Auk­sė Čy­žiū­tė: „Dar­bas – tai vie­ta, ku­rio­je jau­čiuo­si sa­vi­mi, spin­du­liuo­ju įkvė­pi­mu, kū­ry­ba ir be­ri­biu ben­dra­vi­mu”

– Sim­niš­kiai man Jus taip pri­sta­tė: „Auk­sė la­bai my­li žmo­nes, my­li jiems pa­dė­ti, do­mi­si kul­tū­ra ir fo­to­gra­fi­ja bei sa­vo dar­bu.“ Da­bar im­ki­te ir pri­sis­ta­ty­ki­te pa­ti, ką my­li­te, kur dir­ba­te ir kuo do­mi­tės?

– La­bai sma­gu ir ma­lo­nu, jog sim­niš­kiai, ko­le­gos, drau­gai (įta­riu kas) ma­ne taip pri­sta­tė. Dir­bu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Dau­gų fi­lia­le. Esu la­bai kryp­tin­gas žmo­gus, vi­sa­da ži­nau, ko no­riu pa­siek­ti šia­me gy­ve­ni­me. Leng­vai ran­du kal­bą su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis. Tu­riu sa­vo mo­ra­li­nius prin­ci­pus.

Sten­giuo­si veng­ti to­kių po­el­gių, dėl ku­rių man bū­tų gė­da. Kal­bant apie as­me­ni­nius po­mė­gius, aš daug skai­tau, gro­ju gi­ta­ra, sa­vo ma­lo­nu­mui fo­to­gra­fuo­ju, pie­šiu ir su­kuo­si be­ga­lė­je ki­tų po­mė­gių. Esu at­vi­ras žmo­gus, no­rin­tis da­ly­tis džiaugs­mu su ki­tais.

– Bet Jū­sų moks­lei­viš­ki me­tai pra­bė­go Pi­va­šiū­nuo­se, juk esa­te bai­gu­si šio mies­te­lio gim­na­zi­ją?

– Esu gi­mu­si ir au­gu­si pa­čia­me gra­žiau­sia­me ir ra­miau­sia­me Aly­taus ra­jo­no Rad­vi­lo­nių kai­me, sun­ku šiuo klau­si­mu kal­bė­ti, nes prieš mė­ne­sį te­ko tuos na­mus pa­lik­ti.

Pi­va­šiū­nų gim­na­zi­ją pra­dė­jau lan­ky­tis nuo 8 kla­sės, prieš tai mo­kiau­si Aly­tu­je ir ga­liu drą­siai teig­ti, jog Pi­va­šiū­nų gim­na­zi­jo­je pra­bė­go pa­tys gra­žiau­si mo­kyk­li­nės vai­kys­tės me­tai.

– Kiek ži­nau, tu­ri­te ir la­bai at­sa­kin­gos sa­va­no­riš­kos veik­los. Esa­te jau­no­ji šau­lė. Ant­rai ka­ran­ti­no ban­gai ki­lus pa­ga­mi­no­te ir Aly­taus ra­jo­no bib­lio­te­kai pa­do­va­no­jo­te jos ma­ke­tą. Šio­je sri­ty­je lau­rus ski­na­te se­niai, gim­na­zi­jos lai­kais bu­vo­te ra­jo­no de­le­guo­ta į res­pub­li­ki­nę tech­no­lo­gi­jų prak­ti­nio dar­bo olim­pia­dą „Ma­no laiš­kas ry­to­jui“. Ar ir šis po­mė­gis yra ar­ti šir­dies?

– Dau­ge­lis mū­sų tu­ri pa­čių įvai­riau­sių po­mė­gių bei lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dų, tad ne­nuos­ta­bu, jog kiek­vie­nas, at­ran­dan­tis lais­vo lai­ko mi­nu­tę, sten­gia­si ją pra­skaid­rin­ti pa­čia įvai­riau­sia veik­la, lei­džian­čia at­si­pa­lai­duo­ti po įtemp­tos dar­bo die­nos.

Vis­kas pra­si­dė­jo dar 7 kla­sė­je, kai pir­mą kar­tą tech­no­lo­gi­jų pa­mo­kos me­tu į ran­kas pa­ė­miau siau­ra­pjūklį. Ju­dė­da­ma ma­žais žings­ne­liais į prie­kį, pra­dė­jau da­ly­vau­ti ra­jo­no gim­na­zi­jų or­ga­ni­zuo­to­se tech­no­lo­gi­jų olim­pia­do­se, o vė­liau at­si­vė­rė ir res­pub­li­ki­nis eta­pas. Bai­gu­si gim­na­zi­ją pa­ju­tau, kad bū­tent tos veik­los la­bai il­giuo­si. Ne­nu­lei­dau ran­kų ir na­muo­se įsi­ren­giau dirb­tu­vė­les, ku­rio­se leis­da­vau lais­va­lai­kį. Pieš­tu­kas, trin­tu­kas ir li­niuo­tė bu­vo ge­riau­si drau­gai, jiems pa­de­dant gim­da­vo pui­kios idė­jos ir nau­ji brė­ži­niai.

Brė­ži­nius re­a­li­za­vu­si, pa­ti pra­nok­da­vau sa­vo lū­kes­čius. Tad ga­liu drą­siai teig­ti, jog šis po­mė­gis – gi­liai šir­dy­je. Už tai no­riu pa­dė­ko­ti sa­vo tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jams Vir­gi­li­jui Gu­dai­čiui ir Rai­mun­dui Jo­man­tui, ku­rie ne­nu­lei­do ran­kų ir puo­se­lė­jo vi­sas vil­tis į ma­ne. Ačiū jiems.

– Daug fo­to­gra­fuo­ja­tės ir pa­ti fo­to­gra­fuo­ja­te. Kas Jū­sų mo­ky­to­jas šio­je veik­los sri­ty­je?

– Fo­to­gra­fi­ja – vi­sų pir­ma, tai ga­li­my­bė ma­ty­ti dau­giau, nei ma­to kiek­vie­no žmo­gaus akys, tai kū­ry­ba, ku­rio­je at­sklei­džiu sa­vo jaus­mus. Mo­ky­to­jas šio­je sri­ty­je – pa­tir­tis, kuo dau­giau su­tin­ku žmo­nių, tuo dau­giau aš su­kau­piu sa­vy­je ži­nių bei idė­jų.

La­bai daug pa­mo­ky­mų ir pa­ta­ri­mų gau­da­vau iš ra­jo­no gim­na­zi­jų mo­ky­to­jų, jau ma­no mi­nė­tų R.Jo­man­to ir V.Gu­dai­čio. Taip pat ne­se­niai su­si­pa­ži­nau su la­bai gar­siu Aly­taus mies­to fo­to­gra­fu met­raš­ti­nin­ku Juo­zu Mu­zi­ke­vi­čiu­mi, tai be ga­lo įdo­mi as­me­ny­bė, jo en­tu­ziaz­mas, ener­gi­ja ir dar­bai ma­ne įkve­pia.

– Ne­mąs­to­te vien juo­do­mis ir bal­to­mis są­vo­ko­mis, ski­ria­te ir at­spal­vius?

– Ku­rie mąs­to tik bal­ta ar juo­da sa­vo pu­se, ne­ži­no, kad dar yra ir vi­du­rys. Kad yra rau­do­nos, gel­to­nos ir net vio­le­ti­nės spal­vos at­spal­vių. Aš iš tų, ku­rie sten­gia­si įžvelg­ti dau­giau at­spal­vių šia­me mar­ga­me pa­sau­ly­je.

– Ar ne­bi­jo­te bū­ti ne­pel­ny­tai ap­kal­bė­ta?

– Ap­kal­bų ir gan­dų kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me ne­trūks­ta. Nie­ka­da su ap­kal­bo­mis ir gan­dais ne­ko­vo­jau, ka­dan­gi ši ko­va pri­lygs­ta ko­vai su vė­jo ma­lū­nais.

Esu jau­na, pa­rei­gin­ga ir darbš­ti, to­dėl ne­bi­jau jo­kių iš­šū­kių.

– Žmo­gus to­bu­lė­ja tol, kol gy­ve­na. Iš ko mo­ko­tės, kaip pa­žin­ti sa­vo jaus­mus, po­rei­kius ir kaip juos su­val­dy­ti? Ar vi­suo­met ge­ras pa­ta­rė­jas yra in­ter­ne­tas?

– Pir­miau­sia sa­vo jaus­mus sie­ja­me su mū­sų min­ti­mis, nes min­tys ir yra mū­sų emo­ci­ja, to­dėl ko­kias žmo­gus emo­ci­jas iš­gy­ve­na, pri­klau­so nuo jo pa­ties ak­ty­vu­mo. Taip pat rei­kia įver­tin­ti, kad kiek­vie­na as­me­ny­bė for­muo­ja­si ir kei­čia­si tam tik­ros gy­ve­ni­mo pa­tir­ties kon­teks­te. Jau šian­dien mes vi­si gy­ve­na­me in­for­ma­ci­nė­je tech­no­lo­gi­nė­je vi­su­mo­je.

– Jūs esa­te švie­saus ir po­zi­ty­vaus po­žiū­rio jau­nas žmo­gus. Kaip tuo­met re­a­guo­ja­te į ne­ga­ty­vius žmo­nes?

– Vi­sur su­tin­ka­me žmo­nių, ku­rie yra ne­ga­ty­vūs, ku­rie mus „pa­siųs to­li“, prieš­ta­raus mū­sų idė­joms. Bet juk žmo­gus tu­ri tei­sę į sa­vo nuo­mo­nę kaip ir vi­si ki­ti.

Re­a­guo­da­ma į ne­igia­mus da­ly­kus, aš pa­ti drums­čiau sa­vo vi­di­nę ra­my­bę, psi­cho­lo­giš­kai kur­čiau sau skaus­mą. Tad va­do­vau­juo­si emo­ci­niu in­te­lek­tu, taip tau­so­ju sa­vo svei­ka­tą ir kar­tu už­ker­tu ke­lią plis­ti ne­igia­miems da­ly­kams.

– Dau­giau esa­te lin­ku­si sa­ve kri­ti­kuo­ti ar gir­ti?

– Pa­skai­čiu­si ma­mai ir ko­le­gai šį klau­si­mą, su­lau­kiau jų vie­na­reikš­miš­ko at­sa­ky­mo – esi vi­du­riu­kas. Tam, kad my­lė­tu­me sa­ve, rei­kia mo­kė­ti ba­lan­suo­ti per vi­du­rį: per daug sa­vęs ne­le­pin­ti, bet ir ne­skriaus­ti.

– Esa­te dar vie­na, bet ne vie­ni­ša. Kas vi­suo­met ar­čiau­siai Jū­sų?

– Ma­ne su­pa daug įdo­mių ir sa­vaip įkve­pian­čių, kū­ry­bin­gų, veik­lių drau­gų, bet vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­ris vi­sa­da bu­vo ir bus ša­lia, tai – MA­MA. Tu­riu se­sę Ak­vi­lę ir bro­lį Man­tą, ku­rie taip pat vi­sa­da ar­ti ma­nęs.

– Su ko­kiu reiš­ki­niu Jums aso­ci­juo­ja­si pa­va­sa­ris?

– Man pa­va­sa­ris aso­ci­juo­ja­si su gra­žia me­lo­di­ja, ku­ri per­tei­kia pa­va­sa­rio at­spal­vius, kar­tais liūd­nus, kar­tais džiaugs­min­gus.

Ta me­lo­di­ja nu­si­lei­džia į že­mę tirš­ta­me rū­ke, pūs­da­ma leng­vą, šil­tą, kve­pian­tį vė­ją. Tai ir yra pa­va­sa­ris.

– Daž­nai lan­ko­tės gro­žio sa­lo­nuo­se? Ką Jums reiš­kia dra­bu­žiai?

– Gro­žis – pir­mo­ji do­va­na, ku­rią gam­ta įtei­kia žmo­gui. Bet sa­lo­ne ap­si­lan­ky­ti ten­ka, juk jei žmo­gus gra­žus, tai ne­reiš­kia, kad jis ne­no­ri bū­ti dar gra­žes­nis.

O dra­bu­žiai... Ži­no­ma, vie­ni la­biau pa­si­duo­da ma­dai, bet aš prie tų žmo­nių, ku­rie iš­lie­ka at­spa­rūs nau­jiems vė­jams ir ne­mėgs­ta žais­ti su sa­vo iš­vaiz­da.

– Kas yra pa­grin­di­nis šian­die­ni­nio, ko­vi­di­nio, gy­ve­ni­mo va­rik­lis?

– Ne tik ko­vi­di­nio, bet ir įpras­to gy­ve­ni­mo va­rik­lis yra dar­bas. Tai vie­ta, ku­rio­je jau­čiuo­si sa­vi­mi, vi­sa spin­du­liuo­ju įkvė­pi­mu, kū­ry­ba ir be­ri­biu ben­dra­vi­mu. Juk kai my­li sa­vo dar­bą, pa­sie­ki ge­res­nių re­zul­ta­tų.

– Auk­se, Jūs ge­rai val­do­te žo­dį, mo­ka­te dis­ku­tuo­ti, o svar­biau­sia, kad pa­gar­biai ben­drau­ja­te su žmo­nė­mis. Ar yra po­kal­bio te­ma, ku­ri Jums bū­tų ne­pa­to­gi?

– Taip, yra. Pa­sa­ko­ji­mas apie sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Vie­ni kal­ba­si apie vis­ką, o ki­ti yra už­da­ro bū­do, dau­giau lin­kę nu­ty­lė­ti net nuo pa­čių ar­ti­miau­sių. Ne­mėgs­tu kal­bė­ti apie as­me­ni­nes pro­ble­mas, ma­no pro­ble­mos, tai tik ma­no rei­ka­las, no­riu su vi­sais da­ly­tis džiaugs­mu, o ne pro­ble­mo­mis.