Gau­ni val­džią, tam­pi vi­sų ga­lų meist­ru?

De­ja, gy­ve­ni­mas ro­do, jog po­li­ti­ko­je at­ski­rų gal­vų pro­tas ne­si­su­muo­ja, o ban­da pri­ima ne­bū­ti­nai iš­min­tin­giau­sio in­di­vi­do, bet, daž­niau­siai, ak­ty­viau­sio ir gar­siau­siai rė­kian­čio­jo siū­lo­mus spren­di­mus.

Pa­vyz­džių to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia. Pa­me­na­te, ko­kio pir­mo­jo įsta­tym­da­vys­tės dar­bo ėmė­si da­bar­ti­nio Sei­mo dau­gu­mą su­da­riu­si itin mar­ga su Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga (LVŽS) iš­rink­ta pub­li­ka? Ogi la­bai spe­cia­li­zuo­to, be­veik de­šimt­me­tį Sei­me kla­jo­ju­sio, ga­liau­siai kom­pro­mi­si­nį spren­di­mą ra­du­sio ir vi­sas pu­ses ten­ki­nu­sio Pa­gal­bi­nio ap­vai­si­ni­mo įsta­ty­mo.

Tik­rai, tik­rai bū­tent jo re­vi­zi­ja tuo­met bu­vo „ak­tu­a­liau­sia“ Lie­tu­vos žmo­nėms! Juo­lab kad jos ėmė­si šios sri­ties „ži­no­vai“ – Ra­mū­nas, ku­ris sa­kė­si tru­pu­tį nu­si­ma­nąs apie dirb­ti­nį gal­vi­jų ap­vai­si­ni­mą, ir pro­ce­sui di­ri­ga­vu­si Ag­nė, ku­ri, ži­nia, yra šiaip dva­sin­ga mo­te­ris. Re­zul­ta­tas – ko­kio ir bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis: šį vals­tie­čių pa­tai­so­mis dirb­ti­nai ap­vai­sin­tą įsta­ty­mą keiks­no­ja vi­si, kam jis ak­tu­a­lus.

Mū­sų mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riai ir­gi ne iš kel­mo spir­ti – dau­gu­ma jų įti­kė­ję to­kie kie­ti esą, kad Vy­riau­sy­bės at­sto­vą Vil­niaus ir Aly­taus ap­skri­ty­se Ju­lių Ar­laus­ką, at­si­pra­šau, kvai­liu lai­ko. Mat, jų gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, šis Vy­riau­sy­bės skir­tas, il­ga­me­tę tei­si­nin­ko prak­ti­ką tu­rin­tis žmo­gus, įpa­rei­go­tas pri­žiū­rė­ti, kaip sa­vi­val­dy­bė lai­ko­si Kon­sti­tu­ci­jos, įsta­ty­mų ir vyk­do Vy­riau­sy­bės spren­di­mus, „gal­būt <...> vir­ši­jo įga­lio­ji­mus, aiš­kin­da­mas įsta­ty­mus“.

Žmo­gui iš gat­vės iš­kart su­kir­ba min­tis, jog tie ta­ry­bos na­riai gal­būt nė­ra la­bai iš­min­tin­gi – gal­būt jie pir­miau­sia tu­rė­jo įsi­ti­kin­ti, kad Vy­riau­sy­bės at­sto­vas tik­rai, o ne „gal­būt“ vir­ši­jo įga­lio­ji­mus ir tik ta­da šok­ti jam į akis bei nu­bal­suo­ti prieš jo tei­ki­mą dėl sau­sio pa­bai­go­je ta­ry­bos pri­im­to spren­di­mo skelb­ti vie­šą kon­kur­są po­sė­džių tran­slia­ci­jai per te­le­vi­zi­ją pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čiu.

Bet ne, šiuo pa­sau­li­nės pan­de­mi­jos ir bū­si­mos po­pan­de­mi­nės eko­no­mi­nės kri­zės me­tu, kai ne­dar­bas ga­li­mai bus skai­čiuo­ja­mas de­šim­ti­mis pro­cen­tų, aly­tiš­kiams yra svar­biau­sia ta­ry­bos po­sė­džių te­le­vi­zi­nė tran­slia­ci­ja. Tam ne­gai­la de­šim­čių tūks­tan­čių eu­rų, tiks­lin­giau jų juk nė­ra kur pa­nau­do­ti. Ką ten tie nuo ka­ran­ti­no nu­ken­tė­ję, pvz., kul­tū­ri­nin­kai!

Ir mes, ži­no­ma, ti­ki­me kad sku­bus tran­sliuo­to­jo „kon­kur­sas ne­bus or­ga­ni­zuo­ja­mas vie­nam sub­jek­tui ir ja­me ti­ki­ma­si su­lauk­ti pa­siū­ly­mų ir iš ki­tų te­le­vi­zi­jos pa­slau­gų tie­kė­jų“.

Ko­dėl gi ne, juk to­kia ak­tu­a­li ir ma­ses žiū­ro­vų su­trauk­sian­ti tran­slia­ci­ja te­oriš­kai ga­li su­do­min­ti ir BBC, ir CNN, ir net LRT, bet tik te­oriš­kai. O bus, kaip Lie­tu­vo­je daž­niau­siai nu­tin­ka, kad ne­kil­tų ne­pa­gei­dau­ti­no ži­niask­lai­dos ir po­li­ti­kų šar­ša­lo, „ne­del­siant“ suor­ga­ni­zuo­tą kon­kur­są lai­mės koks nors Kaz­lų Rū­dos jau­nų­jų te­le­vi­zi­nin­kų bū­re­lis, ku­ris ta­ry­bos po­sė­džiams tran­sliuo­ti nu­si­sam­dys, pa­vyz­džiui, nie­kuo dė­tą Aly­taus re­gio­ni­nę te­le­vi­zi­ją. Ir – „vsio za­ko­no“!

O gal vi­si purkš­tau­jan­tie­ji dėl šio ta­ry­bos spren­di­mo tie­siog ne­su­pran­ta ta­ry­bos na­rių to­lia­re­giš­ku­mo: žmo­nės da­bar iš­le­pin­ti, ar­tė­ja eko­no­mi­nė kri­zė, o jie to­liau rei­ka­laus, kaip sa­kė se­no­vės ro­mė­nai, „duo­nos ir žai­di­mų“. Su duo­na ga­li bū­ti striu­ka, tai gal­būt ta­ry­bos po­sė­dy­je įtrau­kian­čių žai­di­mų iš­vy­si­me.

Ta­čiau iš­le­pin­tam žiū­ro­vui bet ko ne­pa­ki­ši. Reik­tų bent jau pra­nok­ti 2002 me­tais tran­sliuo­tą re­a­ly­bės šou pro­jek­tą „Ak­va­riu­mas 2“, ku­rio da­ly­viai – Rau­do­na ir Psi­chas – vi­dur­nak­tį stip­riai su­si­ki­bę vie­no­je lo­vo­je pa­ta­lus „dul­ki­no“. O ko­dėl gi ne? Juk tarp tų te­le­vi­zi­nės tran­slia­ci­jos iš­troš­ku­sių­jų ta­ry­bos na­rių vi­si no­rė­tų, jog „žmo­nės ma­ty­tų, ką vei­kia jų iš­rink­tie­ji“. Kad ir tą Vy­riau­sy­bės at­sto­vo tei­ki­mą nai­kin­ti ir „ne­del­siant“ TV tran­sliuo­to­jų kon­kur­są reng­ti ak­ty­viai siū­liu­si po­re­lė ga­lė­tų pa­ro­dy­ti...

Kal­bant rim­čiau, tai rink­da­mi mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą, vy­lė­mės ren­ką mies­tu be­si­rū­pi­nan­čius žmo­nes, o ne TV šou da­ly­vius. Bū­tų ge­rai, kad jie bent tiek su­pras­tų: pir­ma, TV ka­me­rų ob­jek­ty­vai jų nei gra­žes­niais, nei pro­tin­ges­niais ne­pa­da­rys, o an­tra, rin­kė­jams nu­si­švilpt, ką iš­rink­tie­ji per ta­ry­bos po­sė­dį vei­kia, jiems svar­bu, ką iš­rink­tie­ji mies­tui ir aly­tiš­kiams kon­kre­čiai pa­da­ro.

O su tuo pa­da­ry­mu tai pas­ta­ruo­ju me­tu – ne ka­žin kas. Pa­si­mo­juo­da­mi ran­ky­tė­mis kom­piu­te­rių ek­ra­nuo­se, ta­ry­bos na­riai nuo­to­li­niu bū­du ne­dels­da­mi iš­spren­dė mies­te­lė­nams itin ak­tu­a­lų klau­si­mą – švie­ti­mo per­tvar­ką.

Ka­ran­ti­nas tam – la­bai pa­to­gus me­tas. Ne­rei­kia kreip­ti dė­me­sio į per­tvar­ką stab­dy­ti rei­ka­lau­jan­čią pe­ti­ci­ją, pa­si­ra­šy­tą dvie­jų tūks­tan­čių mies­te­lė­nų, ne­rei­kia iš­klau­sy­ti ben­druo­me­nės na­rių ar­gu­men­tų ta­ry­bos po­sė­džių sa­lė­je, ne­rei­kia jiems žiū­rė­ti į akis ir ga­li­ma vie­no bal­so per­sva­ra su­tvar­ky­ti vi­sus rei­ka­lus.

Iš ša­lies žiū­rint, la­bai įdo­miai, švel­niai ta­riant, at­ro­do ir ta­ry­bos na­rių prieš­ta­rin­ga „mei­lė“ ži­niask­lai­dai. Aly­taus re­gio­ni­nei te­le­vi­zi­jai pa­tal­pų nuo­mos te­at­ro pa­tal­po­se su­tar­tis pra­tę­sia­ma dar pen­ke­riems me­tams, net ne­krei­piant dė­me­sio, kad bal­suo­jant du ta­ry­bos na­riai ga­li­mai pa­žei­džia (da­bar Eti­kos ko­mi­si­ja tai nu­sta­tė) Vals­ty­bės po­li­ti­kų el­ge­sio ko­dek­są. Tuo pat me­tu sku­ba­ma iš nuo­mo­ja­mų pa­tal­pų ta­me pa­čia­me pa­sta­te iš­mes­ti be­veik tris de­šimt­me­čius sėk­min­gai vei­kian­čią vie­nin­te­lę re­gio­ne ra­di­jo sto­tį „FM99“.

Ir nie­kaip ne­ga­li ne­pa­ste­bė­ti, kad už abie­jų dvi­pras­miš­kų ta­ry­bos spren­di­mų pri­ėmi­mo ak­ty­viai vai­de­na­si ta pa­ti glež­na mo­te­riš­ka fi­gū­rė­lė. Ypač ener­gin­gai ji sto­jo už sa­vo stu­mia­mą ta­ry­bos po­sė­džių te­le­vi­zi­nių tran­slia­ci­jų pro­te­ga­vi­mą.

Ji net ry­žo­si au­ko­tis fi­nan­siš­kai ir, „kad dėl by­li­nė­ji­mo­si ne­kris­tų fi­nan­si­nė naš­ta ant mo­kes­čių mo­kė­to­jų“, siū­lė­si ta­ry­bai at­sto­vau­ti teis­me prieš Vy­riau­sy­bės at­sto­vą, mat tu­rin­ti tei­si­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Žodis – ne žvir­blis, pa­žiū­rė­si­me, ar teis­mams (ir su „FM99“ taip pat) pa­si­bai­gus, juos už­vi­ru­si ta­ry­bos na­rė pri­si­ims ga­li­mai mums, mies­te­lė­nams, kri­sian­čią jų fi­nan­si­nę naš­tą.

Dėl to stip­riai abe­jo­ju, to­dėl ma­nau, jog šis te­at­ra­liš­kas „pa­si­au­ko­ji­mas“ la­bai pri­me­na so­viet­me­čiu kur­tą mi­tą apie ka­ro did­vy­rį Alek­san­drą Mat­ro­so­vą, ku­ris šauk­da­mas „Za Ro­di­nu!“ („Už Tė­vy­nę!“) kri­to ant hit­le­ri­nin­kų bun­ke­rio šau­dy­mo an­gos ir iš­gel­bė­jo sa­vo bū­rį nuo žū­ties.

Tie­sa, yra tei­gian­čių, jog de­vy­nio­lik­me­tis ka­rys pa­dau­gi­no prieš ata­ką gau­to spi­ri­to ir ant tos amb­ra­zū­ros, su­si­py­nus ko­jom, tie­siog už­griu­vo.

Gink Die­ve, ne­sa­kau, kad mū­sų iš­rink­to­ji už tą te­le­vi­zi­ją ir prieš aną ra­di­ją taip ar­šiai ko­vo­ja ko nors pa­dau­gi­nu­si, bet tik­rai ne­ma­nau, jog au­ko­ja­si už Aly­tų, grei­čiau – vien tik „Už Aly­tų“.