Auk­sė Čy­žiū­tė: „Dar­bas – tai vie­ta, ku­rio­je jau­čiuo­si sa­vi­mi, spin­du­liuo­ju įkvė­pi­mu, kū­ry­ba ir be­ri­biu ben­dra­vi­mu” (5)

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Daugų filialo bibliotekininkė Auksė Čyžiūtė šiuo metu laikinai pavaduoja kolegę Simno filiale. Juozo Muzikevičiaus nuotr.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Daugų filialo bibliotekininkė Auksė Čyžiūtė šiuo metu laikinai pavaduoja kolegę Simno filiale. Juozo Muzikevičiaus nuotr.
Sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liais mes ei­na­me skir­tin­gai: vie­ni ju­da­me sta­bi­liai, ki­ti džiaugs­min­gai pa­si­šo­ki­nė­da­mi, tre­ti – abe­jo­da­mi sa­vo pa­si­rin­ki­mu, dar ki­tus rei­kia pa­stum­ti. Kiek­vie­nas tu­ri sva­jo­nių, tiks­lų, ku­rių sie­kia taip pat skir­tin­gai. Ir tik ne­di­de­lei da­liai rū­pi tai, kaip ša­lia jo jau­čia­si vi­si ki­ti. Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je dir­ban­ti Auk­sė Čy­žiū­tė ne­sto­ko­ja pa­gar­bos ir ge­ros nuo­tai­kos vi­siems, kas be­at­si­ras­tų ša­lia jos. Mer­gi­na tei­gia: „Šiuo ypa­tin­gu me­tu aly­tiš­kiams ir ra­jo­no gy­ven­to­jams lin­kiu dau­giau džiaug­tis vie­niems dėl ki­tų. Daž­niau pa­sa­ky­ti kom­pli­men­tą, pa­dė­ti, nu­si­šyp­so­ti, iš­klau­sy­ti. Lin­kiu vi­siems la­biau my­lė­ti ki­tus – ta­da ne­bus vie­tos po­sa­kiui „ką žmo­nės pa­sa­kys“. Ne­liks vie­tos pa­vy­dui, pyk­čiui. Bū­tų ide­a­lu gy­ven­ti vi­siš­kai sau­gio­je žmo­nių vi­su­mo­je. Nuo­sta­bu yra tai, kad vi­sa­da ga­li­me su­si­kur­ti ge­rų žmo­nių ra­tą ap­link sa­ve, da­ly­tis sa­vo ši­lu­ma be bai­mės ir po­zi­ty­viai. O „Aly­taus nau­jie­noms“ no­riu pa­lin­kė­ti ir to­liau iš­lik­ti skai­to­miau­siu lei­di­niu vi­so­je Dzū­ki­jo­je.“ Jau­ną­ją vi­suo­me­ni­nin­kę A.Čy­žiū­tę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Sim­niš­kiai man Jus taip pri­sta­tė: „Auk­sė la­bai my­li žmo­nes, my­li jiems pa­dė­ti, do­mi­si kul­tū­ra ir fo­to­gra­fi­ja bei sa­vo dar­bu.“ Da­bar im­ki­te ir pri­sis­ta­ty­ki­te pa­ti, ką my­li­te, kur dir­ba­te ir kuo do­mi­tės?

– La­bai sma­gu ir ma­lo­nu, jog sim­niš­kiai, ko­le­gos, drau­gai (įta­riu kas) ma­ne taip pri­sta­tė. Dir­bu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Dau­gų fi­lia­le. Esu la­bai kryp­tin­gas žmo­gus, vi­sa­da ži­nau, ko no­riu pa­siek­ti šia­me gy­ve­ni­me. Leng­vai ran­du kal­bą su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis. Tu­riu sa­vo mo­ra­li­nius prin­ci­pus.

Sten­giuo­si veng­ti to­kių po­el­gių, dėl ku­rių man bū­tų gė­da. Kal­bant apie as­me­ni­nius po­mė­gius, aš daug skai­tau, gro­ju gi­ta­ra, sa­vo ma­lo­nu­mui fo­to­gra­fuo­ju, pie­šiu ir su­kuo­si be­ga­lė­je ki­tų po­mė­gių. Esu at­vi­ras žmo­gus, no­rin­tis da­ly­tis džiaugs­mu su ki­tais.

– Bet Jū­sų moks­lei­viš­ki me­tai pra­bė­go Pi­va­šiū­nuo­se, juk esa­te bai­gu­si šio mies­te­lio gim­na­zi­ją?

– Esu gi­mu­si ir au­gu­si pa­čia­me gra­žiau­sia­me ir ra­miau­sia­me Aly­taus ra­jo­no Rad­vi­lo­nių kai­me, sun­ku šiuo klau­si­mu kal­bė­ti, nes prieš mė­ne­sį te­ko tuos na­mus pa­lik­ti.

Pi­va­šiū­nų gim­na­zi­ją pra­dė­jau lan­ky­tis nuo 8 kla­sės, prieš tai mo­kiau­si Aly­tu­je ir ga­liu drą­siai teig­ti, jog Pi­va­šiū­nų gim­na­zi­jo­je pra­bė­go pa­tys gra­žiau­si mo­kyk­li­nės vai­kys­tės me­tai.

– Kiek ži­nau, tu­ri­te ir la­bai at­sa­kin­gos sa­va­no­riš­kos veik­los. Esa­te jau­no­ji šau­lė. Ant­rai ka­ran­ti­no ban­gai ki­lus pa­ga­mi­no­te ir Aly­taus ra­jo­no bib­lio­te­kai pa­do­va­no­jo­te jos ma­ke­tą. Šio­je sri­ty­je lau­rus ski­na­te se­niai, gim­na­zi­jos lai­kais bu­vo­te ra­jo­no de­le­guo­ta į res­pub­li­ki­nę tech­no­lo­gi­jų prak­ti­nio dar­bo olim­pia­dą „Ma­no laiš­kas ry­to­jui“. Ar ir šis po­mė­gis yra ar­ti šir­dies?

– Dau­ge­lis mū­sų tu­ri pa­čių įvai­riau­sių po­mė­gių bei lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dų, tad ne­nuos­ta­bu, jog kiek­vie­nas, at­ran­dan­tis lais­vo lai­ko mi­nu­tę, sten­gia­si ją pra­skaid­rin­ti pa­čia įvai­riau­sia veik­la, lei­džian­čia at­si­pa­lai­duo­ti po įtemp­tos dar­bo die­nos.

Vis­kas pra­si­dė­jo dar 7 kla­sė­je, kai pir­mą kar­tą tech­no­lo­gi­jų pa­mo­kos me­tu į ran­kas pa­ė­miau siau­ra­pjūklį. Ju­dė­da­ma ma­žais žings­ne­liais į prie­kį, pra­dė­jau da­ly­vau­ti ra­jo­no gim­na­zi­jų or­ga­ni­zuo­to­se tech­no­lo­gi­jų olim­pia­do­se, o vė­liau at­si­vė­rė ir res­pub­li­ki­nis eta­pas. Bai­gu­si gim­na­zi­ją pa­ju­tau, kad bū­tent tos veik­los la­bai il­giuo­si. Ne­nu­lei­dau ran­kų ir na­muo­se įsi­ren­giau dirb­tu­vė­les, ku­rio­se leis­da­vau lais­va­lai­kį. Pieš­tu­kas, trin­tu­kas ir li­niuo­tė bu­vo ge­riau­si drau­gai, jiems pa­de­dant gim­da­vo pui­kios idė­jos ir nau­ji brė­ži­niai.

Brė­ži­nius re­a­li­za­vu­si, pa­ti pra­nok­da­vau sa­vo lū­kes­čius. Tad ga­liu drą­siai teig­ti, jog šis po­mė­gis – gi­liai šir­dy­je. Už tai no­riu pa­dė­ko­ti sa­vo tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jams Vir­gi­li­jui Gu­dai­čiui ir Rai­mun­dui Jo­man­tui, ku­rie ne­nu­lei­do ran­kų ir puo­se­lė­jo vi­sas vil­tis į ma­ne. Ačiū jiems.

– Daug fo­to­gra­fuo­ja­tės ir pa­ti fo­to­gra­fuo­ja­te. Kas Jū­sų mo­ky­to­jas šio­je veik­los sri­ty­je?

– Fo­to­gra­fi­ja – vi­sų pir­ma, tai ga­li­my­bė ma­ty­ti dau­giau, nei ma­to kiek­vie­no žmo­gaus akys, tai kū­ry­ba, ku­rio­je at­sklei­džiu sa­vo jaus­mus. Mo­ky­to­jas šio­je sri­ty­je – pa­tir­tis, kuo dau­giau su­tin­ku žmo­nių, tuo dau­giau aš su­kau­piu sa­vy­je ži­nių bei idė­jų.

La­bai daug pa­mo­ky­mų ir pa­ta­ri­mų gau­da­vau iš ra­jo­no gim­na­zi­jų mo­ky­to­jų, jau ma­no mi­nė­tų R.Jo­man­to ir V.Gu­dai­čio. Taip pat ne­se­niai su­si­pa­ži­nau su la­bai gar­siu Aly­taus mies­to fo­to­gra­fu met­raš­ti­nin­ku Juo­zu Mu­zi­ke­vi­čiu­mi, tai be ga­lo įdo­mi as­me­ny­bė, jo en­tu­ziaz­mas, ener­gi­ja ir dar­bai ma­ne įkve­pia.

– Ne­mąs­to­te vien juo­do­mis ir bal­to­mis są­vo­ko­mis, ski­ria­te ir at­spal­vius?

– Ku­rie mąs­to tik bal­ta ar juo­da sa­vo pu­se, ne­ži­no, kad dar yra ir vi­du­rys. Kad yra rau­do­nos, gel­to­nos ir net vio­le­ti­nės spal­vos at­spal­vių. Aš iš tų, ku­rie sten­gia­si įžvelg­ti dau­giau at­spal­vių šia­me mar­ga­me pa­sau­ly­je.

– Ar ne­bi­jo­te bū­ti ne­pel­ny­tai ap­kal­bė­ta?

– Ap­kal­bų ir gan­dų kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me ne­trūks­ta. Nie­ka­da su ap­kal­bo­mis ir gan­dais ne­ko­vo­jau, ka­dan­gi ši ko­va pri­lygs­ta ko­vai su vė­jo ma­lū­nais.

Esu jau­na, pa­rei­gin­ga ir darbš­ti, to­dėl ne­bi­jau jo­kių iš­šū­kių.

– Žmo­gus to­bu­lė­ja tol, kol gy­ve­na. Iš ko mo­ko­tės, kaip pa­žin­ti sa­vo jaus­mus, po­rei­kius ir kaip juos su­val­dy­ti? Ar vi­suo­met ge­ras pa­ta­rė­jas yra in­ter­ne­tas?

– Pir­miau­sia sa­vo jaus­mus sie­ja­me su mū­sų min­ti­mis, nes min­tys ir yra mū­sų emo­ci­ja, to­dėl ko­kias žmo­gus emo­ci­jas iš­gy­ve­na, pri­klau­so nuo jo pa­ties ak­ty­vu­mo. Taip pat rei­kia įver­tin­ti, kad kiek­vie­na as­me­ny­bė for­muo­ja­si ir kei­čia­si tam tik­ros gy­ve­ni­mo pa­tir­ties kon­teks­te. Jau šian­dien mes vi­si gy­ve­na­me in­for­ma­ci­nė­je tech­no­lo­gi­nė­je vi­su­mo­je.

– Jūs esa­te švie­saus ir po­zi­ty­vaus po­žiū­rio jau­nas žmo­gus. Kaip tuo­met re­a­guo­ja­te į ne­ga­ty­vius žmo­nes?

– Vi­sur su­tin­ka­me žmo­nių, ku­rie yra ne­ga­ty­vūs, ku­rie mus „pa­siųs to­li“, prieš­ta­raus mū­sų idė­joms. Bet juk žmo­gus tu­ri tei­sę į sa­vo nuo­mo­nę kaip ir vi­si ki­ti.

Re­a­guo­da­ma į ne­igia­mus da­ly­kus, aš pa­ti drums­čiau sa­vo vi­di­nę ra­my­bę, psi­cho­lo­giš­kai kur­čiau sau skaus­mą. Tad va­do­vau­juo­si emo­ci­niu in­te­lek­tu, taip tau­so­ju sa­vo svei­ka­tą ir kar­tu už­ker­tu ke­lią plis­ti ne­igia­miems da­ly­kams.

Dau­giau esa­te lin­ku­si sa­ve kri­ti­kuo­ti ar gir­ti?

– Pa­skai­čiu­si ma­mai ir ko­le­gai šį klau­si­mą, su­lau­kiau jų vie­na­reikš­miš­ko at­sa­ky­mo – esi vi­du­riu­kas. Tam, kad my­lė­tu­me sa­ve, rei­kia mo­kė­ti ba­lan­suo­ti per vi­du­rį: per daug sa­vęs ne­le­pin­ti, bet ir ne­skriaus­ti.

– Esa­te dar vie­na, bet ne vie­ni­ša. Kas vi­suo­met ar­čiau­siai Jū­sų?

– Ma­ne su­pa daug įdo­mių ir sa­vaip įkve­pian­čių, kū­ry­bin­gų, veik­lių drau­gų, bet vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­ris vi­sa­da bu­vo ir bus ša­lia, tai – MA­MA. Tu­riu se­sę Ak­vi­lę ir bro­lį Man­tą, ku­rie taip pat vi­sa­da ar­ti ma­nęs.

– Su ko­kiu reiš­ki­niu Jums aso­ci­juo­ja­si pa­va­sa­ris?

– Man pa­va­sa­ris aso­ci­juo­ja­si su gra­žia me­lo­di­ja, ku­ri per­tei­kia pa­va­sa­rio at­spal­vius, kar­tais liūd­nus, kar­tais džiaugs­min­gus.

Ta me­lo­di­ja nu­si­lei­džia į že­mę tirš­ta­me rū­ke, pūs­da­ma leng­vą, šil­tą, kve­pian­tį vė­ją. Tai ir yra pa­va­sa­ris.

– Daž­nai lan­ko­tės gro­žio sa­lo­nuo­se? Ką Jums reiš­kia dra­bu­žiai?

– Gro­žis – pir­mo­ji do­va­na, ku­rią gam­ta įtei­kia žmo­gui. Bet sa­lo­ne ap­si­lan­ky­ti ten­ka, juk jei žmo­gus gra­žus, tai ne­reiš­kia, kad jis ne­no­ri bū­ti dar gra­žes­nis.

O dra­bu­žiai... Ži­no­ma, vie­ni la­biau pa­si­duo­da ma­dai, bet aš prie tų žmo­nių, ku­rie iš­lie­ka at­spa­rūs nau­jiems vė­jams ir ne­mėgs­ta žais­ti su sa­vo iš­vaiz­da.

– Kas yra pa­grin­di­nis šian­die­ni­nio, ko­vi­di­nio, gy­ve­ni­mo va­rik­lis?

– Ne tik ko­vi­di­nio, bet ir įpras­to gy­ve­ni­mo va­rik­lis yra dar­bas. Tai vie­ta, ku­rio­je jau­čiuo­si sa­vi­mi, vi­sa spin­du­liuo­ju įkvė­pi­mu, kū­ry­ba ir be­ri­biu ben­dra­vi­mu. Juk kai my­li sa­vo dar­bą, pa­sie­ki ge­res­nių re­zul­ta­tų.

– Auk­se, Jūs ge­rai val­do­te žo­dį, mo­ka­te dis­ku­tuo­ti, o svar­biau­sia, kad pa­gar­biai ben­drau­ja­te su žmo­nė­mis. Ar yra po­kal­bio te­ma, ku­ri Jums bū­tų ne­pa­to­gi?

– Taip, yra. Pa­sa­ko­ji­mas apie sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Vie­ni kal­ba­si apie vis­ką, o ki­ti yra už­da­ro bū­do, dau­giau lin­kę nu­ty­lė­ti net nuo pa­čių ar­ti­miau­sių. Ne­mėgs­tu kal­bė­ti apie as­me­ni­nes pro­ble­mas, ma­no pro­ble­mos, tai tik ma­no rei­ka­las, no­riu su vi­sais da­ly­tis džiaugs­mu, o ne pro­ble­mo­mis.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Mokslas prideda ir žinių, ir proto, ir pasitikėjimo savimi. O kuo čia dėtas pavydas- tikrai nesupratau: turiu ir gerą išsilavinimą, ir visa kita. Tiesiog reikia skatinti jauną merginą mokytis, nes gali daug pasiekt. Teko pažint ne vieną, kuriam atrodė, kad jis ir taip protingas. Deja... O jei pykstama už pastabą, tai proto daug nėra.

    Komentaras

    Ar čia Tamsta iš pavydo replikuojate? Mergina jauna, gabi, energinga, protinga ir be abejo, kad mokysis toliau, kadangi dar turi pakankamai laiko. Pagrindas, kad turi proto, bus ir žinių, tačiau akivaizdžiai matome, kad kai kuriems oponentams vyksta atvirkštinis procesas, net didelės žinios proto neprideda.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.