„Sapne močiutės paklausiau, ar mano kelias teisingas. Ji atsakė, kad taip” (195)

Saulė Pinkevičienė
Gita Mickevičiūte.
VšĮ „Ge­ru­mo skrais­tė“ vadovė Gita Mickevičiūte. Zenono Šilinsko nuotr.
Sta­tis­ti­ka sa­ko, kad kiek­vie­nas penk­tas Aly­taus gy­ven­to­jas yra pen­si­nio am­žiaus, treč­da­lis jų – įko­pu­sie­ji į 9-ąją de­šim­tį, sun­kiai ju­dan­tys, re­tai žen­gian­tys per sa­vo na­mų slenks­tį se­no­liai. Prieš­šven­ti­nia­me šur­mu­ly­je pa­kel­ki­te akis į dau­gia­bu­čių lan­gus: juo­se ry­mo žmo­nės. Ke­tu­rios sie­nos ir lan­gas – jų pa­sau­lis, apie ku­rį ži­no­me ap­gai­lė­ti­nai ma­žai. Aly­tus – pir­mas Lie­tu­vos mies­tas, ku­ria­me at­si­ra­do sen­jo­rų dar­že­lis, tar­si švie­se­lė ant eg­lu­tės gruo­džio tam­so­je. Dar­že­lį Le­li­jų gat­vė­je lan­ko trys de­šim­tys sen­jo­rų, bet pa­na­šių į juos mies­te gy­ve­na tūks­tan­čiai.

Pir­mo­ji lan­ky­to­ja ati­da­ry­mo ne­su­lau­kė

Į gim­tą­jį Aly­tų prieš ke­le­rius me­tus grį­žu­si Gi­ta Mic­ke­vi­čiū­tė iš es­mės pa­kei­tė ne tik sa­vo gy­ve­ni­mo vie­tą. Nuo pa­aug­lys­tės įsi­trau­ku­si į Rau­do­no­jo Kry­žiaus veik­lą, sa­va­no­ria­vu­si se­ne­lių na­muo­se, vė­liau pa­si­rin­ko stu­di­jas, ne­tu­rin­čias nie­ko ben­dra su so­cia­li­niais da­ly­kais, ku­rie anuo­met bu­vo ant po­pu­lia­ru­mo ban­gos.

Dir­bo vie­no­je che­mi­nių ty­ri­mų įmo­nė­je, bet vi­są lai­ką ži­no­jo, kad gy­ve­ni­me tu­ri ki­tą pa­šau­ki­mą – pa­dė­ti se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms. Klau­si­mas bu­vo tik toks, ku­ria­me mies­te ji sa­vo veik­lą įgy­ven­dins.

Di­le­mo­je tarp Vil­niaus ir Aly­taus lai­mė­jo gim­ti­nė, o Dzū­ki­jos sos­ti­nės sen­jo­rams tik­rai pa­si­se­kė, nes grį­žu­si G.Mic­ke­vi­čiū­tė įkū­rė VšĮ „Ge­ru­mo skrais­tė“ ir ati­da­rė die­nos cen­trą se­ne­liams, ku­ris gy­vuo­ja jau ket­vir­tus me­tus.

– Gi­ta, kaip pri­si­me­na­te veik­los pra­džią Aly­tu­je?

– Tuo­met dar ne­ži­no­jau, kad kur­siu die­nos cen­trą pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms, va­di­na­mą­jį se­ne­lių dar­že­lį. Pa­si­do­mė­ju­si, ko­kios Aly­tu­je tei­kia­mos so­cia­li­nės pa­slau­gos, tuo­met li­kau šo­ki­ruo­ta: pa­gal­bos na­muo­se lau­kė mil­ži­niš­kos ei­lės, kai ku­rie se­no­liai – po ke­le­rius me­tus. Su­bū­rė­me ko­man­dą, pra­dė­jo­me teik­ti bū­ti­ną pa­gal­bą na­muo­se ir la­bai grei­tai su­pra­to­me, kad tik­ro­ji sen­jo­rų bė­da sly­pi kaž­kur ki­tur. Ma­ne nu­ste­bi­no, kad mies­te yra tiek daug dep­re­si­ja ser­gan­čių, stip­rius vais­tus, an­ti­dep­re­san­tus var­to­jan­čių se­ny­vų žmo­nių, ku­riems la­biau­sia trūks­ta... pa­pras­to ben­dra­vi­mo. Taip ir ki­lo min­tis, kad rei­kia juos su­bur­ti į vie­ną vie­tą, ir taip mes iš­spręs­tu­me dau­ge­lį sen­jo­rus ka­muo­jan­čių bė­dų: vie­ni­šu­mo, so­cia­li­nio ap­leis­tu­mo, veik­los trū­ku­mo. Ki­tais me­tais jau bu­vo pa­ra­šy­tas pro­jek­tas „Se­ne­lių dar­že­lis“.

– Ar te­ko gir­dė­ti apie pa­na­šią pa­tir­tį pa­sau­ly­je?

– Jau vė­liau su­ži­no­jau, kad pa­na­ši pa­slau­ga tei­kia­ma Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, bet pra­dė­da­ma šią veik­lą ne­tu­rė­jau jo­kios pa­na­šios pa­tir­ties, tik ma­čiau, kad yra di­de­lis sen­jo­rų po­rei­kis jai. Pra­dė­jo­me nuo to, kad pa­klau­sė­me il­go­je pa­gal­bos na­muo­se ei­lė­je lau­kian­čių­jų, ko jiems la­biau­siai rei­kė­tų, jei toks se­ne­lių dar­že­lis at­si­ras­tų. Vie­na mo­čiu­tė pa­sa­kė: „Vai­ke­li, aš bū­siu pir­ma lan­ky­to­ja tam cen­tre.“ Bet ati­da­ry­mo die­nos ji ne­su­lau­kė, o jos ran­ko­mis megz­tas ser­ve­tė­les ga­li­te pa­ma­ty­ti se­ne­lių dar­že­ly­je ir jos ten bus, kol bus įstai­ga. Ji – mū­sų pir­mo­ji lan­ky­to­ja.

Di­džiau­sia skriau­da bū­tų at­im­ti iš sen­jo­rų jų dar­že­lį

Pir­mas iš­šū­kis, su ku­riuos su­si­dū­rė du­ris at­vė­ręs se­ne­lių dar­že­lis, bu­vo ne­ti­kė­tas – da­lis sen­jo­rų, ku­rie pa­slau­gos no­rė­jo, da­ly­va­vo ap­klau­so­se, įstai­gos lan­ky­ti taip ir ne­pra­dė­jo. Liūd­na re­a­ly­bė: de­šimt me­tų pra­lei­dus tarp ke­tu­rių sie­nų, ne tai jau ir leng­va iš sa­vo sau­gaus pa­sau­lė­lio grįž­ti į ben­druo­me­nę.

„Pa­ban­dy­ki­te, bent sa­vai­tę pa­lan­ky­ki­te, o pas­kui jau nu­spręs­ki­te“, – taip šian­dien Gi­ta ra­gi­na se­no­lius. Pir­mas ka­ras ne­bū­na leng­vas. Sen­jo­rai iš pra­džių dar­že­ly­je pra­lei­džia vos po ke­lias va­lan­das, tar­si nau­jo­kai kla­sė­je. Per­so­na­las jaut­riai ste­bi, kaip se­ka­si nau­jiems lan­ky­to­jams. Įstai­go­je dir­ban­tys žmo­nės – jau­ni, kaip ir pa­ti jos įkū­rė­ja Gi­ta. Sun­kiai api­brė­žia­ma ši­lu­ma, su ku­ria ji pa­sa­ko­ja apie ži­lus se­ne­lių dar­že­lio lan­ky­to­jus.

– Ne pa­slap­tis, kad su vy­res­niais žmo­nė­mis ben­drau­ti kar­tais nė­ra leng­va, rei­kia daug kan­try­bės. Ar Jū­sų šei­mo­je bu­vo vy­res­nių žmo­nių, su ku­riais sie­jo svar­bus ry­šys, gal­būt iš ten at­si­ne­šė­te pri­gim­ti­nę at­jau­tą, ge­bė­ji­mą su­pras­ti?

– Mū­sų su mo­čiu­te ry­šys bu­vo la­bai glau­dus, man su ja at­ro­dė la­bai įdo­mu ben­drau­ti. Va­sa­ro­mis ma­ne iš­vež­da­vo į kai­mą, ku­rio aš ne­mė­gau ir verk­da­vau, kad ma­ne pa­lie­ka. O mo­čiu­tė su ma­ni­mi ei­da­vo žve­jo­ti, kad ne­liū­dė­čiau. Ji bu­vo la­bai su­pra­tin­ga, nie­ka­da nie­ko ne­įžei­dė. Ra­miai pa­kęs­da­vo ne­są­mo­nes kre­čian­čius try­li­ka anū­kų (juo­kia­si).

Jau daug vė­liau, kai gal­vo­jau apie die­nos cen­trą se­ne­liams, esu sap­na­vu­si sa­vo mo­čiu­tę, ku­rios klau­siau, ar ma­no ke­lias tei­sin­gas. Ji pa­sa­kė, kad taip. Tur­būt jei abe­jo­ji, ar da­ry­ti, ar ne­da­ry­ti, tai ne­rei­kia net pra­dė­ti. Nes da­bar pra­ras­ti ga­li­my­bę iš­ei­ti iš na­mų, ben­drau­ti ir vėl grįž­ti ten, kur bu­vo vie­ni­ši, se­ne­liams bū­tų dar di­des­nė ža­la. Sa­vo anks­tes­nia­me pa­sau­ly­je jie jau bu­vo su­si­tai­kę su re­a­ly­be, o da­bar tai bū­tų kaip iš vai­kų na­mų pa­im­ti vai­ką ir vėl jį ten grą­žin­ti. Tai­gi ke­lio at­gal nė­ra, taip ir ei­ni ne­nu­min­tais ta­kais. Veik­la nė­ra reg­la­men­tuo­ta, juo­lab kad tei­kia­me pa­gal­bą iš­skir­ti­nai sun­kiai ju­dan­tiems sen­jo­rams. Nes tie, ku­rie pa­ei­na, tik­rai ran­da sau veik­lų, o ju­dan­tys su laz­du­te ar ve­ži­mė­liu lie­ka už­da­ry­ti na­muo­se. Ra­šo­me pro­jek­tus, su­ren­ka­me lė­šas iš įvai­rių šal­ti­nių, kad ga­lė­tu­me plės­ti veik­lą, teik­ti ir re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gas. Daž­nai ten­ka gir­dė­ti, kad jos skir­tos dar­bin­go am­žiaus žmo­nėms, o KUR dė­tis sen­jo­rui ir dar pa­lies­tam ne­ga­lios?

– Ką Jums duo­da ben­dra­vi­mas su vy­res­niais žmo­nė­mis?

– Man tai duo­da la­bai daug. Jie yra ne­pa­pras­tai dė­kin­gi, po­zi­ty­vūs. Nie­ka­da ne­mė­gau is­to­ri­jos pa­mo­kų, bet ga­lė­čiau klau­sy­tis ir klau­sy­tis gy­vų­jų is­to­ri­jų. Skaus­min­gus da­ly­kus se­ne­liai pa­sa­ko­ja tik vie­ną kar­tą. At­ro­do, iš­gy­ve­ni de­gan­tį Aly­tų, jau­ti, kaip ba­so­mis bė­gi. Kaip ve­žė, trė­mė. Mū­sų mo­čiu­tės nie­ka­da ne­si­skun­džia. Sa­ko, kad Lie­tu­va dar nie­ka­da tai ge­rai ne­gy­ve­no, tai­gi op­ti­miz­mo iš jų tik­rai ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti.

– Te­ko gir­dė­ti min­tį, kad se­ne­lių dar­že­lių ne­rei­kė­tų, jei ar­ti­mie­ji skir­tų jiems pa­kan­ka­mai dė­me­sio?

– Mū­sų įstai­go­je tik­rai yra sen­jo­rų, ku­riems ar­ti­mie­ji ski­ria daug dė­me­sio, ta­čiau ben­dra­vi­mas su jais ki­toks nei su ben­dra­am­žiais. Se­ne­liai į dar­že­lį at­ei­na kaip į dar­bą, ruo­šia­si veik­loms, jau­čia­si nau­din­gi. Kiek ar­ti­mie­ji jiems ga­li skir­ti lai­ko? Va­lan­dą po dar­bo? Ne­re­tai pa­tys sen­jo­rai ne­sa­ko vai­kams apie sa­vo pro­ble­mas, ne­no­ri už­krau­ti rū­pes­čių. Pa­sa­ko mums, se­ne­lių dar­že­lio per­so­na­lui. Mes ir į po­li­kli­ni­ką ga­li­me nu­vež­ti, ir čiau­pą na­muo­se pa­tai­sy­ti. Jie dėl to jau­čia­si sau­gūs. Nie­ka­da ne­ban­dau įpirš­ti, ko­dėl vai­kai to ar ano ne­pa­da­ro, juo­lab kar­tais svar­biau ne grin­dis iš­plau­ti, bet ne­sku­bant iš­ger­ti puo­de­lį ar­ba­tos, pa­si­šne­kė­ti.

Kas­die­ny­bės šven­tės ir te­ra­pi­nės veis­lės ka­ti­nas Špo­sas

Kol kal­ba­mės su Gi­ta jau­kio­se se­ne­lių dar­že­lio, įsi­kū­ru­sio is­to­ri­nio gy­dy­to­jo Ben­ja­mi­no Pet­ro­vo na­mo tre­čia­ja­me aukš­te, pa­tal­po­se, iš lau­ko grįž­ta oran­ži­nis ka­ti­nas Špo­sas. Jis – šių na­mų nu­my­lė­ti­nis ir gy­va „psi­cho­te­ra­pi­jos prie­mo­nė“, sa­vo mur­ki­mu sklai­dan­tis net la­bai pras­tą nuo­tai­ką, jei to­kia ku­rį lan­ky­to­ją ne­ty­čia už­klum­pa. Už lan­go – vi­sai ne­ka­lė­diš­kas pa­va­sa­ris, gal to­dėl Špo­sas at­ro­do kiek nu­ken­tė­jęs ka­ti­nų ko­vo­se – nu­peš­tu uo­de­gos ga­liu­ku. Šis jo nuo­ty­kis li­ko iš­kart ne­pa­ste­bė­tas, nes šiuo me­tu se­ne­lių dar­že­ly­je – ka­lė­di­nės atos­to­gos, lan­ky­to­jų nė­ra. Ne­pai­sant to, kad atos­to­gų la­bai lau­kė, nes ap­lan­kys ar­ti­mie­ji, ke­lios mo­čiu­tės jau bu­vo šio­mis die­no­mis su­si­ruo­šu­sios į cen­trą. Jei gar­baus am­žiaus su­lauk­si­me, gal ir mus at­min­tis pa­ves, o se­ne­lio dar­že­lio dar­buo­to­jams rū­pes­čių bus – kaip su iš­si­blaš­kiu­sių pir­mo­kų bū­re­liu.

Tris kar­tus per sa­vai­tę ne­di­de­liu au­to­bu­su se­no­liai at­ve­ža­mi į die­nos cen­trą, įsi­kū­ru­sį la­bai gra­žia­me Aly­taus ra­jo­ne, ku­ris va­di­na­mas Ku­ror­to var­du, Le­li­jų gat­vę 44, ga­vu­sią tar­pu­ka­ry­je sa­vo pa­va­di­ni­mą dėl to, kad žmo­nės čia daug gė­lių au­gi­no. Vi­sai ne­to­lie­se – ir nau­jas pės­čių­jų til­tas, aukš­čio re­kor­di­nin­kas. Kai įsi­kū­rė Ku­ror­te, Gi­ta jau dė­lio­jo pla­nus, kaip su sen­jo­rais jį ap­lan­kys, de­ja, sun­kiai ju­dan­tiems se­no­liams til­tas kol kas ne­pa­sie­kia­mas. Bet G.Mic­ke­vi­čiū­tė ran­kų nu­leis­ti ne­ke­ti­na, ji jau pa­si­do­mė­jo, kiek kai­nuo­tų ve­lo­mo­bi­lis, ku­riuo bū­tų ga­li­me vež­ti ne­įga­liuo­sius, vai­kus, sun­kiai ju­dan­čius žmo­nes. Pa­si­ro­do, to­kia trans­por­to prie­mo­nė at­si­ei­tų ke­lis tūks­tan­čius eu­rų, bet teik­ti to­kio siū­ly­mo per ben­druo­me­nes ini­cia­ty­vas ne­pa­vy­ko, nes ve­lo­mo­bi­liui rei­kia ras­ti ope­ra­to­rių. Ši pro­ble­ma tik­rai iš­spren­džia­ma.  

Šiuo me­tu se­ne­lių dar­že­lį lan­ko apie 30 sen­jo­rų. Įpras­tai su­si­ren­ka 15–20 žmo­nių, ir pa­tal­pos jau už­pil­dy­tos – vie­nas ne­pri­gir­di, ki­tą er­zi­na gar­sai, tai­gi bū­ti­na as­me­ni­nė erd­vė.  

Kiek­vie­ną sa­vai­tę sen­jo­rams pa­siū­lo­ma veik­la, ku­ri jiems yra vi­siš­kai nau­ja. Sak­ra­li­nės mu­zi­kos te­ra­pi­ja, šo­kių te­ra­pi­ja, jo­ga, – iš pra­džių nau­jo­vės kaip to­kios su­lau­kė ne­di­de­lio pa­si­prie­ši­ni­mo, bet da­bar net­gi džiu­gi­na. Die­nos cen­tras ne­įga­lu­mą tu­rin­tiems se­no­liams yra ne­mo­ka­mas, ki­tiems kai­nuo­ja 5 eu­rų per mė­ne­sį. Lan­ky­to­jai kei­čia­si, nes yra ser­gan­čių dep­re­si­ja, ku­rie pra­lei­džia mė­ne­sį pa­va­sa­rį, ki­ti at­si­gu­la į slau­gos sky­rių, bet vėl su­grįž­ta. Ana­pi­lin per se­ne­lių dar­že­lio gy­va­vi­mą iš­ke­lia­vo vie­nin­te­lė mo­čiu­tė.

Pa­sa­ko­da­ma apie se­ne­lių dar­že­lio lan­ky­to­jas, ro­dy­da­ma jų nuo­trau­kas, G.Mic­ke­vi­čiū­tė pa­brė­žia, ko­kios jos ta­po pa­si­ti­kin­čios sa­vi­mi, orios. Ap­čiuo­pia­mų pa­si­kei­ti­mų yra dau­giau: die­nos cen­trą lan­kan­tys se­no­liai var­to­ja ma­žiau vais­tų, ypač mig­do­mų­jų ir nuo krau­jo­spūdžio, šis pa­si­kei­ti­mas la­bai džiu­gi­na ir juos pa­čius.

– Ar se­ne­liai  at­vi­rau­ja, ką jie ti­ki­si ras­ti po eg­lu­te – ko gy­ve­ni­me no­rė­tų la­biau­siai?

– Jie la­bai lau­kia ar­ti­mų­jų ir džiau­gia­si, kai at­va­žiuo­ja jų ap­lan­ky­ti. Sa­ko, kad po šven­čių la­bai lauks die­nos, kai ga­lės iš­ei­ti iš na­mų į die­nos cen­trą. Nes anks­čiau, kai iš­va­žiuo­da­vo vai­kai ir anū­kai, ko­kį mė­ne­sį jiems bū­da­vo liūd­na, net verk­da­vo, nes per šven­tes vėl prie jų pri­pra­to, o  da­bar ži­no, kad tu­rės kur iš­ei­ti ir ne­be­liks vie­ni.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai