Birutės vardas ir pažiūros – iš tėvo, o tautinį rūbą pasisiuvo pati

Tėvai – Vladas ir Bronislava Ežerskiai

Vladas Ežerskis – Valstybės saugumo departamento Ypatingojo skyriaus vedėjas, pasak dukros B. M. Griškevičienės, visa širdimi buvo atsidavęs Lietuvai. Nuoseklus ir sąmoningas buvo jo kelias, prisidedant prie Lietuvos valstybės kūrimo. Kaip savanoris 1919 m. gynė Žemaitiją nuo bolševikų generolo Povilo Plechavičiaus būryje. Vėliau buvo išsiųstas į Utenos komendantūrą. 1922 m. balandžio 8 d. grįžo iš kariuomenės su Savanorio kūrėjo vardu, užsitarnavęs viršilos laipsnį. Dar vėliau, 1926 metų liepos 1 dieną, gavo tarnybą pasienio policijoje, vyriausiuoju policininku, paskui Trakų miškų urėdijoje miškų žvalgu... Ypatingojo skyriaus dalies vedėju paskirtas 1933 m. birželio 1 dieną. Buvo apdovanotas V laipsnio Gedimino ordinu, Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų medaliu, o 1934 metais Vidaus reikalų ministras išreiškė tarnybinę padėką ir skyrė 500 litų piniginę dovaną.

„Patriotinė tėvo dvasia dvelkė visur. Kažkiek menu, kai mane, dar mažą, vesdavosi į muziejų ir pasakodavo apie Lietuvą. Mama pyko: „Juk vis tiek ji nieko nesupranta.“ Ir vardą tėvelis man davė tautinį – Birutė“, – jautriai pasakoja vienturtė dukra.

Iš artimųjų pasakojimų ji dar mena epizodus, kad tėvas įdėjo daug jėgų kuriantis valstybei, aukojo net asmenines lėšas. Žmonai sakydavo, kad valstybė tik kuriasi, reikalingi pinigai, o jų šeima kaip nors išsivers ir namo parnešdavo tik dalį atlyginimo. 

Tuomečiai Lietuvos kūrėjai, pasak B. Griškevičienės, mėgo bendrauti ir diskutavo aštriai su kitamaniais, bet gerbė kitų nuomonę. Padiskutavę, pasiginčiję kartu ėjo gerti arbatos.

Mama Bronislava Tulaikaitė-Ežerskienė Kaune baigė Gailestingųjų seserų kursus, dirbo įvairiose medicinos įstaigose. Anksti likusi našle iškentė sovietines kratas ir tardymus, išleido vienturtė dukrą Birutę į mokslus.

Gydomoji medicina

Taip jau sutapo, kad gydytojos namuose Alytaus miesto centre apsilankiau Birutės vardadienio priešpietyje, tad keletą kartų pašnekovei teko į rankas paimti, kaip pati įvardijo, miesto telefono ragelį ir priimti sveikinimus. Paprastai tik vienu – Birutės vardu vadinta, elegantiška, ori, laisva, kupina energijos B. Griškevičienė ragina mažiau domėtis tuštybėmis, daugiau dėmesio skirti tikroms vertybėms, kaip taurumas, patriotizmas.

„Kai tėtis mirė dar nė trejų neturėjau, bet kuo gražiausi liko kitų atsiliepimai. Tik apmaudu, kad labai mažai galėjome tuomet apie jį kalbėti, prasidėjo sudėtingas laikmetis – vokiečių ir rusų okupacijos, o ir aš juk  vaikas buvau. Sunkiausiu metu ateidavo žmonės ir lauktuvių atnešdavo iš pagarbos mano tėvui. Mus lankė ir tie, kuriuos jis tardė. Ir aš, kaip tėvas, savo pažiūrų nekeičiau. Jos visada tokios pat. Tik dėl jų negalėjau pritapti, nedemonstravau, bet ir neslėpiau, visi tai žinojo. Ir maloni nebuvau. Su pirmuoju stabdžiu susidūriau stojamųjų į mediciną egzaminų metu. Nors egzaminus išlaikiau trimis penketais ir vienu ketvertu, į Gydomąjį fakultetą nepriėmė. Manau, kad dėl mano biografijos. Pasiūlė tapti Stomatologijos fakulteto kandidate į studentus. Supratau, kad negausiu stipendijos. Sutikau, nes labai norėjau mokytis. Nors sesiją įveikiau sėkmingai, tikra studente netapau, silpniau besimokantieji, bet turintys užtarėjų, mane aplenkė. Nutariau institutą palikti ir stoti iš naujo. Šį kartą svajonė išsipildė, visus keturis egzaminus išlaikiau penketais.  Profesorius J. Jaržerskas, buvęs mamos bendradarbis, mandatų komisijoje tarsi apsigindamas pagyrė: „Matai, Ežerskyte, kai nori gali labai gerai mokytis“,   – iki šių dienų tuos epizodus mena pašnekovė.

Gyvenimą medikės darbui paskyrusi Birutė filosofiškai sako, kad į kokią dirvą grūdas nukrenta, taip ir auga. Panašiai nutiko ir jai. Tuometis Alytaus ligoninės vyriausiasis gydytojas Stasys Kudirka atvažiavo į  jaunų gydytojų skirstymą. „Buvau ištekėjusi, planavome dirbti Aukštaitijoje, bet jis paprašė mūsų jauną šeimą skirti į Alytų. Pastatą, kur dabar įsikūrusi „Alytaus naujienų“ redakcija, ir gretimą dar tik statė. Mums daktaras Kudirka ten žadėjo butą skirti. Iki įkurtuvių apsistojome pas vyro gimines. Bet mums skirtą butą, kuriame dar buvo neišdažytos grindys, užėmė moteris su trimis vaikais. Tada laikinai mus apgyvendino dvejų kambarių bute. Laikinumas tęsėsi 14 metų. Buvo anuomet tokia tvarka, kad į kiekvieną daugiabutį įkeldavo po gydytojų šeimą – patogu kažkam sunegalavus. 1974 metais baigė statyti daugiabutį dabartinėje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, mums skyrė  butą penktame aukšte“, – kelius į savus namus mena gydytoja. Šiame bute ji gyvena ir dabar.

Užkliūdavo kryželis, džinsai

Gydytoja atvirai sako, kad dažnai išgirsdavo nemalonių kalbų, sklido šnekos, kad atėmė iš jos aukštojo mokslo diplomą, vis dažniau sulaukdavo smalsaus klausimo, kas buvo tėvas, kur jis dirbo. „Būdavo, kad ir lifte pagrasindavo. Aš nesigilindavau, bet nujaučiau, kad tai asmuo iš  saugumo sistemos. Visada jaučiau mane sekantį agentą. Vadovai mano darbui neturėjo priekabių, bet užkliūdavo nešiojamas kryželis, džinsai. Į klausimą, kur tėtis dirbo, tiesiai atsakydavau, kad jis buvo Saugumo departamento darbuotojas“, – mena B. Griškevičienė. 

„Atvykusiai Sveikatos apsaugos ministerijos komisijai su buvusia tremtine slaugytoja Maryte Baltulioniene turėjome aiškintis, kodėl be eilės priimame dvasininkus. Nors juos primygtinai, iš pagarbos, prieš save užleisdavo vyresni žmonės. Kartą iškviečia mane vyriausiasis gydytojas. Atvykę keli vyrai pareiškia, kad atliks kratą mano garaže. Jis priklauso sūnui, bet vykstame, nors vyrai kratos orderio nepateikia. Ko ieškojo, nesakė. Draugams patarus, parašiau užklausą, kokiu tikslu daryta krata, gavau rašytinį atsakymą: „Jūsų garaže krata nebuvo daryta“, – pasakoja gydytoja.

Ir tęsia: „Kai kartą paprašiau vienos pietauti išėjusios slaugytojos neužtrukti, nes atvykusi komisija nori patikrinti mūsų darbą, sulaukiau telefoninio skambučio iš jos vyro saugumiečio: „Ar pamiršai, kieno duktė esi?“. Pasinaudojau draugiško kaimyno patarimu – išdrįsau nueiti į Saugumo komiteto įstaigą, išsiaiškinti, kodėl esu terorizuojama. Buvo nejauku aiškinti, bet aš pasakiau, kad mano tėvas – Lietuvos patriotas. Viršininkas mane nuramino, pažadėjo, kad man daugiau niekas negrasins. Jis pažadą ištesėjo, net tapo užtarėju, kai vykau į turistines keliones. Niekada nebuvau prašoma, ką nors sekti, bet atsitiktinai susitikus paklausdavo, kaip sekėsi. Pasitvirtino tėvo žodžiai, kad žmogiškumas priklauso ne nuo einamų pareigų, o nuo paties žmogaus.“

Birutė su šypsena sprendžia dilemą: „Kaune, kur turėjo daug draugų, pažinčių buvo nei gražiausia, nei pasipuošusi, tik paprasta mergina, o štai Alytuje staiga tapo gražuole, kuriai reikia pavydėti ir kenkti. „Aš turguje nusipirkdavau paprastą pigią bliuzelę ir pati sijoną rankomis pasisiūdavau, nes siuvimo mašinos neturėjau. Ir jau tada sakė, kad einu pasipuošusi. Nors to puošnumo nebuvo.  Aš nežinau, iš kur tas žmonių erzinimasis, tos apkalbos, kad bendradarbiauju su saugumo „kontora“? Manęs nė sykio net nebandė verbuoti ir nė vienas.“

...

Visą straipsnį rasite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14073-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje griežtai draudžiamas