Bir­že­lio 15 die­ną gi­mu­sios aly­tiš­kės sva­jo­ja ki­tą­met gim­ta­die­nio pro­ga Aly­tui pa­do­va­no­ti ja­po­niš­ką so­dą (3)

Saulė Pinkevičienė
Modesta Tarasauskienė
Alytiškes Modestą Tarasauskienę ir Renatą Romanovienę sieja ir gimimo diena – birželio 15-oji, ir bendra veikla. Kęs­tu­čio Pta­kaus­ko nuotr.
Taip jau yra, kad žmo­nės, gi­mę tą pa­čią die­ną, pa­jun­ta ypa­tin­gą ben­drys­tę. Juo­lab jei ta die­na bir­že­lio 15-oji – šią die­ną mi­ni­mas ir Aly­taus gim­ta­die­nis, kai mies­tui 1581 me­tais bu­vo su­teik­tos Mag­de­bur­go tei­sės. Ta­čiau Jot­vin­gių gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją ug­dy­mui, an­glų kal­bos mo­ky­to­ją Re­na­tą Ro­ma­no­vie­nę ir Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Dzū­ki­jos sky­riaus bei sa­lo­no „Dzy­vai“ va­do­vę, rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tę Mo­des­tą Ta­ra­saus­kie­nę sie­ja ne tik gi­mi­mo die­na, bet ir ben­dra veik­la. Ne­se­niai jos abi ta­po aso­cia­ci­jos „Ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je“ stei­gė­jo­mis.

Pri­vi­le­gi­ja – gim­ti kar­tu su sa­vo mies­tu

Ką reiš­kia švęs­ti gim­ta­die­nį tą pa­čią die­ną su sa­vo gim­tuo­ju mies­tu? Re­na­ta sa­ko, kad bū­ti aly­tiš­ke, gi­mu­sia bir­že­lio 15-ąją – tik­ra pri­vi­le­gi­ja: „Aš juo­kau­ju, kad ne­rei­kia nie­ko da­ry­ti, ga­li­ma švęs­ti tris die­nas, tris nak­tis! Ma­no tra­di­ci­ja bū­da­vo bū­ti­nai ap­lan­ky­ti Kęs­tu­čio Pta­kaus­ko bon­sų pa­ro­das ir ki­tus ja­po­nų kul­tū­ros fes­ti­va­lio ren­gi­nius.“

Mo­des­tai taip pat vi­sa­da sma­gu gi­mi­mo die­ną pa­mi­nė­ti su sa­vo gim­tuo­ju mies­tu. Kar­tais ne­rei­kia rū­pin­tis, kaip ypa­tin­gai jį at­švęs­ti, nes ir švęs­ti tie­siog ne­lie­ka lai­ko. Vie­ną sa­vo ju­bi­lie­jų M.Ta­ra­saus­kie­nei te­ko pa­mi­nė­ti kar­tu su tuo­me­ti­nės dar­bo­vie­tės „Ali­tos“, nuo­la­ti­nės mies­to die­nų rė­mė­jos, ju­bi­lie­ju­mi, ste­bint fe­jer­ver­kus nuo am­fi­te­at­ro laip­tų Ro­tu­šės aikš­tė­je. Po­rą me­tų, kai dir­bo mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ir bu­vo at­sa­kin­ga už už­sie­nio ry­šius, sa­vo gim­ta­die­nį pra­lei­do rū­pin­da­ma­si mies­to šven­tės sve­čiais.

Juod­vi su Re­na­ta taip ir su­si­pa­ži­no – ben­dro­je veik­lo­je, Mo­des­tai ku­ruo­jant Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ry­šius su Hi­ra­cu­kos (Hi­rat­su­ka) mies­tu Ja­po­ni­jo­je. „Mes ten, Ja­po­ni­jo­je, net lie­tu­viš­ką gė­lių dar­že­lį bu­vo­me su­pla­na­vę, o Ža­lio­jo­je gat­vė­je, kar­tu su Hi­ra­cu­kos ben­druo­me­ne, so­di­no­me jų do­va­no­tas sa­ku­ras. Tuo­met Hi­ra­cu­kos mies­to va­do­vai sa­kė, kad vis­kas mies­te pri­klau­so ne nuo jo va­do­vų, o la­biau nuo ben­druo­me­nės, ir tie žo­džiai man la­bai įstri­go“, – pri­si­me­na M.Ta­ra­saus­kie­nė.

Ak­ty­vios ben­dra­min­tės aly­tiš­kės šian­dien pa­ste­bi, kad jas vie­ni­ja ne tik gi­mi­mo da­ta, bet ir no­ras nuo­lat mo­ky­tis, da­ly­vau­ti, kur­ti ir or­ga­ni­zuo­ti, bet svar­biau­sia – vi­sa tai da­ry­ti iš idė­jos ir dėl žmo­nių, ben­druo­me­nių, ku­rios jas su­pa. M.Ta­ra­saus­kie­nė yra aso­cia­ci­jos „Ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je“ ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, o R.Ro­ma­no­vie­nė – va­do­vė. Pa­šne­ko­vės tvir­tai ti­ki su­ma­ny­mo sėk­me ir čia pat pa­juo­kau­ja: Dvy­niai, po ku­rio žen­klu abi gi­mu­sios, pa­si­žy­mi di­na­mi­ti­ne ener­gi­ja, tai­gi vis­kas tik­rai bus ge­rai.

Mo­ko­si ja­po­nų kal­bos, nes rei­kia bū­ti sen­sė­ju­mi sa­vo mo­ki­niams

„Ja­po­nų kul­tū­ra pra­dė­jau do­mė­tis dar bū­da­ma mo­ki­nė, kai ne­ty­čia nu­si­pir­kau kny­gą len­kų kal­ba apie bon­sų me­de­lių for­ma­vi­mą. Ke­liau­da­ma ne­pra­lei­džiu pro­gos ap­si­lan­ky­ti Eu­ro­pos mies­tų bo­ta­ni­kos so­duo­se, kur daž­niau­siai ga­li­ma ras­ti ir sub­ti­lius ja­po­niš­kus so­dus. Ši trau­ka ja­po­nų kul­tū­rai nie­ka­da ne­ap­lei­džia. Ja­po­nų kul­tū­ros fes­ti­va­liai Aly­tu­je įkvė­pė min­tį kur­ti Orien­ta­lis­ti­kos klu­bą Jot­vin­gių gim­na­zi­jo­je. Pa­me­nu, 2017 me­tais pa­ra­šiau Kęs­tu­čiui Pta­kaus­kui laiš­ką, o jis iš kar­to pri­ta­rė idė­jai. Orien­ta­lis­ti­kos klu­bą ati­da­rė­me aukš­čiau­siu ly­giu – da­ly­vau­jant tuo­me­ti­niam Ja­po­ni­jos am­ba­sa­do­riui Lie­tu­vo­je To­y­o­ei Shi­ge­e­da, mū­sų mies­to me­rui Vy­tau­tui Gri­ga­ra­vi­čiui ir Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Azi­jos stu­di­jų cen­tro va­do­vui dr. Au­re­li­jui Zy­kui, o sve­čių bū­ry­je bu­vo ir Mo­des­ta. Nuo čia ir pra­si­dė­jo tik­ro­ji ja­po­niš­ka ke­lio­nė“, – pa­sa­ko­ja R.Ro­ma­no­vie­nė, pri­du­rian­ti, kad rei­kė­tų at­ski­ro straips­nio pa­pa­sa­ko­ti, kiek klu­bas nu­vei­kė gim­na­zi­jo­je ir Aly­tu­je, ko iš­mo­ko per ket­ve­rius me­tus.

Ko­dėl Re­na­ta pra­dė­jo mo­ky­tis ja­po­nų kal­bos, juk toks su­ma­ny­mas skam­ba ga­na eg­zo­tiš­kai?

„Dau­gu­ma jau­ni­mo į klu­bą at­ei­da­vo jau šiek tiek iš­mo­kę ja­po­nų kal­bos iš ani­ma­ci­nių fil­mų, o kai ku­rie jau pra­dė­ję mo­ky­tis jos sa­va­ran­kiš­kai. Jų aky­se aš bu­vau ta sen­sei, ku­ri tu­ri mo­kė­ti ja­po­nų kal­bą ir ži­no vis­ką! Grei­tai su­pra­tau, kad tra­di­ci­nė kul­tū­ra yra įdo­mes­nė su­au­gu­siems, o štai mo­ki­nius do­mi­no šiuo­lai­ki­nė. Ką reiš­kia šiuo­lai­ki­nė? Tai ani­me, cosp­lay, ma­da, kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai. Tad ne­be­li­ko nie­ko ki­ta, kaip mes­ti iš­šū­kį, vi­sų pir­ma, sau pa­čiai. Juk Aly­tu­je ne­tu­ri­me uni­ver­si­te­tų, Ry­tų kal­bų dės­ty­to­jų. Pa­ti esu fi­lo­lo­gė ir man šiaip la­bai pa­tin­ka kal­bos, sten­giuo­si, be­si­lan­ky­da­ma už­sie­nio ša­ly­se, ste­bė­ti, skai­ty­ti, ieš­ko­ti pa­na­šu­mų, spė­lio­ti – ki­taip ta­riant, no­riu „per­kąs­ti“ ki­tos kal­bos me­cha­niz­mą, ren­ku įvai­rių ša­lių laik­raš­čius“, – pa­sa­ko­ja R.Ro­ma­no­vie­nė.

Ji pa­ste­bi, kad ja­po­nų kal­bos ta­ri­mas nė­ra su­dė­tin­gas. Mo­kan­tis šne­ka­mo­sios kal­bos fra­zių yra nau­do­ja­mas lo­ty­niš­kas rai­dy­nas. Dvi iš tri­jų raš­to sis­te­mų – hi­ra­ga­ną ir ka­ta­ka­ną – ga­li­ma iš­mok­ti per po­rą mė­ne­sių. Kan­ji žen­klai rei­ka­lau­ja žy­miai dau­giau lai­ko, net­gi ke­le­rių me­tų, bet tai ir in­tri­guo­ja, nes raš­to sis­te­mų su­pra­ti­me sly­pi ša­lies is­to­ri­ja ir kul­tū­ra.

„Ja­po­niš­ko sa­ki­nio struk­tū­ra ir­gi la­bai įdo­mi ir mums su­dė­tin­ga, nes sa­ki­nio da­lys dė­lio­ja­mos ki­taip nei mes įpra­tę. Ja­po­nų kal­ba iš­skir­ti­nė ir tuo, kad tu­ri daug man­da­gu­mo ly­gių, ku­rie su­si­ję su hie­rar­chi­ne tra­di­ci­ja vi­suo­me­nė­je ir šei­mo­je. Tai­gi, vi­sa tai ga­lė­čiau pa­va­din­ti kal­bi­niu de­tek­ty­vu!“ – šyp­so­si aly­tiš­kė. Kai tu­rės lai­ko, ji dar no­rė­tų pa­si­mo­ky­ti ki­nų ir ko­rė­jie­čių kal­bų, nes de­tek­ty­vi­nis siū­le­lis jun­gia vi­sas tris kal­bas, o ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je bū­tų to­bu­la vie­ta švie­tė­jiš­kai veik­lai.

Bib­lio­te­ko­je – bon­sai, gim­na­zi­jos kie­me – sa­ku­ros

„Kai Kęs­tu­tis Pta­kaus­kas ma­ne pa­kvie­tė pri­si­dė­ti prie ben­druo­me­nės ja­po­niš­ko so­do Aly­tu­je idė­jos įgy­ven­di­ni­mo, iš pra­džių, kaip ir dau­gu­ma, pa­gal­vo­jau, jog ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je bus pa­pil­do­mas trau­kos cen­tras ir mes, ben­druo­me­nė, tu­ri­me ga­lų ga­le tai įgy­ven­din­ti. Su­ti­kau pri­si­dė­ti, nes be ga­lo my­liu sa­vo mies­tą ir no­ri­si ki­tų me­tų gim­ta­die­niui jam do­va­no­ti šią do­va­ną“, – sa­ko M.Ta­ra­saus­kie­nė, pa­klaus­ta, kas ją pa­ska­ti­no tap­ti vie­na aso­cia­ci­jos „Ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je“ stei­gė­jų.

Mo­des­ta kol kas nė­ra la­bai ak­ty­viai įsi­trau­ku­si į ja­po­niš­kos kul­tū­ros pa­ži­ni­mą, ta­čiau jai la­bai ar­ti­mas ap­lin­kos kom­po­na­vi­mas, pa­tin­ka bū­ti gam­to­je, ją ste­bė­ti: „Esu už da­ly­kus sa­vo vie­to­se – už su­kon­cen­truo­tą ir iš­puo­se­lė­tą gro­žį ne­di­de­lia­me mies­to plo­te ir lau­ki­nes erd­ves Lie­tu­vos miš­kuo­se bei lau­kuo­se. Mū­sų so­dy­bo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti tuos pa­čius svar­bius ele­men­tus kaip ir ja­po­niš­ka­me so­de, tai – ak­me­nys, van­duo ir au­ga­lai, tik jie iš­dės­ty­ti di­de­lia­me plo­te, kar­tu – ma­žiau ga­li­my­bių pri­žiū­rė­ti bei su­val­dy­ti, o ir lau­ki­nis gro­žis pri­im­ti­nas ne vi­siems.“

„Pa­sau­lio tau­tos nuo­lat mo­ko­si vie­nos iš ki­tų, ir jei gra­žūs ir nau­din­gi da­ly­kai at­ke­liau­ja į mū­sų ša­lį, tai tik pra­tur­ti­na mū­sų pa­ži­ni­mą ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tis“, – tuo nė kiek ne­abe­jo­ja R.Ro­ma­no­vie­nė, ku­riai ten­ka gir­dė­ti aly­tiš­kių dis­ku­si­jas apie gam­tos su­vo­ki­mą įvai­rio­se kul­tū­ro­se ir kiek to rei­kia mū­sų mies­te.

Be­je, Jot­vin­gių gim­na­zi­jos kie­me­ly­je, ša­lia K.Pta­kaus­ko do­va­no­tos ir pa­so­din­tos tra­di­ci­nės ja­po­niš­kos anks­ty­vo­sios vyš­nios, au­ga jau net trys abi­tu­rien­tų do­va­no­tos sa­ku­ros, o mo­kyk­los skai­tyk­lo­je, ša­lia gau­sios ja­po­nų li­te­ra­tū­ros bib­lio­te­kos, ža­liuo­ja taip pat mo­ki­nių do­va­no­tas bon­sas. „Me­de­liai „kal­ba“ už mo­ki­nius“, – pa­ste­bi R.Ro­ma­no­vie­nė.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.