Ar ati­duo­si­me po­pie­žių lie­tu­viš­kai ink­vi­zi­ci­jai?

Iki rin­ki­mų li­kus de­šim­čiai die­nų vi­si – ir po­li­ti­kai, ir jų iš­ti­ki­mi ger­bė­jai – tam­pa la­bai jaut­rūs, kad ir ką pa­ra­šy­čiau, vi­sa­da at­si­ras sa­kan­čių­jų, jog esu tų ar anų nu­pirk­tas, to­dėl bū­siu itin po­lit­ko­rek­tiš­kas.

Kai pa­si­klau­sai prieš­rin­ki­mi­nių de­ba­tų, su­pran­ti, jog ge­riau­siai juos api­bū­di­na Pa­re­to dės­nis, ku­rį šiuo at­ve­ju ga­li­ma pri­tai­ky­ti taip: 80 pro­cen­tų žmo­nių yra tei­sūs tik dėl 20 proc. da­ly­kų, apie ku­riuos jie šne­ka, ir at­virkš­čiai: tik 20 proc. kal­ban­čių­jų yra tei­sūs dėl 80 proc. pa­sa­ky­tos in­for­ma­ci­jos.

To­liau pa­teik­siu ir da­bar­ti­nių Sei­mo na­rių, ir į jį kan­di­da­tuo­jan­čių, ir su mū­sų rin­ki­mais nie­kaip ne­sie­ti­nų iš­min­tin­gų žmo­nių pa­si­sa­ky­mų ci­ta­tas. Pas­ta­rų­jų pa­var­des pa­mi­nė­siu, o po­li­ti­kų ir jų at­sto­vau­ja­mų par­ti­jų pa­va­di­ni­mus – ne. Iš­va­das da­ry­ki­te pa­tys.

Tai­gi, pir­miau­sia iš­si­aiš­kin­ki­me, ko­dėl Sei­mo kė­dės taip trau­kia žmo­nes, o šie­met į par­la­men­tą kan­di­da­tuo­ja 339 as­me­ni­mis, t. y. 24 proc., dau­giau nei prieš ket­ve­rius me­tus: iš vi­so – 1755. Čia ne­kal­bė­si­me apie to­kius mo­ty­vus kaip val­džios, aukš­tes­nio sta­tu­so ir ne­men­kų, ket­ve­rius me­tus ga­ran­tuo­tų, pa­ja­mų bei leng­va­tų sie­ki­mas.

Ta­čiau vie­ną pa­grin­di­nių prie­žas­čių tiks­liai api­brė­žia Dun­nin­go-Kru­ge­rio efek­tas – reiš­ki­nys, kai že­mes­nių ga­bu­mų žmo­nės ne­su­ge­ba su­vok­ti sa­vo ge­bė­ji­mų ri­bo­tu­mo. Dėl to ne­kva­li­fi­kuo­ti žmo­nės yra la­biau lin­kę per­ver­tin­ti sa­vo ge­bė­ji­mus nei kva­li­fi­kuo­ti. Tą jau ma­tė­me šios ka­den­ci­jos Sei­me.

Vie­nas su po­li­ti­ka anks­čiau rei­ka­lų ne­tu­rė­jęs Sei­mo na­rys, pro­fe­so­rius bu­vo at­vi­ras: „Daug kas jau da­bar ruo­šia­si rin­ki­mų lai­ko­tar­piui. Vi­si ti­ki­si iš nau­jos val­džios to­kių po­ky­čių, kad pa­keis­tų jų gy­ve­ni­mą. Ir ne į ne­igia­mą pu­sę. O po­pu­liz­mas vi­sa­da bu­vo ir bus. Per rin­ki­mus yra ža­da­ma daug dau­giau, nei ga­li­ma įgy­ven­din­ti.“

Be to, bū­da­mas Sei­mo dau­gu­mos at­sto­vu, jis iš tri­bū­nos drą­siai skė­lė, jog Sei­me tu­ri ga­lio­ti dar Le­ni­no su­gal­vo­tas bol­še­vi­ki­nis „de­mo­kra­tinio cen­tra­liz­mo“ prin­ci­pas: „Ma­žu­ma pa­klūs­ta dau­gu­mai“.

Dar vie­nas ži­no­mas po­li­ti­kas Sei­mo dis­ku­si­jo­se su­ži­bė­jo to­kia fra­ze: „Jūs už­kiš­ki­te bur­ną ši­tam žmo­gui.“ Bet ji bu­vo skir­ta ne le­ni­niz­mo pro­pa­guo­to­jui, o, va­do­vau­jan­tis ano pa­siū­ly­tu prin­ci­pu, opo­nen­tui iš Sei­mo ma­žu­mos.

Ki­ta sei­mū­nė TV ek­ra­ne be skru­pu­lų įver­ti­no sa­vo ko­le­gę: „Po­nia <...> man yra ar­čiau idio­to.“ Ir to­kių dis­ku­si­jų Sei­me, kai svar­biau­sias ar­gu­men­tas – opo­nen­tui tėkš­ti maž­daug kaip ko­me­di­jos „Dvy­li­ka kė­džių“ įžeis­tas po­pas kom­bi­na­to­riui Ben­de­riui: „Pats – kvai­lys!“, pri­rink­ti ga­li­ma ge­rą bro­šiū­rą.

Ben­de­ris ty­liai sė­di po kė­de, gir­dė­da­mas, kaip pen­kio­li­ka (!) kar­tų me­luo­jant pa­gau­tas po­li­ti­kas po­ri­na: „Mes pa­sa­kėm sa­vo žo­dį, (…) mes nie­ka­da sa­vo žo­džių ne­lau­žom, čia gar­bės rei­ka­las. Man keis­ta la­bai, kad žmo­nės, ku­rie ma­ne pa­žįs­ta tiek me­tų, ga­li pa­gal­vot, kad aš ga­liu vie­ną pa­sa­kyt, o kit­ką pa­da­ryt. Taip nie­ka­da nė­ra bu­vę ir nie­ka­da ne­bus, aš že­mai­tis esu.“

Nie­kaip ne­at­spė­si­te, kas iš­ta­rė šiuos žo­džius, nes vi­są ka­den­ci­ją jis da­rė at­virkš­čiai, nei čia de­kla­ra­vo: „Tas be­vil­tiš­kas ka­ras, ypa­tin­gai kal­bant apie vals­tie­čius ir ža­liuo­sius ir Tė­vy­nės są­jun­gą... jis tik­rai nė vie­nai po­li­ti­nei jė­gai ne­duo­da jo­kios pri­dė­ti­nės ver­tės, iš to lai­mi ki­tos po­li­ti­nės jė­gos – tai aki­vaiz­džiai ma­ty­ti pa­gal pro­cen­tus, (vi­suo­me­nės. – EL­TA) pa­si­ti­kė­ji­mą. Rei­kia tie­siog ieš­ko­ti dau­giau su­ta­ri­mo, dau­giau są­ly­čio taš­kų ir to­kiu bū­du už­si­tik­rin­ti kuo pla­tes­nę pa­ra­mą.“

Štai ką apie šios ka­den­ci­jos su­iru­tę Sei­me sa­kė vie­nas tau­tos tik­rai ger­bia­mas po­li­ti­kas: „Tai, ką mes ma­tė­me va­kar va­ka­re... aš ti­kiuo­si, kad Lie­tu­va nie­ka­da dau­giau to­kio­je pa­dė­ty­je ne­at­si­durs. Tie­siog sun­kiai pro­tu su­vo­kia­ma, kad 11 as­me­nų at­lie­ka 141 at­sto­vo dar­bą. Tai yra ne tik pa­juo­ka, tai yra ne­są­mo­nė. Ti­kiuo­si, kad nie­kas ne­tu­rės per­gy­ven­ti to, ką mes per­gy­ve­na­me šiuo me­tu vi­daus po­li­ti­ko­je.“

Prieš­rin­ki­mi­nės dis­ku­si­jos, de­ja, ro­do, kad ga­li bū­ti dar blo­giau. Pa­ran­kio­jau „per­liu­kų“ iš įvai­rių par­ti­jų te­le­vi­zi­nių de­ba­tų. Teks­tų ne­re­da­ga­vau, nie­ko ne­pri­kū­riau ir už pa­si­sa­kiu­sių­jų min­tis ne­at­sa­kau.

Tai­gi, vie­nos nau­jos par­ti­jos at­sto­vai su­ži­ba: „Mes už žmo­nių tei­ses. Bet ne gė­jų, nes jie pe­do­fi­lai. Krikš­čio­niš­kos ver­ty­bės yra svar­biau­sia. Pseu­do­moks­las yra blo­gai. Gam­tos dės­niai yra svar­biau­sia. De­mo­kra­tijos pri­gim­tis yra krikš­čio­niš­ka. Mes už mo­der­nu­mą.“

Ki­tos nau­jo­kės kan­di­da­tai pri­de­da: „Drau­gau­kim su kai­my­nais, ne­gra­sin­kim tai Ru­si­jai. Ka­dy­ro­vas yra ne­pri­klau­so­mas val­do­vas. Gė­jai įsi­vai­ki­na vai­kus ir ta­da juos ža­gi­na.“

Vie­no vėl kan­di­da­tuo­jan­čio da­bar­ti­nio Sei­mo na­rio lū­po­mis pri­sta­to­ma ke­lis­syk per­sig­ru­pa­vu­si jo par­ti­ja: „Na­cio­na­liz­mas ir so­cia­liz­mas reiš­kia cen­trą. Mes tik­rai ne na­ciai.“ Ne­drą­siai pa­klaus­ki­me: „Kaip ten bu­vo su ta Vo­kie­ti­jos na­cio­nal­so­cia­lis­ti­ne dar­bi­nin­kų par­ti­ja, dar va­din­ta na­cio­nal­so­cia­lis­tų ar­ba na­cių par­ti­ja?“

Krikš­čio­niš­koms šei­moms at­sto­vau­jan­tis par­tie­tis: „Mo­te­rų ap­sau­ga nuo smur­to ken­kia mo­te­rim.“

Nau­jos par­ti­jos kan­di­da­tas, fi­zi­kas, pen­si­nin­kas, tri­jų vai­kų tė­tis apie Stam­bu­lo kon­ven­ci­ją: „Da­bar – ki­tas da­ly­kas. Pri­si­deng­da­mi la­bai gra­žiais lo­zun­gais apie mo­te­rų tei­sių gy­ni­mą, jie no­ri pra­stum­ti ho­mo­sek­su­a­lis­tų, pi­de­ras­tų šei­mas, įtei­sin­ti kaip nor­ma­lias šei­mas. Ką tai reiš­kia? Tai reiš­kia, ta­da jie, iš­kry­pė­liai, ga­lės įsi­vai­kin­ti vai­kus, įsi­vai­kin­ti ir įsi­vai­ki­nę... juos kan­kin­ti... iš­nau­do­ti. Tai yra pa­slėp­ta for­ma ban­do­ma pra­stum­ti pe­do­fi­li­jos fi­nan­sa­vi­mą.“

„Žy­dų, ro­mų ir ho­mo­sek­su­a­lių po­lin­kių tu­rin­čių žmo­nių per­se­kio­ji­mas šian­dien yra ti­piš­kas ir to­bu­lai at­sto­vau­ja ne­apy­kan­tos ir tuš­tu­mos kul­tū­rai. Taip bu­vo da­ro­ma ta­da (Hit­le­rio Vo­kie­ti­jo­je – A.J.) ir šian­dien tai vėl vyks­ta“, – sa­kė Ro­mos po­pie­žius Pran­ciš­kus. Mū­sų par­ti­jų kan­di­da­tai į Sei­mą už to­kias „ere­zi­jas“ po­pie­žių ati­duo­tų ink­vi­zi­ci­jai, juo­lab kad pa­klaus­tas, ką ma­nąs apie ho­mo­sek­su­a­lus, jis at­sa­kė: „Kas aš toks, kad juos smerk­čiau?“

Tai­gi, jei ei­si­me bal­suo­ti ne už, bet prieš, ve­da­mi ne pro­to, o ne­apy­kan­tos ir pyk­čio, įsi­klau­sy­ki­me į šiuos pran­cū­zų ra­šy­to­jos Fran­cu­a­zos Sa­gan žo­džius: „Kvai­lu­mas ne­bū­ti­nai da­ro žmo­gų pik­tą, bet pyk­tis vi­sa­da jį da­ro kvai­lą.“

Pa­bai­ki­me vie­nos žy­mios po­li­ti­kės op­ti­mis­ti­niu pa­lin­kė­ji­mu: „Vis­ką įveik­si­me, jei­gu ne­lei­si­me įsi­ga­lė­ti ka­rin­gam ne­raš­tin­gu­mui ir ag­re­sy­viam po­pu­liz­mui. Sau­go­ki­me lais­vą Lie­tu­vą bei mū­sų žmo­nių tei­ses ir lais­ves. Gin­ki­me jas ir nie­ko ne­bi­jo­ki­me – pa­si­ti­kė­ki­me sa­vi­mi! Vi­siems lin­kiu drą­sos ir iš­min­ties!“