Aud­ro­nė Lam­pic­kie­nė: „Nū­die­no­je man bai­siau­sias yra at­sai­nus po­žiū­ris”

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (0)
2020 Liepa 21
Lampickiene
Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus pirmininkės Audronės Lampickienės rankose – knyga „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“. Zitos Stankevičienės nuotr.
„Pa­pra­šiau, kad ma­no ma­ma Dan­guo­lė Dik­šie­nė pri­sės­tų. Tik ta­da pa­da­viau jai kny­gą „Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­li­ki­mas: siu­vi­nė­tų li­tur­gi­nių rū­bų rin­ki­nys“, vie­ną iš 55 eg­zem­plio­rių, pa­žy­mė­tų Tė­vo Sta­nis­lo­vo eks­lib­ri­su ir kny­gos au­to­rės, me­no­ty­ri­nin­kės Ga­bi­jos Sur­do­kai­tės-Vi­tie­nės au­to­gra­fu. Mū­sų šei­mai šios kny­gos at­si­ra­di­mas yra ste­buk­las, džiau­giuo­si, kad esu jos at­si­ra­di­mo ini­cia­to­rė, ta­čiau, at­vi­rai ta­riant, ne­ži­nau, ar ryž­čiau­si pa­kar­to­ti pen­ke­rių me­tų lei­dy­bos ke­lią“, – sa­ko Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Dzū­ki­jos sky­riaus pir­mi­nin­kė Aud­ro­nė Lam­pic­kie­nė.

Lie­pos 6 die­ną Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Dzū­ki­jos sky­riui, ku­riam Aud­ro­nė va­do­vau­ja 15 me­tų, įteik­ta Aly­taus mies­to kul­tū­ros pre­mi­ja. Var­tant įspū­din­gą stu­di­ją, skir­tą Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­li­ki­mui, ne­ju­čia pa­gal­vo­ji, kad as­me­niš­kai pre­mi­jos Aud­ro­nė bū­tų ver­ta vien už ją.

Ki­ta ver­tus, dau­giau nei keis­ta gir­dė­ti, kad 2020-ai­siais, ku­rie Sei­mo yra pa­skelb­ti Tau­to­dai­lės me­tais, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė tau­to­dai­li­nin­kų veik­lai sky­rė ne tik pre­mi­ją, bet ir nu­lį lė­šų. Prie­žas­tis – ne tam pri­ori­te­tui ad­re­suo­tas ir dėl to at­mes­tas pro­jek­tas.

„Kas man yra bai­siau­sia nū­die­no­je, tai at­sai­nus po­žiū­ris. Taip nu­ti­ko su mū­sų pro­jek­tu, nie­kas ne­pa­si­var­gi­no pa­si­do­mė­ti, kad įsi­vė­lė klai­da. Kny­ga „Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­li­ki­mas: siu­vi­nė­tų li­tur­gi­nių rū­bų rin­ki­nys“ vi­so­mis pras­mė­mis bu­vo at­virkš­ti­nis va­rian­tas, jo au­to­rių pre­ci­zi­ka ir pro­fe­sio­na­lu­mas lei­do pa­siek­ti tik­rai ko­ky­biš­ko re­zul­ta­to. Tai­gi yra kuo džiaug­tis ir dėl ko ap­gai­les­tau­ti, nes 2020-ie­ji – tie­siog įvai­rūs me­tai, juos žen­kli­na ir ka­ran­ti­nas, ir kny­ga, ku­ri gal­būt yra ma­no gy­ve­ni­mo dar­bas, ir kul­tū­ros pre­mi­ja už 30-ies me­tų tau­to­dai­lės veik­lą Dzū­ki­jo­je“ – re­ziu­muo­ja A.Lam­pic­kie­nė.

– Aud­ro­ne, iki rug­pjū­čio pa­bai­gos Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je vei­kia vi­sų tau­to­dai­lės žan­rų kryž­dir­bys­tės pa­ro­da, jau su­lau­ku­si di­de­lio lan­ky­to­jų su­si­do­mė­ji­mo. Kuo ji iš­skir­ti­nė?

– Pa­ro­da skir­ta Tau­to­dai­lės me­tams, įvai­rių žan­rų pa­ro­dos vyks­ta ir ki­tuo­se re­gio­nuo­se, mes pa­si­rin­ko­me kryž­dir­bys­tę. Šio ama­to tra­di­ci­ja bū­din­ga vi­sai Lie­tu­vai, bet stip­riau­sia Že­mai­ti­jo­je, o Dzū­ki­ja gar­sė­ja jau­nais meist­rais kryž­dir­biais. Ak­ty­viai ku­ria Ar­tū­ras Ja­nic­kas, An­drius Ka­ziu­ko­nis, ši jau­nė­ji­mo (taip pat ir ki­tuo­se ama­tuo­se) ten­den­ci­ja mus džiu­gi­na, o ki­ti re­gio­nai bal­tai pa­vy­di. Ži­no­ma, or­ga­ni­zuo­jant pa­ro­dą pir­miau­sia no­ri­si su­do­min­ti lan­ky­to­ją. Su­lau­kė­me ge­rų at­gar­sių, žmo­nėms pa­ro­da pa­ti­ko. Pa­slap­tis pa­pras­ta – dir­ba­me la­bai at­sa­kin­gai, vi­sa­da sten­gia­mės pa­da­ry­ti dau­giau, nei pro­jek­te nu­ma­ty­ta ir fi­nan­suo­ja­ma. Tur­būt mū­sų pa­gal­bi­nin­kai, ku­riems te­ko mu­zie­jaus sa­lė­je ne po kar­tą ar du stum­dy­ti sun­kias spin­te­les, py­ko, bet tik­rai ne­leng­va kiek­vie­nam eks­po­na­tui at­ras­ti jam tin­ka­mą vie­tą. At­ėjęs lan­ky­to­jas jau­čia, kad jau­ku ir ge­ra bū­ti, bet ne­su­pran­ta ko­dėl. Yra ne­ma­to­mų sub­ti­ly­bių, su­ku­rian­čių šį jaus­mą, jų ne­bū­tų be dai­li­nin­kės Gin­ta­rės Mar­ke­vi­čie­nės pri­si­lie­ti­mo prie pa­ro­dos. Iš­skir­ti­nė ji dar ir tuo, kad tal­pi­na vi­sus kryž­dir­bys­tės žan­rus: kal­viš­kos ir šie­no sau­lu­tės, juos­tos, kar­pi­niai – kry­žiaus sim­bo­lį ga­li­ma ras­ti vi­suo­se tra­di­ci­niuo­se ama­tuo­se. Toks ir bu­vo pa­ro­dos su­ma­ny­mas, o ją fi­nan­sa­vo Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba.

– Ar tie­sa, kad šie­met Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė tau­to­dai­lės veik­lai ne­sky­rė nė cen­to?

– Tik­rai taip, nes, teik­da­ma pro­jek­tą, aš pa­da­riau tech­ni­nę klai­dą: vie­to­je įtrau­kios kul­tū­ros (ši­tas pri­ori­te­tas bu­vo nu­ma­ty­tas kul­tū­ros pro­gra­mai) pa­žy­mė­jau pi­lie­tiš­ku­mą, skir­tą švie­ti­mo sri­ties pro­jek­tams. Šie­met iš es­mės pa­keis­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pro­jek­tų fi­nan­sa­vi­mo tvar­ka, tai­gi nu­ti­ko taip, kaip nu­ti­ko. Ka­dan­gi pro­jek­tus tei­kiu jau 15 me­tų, aš ne­ti­kiu, kad nė vie­nas sa­vi­val­dy­bės tar­nau­to­jas, ku­riam į akis pa­kliu­vo mū­sų pa­raiš­ka, ne­su­pra­to, jog tai – tie­siog ap­mau­di klai­da. Pa­si­ge­dau žmo­giš­ko po­žiū­rio, bu­vo ga­li­ma bent pa­skam­bin­ti ir pa­klaus­ti… O juk do­va­nų iš Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Dzū­ki­jos sky­riaus mies­tas ga­vo tik­rai daug, pa­vyz­džiui, kryž­dir­bys­tei skir­tos res­pub­li­ki­nės pa­ro­dos biu­dže­tas yra ge­ro­kai di­des­nis nei Aly­taus kul­tū­ros pre­mi­ja, ku­ria įver­tin­ta 30 me­tų sky­riaus veik­la. Be­je, tau­to­dai­lės pa­ro­dos, taip pat ir „Auk­so vai­ni­ko“ re­gio­ni­nė pa­ro­da šie­met Aly­tu­je įvyks, fi­nan­sa­vi­mą sky­rė Re­gio­ni­nė kul­tū­ros ta­ry­ba, tuo la­bai džiau­giuo­si.

– Aud­ro­ne, ko­dėl prieš ke­le­rius me­tus Aly­tu­je ne­be­li­ko Tau­to­dai­lės dirb­tu­vių, ku­rio­se vyk­da­vo tik­rai įdo­mi, su ama­tais su­si­ju­si prak­ti­nė veik­la?

– Dirb­tu­vių ne­be­li­ko, nes iš pro­jek­ti­nių lė­šų nė cen­to ne­ga­li­ma skir­ti mo­kes­čiui už šil­dy­mą ir ki­toms ko­mu­na­li­nėms iš­lai­doms. Pa­tal­pos Ug­nia­ge­sių gat­vė­je pri­klau­so Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Dzū­ki­jos sky­riui, šiuo me­tu jos yra iš­nuo­mo­tos. Ži­no­ma, gai­la, daug kas pa­si­gen­da šios veik­los, iki šiol skam­bi­na ir klau­sia. Vie­ni ama­tai bu­vo po­pu­lia­res­ni, ki­ti su­lauk­da­vo ma­žes­nio su­si­do­mė­ji­mo, bet jie sklei­dė švie­tė­jiš­ką ži­nią, o da­bar li­ko tik par­duo­tu­vė „Dzū­kų dzy­vai“. Ji įsi­kū­ru­si pa­čia­me mies­to cen­tre, bet se­na­me na­me, ku­rį da­li­ja­mės dar su pen­kiais sa­vi­nin­kais. Pa­tal­pos pra­šo­si re­mon­to, lan­gų rė­mai su­tre­šę, šil­dy­mo iš­lai­dos – di­džiu­lės. Par­duo­tu­vė­lė­je ga­li­ma ras­ti tau­to­dai­li­nin­kų iš vi­sos Lie­tu­vos ga­mi­nių, la­bai sten­gia­mės, kad ši veik­la iš­lik­tų. Vi­si žmo­nės da­ro ge­rus dar­bus, ir aš žiū­riu į sa­vo veik­lą kaip sa­va­no­rys­tę. Už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą ten­ka ir už pre­kys­ta­lio pa­sto­vė­ti, ir vyk­dy­ti pro­jek­ti­nę veik­lą, ra­šy­ti pro­jek­tus, ne­re­tai esu vie­na­me as­me­ny­je ir va­ly­to­ja, ir sky­riaus pir­mi­nin­kė. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad lai­kas bū­tų ieš­ko­ti pa­mai­nos. Man pa­čiai no­rė­tų­si dau­giau lai­ko skir­ti kū­ry­bai, mar­gu­čių mar­gi­ni­mui, šie­met prieš Ve­ly­kas vaš­ku prie kiau­ši­nio pri­si­lie­tė jau penk­to­ji mū­sų mar­gin­to­jų di­nas­ti­jos na­rė – anū­kė Sau­lė, Ban­gos duk­ry­tė, ži­no­ma, aš ve­džio­jau jos ran­ky­tę. Gy­ve­ni­me yra dau­gy­bė da­ly­kų, ku­riems no­rė­tų­si skir­ti dau­giau dė­me­sio, lai­ko. Štai nu­žy­dė­jo li­nai, kas­dien iki vė­laus va­ka­ro rai­šio­ju puokš­te­les ir ka­bi­nu pa­lė­pė­je, sau­go­siu žie­mai.

– Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Dzū­ki­jos sky­rius tu­ri lei­dy­bi­nės pa­tir­ties, ta­čiau kaip ki­lo min­tis iš­leis­ti kny­gą „Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­li­ki­mas: siu­vi­nė­tų li­tur­gi­nių rū­bų rin­ki­nys“?

– Kny­ga at­si­ra­do to­dėl, kad nu­va­žia­vau į Pa­ber­žę. Ne­te­ko ten lan­ky­tis esant gy­vam Tė­vui Sta­nis­lo­vui, bet ku­ni­go as­me­ny­bę, aiš­ku, ži­no­jau, skai­čiau jo teks­tus. Esu ta, ku­ri, ma­tyt, lau­kia, kol gy­ve­ni­mas pats at­ves. Nu­va­žia­vo­me su Sau­liu­mi (Lam­pic­ku) prieš pen­ke­rius me­tus, Re­gi­na Gal­va­naus­kie­nė, daug me­tų bu­vu­si Tė­vo Sta­nis­lo­vo de­ši­nio­ji ran­ka, vis­ką ap­ro­dė. Ku­ni­gas per gy­ve­ni­mą bu­vo su­rin­kęs be­ga­lę daik­tų – nuo žal­va­ri­nių in­dų iki baž­ny­ti­nių rū­bų, Re­gi­na ro­dė, kaip jie dū­la. Aš iš­kart su­re­a­ga­vau, kad rei­kė­tų iš­leis­ti kny­gą, bet ji tik mos­tė­lė­jo ran­ka. Gir­di, vi­si šne­ka, bet nie­kas ne­da­ro. Ir man už­ėjo už pa­na­gių, aš ne­pa­mir­šau, už­si­mi­niau mud­vie­jų su vy­ru kny­gas pa­rė­mu­siam Le­o­nar­dui Šab­lins­kui, Ku­ni­go švie­tė­jo J.Ka­te­lės lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do val­dy­to­jui. Ir jis pa­sa­kė: „Da­ry­kim.“ Su­ra­do­me me­no­ty­ri­nin­kę G.Sur­do­kai­tę-Vi­tie­nę, pats di­džiau­sias in­dė­lis yra jos (be­je, kny­gos au­to­rė – tai pat ki­lu­si iš Aly­taus). Fo­to­me­ni­nin­kas Arū­nas Bal­tė­nas be il­gų įžan­gų iš­kart su­ti­ko fo­to­gra­fuo­ti baž­ny­ti­nius rū­bus, kai dar nie­ko kon­kre­taus ne­ga­lė­jau jam pa­ža­dė­ti dėl fi­nan­sų. Lai­mei, fo­to­gra­fa­vi­mui ir ti­ria­mie­siems dar­bams iš pir­mo kar­to pa­vy­ko gau­ti Kul­tū­ros ta­ry­bos pa­ra­mą. Pas­kui bu­vo tre­ji me­tai, kai pra­šė­me, bet ne­ga­vo­me fi­nan­sa­vi­mo. Vi­so­je Lie­tu­vo­je ieš­ko­jo­me rė­mė­jų, G.Sur­do­kai­tei-Vi­tie­nei da­lį taip rei­kia­mos su­mos pa­vy­ko gau­ti iš Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to. Ma­no pa­ra­ma bu­vo dar­bas. Fo­to­stu­di­ja bu­vo įreng­ta kle­bo­ni­jo­je, nuo jos iki svir­ne­lio maž­daug šim­to met­rų at­stu­mas, o baž­ny­ti­niai rū­bai sun­kūs. Taip ir ne­šio­jau pir­myn at­gal. Ma­lo­nu, kad pri­si­dė­jau prie at­si­ra­di­mo kny­gos, ku­ri įpras­mi­na Tė­vo Sta­nis­lo­vo at­mi­ni­mą, yra moks­li­nė stu­di­ja, tu­rin­ti iš­lie­ka­mą­ją ver­tę, bet kar­tu tai ir be­veik tau­to­dai­lės kny­ga. Ir ma­mai bu­vo sma­gu, ir vi­sai mū­sų šei­mai ši kny­ga yra di­de­lė šven­tė, kas ži­no, gal, be vai­kų, tai yra ma­no gy­ve­ni­mo dar­bas?

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.