Bon­sų pa­ro­do­je Aly­tu­je ža­da ap­si­lan­ky­ti ne tik pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, bet ir... Kau­no kli­ni­kų medikai

Kiek­vie­nas fo­to­gra­fas ma­to ki­taip

At­si­kel­ti 5 ry­to, pa­svei­kin­ti sau­lę Ry­to Ra­sos so­de, pa­lais­ty­ti kait­ros ali­na­mus au­ga­lus, 6 va­lan­dą – ap­suk­ti ra­tą ki­tą dvi­ra­čiu pro Ma­žą­ją Dai­li­dę. Pa­si­dai­ry­ti į čia ap­si­gy­ve­nu­sią nen­dri­nę viš­te­lę ir an­tis al­bi­no­sus (dėl rū­šies Kęs­tu­tis kon­sul­ta­vo­si su ko­le­go­mis, dar lau­kia jų at­sa­ky­mo). 9 va­lan­dą jo dar­bo­tvarkėje – pa­sa­ko­ji­mas „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jams apie bū­si­mą bon­sų pa­ro­dą. Po­kal­bio lai­kas li­mi­tuo­tas (bet koi kar­pius, la­biau pa­na­šius į šu­niu­kus nei žu­vis, pa­glos­ty­ti vis­gi spė­jau), nes K.Pta­kaus­kas ir šiaip už­si­ė­męs žmo­gus, juo­lab da­bar, kai po tri­jų mė­ne­sių per­trau­kos dėl trau­mos jo ran­ko­se – vėl fo­to­apa­ra­tas.

„Ga­liu mė­gau­tis nuo­sta­bia Lie­tu­vos gam­ta, pa­tir­ti ypa­tin­gų nuo­ty­kių, nau­jų iš­ban­dy­mų ir su­pa­žin­din­ti žmo­nes su Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiais gy­vū­nais. Daug gam­tos fo­to­gra­fų tai da­ro, bet kiek­vie­no iš mū­sų ma­ty­mo kam­pas ki­toks. Pra­ėju­sią sa­vai­tę pa­ma­ry­je su gam­tos fo­to­gra­fu ir ge­ru bi­čiu­liu Bo­ri­su Bels­he­vu iš­ban­džiau nau­ją fo­to­gra­fa­vi­mo bū­dą iš slėp­tu­vės ant van­dens. Ket­vir­tą va­lan­dą ry­te jau bu­vo­me to­kio­je ba­lo­je, ku­rio­je dau­giau nei pen­kias va­lan­das pra­lei­do­me klū­po­da­mi ant ke­lių, ieš­ko­jo­me ir fo­to­gra­fa­vo­me paukš­čius. Re­zul­ta­tas ge­ras – pen­ki Rau­do­no­sios kny­gos at­sto­vai, pir­mas iš jų pil­ko­ji an­tis“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Nors nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros rei­ka­lau­ja Ry­to Ra­sos so­das ir apie šim­tas bon­sų (kai ku­riuos per va­sa­rą rei­kia for­muo­ti net ir po še­šis kar­tus), gam­tos fo­to­gra­fi­ja yra tas ho­bis, ku­ris K.Pta­kaus­ką įtrau­kė net­gi smar­kiau nei pats ga­lė­jo ti­kė­tis.

Kie­me lan­ko­si 35-ių rū­šių paukš­čiai

„Ne, gam­tos fo­to­gra­fi­ja su bon­sais ne­kon­ku­ruo­ja, gal tie­siog su bon­sais nebe­si­ple­čiu“, – sa­ko aly­tiš­kis, su­kū­ręs lan­ko­miau­sią Aly­tu­je (o gal ir Lie­tu­vo­je) pri­va­čią erd­vę sa­vo kie­me – ja­po­niš­ką Ry­to Ra­sos so­dą. Prieš ke­le­rius me­tus bai­gęs fo­to­gra­fi­jos stu­di­jas Kau­no taikomosios dai­lės mo­kyk­los Aly­taus fi­lia­le, Kęs­tu­tis prie šio už­si­ė­mi­mo grį­žo pra­si­dė­jus ko­vi­dui. Veik­lus žmo­gus su­si­rū­pi­no: kuo rei­kės už­si­im­ti, jei dėl ka­ran­ti­no ne­be­liks ke­lio­nių, pa­ro­dų, mo­ky­mų?

„Sa­kau, pa­ban­dy­siu fo­to­gra­fuo­ti, o ka­dan­gi žie­mą so­de mai­ti­nu paukš­čius, tai nuo jų ir pra­dė­jau. Paukš­tį nu­fo­tog­ra­fuo­ti sun­kiau nei gy­vū­ną“, – pa­sa­ko­ja K.Pta­kaus­kas, sa­vo na­mų kie­me Pir­ma­ja­me Aly­tu­je jau įam­ži­nęs 35-ių rū­šių paukš­čius.

Va­sa­rą spar­nuo­čiai pa­kaps­to ir bon­sus (jų že­mė­je pa­si­tai­ko ska­niu­kų – va­ba­lų ar kir­mi­nų), ta­čiau ža­los ne­pri­da­ro. Žie­mą aly­tiš­kis paukš­čius fo­to­gra­fuo­ja pro lan­gą, ku­ris „įstik­li­na­mas“ pu­ta su an­ga ob­jek­ty­vui. Dėl ge­ro kad­ro kar­tais ten­ka pa­gy­ven­ti vė­siau – kam­ba­ry­je bū­na ir vos 5 laips­niai ši­lu­mos. Nau­do­ja mas­kuo­jan­tį tin­klą, tai­gi spar­nuo­čiai ne­si­bai­do ir įam­ži­na­mi iš ar­ti na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je. Šias nuo­trau­kas Kęs­tu­tis pub­li­kuo­ja feis­bu­ke, taip pat da­ly­vau­ja įvai­riuo­se kon­kur­suo­se in­ter­ne­te. Lau­rus jau pel­nė ke­li šim­tai jo nuo­trau­kų.

Svar­bu iš­mok­ti pa­ste­bė­ti, kur „fo­to­mo­de­lis“ tu­pi

Drau­gai šmaikš­tau­ja, kad, kai drau­ge fo­to­gra­fuo­ti į gam­tą vyks­ta K.Pta­kaus­kas, tai yra ga­ran­ti­ja, jog su­tiks įdo­mių gy­vū­nų ar re­tų paukš­čių. „Man ge­ra gam­tos fo­to­gra­fi­ja yra ta­da, kai pa­vyks­ta at­skleis­ti gy­vū­no cha­rak­te­rį“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Fo­to­apa­ra­tas jo au­to­mo­bi­ly­je – vi­sa­da po ran­ka, nes tai­kė­si re­tų paukš­čių pa­ste­bė­ti sklen­džian­čių ar tu­pin­čių ša­lia ke­lio. Tuo­met la­bai svar­bu fo­to­apa­ra­to nu­sta­ty­mus su­re­gu­liuo­ti dar ne­su­sto­jus, kad paukš­tis ne­pa­si­bai­dy­tų. Taip yra te­kę pa­da­ry­ti net­gi ga­na re­tų spar­nuo­čių nuo­trau­kų, nes svar­biau­sia – iš­mok­ti pa­ste­bė­ti, pa­žin­ti paukš­čius gam­to­je, tik ta­da ga­li ti­kė­tis „auk­si­nio kad­ro“.

Stul­bi­na ne tik K.Pta­kaus­ko gam­tos nuo­trau­kos, bet ir is­to­ri­jos „už kad­ro“. Praėjusią va­sa­rą, va­žiuo­da­mas na­mo iš ei­li­nės gam­tos fo­to­se­si­jos, Kęs­tu­tis su ko­le­ga fo­to­gra­fu Ri­čar­du Anu­saus­ku ir Rū­ta Že­mai­tie­ne me­lio­ra­ci­jos grio­vy­je vi­sai at­si­tik­ti­nai su­ra­do nu­sil­pu­sį brie­dį ir or­ga­ni­za­vo jo gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją. Veiks­mas už­tru­ko pus­die­nį ir su­tei­kė ne­ma­žai ad­re­na­li­no vi­siems jo da­ly­viams.

„Šau­nuo­liai ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, brie­dis bu­vo iš­va­duo­tas jų dė­ka. Nu­bėg­da­mas jis ke­lis kar­tus stab­te­lė­jo ir at­sig­rę­žė. Ir vis­kas bu­vo jo žvilgs­ny­je... Tai rei­kė­jo pa­tir­ti, bu­vo nu­brau­ku­sių­jų aša­ras“, – apie uni­ka­lią pa­tir­tį pa­sa­ko­ja Kęs­tu­tis.

Na­mi­nei pel­ėdai dar li­ko tre­čias dub­lis

K.Pta­kaus­kas pri­pa­žįs­ta, kad yra gy­ve­ni­me tu­rė­jęs sep­ty­nias gy­vy­bei pa­vo­jin­gas si­tu­a­ci­jas, ku­rios bai­gė­si ge­rai, ta­čiau jis šia pa­tir­ti­mi pik­tnau­džiau­ti ne­lin­kęs: „Tik­rai esu at­sar­gus, be rei­ka­lo ne­ri­zi­kuo­ju ir ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ta ša­ka ma­nęs ne­iš­lai­kė…“

Taip aly­tiš­kis kal­ba apie trau­mą, ku­ri ga­lė­jo baig­tis la­bai liūd­nai. Į au­ga­lo­tą lie­pą jis įsi­li­po no­rė­da­mas nu­pjau­ti ša­ką, ku­ri truk­dė vaiz­dui – fo­to­gra­fuo­ti na­mi­nę pel­ėdą. Vie­na lai­mė, kad pjūk­lą nu­me­tė anks­čiau ir iš beveik 6 met­rų aukš­čio kri­to tuš­čio­mis ran­ko­mis. Kas bu­vo po to – ne­pri­si­me­na. At­gau­da­vo są­mo­nę tik mo­men­tais, kai ban­dė pa­siek­ti pa­gal­bą. Me­di­kai kon­sta­ta­vo pen­kių stu­bu­ro slanks­te­lių ir šon­kau­lių lū­žius, dvi pa­ras pra­lei­do re­a­ni­ma­ci­jo­je, o po gy­dy­mo dar lau­kė ne­leng­va re­a­bi­li­ta­ci­ja: „Ma­nau, kad at­si­sto­jau ant ko­jų kur kas grei­čiau, nes tu­rė­jau di­džiu­lę mo­ty­va­ci­ją grįž­ti į ak­ty­vų gy­ve­ni­mą.“

Pel­ėdos – vie­ni mėgs­ta­miau­sių Kęs­tu­čio paukš­čių, ta­čiau juos nu­fo­tog­ra­fuo­ti la­bai sun­ku, rei­kia tai da­ry­ti tam­so­je. Na­mi­nės pel­ėdos ne­pa­si­se­ka įam­žin­ti jau an­trą kar­tą, svars­to, gal tre­čias ne­me­luos?

Dar pri­du­ria, kad lai­pio­ti į me­džius jam nė­ra jo­kia nau­jie­na – yra te­kę ge­nė­ti aukš­tus me­džius, taip pat... iš­kel­ti iš pu­šies vir­šū­nės pa­pū­gą arą. Pa­gal­bos pa­pra­šė jos sa­vi­nin­kas – Kęs­tu­čio bro­lis Vy­tau­tas Pta­kaus­kas. „Ara tu­pė­jo aukš­ta­me me­dy­je ir man pa­vy­ko ją nu­tver­ti už ko­jų, ri­zi­kuo­jant lik­ti be pirš­tų, nes šio paukš­čio sna­pas yra di­de­lis ir grės­min­gas. Ran­kas su­ka­po­jo, bet nu­kė­liau“, – šyp­so­si Kęs­tu­tis.

„Sa­na­to­ri­jo­je“ – pre­zi­den­to ir ki­tų gar­se­ny­bių bon­sai

Šie me­tai K.Pta­kaus­kui bu­vo sėk­min­gi: jo bon­sai da­ly­va­vo tri­jo­se tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se ir Eu­ro­pos bon­sų ir su­ise­kių kon­gre­se bei pel­nė ke­tu­ris ap­do­va­no­ji­mus. Spa­lio mė­ne­sio pla­nuo­se –ke­lio­nė į Ki­ni­ją, o ar­ti­miau­si pla­nai sie­ja­si su tarp­tau­ti­ne pa­ro­da Aly­tu­je. Ją fi­nan­suo­ja Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja ir pri­va­tūs rė­mė­jai. Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė lė­šų ren­gi­niui ne­sky­rė.

„Vis dėl­to la­bai gai­la, kad Aly­tu­je taip ir ne­at­si­ra­do ja­po­niš­kas so­das“, – pa­lie­čia­me jaut­rią te­mą. Taip, Dzū­ki­jos sos­ti­nė pa­va­sa­rį kvie­čia ap­si­lan­ky­ti žy­din­čių sa­ku­rų alė­jo­je Ža­lio­jo­je gat­vė­je, ta­čiau ja­po­niš­kas vyš­nias, kaip, be­je, ir vi­sus lie­tu­viš­kus me­džius rei­kia pri­žiū­rė­ti iš­ti­sus me­tus. Do­va­no­tos sa­ku­ros Ža­lio­jo­je gat­vė­je rū­pes­tin­gos šei­mi­nin­ko ran­kos sto­ko­ja: krū­map­jo­ve su­ža­lo­ti ka­mie­nai, lais­ty­mo trū­ku­mas me­de­liams ken­kia. Juo­lab ir au­ga sa­ku­ros pras­ta­me grun­te. Kęs­tu­tis me­na, kaip sun­kiai, su lauž­tu­vu te­ko ruoš­ti joms duo­bes. Ir ap­gai­les­tau­ja, kad da­bar do­va­no­ti me­džiai pri­žiū­ri­mi ne taip, kaip de­rė­tų.

„Vis­kas rei­ka­lau­ja prie­žiū­ros – lai­ko, pa­stan­gų ir iš­ma­ny­mo“, – sa­ko aly­tiš­kis, ku­ris ne tik pats au­gi­na bon­sus, bet ir pa­de­da juos pri­žiū­rė­ti sa­vi­nin­kams. Ry­to Ra­sos so­de šią žie­mą pra­lei­do trys pre­zi­den­to G.Nau­sė­dos me­de­liai. Bal­tą­ją pu­šį, pre­zi­den­to gau­tą do­va­nų iš Ja­po­ni­jos, pa­ma­ty­si­me ir pa­ro­do­je Aly­tu­je. Bon­so am­žius – apie 60 me­tų. G.Nau­sė­da bon­sais do­mi­si jau se­niai, 1987 me­tais jis pir­mą kar­tą at­va­žia­vo į Aly­tų, kur vy­ko bon­sų ir ja­po­nis­ti­kos pa­ro­da, tuo­met ir su­si­pa­ži­no su jos or­ga­ni­za­to­riu­mi K.Pta­kaus­ku. Vė­liau lan­kė­si vi­so­se aly­tiš­kio or­ga­ni­zuo­to­se bon­sų ir Ja­po­ni­jos me­no pa­ro­do­se, ku­rios vy­ko Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je ir Vil­niu­je.

Šiuo me­tu Ry­to Ra­sos so­de yra „slau­go­mas“ ir bon­sas, at­ke­lia­vęs iš Kau­no uni­ver­si­te­ti­nių kli­ni­kų, jo sa­vi­nin­kas – vie­nas me­di­kų, gy­džiu­sių Kęs­tu­tį.