Bir­že­lio 15 die­ną gi­mu­sios aly­tiš­kės sva­jo­ja ki­tą­met gim­ta­die­nio pro­ga Aly­tui pa­do­va­no­ti ja­po­niš­ką so­dą

Pri­vi­le­gi­ja – gim­ti kar­tu su sa­vo mies­tu

Ką reiš­kia švęs­ti gim­ta­die­nį tą pa­čią die­ną su sa­vo gim­tuo­ju mies­tu? Re­na­ta sa­ko, kad bū­ti aly­tiš­ke, gi­mu­sia bir­že­lio 15-ąją – tik­ra pri­vi­le­gi­ja: „Aš juo­kau­ju, kad ne­rei­kia nie­ko da­ry­ti, ga­li­ma švęs­ti tris die­nas, tris nak­tis! Ma­no tra­di­ci­ja bū­da­vo bū­ti­nai ap­lan­ky­ti Kęs­tu­čio Pta­kaus­ko bon­sų pa­ro­das ir ki­tus ja­po­nų kul­tū­ros fes­ti­va­lio ren­gi­nius.“

Mo­des­tai taip pat vi­sa­da sma­gu gi­mi­mo die­ną pa­mi­nė­ti su sa­vo gim­tuo­ju mies­tu. Kar­tais ne­rei­kia rū­pin­tis, kaip ypa­tin­gai jį at­švęs­ti, nes ir švęs­ti tie­siog ne­lie­ka lai­ko. Vie­ną sa­vo ju­bi­lie­jų M.Ta­ra­saus­kie­nei te­ko pa­mi­nė­ti kar­tu su tuo­me­ti­nės dar­bo­vie­tės „Ali­tos“, nuo­la­ti­nės mies­to die­nų rė­mė­jos, ju­bi­lie­ju­mi, ste­bint fe­jer­ver­kus nuo am­fi­te­at­ro laip­tų Ro­tu­šės aikš­tė­je. Po­rą me­tų, kai dir­bo mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ir bu­vo at­sa­kin­ga už už­sie­nio ry­šius, sa­vo gim­ta­die­nį pra­lei­do rū­pin­da­ma­si mies­to šven­tės sve­čiais.

Juod­vi su Re­na­ta taip ir su­si­pa­ži­no – ben­dro­je veik­lo­je, Mo­des­tai ku­ruo­jant Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ry­šius su Hi­ra­cu­kos (Hi­rat­su­ka) mies­tu Ja­po­ni­jo­je. „Mes ten, Ja­po­ni­jo­je, net lie­tu­viš­ką gė­lių dar­že­lį bu­vo­me su­pla­na­vę, o Ža­lio­jo­je gat­vė­je, kar­tu su Hi­ra­cu­kos ben­druo­me­ne, so­di­no­me jų do­va­no­tas sa­ku­ras. Tuo­met Hi­ra­cu­kos mies­to va­do­vai sa­kė, kad vis­kas mies­te pri­klau­so ne nuo jo va­do­vų, o la­biau nuo ben­druo­me­nės, ir tie žo­džiai man la­bai įstri­go“, – pri­si­me­na M.Ta­ra­saus­kie­nė.

Ak­ty­vios ben­dra­min­tės aly­tiš­kės šian­dien pa­ste­bi, kad jas vie­ni­ja ne tik gi­mi­mo da­ta, bet ir no­ras nuo­lat mo­ky­tis, da­ly­vau­ti, kur­ti ir or­ga­ni­zuo­ti, bet svar­biau­sia – vi­sa tai da­ry­ti iš idė­jos ir dėl žmo­nių, ben­druo­me­nių, ku­rios jas su­pa. M.Ta­ra­saus­kie­nė yra aso­cia­ci­jos „Ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je“ ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, o R.Ro­ma­no­vie­nė – va­do­vė. Pa­šne­ko­vės tvir­tai ti­ki su­ma­ny­mo sėk­me ir čia pat pa­juo­kau­ja: Dvy­niai, po ku­rio žen­klu abi gi­mu­sios, pa­si­žy­mi di­na­mi­ti­ne ener­gi­ja, tai­gi vis­kas tik­rai bus ge­rai.

Mo­ko­si ja­po­nų kal­bos, nes rei­kia bū­ti sen­sė­ju­mi sa­vo mo­ki­niams

„Ja­po­nų kul­tū­ra pra­dė­jau do­mė­tis dar bū­da­ma mo­ki­nė, kai ne­ty­čia nu­si­pir­kau kny­gą len­kų kal­ba apie bon­sų me­de­lių for­ma­vi­mą. Ke­liau­da­ma ne­pra­lei­džiu pro­gos ap­si­lan­ky­ti Eu­ro­pos mies­tų bo­ta­ni­kos so­duo­se, kur daž­niau­siai ga­li­ma ras­ti ir sub­ti­lius ja­po­niš­kus so­dus. Ši trau­ka ja­po­nų kul­tū­rai nie­ka­da ne­ap­lei­džia. Ja­po­nų kul­tū­ros fes­ti­va­liai Aly­tu­je įkvė­pė min­tį kur­ti Orien­ta­lis­ti­kos klu­bą Jot­vin­gių gim­na­zi­jo­je. Pa­me­nu, 2017 me­tais pa­ra­šiau Kęs­tu­čiui Pta­kaus­kui laiš­ką, o jis iš kar­to pri­ta­rė idė­jai. Orien­ta­lis­ti­kos klu­bą ati­da­rė­me aukš­čiau­siu ly­giu – da­ly­vau­jant tuo­me­ti­niam Ja­po­ni­jos am­ba­sa­do­riui Lie­tu­vo­je To­y­o­ei Shi­ge­e­da, mū­sų mies­to me­rui Vy­tau­tui Gri­ga­ra­vi­čiui ir Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Azi­jos stu­di­jų cen­tro va­do­vui dr. Au­re­li­jui Zy­kui, o sve­čių bū­ry­je bu­vo ir Mo­des­ta. Nuo čia ir pra­si­dė­jo tik­ro­ji ja­po­niš­ka ke­lio­nė“, – pa­sa­ko­ja R.Ro­ma­no­vie­nė, pri­du­rian­ti, kad rei­kė­tų at­ski­ro straips­nio pa­pa­sa­ko­ti, kiek klu­bas nu­vei­kė gim­na­zi­jo­je ir Aly­tu­je, ko iš­mo­ko per ket­ve­rius me­tus.

Ko­dėl Re­na­ta pra­dė­jo mo­ky­tis ja­po­nų kal­bos, juk toks su­ma­ny­mas skam­ba ga­na eg­zo­tiš­kai?

„Dau­gu­ma jau­ni­mo į klu­bą at­ei­da­vo jau šiek tiek iš­mo­kę ja­po­nų kal­bos iš ani­ma­ci­nių fil­mų, o kai ku­rie jau pra­dė­ję mo­ky­tis jos sa­va­ran­kiš­kai. Jų aky­se aš bu­vau ta sen­sei, ku­ri tu­ri mo­kė­ti ja­po­nų kal­bą ir ži­no vis­ką! Grei­tai su­pra­tau, kad tra­di­ci­nė kul­tū­ra yra įdo­mes­nė su­au­gu­siems, o štai mo­ki­nius do­mi­no šiuo­lai­ki­nė. Ką reiš­kia šiuo­lai­ki­nė? Tai ani­me, cosp­lay, ma­da, kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai. Tad ne­be­li­ko nie­ko ki­ta, kaip mes­ti iš­šū­kį, vi­sų pir­ma, sau pa­čiai. Juk Aly­tu­je ne­tu­ri­me uni­ver­si­te­tų, Ry­tų kal­bų dės­ty­to­jų. Pa­ti esu fi­lo­lo­gė ir man šiaip la­bai pa­tin­ka kal­bos, sten­giuo­si, be­si­lan­ky­da­ma už­sie­nio ša­ly­se, ste­bė­ti, skai­ty­ti, ieš­ko­ti pa­na­šu­mų, spė­lio­ti – ki­taip ta­riant, no­riu „per­kąs­ti“ ki­tos kal­bos me­cha­niz­mą, ren­ku įvai­rių ša­lių laik­raš­čius“, – pa­sa­ko­ja R.Ro­ma­no­vie­nė.

Ji pa­ste­bi, kad ja­po­nų kal­bos ta­ri­mas nė­ra su­dė­tin­gas. Mo­kan­tis šne­ka­mo­sios kal­bos fra­zių yra nau­do­ja­mas lo­ty­niš­kas rai­dy­nas. Dvi iš tri­jų raš­to sis­te­mų – hi­ra­ga­ną ir ka­ta­ka­ną – ga­li­ma iš­mok­ti per po­rą mė­ne­sių. Kan­ji žen­klai rei­ka­lau­ja žy­miai dau­giau lai­ko, net­gi ke­le­rių me­tų, bet tai ir in­tri­guo­ja, nes raš­to sis­te­mų su­pra­ti­me sly­pi ša­lies is­to­ri­ja ir kul­tū­ra.

„Ja­po­niš­ko sa­ki­nio struk­tū­ra ir­gi la­bai įdo­mi ir mums su­dė­tin­ga, nes sa­ki­nio da­lys dė­lio­ja­mos ki­taip nei mes įpra­tę. Ja­po­nų kal­ba iš­skir­ti­nė ir tuo, kad tu­ri daug man­da­gu­mo ly­gių, ku­rie su­si­ję su hie­rar­chi­ne tra­di­ci­ja vi­suo­me­nė­je ir šei­mo­je. Tai­gi, vi­sa tai ga­lė­čiau pa­va­din­ti kal­bi­niu de­tek­ty­vu!“ – šyp­so­si aly­tiš­kė. Kai tu­rės lai­ko, ji dar no­rė­tų pa­si­mo­ky­ti ki­nų ir ko­rė­jie­čių kal­bų, nes de­tek­ty­vi­nis siū­le­lis jun­gia vi­sas tris kal­bas, o ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je bū­tų to­bu­la vie­ta švie­tė­jiš­kai veik­lai.

Bib­lio­te­ko­je – bon­sai, gim­na­zi­jos kie­me – sa­ku­ros

„Kai Kęs­tu­tis Pta­kaus­kas ma­ne pa­kvie­tė pri­si­dė­ti prie ben­druo­me­nės ja­po­niš­ko so­do Aly­tu­je idė­jos įgy­ven­di­ni­mo, iš pra­džių, kaip ir dau­gu­ma, pa­gal­vo­jau, jog ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je bus pa­pil­do­mas trau­kos cen­tras ir mes, ben­druo­me­nė, tu­ri­me ga­lų ga­le tai įgy­ven­din­ti. Su­ti­kau pri­si­dė­ti, nes be ga­lo my­liu sa­vo mies­tą ir no­ri­si ki­tų me­tų gim­ta­die­niui jam do­va­no­ti šią do­va­ną“, – sa­ko M.Ta­ra­saus­kie­nė, pa­klaus­ta, kas ją pa­ska­ti­no tap­ti vie­na aso­cia­ci­jos „Ja­po­niš­kas so­das Aly­tu­je“ stei­gė­jų.

Mo­des­ta kol kas nė­ra la­bai ak­ty­viai įsi­trau­ku­si į ja­po­niš­kos kul­tū­ros pa­ži­ni­mą, ta­čiau jai la­bai ar­ti­mas ap­lin­kos kom­po­na­vi­mas, pa­tin­ka bū­ti gam­to­je, ją ste­bė­ti: „Esu už da­ly­kus sa­vo vie­to­se – už su­kon­cen­truo­tą ir iš­puo­se­lė­tą gro­žį ne­di­de­lia­me mies­to plo­te ir lau­ki­nes erd­ves Lie­tu­vos miš­kuo­se bei lau­kuo­se. Mū­sų so­dy­bo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti tuos pa­čius svar­bius ele­men­tus kaip ir ja­po­niš­ka­me so­de, tai – ak­me­nys, van­duo ir au­ga­lai, tik jie iš­dės­ty­ti di­de­lia­me plo­te, kar­tu – ma­žiau ga­li­my­bių pri­žiū­rė­ti bei su­val­dy­ti, o ir lau­ki­nis gro­žis pri­im­ti­nas ne vi­siems.“

„Pa­sau­lio tau­tos nuo­lat mo­ko­si vie­nos iš ki­tų, ir jei gra­žūs ir nau­din­gi da­ly­kai at­ke­liau­ja į mū­sų ša­lį, tai tik pra­tur­ti­na mū­sų pa­ži­ni­mą ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tis“, – tuo nė kiek ne­abe­jo­ja R.Ro­ma­no­vie­nė, ku­riai ten­ka gir­dė­ti aly­tiš­kių dis­ku­si­jas apie gam­tos su­vo­ki­mą įvai­rio­se kul­tū­ro­se ir kiek to rei­kia mū­sų mies­te.

Be­je, Jot­vin­gių gim­na­zi­jos kie­me­ly­je, ša­lia K.Pta­kaus­ko do­va­no­tos ir pa­so­din­tos tra­di­ci­nės ja­po­niš­kos anks­ty­vo­sios vyš­nios, au­ga jau net trys abi­tu­rien­tų do­va­no­tos sa­ku­ros, o mo­kyk­los skai­tyk­lo­je, ša­lia gau­sios ja­po­nų li­te­ra­tū­ros bib­lio­te­kos, ža­liuo­ja taip pat mo­ki­nių do­va­no­tas bon­sas. „Me­de­liai „kal­ba“ už mo­ki­nius“, – pa­ste­bi R.Ro­ma­no­vie­nė.