„Pa­ža­dė­jau sau, kad, su­švel­nė­jus ka­ran­ti­nui, bū­siu pir­ma, ku­ri tu­rės bi­lie­tą į Lie­tu­vą ki­še­nė­je”

„Nors ir nu­spren­džiau pa­si­lik­ti An­gli­jo­je ir pa­lauk­ti, kol vis­kas šiek tiek ap­rims, apie sa­vo di­dži­ą­ją mi­si­ją kaž­ka­da pa­siek­ti tė­vy­nę gal­vo­jau kiek­vie­ną mie­lą die­ną. Sau pa­sa­kiau, jog, su­švel­nė­jus ka­ran­ti­nui, bū­siu pir­mo­ji, ku­ri tu­rės bi­lie­tą na­mo sa­vo ki­še­nė­je. Taip ir at­si­ti­ko! Po ga­nė­ti­nai il­gų pa­ieš­kų, ke­lių kliū­čių ir be­ga­lės ki­to­kių jaus­mų sėk­min­gai su­grį­žau pir­muo­ju ke­lei­vi­niu lėk­tu­vu iš Frank­fur­to“, – sa­ko Lau­ra.

– Ar bū­si­ma ke­lio­nė kė­lė daug ne­ri­mo?

– Ši ma­no ke­lio­nė – tik­rai ypa­tin­ga. Il­gam liks pri­si­mi­ni­muo­se. Kaip ir vi­sas pa­si­ruo­ši­mas jai. Su­si­krau­ti sa­vo dve­jus me­tus, pra­leis­tus An­gli­jo­je, į vie­ną ma­žą ir ki­tą kiek di­des­nį la­ga­mi­nus te­bu­vo vie­nas juo­kas. Dau­giau klaus­tu­kų virš gal­vos pra­dė­da­vo ky­bo­ti pa­gal­vo­jus apie sa­vi­i­zo­lia­ci­ją. Ži­no­jau tik vie­na – Aly­tus su­tei­kia vie­tą vi­siems grį­žu­siems iš už­sie­nio ir no­rin­tiems ka­ran­ti­nuo­tis at­ski­rai nuo ar­ti­mų­jų. Va­lio, tik­rai ne­pra­pul­siu. Ta­čiau vis vien ke­li da­ly­kai ne­da­vė ra­my­bės. Kiek kai­nuos? Kaip vis­kas at­ro­dys? Kaip iki tos vie­tos nu­vyk­ti? Ką ap­skri­tai reik­tų da­ry­ti? Lai­mei, su­si­sie­kus su sa­vi­val­dy­bė­je dir­ban­čiais bei už ap­gy­ven­di­ni­mą at­sa­kin­gais žmo­nė­mis, ga­vau ne­ma­žai rei­kia­mos in­for­ma­ci­jos, tad klaus­tu­kų ne­be­li­ko.

– Ko­kia bu­vo tech­ni­nė pro­ce­dū­ros pu­sė, ar leng­vai pa­vy­ko gau­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją?

– Vi­sais no­ri­mais klau­si­mais krei­piau­si elek­tro­ni­niu pa­štu ka­ran­ti­nas@aly­tus.lt. Su­ži­no­jau, jog ap­gy­ven­di­ni­mas tik­rai bus su­teik­tas tiems, ku­rių gy­ve­na­mo­ji vie­ta yra de­kla­ruo­ta Aly­tu­je. Te­rei­kia apie sa­vo grį­ži­mą in­for­muo­ti li­kus ke­lioms die­noms iki ke­lio­nės, nu­ro­dant as­me­ni­nius kon­tak­tus. Va­lio, va­di­na­si man tu­rė­tų pa­si­sek­ti. Tuo­met bu­vau už­tik­rin­ta, jog ma­ne sau­giai par­si­veš iš oro uos­to bei pa­rū­pins mai­ti­ni­mą tris kar­tus per die­ną vi­soms dviem sa­vai­tėms. Šau­nu! Be­li­ko su­ži­no­ti kai­ną. Ma­no di­džia­jai nuo­sta­bai – už nie­ką ne­rei­kė­jo mo­kė­ti. Ab­so­liu­čiai nie­ko. Tik pa­si­ža­dė­ti, kad bū­si at­sa­kin­gas ir lai­ky­sies vi­sų sa­vi­i­zo­lia­ci­jos tai­syk­lių. Tuo me­tu, tai jau ne­be­at­ro­dė sun­ki už­duo­tis. Nors dar vis te­be­jau­čiau ne­ri­mą dėl sa­vo ar­tė­jan­čios ke­lio­nės lėk­tu­vu, sa­vi­i­zo­lia­ci­jos klau­si­mas bu­vo iš­spręs­tas kuo pui­kiau­siai. La­bai ačiū už tai mies­to sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams.

– Ko­kios bu­vo są­ly­gos sa­vi­i­zo­lia­ci­jai?

– Są­ly­gos Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tro vieš­bu­ty­je tik­rai ge­ros. Kam­ba­ry­je bu­vau vie­na, tu­rė­jau sa­vo šal­dy­tu­vą, at­ski­rą du­šą. Taip pat vei­kė ne­mo­ka­mas in­ter­ne­tas, ku­ris ne­lei­do nu­mir­ti iš nuo­bo­du­lio. Iš ba­do nu­mir­ti taip pat ne­bu­vo ga­li­my­bės – mai­ti­ni­mą gau­da­vau tris kar­tus per die­ną, me­niu, be­je, bu­vo la­bai lie­tu­viš­kas. Per dvi sa­vai­tes tik­rai spė­jau at­si­val­gy­ti lie­tu­viš­kos vir­tu­vės už vi­sus tuos me­tus, pra­leis­tus to­li nuo na­mų. 

– O ar nė­ra psi­cho­lo­giš­kai sun­ku izo­liuo­tis dviem sa­vai­tėms?

– Psi­cho­lo­gi­nių sun­ku­mų tu­rė­jau ta­da, kai vi­si la­bai stai­ga iš­skri­do ka­ran­ti­nuo­tis į Lie­tu­vą, o aš pa­si­li­kau Lon­do­ne. Ne­ži­no­jau, kas ma­nęs lauks vė­liau, ar iš­vis pa­vyks su­grįž­ti. Ir nors bu­vo tik­rai su­dė­tin­ga iš­tver­ti vi­są dvie­jų sa­vai­čių sa­vi­i­zo­lia­ci­ją, ne­si­jau­čiau taip blo­gai, kaip gal­vo­jau. Mąs­čiau, jog esu tik per vie­ną žings­nį nuo na­mų. Juk tiek vis­ko rei­kė­jo per­ei­ti, pa­si­ruoš­ti, o da­bar be­li­ko tik dvi sa­vai­tes pa­bū­ti at­ski­rai. Tai la­bai pa­dė­jo iš­lik­ti po­zi­ty­viai.

– O ko­kia si­tu­a­ci­ja uni­ver­si­te­te, ar jau ži­no­ma, ko­kiu bū­du moks­lai vyks ru­de­nį?

– Ke­li uni­ver­si­te­tai An­gli­jo­je, to­kie kaip Kemb­ri­džas, jau pa­skel­bė už­si­da­ran­tis iki ki­tų me­tų. Ma­no uni­ver­si­te­tas kol kas jo­kių ži­nių ne­tu­ri, ta­čiau gir­dė­jau, jog ir pas mus pla­nuo­ja­ma šiais me­tais mo­ky­tis tik nuo­to­li­niu bū­du. Be­lie­ka lauk­ti nau­jie­nų.