Kaip ne­pa­kliū­ti į me­lo pin­kles „Fa­ce­bo­ok“ tin­kle?

Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas ir Ant­ra­sis ope­ra­ty­vi­nių tar­ny­bų de­par­ta­men­tas prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos, ver­tin­da­mi grės­mes na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, šie­met at­krei­pė dė­me­sį, kad Lie­tu­vo­je per so­cia­li­nį tin­klą „Lin­ke­dIn“ tai­ki­nių ag­re­sy­viai ieš­ko Ki­ni­jos žval­gy­bos tar­ny­bos. Be to, JAV pre­zi­den­to rin­ki­mai 2016 me­tais ir ki­ti pa­vyz­džiai ro­do, kad so­cia­li­niai tin­klai ga­li tap­ti įran­kiu sie­kiant pa­veik­ti po­li­ti­nius pro­ce­sus de­mo­kra­tinėse vals­ty­bė­se.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, po­li­to­lo­gas dr. Ne­ri­jus Ma­liu­ke­vi­čius įspė­ja, kad so­cia­li­nių tin­klų ne­de­rė­tų pai­nio­ti su tra­di­ci­nė­mis ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­mis.

Po­li­ti­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją ir in­for­ma­ci­nius ka­rus ty­ri­nė­jan­tis N. Ma­liu­ke­vi­čius so­cia­li­niais tin­klais do­mi­si nuo pat jų at­si­ra­di­mo. Jis pa­ste­bi, kad vir­tu­a­lio­je erd­vė­je sklei­džia­mos me­la­gin­gos ži­nios daž­nai bū­na nu­tai­ky­tos į vy­res­nio am­žiaus žmo­nes, ku­riems nau­jų­jų tech­no­lo­gi­jų ap­lin­ka yra kur kas di­des­nis iš­šū­kis ne­gu jau­ni­mui.

– Kuo in­for­ma­ci­ja so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se ski­ria­si nuo nau­jie­nų, ku­rias ap­ra­šo ir pa­sa­ko­ja vie­tos žur­na­lis­tai?

– Kiek­vie­nas nau­jie­nų por­ta­las, laik­raš­tis, ra­di­jo ar te­le­vi­zi­jos ži­nių lai­da tu­ri sa­vo re­dak­to­rių. Re­dak­to­rius pri­žiū­ri pa­tei­kia­mo tu­ri­nio ko­ky­bę, at­sa­ko už in­for­ma­ci­jos pa­ti­ki­mu­mą, tik­ri­na fak­tus.

„Fa­ce­bo­ok“ nė­ra nei re­dak­to­riaus, nei re­dak­ci­jos, ku­ri at­sa­ky­tų už fak­tų pa­ti­ki­mu­mą. Kri­ti­kos dėl to su­lau­ku­si JAV ben­dro­vė šio­je sri­ty­je daug dir­ba, pro­jek­tuo­ja in­for­ma­ci­jos fil­trą, ta­čiau kol kas pa­ti­ki­mo spren­di­mo nė­ra.

O kol in­for­ma­ci­jos pa­ti­ki­mu­mo fil­tro nė­ra, iš es­mės bet kas ga­li su­kur­ti kaž­ko­kią emo­cio­na­lią ži­nu­tę, iliust­ruo­ti ją pa­veiks­lė­liu ir pa­leis­ti į ete­rį. Ry­te į tin­klą pa­leis­tas pa­veiks­lė­lis su bau­gi­nan­čia ži­nu­te, žiū­rėk, va­ka­re jau yra su­rin­kęs mi­nią vir­tu­a­lių se­kė­jų, ku­rie pri­ta­ria ir pla­ti­na. Tai­gi so­cia­li­nia­me tin­kle kiek­vie­nas ga­li są­ly­gi­nai ap­si­mes­ti žur­na­lis­tu.

– Ko­dėl vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms tai yra iš­šū­kis?

Vy­res­nės kar­tos žmo­nės yra įpra­tę prie tra­di­ci­nės ži­niask­lai­dos. Pri­si­jun­gę prie so­cia­li­nių tin­klų jie pa­si­ti­ki vi­sa ma­to­ma in­for­ma­ci­ja. Kai iš tie­sų in­for­ma­ci­ja, ku­rią ma­to­te ek­ra­ne, jus ga­li su­klai­din­ti ir ap­gau­ti.

Ma­no nuo­mo­ne, „Fa­ce­bo­ok“ yra sa­vo­tiš­kas mū­sų pro­tuo­se eg­zis­tuo­jan­čių bai­mių, prie­ta­rų, mi­to­lo­gi­jų in­for­ma­ci­nis tę­si­nys, to­dėl kas­kart pri­si­jun­gę prie tin­klo mes pa­ste­bi­me daug to­kios in­for­ma­ci­jos – kurs­tan­čios stip­rias emo­ci­jas.

Į to­kį in­for­ma­ci­jos srau­tą sėk­min­gai įsi­lie­ja me­la­gie­nos – ne­tik­ros, su­klas­to­tos nau­jie­nos. Per­skai­tę jas da­lis žmo­nių pa­gal­vo­ja, kad tai – re­a­ly­bę at­spin­din­tys fak­tai.

– Ša­lia nuo­trau­kų iš drau­gų ke­lio­nių šia­me in­for­ma­ci­jos mar­gu­my­ne ga­li­ma ras­ti ir moks­li­nių straips­nių, ir ku­li­na­ri­nių re­cep­tų. O kaip srau­te at­si­ran­da me­la­gie­nų?

– Me­la­gie­nos yra tar­si įran­kis, ku­riuo sie­kia­ma ma­ni­pu­liuo­ti žmo­nė­mis, vi­suo­me­nės gru­pė­mis. Vis dau­giau ne­ri­mo ke­lia tai, kad so­cia­li­niais tin­klais mė­gi­na­ma pa­si­nau­do­ti kaip įran­kiu – su­kel­ti tam tik­rus su­si­prie­ši­ni­mus, su­skal­dy­ti vi­suo­me­nę.

Ma­to­me, kad ne tik Va­ka­ruo­se, bet ir Lie­tu­vo­je po­li­ti­kų rin­ki­mi­niai de­ba­tai tam­pa vis la­biau po­lia­ri­zuo­ti, vis la­biau su­prie­ši­nan­tys, bau­gi­nan­tys. Tam tik­ra pras­me tai ga­li­ma lai­ky­ti so­cia­li­nio tin­klo tech­no­lo­gi­jos pa­sek­me.

– Tech­no­lo­gi­jų kū­rė­jai dėl to su­lau­kia vis dau­giau kri­ti­kos.

– Taip. Ben­dro­vių, ku­rioms pri­klau­so „Fa­ce­bo­ok“, „Twit­ter“ ar „You­Tu­be“, va­do­vai su­pran­ta pro­ble­mą. Jie bai­mi­na­si, kad dėl ne­pa­tik­rin­tų nau­jie­nų sklei­di­mo vals­ty­bės im­sis griež­čiau re­gu­liuo­ti jų veik­lą. To­dėl ben­dro­vės ima pa­čios ben­dra­dar­biau­ti su žur­na­lis­tais, ku­ria ini­cia­ty­vas, mė­gin­da­mos at­ras­ti in­for­ma­ci­jos tik­ri­ni­mo me­cha­niz­mus ir taip įveik­ti šį iš­šū­kį.

Jau da­bar ga­li­me ma­ty­ti, kad pra­de­da­ma at­skir­ti, kur sly­pi ap­gau­lė – in­for­ma­ci­ja pa­žy­mi­ma an­gliš­ku „fa­ke news“ (liet. me­la­gin­ga nau­jie­na) už­ra­šu. Toks žy­mė­ji­mas įspė­ja skai­ty­to­ją apie me­lą ir iš­krai­py­tus fak­tus, ku­rie ne­ati­tin­ka re­a­ly­bės.

– O kaip pa­ste­bė­ti ap­gau­lę, jei­gu me­la­gin­ga in­for­ma­ci­ja ne­pa­žy­mė­ta?

– De­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į in­for­ma­ci­jos šal­ti­nį. Jei­gu so­cia­li­nia­me tin­kle ži­nią pa­tei­kia pa­ti­ki­ma, au­to­ri­te­tin­ga ži­niask­lai­dos prie­mo­nė, tai su­ma­žė­ja ti­ki­my­bė, kad sklei­džia­mas me­las.

Vi­sai kas ki­ta, jei­gu in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis yra ne­aiš­kus ar­ba tik imi­tuo­ja nau­jie­nų ka­na­lą.

In­ter­ne­te pa­si­tai­ko ag­re­sy­vių me­la­gys­čių, kai ban­do­ma pri­si­deng­ti ži­niask­lai­dos prie­mo­nės kau­ke.

Vie­nas nau­jes­nių pa­vyz­džių – pro­pa­gan­dą ir me­la­gie­nas sklei­džian­tis „Lu­hans­ko me­di­jos cen­tras“. Kai įdė­miau pra­de­di sek­ti ir kri­tiš­kai ana­li­zuo­ti šio „cen­tro“ sklei­džia­mą in­for­ma­ci­ją, grei­tai pa­ma­tai, kie­no pro­pa­gan­dos li­ni­jai jis at­sto­vau­ja, ir su­pran­ti, kas jo šei­mi­nin­kas.

Užs. Nr. 0070