Onu­tė Gen­ce­ra­vi­čie­nė: „Daž­nai sa­vęs pa­klau­siu, ką aš gy­ve­ni­me to­kio pa­da­riau, kad nu­si­pel­niau to­kių nuo­sta­bių vai­kų? Ir aš jų ne vie­ną, o še­šis tu­riu!” (365)

Ža­ga­rių ben­druo­me­nė Onu­tės Gen­ce­ra­vi­čie­nės šei­mą yra įver­ti­nu­si no­mi­na­ci­ja „Už gau­sią šei­mą“. As­me­ni­nės nuotr.
Ža­ga­rių ben­druo­me­nė Onu­tės Gen­ce­ra­vi­čie­nės šei­mą yra įver­ti­nu­si no­mi­na­ci­ja „Už gau­sią šei­mą“. As­me­ni­nės nuotr.
Yra Ža­ga­rių kai­me so­dy­ba, ku­rio­je daug gy­ve­ni­mų te­ka sa­vo­mis va­go­mis, bet la­bai daž­nai su­te­ka į užu­tė­kį, Ma­mos na­mus. Onu­tė Gen­ce­ra­vi­čie­nė su vy­ru Pet­ru su­si­lau­kė vi­so še­še­to – pen­kių duk­rų ir pa­gran­du­ko sū­naus. Li­ki­mas dar­niai šei­mai juos at­siun­tė dviem gru­pe­lė­mis – pir­mam tre­je­tu­kui ūg­te­lė­jus, pa­bi­ro ant­ra­sis. Šian­dien Onu­tė ga­li tik pa­sva­jo­ti, kaip gy­ven­tų, jei Pet­ro iš gau­sios šei­mos ne­bū­tų iš­plė­šu­si mir­tis.

Ji pra­žu­dė vy­rą pa­čia­me stip­ru­me ir tvir­tu­me. Dva­si­nė­je bran­do­je. Juk Pet­ras, tu­rė­jęs šei­mos ver­slą, me­die­nos pa­ruo­ši­mo įmo­nę, ten, kur ava­rin­giau­sia si­tu­a­ci­ja, dar­bų im­da­vo­si pats, sau­go­jo ki­tus dar­bi­nin­kus. Fa­ta­liš­ka lem­tis sa­vo nie­kin­gą dar­bą at­li­ko 2005 me­tų sau­sio 20 die­ną. Kai tais me­tais kal­bi­no­me naš­le ta­pu­sią Onu­tę, ji ti­ki­no, kad, kas be­at­si­tiks, vai­kus au­gins, auk­lės ir mo­kys taip, tar­si vi­suo­met ša­lia bū­tų ir jų tė­tis.

Jau įpu­sė­jo še­šio­lik­ti me­tai naš­lys­tės. Kaip šian­dien sru­ve­na vi­sų jų gy­ve­ni­mai? Onu­tę Gen­ce­ra­vi­čie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Iki aša­rų grau­di Jū­sų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja. Svai­gi­nan­ti ir tik­ra mei­lė sie­jo Jus su vy­ru Pet­ru, su­si­lauk­ta bū­rio vai­ke­lių ir stai­ga... ne tik my­li­mo vy­ro ne­te­ko­te, bet ir mai­tin­to­jo. Ant Jū­sų vie­nos pe­čių už­gu­lė na­mų ūkis, vai­kų moks­lai. Ko­kius jau­čia­te tos il­gus me­tus neš­tos gy­ve­ni­mo naš­tos pėd­sa­kus?

– Pa­ti pra­džia bu­vo sun­ki. Ta­čiau ne­bu­vo ka­da dels­ti, per daug gal­vo­ti ar sa­vęs gai­lė­ti, pa­ė­miau vis­ką į sa­vo ran­kas. Ne­ju­čia pra­bė­go tie še­šio­li­ka me­tų. Dau­giau apie nie­ką ne­gal­vo­ju, tik apie tai, kad abiem bu­tų bu­vę daug leng­viau su­tik­ti gy­ve­ni­mo sun­ku­mus, taip pat ir sma­giau džiaug­tis vai­kais.

– Dau­ge­lis mies­to naš­lių mėgs­ta šok­ti, lan­ky­ti kon­cer­tus, Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to už­si­ė­mi­mus. Ko­kios bu­vo Jū­sų at­si­pa­lai­da­vi­mo, džiaugs­mo mi­nu­tės?

– Di­des­nio džiaugs­mo ir at­si­pa­lai­da­vi­mo ne­su­tei­kė nie­kas, tik ma­no vai­kų lai­min­gi vei­dai. Pri­si­me­nu vy­riau­sių duk­te­rų skam­bu­čius, šil­tus jų žo­džius, taip pat be­ga­li­nį pa­lai­ky­mą, ku­ris pa­dė­jo į vis­ką žiū­rė­ti vi­siš­kai ki­taip – pa­pras­čiau, po­zi­ty­viau. Lais­vą lai­ką leis­da­vo­me drau­ge su vai­kais, taip pat megz­da­vau pirš­ti­nes, ko­ji­nes, ša­li­kus, ke­pu­res – tai pui­kus bū­das at­si­pa­lai­duo­ti ir iš­mes­ti iš gal­vos ne­rei­ka­lin­gas min­tis. To­kia veik­la dar ir šian­dien už­si­i­mu.

– Ko la­biau­siai iš­mo­kė anks­ty­va vy­ro ne­tek­tis?Ar daž­nai šei­mo­je nu­skam­ba tė­čio var­das?

– Vy­ro ne­tek­tis iš­mo­kė sa­va­ran­kiš­ku­mo, iš­mo­kė pa­si­ti­kė­ti sa­vo jė­go­mis ir at­si­ties­ti po kiek­vie­no gy­ve­ni­mo smū­gio, nes, at­ro­dė, blo­giau jau ne­bus. Pir­mus ke­le­rius me­tus kas die­ną aš ir vai­kai ką nors už­si­min­da­vo­me, kal­bė­da­vo­me apie my­li­mą vy­rą ir rū­pes­tin­gą tė­vą. Ta­čiau bė­gant lai­kui ir au­gant vai­kams, vis re­čiau jį pri­si­min­da­vo­me.

– Ge­dė­ji­mo eta­pas ne­iš­ven­gia­mas. O vė­liau, ar lai­kas gy­do?

– Nė­ra to­kio da­ly­ko kaip lai­ko gy­dy­mas. Tie­siog iš­moks­ti su­si­gy­ven­ti su ne­tek­ti­mi, nie­ka­da jos ne­pa­mirš­da­ma. Gy­ji, ka­da są­mo­nin­gai pa­gau­ni sa­ve ir pa­ti irie­si į prie­kį, jei­gu ne dėl sa­vęs, ta­da dėl vai­kų. Taip stag­nuo­ti ties ne­lai­me ne­ga­li sau leis­ti, to­dėl liū­de­sys pri­va­lo ei­ti į pro­ble­mų ei­lės pa­bai­gą.

– La­bai gra­žiai mū­sų po­kal­bio me­tu pa­sa­kė­te: „Gy­ve­nau ir dir­bau. Vai­kai au­go, ran­ku­tės il­gė­jo, dar­be­lių joms dau­gė­jo.“ Ko­kio am­žiaus tuo­met pa­ti bu­vo­te? Ko­kio am­žiaus vai­kai li­ko be tė­čio?

– Bu­vau 45 me­tų, ka­da ne­te­kau vy­ro. Ma­žo­ji Gab­rie­lė ta­da bu­vo pen­ke­rių me­tu­kų, Pau­li­na bu­vo tre­jų, o Po­vi­liu­kas – tik dve­jų. Vir­gi­ni­ja su Sil­vi­ja jau stu­den­ta­vo, Jur­gi­ta mo­kė­si už­sie­ny­je.

– O šian­dien Po­vi­las jau bū­si­mas abi­tu­rien­tas, Pau­li­na at­šven­tė iš­leis­tu­ves, ji lau­kia stu­di­jų pra­džios Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­jo­je?

– Taip, šių dar lau­kia moks­lai. Gab­rie­lė taip pat stu­di­juo­ja, ji tre­čia­kur­sė, pa­si­rin­ku­si bio­che­mi­ją Vor­čes­te­rio uni­ver­si­te­te (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja), Vir­gi­ni­ja et­no­lo­gė-et­no­gra­fė, Sil­vi­ja – so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, Jur­gi­ta Ame­ri­ko­je, Ka­li­for­ni­jos vals­ti­jos mies­te Los An­dže­le dir­ba ad­vo­ka­to pa­dė­jė­ja. Trys duk­ros iš­te­kė­ju­sios, tu­riu še­šis anū­kus.

– Ar vai­kams aša­ras ro­dy­da­vo­te?

– Aša­ras slėp­da­vau, ka­da ga­lė­da­vau, ne­si­no­rė­da­vo vai­kų bau­gin­ti. Bet kar­tais ma­žie­ji už­klup­da­vo ver­kian­čią. Vai­kai lyg ži­no­da­mi klaus­da­vo – „ma­my­te, ar tė­ve­lio pa­si­il­gai?”, o aš, be­si­šluos­ty­da­ma vei­dą, pa­aiš­kin­da­vau, kad man tie­siog dan­tį skau­dė­da­vo. Jie tik­riau­siai jaus­da­vo, kad me­luo­ju, bet ir man, ir jiems toks pa­aiš­ki­ni­mas duo­da­vo sie­los ra­my­bę.

– Kiek Jū­sų kaip naš­lės da­lią sun­ki­no žmo­nių abe­jin­gu­mas?

– Kar­tais tik­rai su­im­da­vo pyk­tis, ne­me­luo­siu. Ka­da vy­ras bu­vo gy­vas, ap­lin­kui mus bu­vo pil­na drau­gų. Lan­kė­si, bet daž­niau pa­gal­bos pra­šy­da­vo. O po mir­ties – vi­si din­go. Ti­kė­jau­si, kad bus dau­giau pa­gal­bos, bet jau­čiau­si la­bai vie­na. Kam gi bus rei­ka­lin­ga vie­na mo­te­ris su bū­riu vai­kų?

– Kas Jums šir­dies skaus­mą mal­ši­no?

– Su­au­gu­sios duk­ros, taip pat ir žen­tai, man pa­dė­jo su dar­bais, gy­ven­ti dėl to bu­vo leng­viau. Ir pa­ti pa­si­ner­da­vau į dar­bus; ir į ma­žuo­sius tris vai­kus, ir jiems rei­kė­jo dė­me­sio. Taip kau­pian­tis į ki­tus da­ly­kus skaus­mas su­ma­žė­da­vo, kaž­kaip už­si­mirš­da­vo, nes pa­pras­čiau­siai ne­bū­da­vo ka­da apie tai gal­vo­ti.

– Šian­dien Jū­sų gy­ve­ni­mas ne­bau­gi­na?

– Vi­siš­kai ne. Kaip tik džiau­giuo­si kiek­vie­na die­na. Vai­kai jau vi­si su­au­gę ir la­bai ge­ri. Dvi jau­niau­sios mer­gai­tės jau ei­na į uni­ver­si­te­tą, o ma­žiau­sias iš vi­sų – dvy­lik­to­kas. Da­bar die­nas lei­džiu su anū­kais, sma­gu su jais iš­dy­kau­ti. Jau­niau­si trys vai­kai jau pe­rė­mė vi­sus dar­bus, kur ka­dai­se aš dir­bau vie­na. Gy­ve­ni­mas man dar ne­bu­vo toks leng­vas.

– Gra­žio­mis emo­ci­jo­mis ir įvy­kiais už­pil­dy­ta Jū­sų šian­die­na. Sma­gu džiaug­tis ge­rais vai­kais?

– Gy­ve­nu ku­pi­na lai­mės ir mei­lės vai­kams. Daž­nai sa­vęs pa­klau­siu, ką aš gy­ve­ni­me to­kio pa­da­riau, kad nu­si­pel­niau to­kių nuo­sta­bių vai­kų? Ir aš jų ne vie­ną, o še­šis tu­riu!

– Šei­mo­je tu­ri­te tra­di­ci­jų? Ry­ti­nę ka­vą tur­būt vie­na ge­ria­te?

– Ry­ti­nę ka­vą daž­nai ge­riu vie­na, gai­la vai­ku­čius kelt. Aš pa­ti, kaip vy­tu­rys, ke­liuo­si la­bai anks­ti, tad duo­du vai­kams dar šiek tiek pa­mie­go­ti prieš ry­ti­nius dar­bus. O mū­sų tra­di­ci­jos nie­kuo ne­si­ski­ria nuo ki­tų žmo­nių. Šven­tes vi­sas šven­čia­me čia, na­mie. Vai­kai ap­lan­ko, ka­da tik ga­li, kas at­va­žiuo­ja, kas at­skren­da at­gal į kai­mo na­mus. Ir gim­ta­die­nius šven­čia­me, ir tas, kaip sa­ko­ma, ka­len­do­ri­nes šven­tes, svar­biau­sia, kad vi­si kar­tu.

– O Jū­sų pa­čios vai­kys­tė ko­kia bu­vo? Kur ji pra­bė­go?

– Bu­vau vie­na iš tri­jų se­se­rų, su ma­ma ir tė­čiu taip pat gy­ve­no­me kai­me. Ta­da ir­gi at­ro­dė, kad gy­ve­nam lai­min­gai. Vi­sos už­au­gom, tuo­me­ti­nė­je so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je bai­gė­me moks­lus, su­si­ra­do­me sau part­ne­rius ir pra­dė­jo­me sa­vo šei­mas kur­ti sve­tur. Ne­daug te­pri­si­me­nu to vai­kiš­ko gy­ve­ni­mo, vis­kas at­ro­do taip to­li ir taip se­niai nu­ti­kę, tik iš­li­ko tos šil­tos vai­kys­tės emo­ci­jos. Ne­pri­si­me­ni, kas, kur ir ka­da nu­ti­ko, bet pri­si­me­ni, kad bu­vo la­bai la­bai sma­gu.

 

* * *

Kas­met bir­že­lio 23-iąją mi­ni­mą Tarp­tau­ti­nę naš­lių die­ną įve­dė Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­ja, siek­da­ma at­kreip­ti dė­me­sį į su­tuok­ti­nio ne­te­ku­sių žmo­nių sun­ku­mus. Nors naš­lys­tė ga­li iš­tik­ti tiek mo­te­ris, tiek vy­rus, ta­čiau tiek dėl ben­dros vy­rų ir mo­te­rų gy­ve­ni­mo truk­mės sta­tis­ti­kos, tiek dėl to, kad ka­rai ir ki­tos ne­lai­mės daž­niau nu­si­ne­ša vy­rų gy­vy­bes, kur kas dau­giau yra mo­te­rų naš­lių, tad ir tarp­tau­ti­nė die­na bu­vo įves­ta pir­miau­sia tam, kad at­kreip­tų dė­me­sį į naš­lau­jan­čių mo­te­rų sun­ku­mus.

Naš­lių da­lia, ypač kai ku­rio­se Ry­tų ša­ly­se, yra ne­pa­vy­dė­ti­na. Pa­vyz­džiui, kai ku­riuo­se In­di­jos re­gio­nuo­se dar ir da­bar yra vie­tų, kad naš­lių iš­si­ža­da šei­mos, ar­ti­mie­ji, vi­suo­me­nė. Anks­čiau bu­vo daug naš­ly­nų. Dar jau­nos, nes ne­pil­na­me­tės už se­nų vy­rų iš­te­kin­tos mer­gi­nos, ta­pu­sios naš­lė­mis, bu­vo siun­čia­mos į naš­ly­nus. Ten naš­lėms nu­sku­ta­mos gal­vos, o apie iš­te­kė­ji­mą an­trą kar­tą ne­bū­na nė kal­bos.

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai