunikuoja, Ingrida pajuokauja, kad jai kartais visai neaišku kaip, bet, matyt, padeda ir „Google translate“ programėlė. Karo temų namiškiai stengiasi neliesti. Galina mielai gamina tradicinių ukrainietiškų patiekalų ir sakė norinti išmokti lietuviškų.
„Pagalba ukrainietėms pirmiausia padeda man pačiam“
Nemunaičio kaime gyvenantis Gintaras Šiurkus „Stiprūs kartu“ registravosi antrą karo savaitę. „Ten buvo prašoma nurodyti ne tik siūlomą būstą, bet ir kiek laiko galiu išlaikyti ukrainiečius, kuriuos priimu. Parašiau, kad iki Ukrainos pergalės“, – sako buvęs gydytojas, priėmęs sodyboje atskirame pastate ukrainietes Liudmilą ir Tanią. Abi – pensininkės, turi sveikatos problemų. Ypač dramatiška Tanios istorija: ji gyveno Charkivo daugiabutyje, į kurį pro langą pataikė raketa. Tuo metu moteris buvo tualete, kai pravėrė jo duris – šalia žiojėjo krateris, pati per stebuklą liko gyva, išgelbėjo tvirta siena.
„Padedu ukrainietėms, nes jaučiu gėdą, kad gyvenu toje Europos dalyje, kuri bijo neofašisto bepročio Putino. Tania ir Liudmila dažnai verkia ir dėkoja už pagalbą, bet aš joms sakau, kad tai man nuo to geriau, kad jas priimu, nes galiu jaustis kažkuo naudingas. Taip pat kasdien aukoju per „Blue-Yellow“ po 5 eurus, nes man tai yra psichoterapija“, – savo požiūrį dėsto G.Šiurkus.
Jis džiaugiasi, kad 69-erių metų Liudmila, nors yra patyrusi infarktą, turi ne tik sveikatos problemų, bet ir daugybę planų, energijos jai tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, pasiūlė sodyboje Nemunaityje pradėti auginti naminius paukščius, kuriais pati rūpintųsi. Nemunaičio kaime pramogų tikrai nėra per daug, tačiau Gintaras pasakoja, kad stengiasi visaip prablaškyti viešnias. Pasiima jas drauge važiuodamas su reikalais į Alytų ar Kauną, ukrainietės stebėjo ir „Bellancos“ pirmą skrydį Pociūnų aerodrome.
Ukrainietes priėmęs G.Šiurkus padėjo joms registruotis pas gydytoją, taip pat „Maisto banke“, kuriame jos gavo korteles maistui įsigyti. Jo draugai atvežė dovanų siūlų, nes viešnios mėgsta megzti.
Gyvenimas pamažu įeina į naują ritmą, tačiau Tanios ir Liudmilos visos mintys, žinoma, Ukrainoje. Žinias apie karą jos sužino internete – stebi telefonuose. Televizijos žinių sodybos gyventojai nežiūri – G.Šiurkus sako, kad tai apgalvotas sprendimas, saugant visų emocinę sveikatą.
Alytiškę mokytoją sujaudino jautrūs sutapimai
Mokytoja Julija Jonkuvienė nusprendė pasiūlyti ukrainiečiams turimą laisvą butą Alytuje, „Stiprūs kartu“ sistemoje jį registravo vilnietė jos dukra Agnė. Netrukus alytiškė mama sulaukė skambučio iš mūsų mieste įsikūrusio pabėgėlių registracijos centro.
„Man pasakė, kad reikia apgyvendinti penkis asmenis, trys iš jų vaikai, o viena moteris nėščia. Aš iškart pasakiau taip, juk mes nusprendėme padėti tiems, kuriems pagalbos labai reikia“, – sako J.Jonkuvienė.
Skambučio ji sulaukė a. a. vyro Viktoro gimimo dieną, kaip ir atvykstančių ukrainiečių. Nors užgriuvo rūpestis dėl jų įkurdinimo, tačiau datos sutapimas jai buvo labai jautrus. Kaip ir tai, kad alytiškė priėmė savo ir vyro bendravardes – seseris Juliją ir Viktoriją.
Moterys su trimis 7–12 metų vaikais atvyko iš Zaporižės. Susiruošti turėjo vos valandą laiko, kelionė truko net šešias paras. Sudėtinga pasirodė pervažiuoti Ukrainą – visos kelio nuorodos buvo uždengtos, kad sutrukdytų veržtis rusams. Vargino ir eilės degalinėse, kuriose tekodavo praleisti po 5 valandas, labai lėtai, bet eilės judėjo – nebuvo net galimybės nusnūsti.
Ukrainietės atvyko turėdamos nedaug daiktų, taigi jas priėmusių alytiškių laukė nemažas iššūkis. „Pavyko rasti lovas per paramos platformą, padovanojo žmonės, čiužinius padėjo atvežti buvusi kaimynė Vaidilė su vyru Dainiumi. Šaldytuvą dukra atgabeno iš Vilniaus. Padėjo, kas kuo galėjo, mano draugės ir pyragą iškepė, ir maisto pirko, ir su mokykla padėjo sukontaktuoti. Labai džiugu, kad jau po savaitės vaikai pradėjo lankyti Dzūkijos mokyklą“, – pasakoja J.Jonkuvienė.
Alytiškė, lyg tyčia, tuo metu dar peršalo ir susirgo, taigi į pagalbą atskubėjo jos buvusios kolegės mokytojos, kurios ukrainiečius palydėjo ir į Užimtumo tarnybą, ir į polikliniką, ir į kitas įstaigas. Vyresnioji sesuo jau susirado darbą, jaunesnioji netrukus išeis dekretinių atostogų. Viktorijos ir Julijos vyrai liko Ukrainoje, jų mama galimybę išvykti turėjo, tačiau atsisakė. Ukrainietės nuolat kartoja, kad, kai tik galės, jos iškart vyks namo.
„Labai gera, kad gali padėti tokioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms, kad tai supranta ir jaunimas. Žiūriu į 15-metį anūką Joną, kuris padėjo ukrainietėms įsikurti, atnešti baldus, ir man atrodo, kad tas yra labai svarbu – jaunystėje išmokti atjautos, nes tas jau liks visam gyvenimui“, – įsitikinusi J.Jonkuvienė.
Jos manymu, teigiamas dalykas, kokį būtų galima įžvelgti visoje šitoje situacijoje, kalbant apie Lietuvą, yra patirtas sukrėtimas, kurio lietuviams reikėjo, leidęs įvertinti, kaip gerai gyvename ir kad tai nėra savaime suprantamas dalykas.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Tragic to see how the…
Komentaras
Tragic to see how the consequences of war still affect lives in Lithuania. It’s a harsh reminder that real-life conflict is far more devastating than anything portrayed in games like the title Bloodmoney.
Your article inspired me,…
Komentaras
Your article inspired me, thank you for sharing this article. UNO Online is a fast-paced card game that has been a favourite among families for over four decades. It's fun for all ages and can be played anywhere, thanks to a well-balanced blend of moderate strategy and chance. The goal of the game is to get rid of your cards as quickly as possible in order to win!