Cho­reo­grafė Li­li­ja Ber­na­ta­vi­čie­nė: „Cho­reo­grafai dir­ba daug ne­ma­to­mų dar­bų, ku­rių dau­ge­lis ne­ver­ti­na”

– Kiek me­tų jau esa­te pro­jek­to „Šok su žvaigž­de“ cho­reo­grafė?

– Pra­si­dė­jo tre­čias se­zo­nas pro­jek­to „Šok su žvaigž­de“, o aš ja­me esu nuo pat pra­džių. Tre­čius me­tus dir­bu cho­reo­grafe, tik su pro­fe­sio­na­lais, ir sta­tau lai­dos ati­da­ry­mo pro­fe­sio­na­lų pa­si­ro­dy­mus.

– Su ko­kiais sun­ku­mais su­si­du­ria­te?

– Šia­me pro­jek­te sun­ku­mų nė­ra, nes pro­diu­se­ri­nė LRT ko­man­da yra la­bai stip­ri, jo­je dir­ba tik­ri pro­fe­sio­na­lai. Taip pat šo­kė­jų pro­fe­sio­na­lų ko­man­da yra la­bai stip­ri.

Vie­nin­te­lis sun­ku­mas yra tai, kad su ma­ni­mi mū­sų yra sep­ty­nio­li­ka ir su­si­de­rin­ti lai­ką, ka­da rei­kia dirb­ti, yra la­bai sun­ku. Kiek­vie­nas pro­fe­sio­na­las dir­ba sa­vo dar­bus, kiek­vie­nas tu­ri sa­vo pir­ma­ei­lius dar­bus, o pro­jek­tas yra ant­ra­ei­lis, bet kad jis vyk­tų adek­va­čiai, tu­ri­me dirb­ti kar­tu. Aš ly­giai taip pat Aly­tu­je tu­riu pa­grin­di­nį dar­bą. Tad di­džiau­sias iš­šū­kis yra su­de­rin­ti lai­ką. Re­pe­tuo­ja­me ir va­ka­rais, ir ry­tais, bū­na ir nak­ti­mis, kaip iš­ei­na.

– Ar šo­kė­jai pro­jek­te su­si­du­ria su psi­cho­lo­gi­nė­mis pro­ble­mo­mis?

– Pro­fe­sio­na­lai su psi­cho­lo­gi­nė­mis pro­ble­mo­mis tvar­ko­si pui­kiai, nes jie nuo pat ma­žens yra su­si­dū­rę su var­žy­bo­mis, su ben­dra­vi­mu po­ro­je, san­ty­kiais, kan­try­be, to­le­ran­ci­ja.

Sun­kiau su psi­cho­lo­gi­nė­mis pro­ble­mo­mis su­si­tvar­ko žvaigž­dės, nes jie iš­ei­na iš sa­vo kom­for­to zo­nos. Dai­ni­nin­kui, ak­to­riui ar spor­ti­nin­kui, ku­riam nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­te­ko su­si­dur­ti su šo­kiais, la­bai sun­ku per­lip­ti psi­cho­lo­gi­nį bar­je­rą, pa­si­ro­dy­ti prieš žmo­nes.

Pro­fe­sio­na­lams to­kių pro­ble­mų nė­ra, nes jie yra pa­gal­bi­nin­kai ir su tuo pui­kiau­siai tvar­ko­si. Aiš­ku, tu­ri at­lai­ky­ti di­de­lį spau­di­mą, nes ir žvaigž­dės, ir jie pa­tys sa­ve spau­džia, kad gau­tų ge­riau­sią re­zul­ta­tą ir, aiš­ku, no­ri įtik­ti žiū­ro­vams.

– Koks yra šo­kio at­si­ra­di­mo ke­lias, kol jis pa­sie­kia žiū­ro­vus?

– Vis­kas pra­si­de­da nuo mu­zi­kos ieš­ko­ji­mo, nes jei­gu ne­tu­ri ge­ros mu­zi­kos, tu nie­ko ne­pa­da­ry­si.

Pas­kui su­gal­vo­ji šo­kį. Jį kur­da­ma šiek tiek už­si­ra­šau pa­ties šo­kio ei­liš­ku­mą, šiek tiek nu­si­fil­muo­ju, bet na­tū­ra­liai pa­si­mirš­ta, nes tu­ri su­gal­vo­ti vai­ki­no ir mer­gi­nos par­ti­ją, tu­ri ma­ty­ti ma­sę, įsi­vaiz­duo­ti, kaip šo­kis at­ro­dys te­le­vi­zo­rių ek­ra­nuo­se. To­dėl iš kar­to su­kū­ru­si, pra­šau ko­man­dos su­si­rink­ti ir mo­ky­tis. Pra­ei­na šiek tiek lai­ko, mes pa­kar­to­jam, o prieš pat pa­si­ro­dy­mą vi­są sa­vai­tę dir­bam ties tuo.

Pro­fe­sio­na­lai taip pat tu­ri sa­vo at­ski­rus dar­bus, dir­ba ir su sa­vo pro­jek­to po­ra, ir tu­ri iš­mok­ti to­bu­lai ne tik šo­kį po­ro­je, bet ir tą pro­fe­sio­na­lų pa­si­ro­dy­mą.

Ir tik po tiek lai­ko pro­duk­tas iš­ei­na į ete­rį.

– Ar ete­rio me­tu ga­li­te ra­miai ste­bė­ti pa­sta­ty­tus šo­kius?

– Pa­sta­ty­tus šo­kius tie­sio­gi­nio ete­rio me­tu aš ste­biu ra­miai. Aiš­ku, bū­na vis­ko, bet tik­rai sten­giuo­si žiū­rė­ti su pa­si­gė­rė­ji­mo jau­du­liu­ku vien dėl to, kaip pro­fe­sio­na­lai dir­ba, nes jie tik­rai la­bai ge­rai vis­ką pa­da­ro. Šo­kė­jai pro­fe­sio­na­lai tik­rai yra di­džiau­si pro­fe­sio­na­lai. Jie per sa­vai­tę su­re­pe­tuo­ja šo­kį ir pa­tei­kia jį, ar­tis­tiš­ką, tech­niš­ką, žiū­ro­vams. Aš gė­riuo­si jais net tre­ni­ruo­čių me­tu.

– Su kuo sun­kiau dirb­ti: pro­fe­sio­na­lais ar pra­de­dan­čiai­siais šo­kė­jais?

– Dirb­ti su pro­fe­sio­na­lais yra ma­lo­nu­mas, tai jau nė­ra dar­bas. Aš at­ei­nu, pri­sta­tau sa­vo su­gal­vo­tą pro­duk­tą, o jie tie­siog iš­pil­do su­ma­ny­mą. Kar­tais ku­riant šo­kį jį ma­tau vie­naip, bet ei­go­je, kai jau sta­to­me šo­kį, ma­tau, kad rei­kia keis­ti, nes pro­fe­sio­na­lai pa­čiam šo­kiui pa­de­da sa­vo tech­ni­ko­mis, su­ge­bė­ji­mais.

Su vai­kais dirb­ti yra la­bai sun­ku. Pir­miau­sia, vai­kai, net­gi pa­aug­liai, kol su­pran­ta žo­dį „mo­ty­va­ci­ja“ ir dėl ko jie šo­ka, kam jie šo­ka, pra­ei­na daug lai­ko. Jie at­ei­na, šo­ka, mo­ko­si, bet iš­rei­ka­lau­ti ko­ky­bės yra la­bai sun­ku. Vai­kai pa­vargs­ta, no­ri pail­sė­ti.

– Koks yra tik­ra­sis cho­reo­grafės dar­bas?

– Da­bar aš gy­ve­nu tarp Vil­niaus ir Aly­taus. Šian­dien die­ną dirb­siu Vil­niu­je, o va­ka­re Aly­tu­je. Ki­to­mis die­no­mis dirb­siu at­virkš­čiai, ki­to­mis vėl ki­taip.

Taip pat yra tas ne­ma­to­mas cho­reo­grafų dar­bas. Nie­kas ne­ver­ti­na ki­to ne­ma­to­mo dar­bo, ku­rį aš dar dir­bu. Šeš­ta­die­nį aš ga­lė­jau sau leis­ti pail­sė­ti, bet vie­ną die­ną pail­sė­jau, to­dėl sek­ma­die­nį še­šias va­lan­das sė­dė­jau ir kū­riau cho­reo­grafiją „Šok su žvaigž­de“ pro­fe­sio­na­lams. Per šias va­lan­das su­kū­riau tik treč­da­lį šo­kio.

Bū­na, kad ke­lias sa­vai­tes ne­su­gal­vo­ji vie­no šo­kio, nes kū­ry­ba yra toks da­ly­kas, jei­gu ne­ma­tai, ne­pa­vyks­ta, da­rai iš nau­jo, kol su­ku­ri to­bu­lą pro­duk­tą.

Dar yra ir „do­ku­men­ti­nių“ dar­bų, nė­ra taip, kad at­ei­ni į tre­ni­ruo­tę ir pa­šo­ki. Prieš kiek­vie­ną tre­ni­ruo­tę tu tu­ri pa­si­ruoš­ti, nes at­ei­na vie­na gru­pė ar po­ra vie­no ly­gio, ki­tą va­lan­dą – jau ki­to ly­gio, ta­da ma­žiu­kai, ta­da mo­te­rys, ku­rios šo­ka ki­tu sti­liu­mi, ir taip to­liau. Ir kiek­vie­nai pa­mo­kai tu­ri pa­si­ruoš­ti, iš­mok­ti pa­ti.

Aš kiek­vie­ną va­ka­rą tu­riu su­si­pla­nuo­ti die­ną, nes ki­taip nie­ko ne­pa­da­ry­si.

– Kaip Jūs pail­si­te?

– Nak­tį (juo­kia­si). Atos­to­gų šie­met ne­tu­rė­jau nė vie­nos die­nos. Per ka­ran­ti­ną dir­bo­me tik nuo­to­li­niu bū­du ar­ba su vai­kais, ku­rie ruo­šia­si kon­cer­tams ar var­žy­boms. To­dėl va­sa­rą, kai jau bu­vo ga­li­ma dirb­ti gy­vai, dir­bau kiek įma­no­ma.

Taip, kar­tą per sa­vai­tę ga­liu sau leis­ti pail­sė­ti, pa­skai­ty­ti, pa­žiū­rė­ti fil­mą.

– Kaip vy­ko šo­kių tre­ni­ruo­tės ka­ran­ti­no me­tu?

– Dir­bo­me nuo­to­li­niu bū­du, bet daug vai­kų me­tė šo­kius, nes ne­tu­rė­jo mo­ty­va­ci­jos, ne­įdo­mu jiems šok­ti nuo­to­li­niu bū­du. Kai pra­si­dė­jo tre­ni­ruo­tės kon­tak­ti­niu bū­du, bet su ap­ri­bo­ji­mais, pra­dė­jo­me dirb­ti ir taip.

Dir­bo­me ir su aukš­to meist­riš­ku­mo po­ro­mis, nes bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos ir nuo­to­li­nės var­žy­bos. Šios var­žy­bos vyks­ta taip: į sa­lė at­ei­na po­ra, nu­fil­muo­ja­me šo­kį ir tą, ką jie pa­tei­kia, mes nu­siun­čia­me var­žy­bų or­ga­ni­za­to­riams ir lau­kia­me re­zul­ta­tų.

Aš pa­ti tei­sė­ja­vau to­kioms var­žy­boms. Tai už­ima tik­rai la­bai daug lai­ko. Pa­pras­to­se var­žy­bo­se tei­sė­jau­ji vi­są die­ną, bet ten da­ly­vau­ja dau­giau po­rų ir dau­giau gru­pių, ir tu ma­tai vis­ką vie­nu me­tu. O nuo­to­li­nė­se var­žy­bo­se tą pa­čią gru­pę, ku­rią su­da­ro, tar­kim, 30 po­rų ir ku­rią per kon­tak­ti­nes var­žy­bas įver­ti­ni per 15 mi­nu­čių, tu­ri per­žiū­rė­ti ir įver­tin­ti kiek­vie­ną po­rą at­ski­rai. Lai­kas la­bai pra­ilgs­ta.

– Jūs esa­te ir „Aly­tus – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė 2022“ am­ba­sa­do­rė. Ko­kia am­ba­sa­do­rės veik­la?

– Da­bar vyks­ta vie­ši­ni­mas, su­pa­žin­di­na­me vi­suo­me­nę su pa­čia idė­ja. Vė­liau, at­ėjus 2022 me­tams, bus skir­tos ki­tos už­duo­tys, pa­dė­si­me dar­buo­tis ties šiuo pro­jek­tu.

* * *

Jau spa­lio 9-osios va­ka­rą į LRT TE­LE­VI­ZI­JĄ grįž­ta pa­gal BBC for­ma­tą ku­ria­mas pro­jek­tas „Šok su žvaigž­de“. Šo­kių aikš­te­lės par­ke­tą iki pat Ka­lė­dų kai­tins ir šo­kio pa­slap­ti­mis da­ly­sis dvy­li­ka per­ga­lių iš­troš­ku­sių po­rų. Kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je žiū­ro­vus džiu­gins ir dėl pri­zi­nės vie­tos var­žy­sis ži­no­mi vei­dai ir šo­kio pro­fe­sio­na­lai.Tarp pro­jek­to „Šok su žvaigž­de“ da­ly­vių – ir As­ta Pi­ly­pai­tė bei Ed­vi­nas Be­lou­so­vas.

As­ta – dai­ni­nin­kė, mu­zi­kos pe­da­go­gė, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rė, dvie­jų duk­rų ma­ma.

Ed­vi­nas – šo­kė­jas, cho­reo­grafas, šo­kių tre­ne­ris, daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos ir Da­ni­jos spor­ti­nių šo­kių čem­pio­nas, fi­nan­si­nin­kas.

As­ta ir Ed­vi­nas ti­ki­na, kad jie­du bus ta po­ra, ku­ri pa­si­rū­pi­na vi­so­mis de­ta­lė­mis – tiek pre­ci­ziš­kai ati­dirb­tais šo­kių žings­ne­liais ir pa­si­ro­dy­mais, tiek įspū­din­gais kos­tiu­mais.

„Į pro­jek­tą at­ėjau no­rė­da­ma iš­mok­ti kuo dau­giau šo­kių, jų tech­ni­kos, žings­ne­lių, lai­ky­se­nos. Džiau­giuo­si, kad mū­sų su Ed­vi­nu ma­ty­mas su­tam­pa“, – sa­ko As­ta.