Aud­ro­nė Ja­kuns­kie­nė: „Pa­lie­ku mu­zie­jų džia­zuo­jan­tį”

– Aud­ro­ne, ne pa­slap­tis, kad Aly­tų iš­kei­tė­te į gim­tuo­sius na­mus Mo­lė­tuo­se. Ko­kie pri­si­mi­ni­mai sie­ja­si su gim­ti­ne?

– Ma­no šak­nys, tė­vai ir se­ne­liai yra ki­lę nuo Vi­duk­lės. Tė­tis, bai­gęs Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją, ga­vo pa­sky­ri­mą į Mo­lė­tus, o ma­ma pa­sa­ko­jo, kad ten va­žia­vo kaip į trem­tį, nes tai bu­vo vi­siš­kai sve­ti­mas kraš­tas. Iš ma­no anks­ty­viau­sių vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų Mo­lė­tai yra toks pur­vi­no­kas mies­te­lis, ku­ris aky­se kei­tė­si, gra­žė­jo. Ma­no gy­ve­ni­mas ja­me bu­vo ir yra la­bai švie­sus, pa­žen­klin­tas gau­sy­be įdo­mios veik­los. Bu­vo­me aš­tuo­nios drau­gės, kar­tu lan­kiu­sios vai­kų dar­že­lį, mu­zi­kos mo­kyk­lą, šo­ku­sios pra­mo­gi­nius šo­kius. Vė­liau vis­kas su­si­dė­lio­jo taip, kad bai­gu­sios mo­kyk­lą vi­sos iš­si­skirs­tė­me į skir­tin­gus mies­tus. Mū­sų bū­re­lis kiek su­ma­žė­jo, li­ku­sios esa­me la­bai ar­ti­mos. Drau­gų tu­riu iš­ties daug – ir stu­di­jų me­tų drau­gai, ir šian­die­ni­niai drau­gai iš Aly­taus. Tai – tik­ras lo­bis. Kuo­met šven­čiau sa­vo 60-me­čio su­kak­tį, la­bai no­rė­jau ki­to­kios gim­ta­die­nio šven­tės ir pa­si­kvie­čiau 16 sa­vo drau­gų va­žiuo­ti kar­tu ma­ni­mi ta pro­ga į Ber­ly­no ope­rą. Nė vie­nas ne­at­si­sa­kė! Tur­būt da­bar to­kie stip­rūs ry­šiai da­ro­si re­tes­nis da­ly­kas, sū­nus kaž­kaip yra gar­siai su­abe­jo­jęs, ar ras­tų tiek sa­vo drau­gų.

– Kaip Jū­sų gy­ve­ni­mo že­mė­la­py­je at­si­ra­do Aly­tus?

– Ne­ti­kė­tai. Bai­giau is­to­ri­jos spe­cia­ly­bę Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ma­no jau­nys­tės mies­tas yra Vil­nius su la­bai įvai­rioms pa­tir­ti­mis, stu­di­jų me­tai ja­me da­vė be ga­lo daug ne tik pro­fe­si­jos pras­me. Ka­dan­gi bu­vau gru­pės se­niū­nė, tu­rė­jau ves­ti to­kį pa­skai­tų lan­ky­mo žur­na­liu­ką. Dar ir da­bar jį tu­riu. Kai su­si­tin­ka­me – de­monst­ruo­ju. Ge­ras eks­po­na­tas. Stu­di­jų me­tai uni­ver­si­te­te da­vė be ga­lo daug ne tik pro­fe­si­jos pras­me, bet ir kul­tū­ri­ne. Vi­si spek­tak­liai, kon­cer­tai, ope­ros ir ba­le­tai bu­vo ap­lan­ky­ti. Ti­kiuo­si, kad da­bar ga­lė­siu pa­kar­to­ti tą ka­lei­do­skopą. Pas­ku­ti­nia­me kur­se tais lai­kais stu­den­tų lau­kė pri­va­lo­mi pa­sky­ri­mai dar­bui. Tuo me­tu į mies­tus be­veik ne­bu­vo pa­sky­ri­mų, tik į ra­jo­nus. Gal­vo­ju, ren­kuo­si Tel­šius. Bet į ko­mi­si­ją at­vy­kę dar­buo­to­jų ieš­kan­tys darb­da­viai man pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, kad ten man bus per sun­ku, nes rei­kės už­si­im­ti et­no­gra­fi­nio mu­zie­jaus sta­ty­bo­mis, kad tik­riau­siai ne­su­ge­bė­siu. Aiš­ku, jie tur­būt tu­rė­jo ki­tą kan­di­da­tą, o man pa­siū­lė Aly­tų. Gy­ve­ni­me ja­me ne­bu­vau bu­vus, bet... Tu­riu to­kio avan­tiū­riz­mo gys­le­lę ir pa­gal­vo­jau: te­bū­nie!

– Koks bu­vo pir­mas įspū­dis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je?

– Ži­no­jau, kad rei­kės dirb­ti vai­kų eks­kur­si­nė­je tu­ris­ti­nė­je ba­zė­je, bet dar­bo vie­to­je pa­si­ti­ko žo­džiais, jog ge­riau bū­čiau vy­ras, nes mo­ters jie ne­no­rė­tų. Ir, jei toks vy­ras at­si­ras, tai jį ir pa­si­rinks. Ma­tyt, ne­at­si­ra­do, nes ma­ne pri­ėmė. Ma­no ge­riau­sia stu­di­jų me­tų drau­gė bu­vo Auš­ra, va­rė­niš­kės tau­to­dai­li­nin­kės Sta­sės La­za­re­vi­čie­nės duk­ra. Jų na­muo­se daž­nai vie­šė­da­vau, ten tiek pa­ma­čiau, su­ži­no­jau, pa­ra­ga­vau, pa­ty­riau, kad kai tik pri­si­me­nu tuos lai­kus, taip ge­ra pa­si­da­ro... Auš­ros tė­vai man bu­vo tik­rai ant­rie­ji tė­vai. Pir­mą kar­tą į Aly­tų ma­ne taip pat pa­ly­dė­jo Auš­ra. Il­gai ieš­ko­jau kur gy­ven­ti, la­bai il­gai. O kai jau te­le­fo­nu su­si­ra­dau, at­va­žia­vau, ne­ši­na ta­šiu­ke ir pa­gal­ve po pa­žas­ti­mi, iš­li­pu­si se­no­jo­je au­to­bu­sų sto­ty­je, ne­ži­no­jau, kur ieš­ko­ti Tvir­to­vės gat­vės ir sun­kiai ras­to nuo­mo­ja­mo bu­to jo­je. Aly­tu­je aš ne­pa­ži­no­jau nė vie­no žmo­gaus, bu­vo liūd­na. Bet jau pir­mą die­ną ei­nant į dar­bą ma­ne pa­si­vi­jo ir už­kal­bi­no vy­ras, ku­ris pri­si­pa­ži­no ma­ne ma­tęs vai­kų eks­kur­si­nė­je tu­ris­ti­nė­je ba­zė­je. Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis ben­dra­dar­bis Ar­vy­das Braž­dys. Su juo tre­jus me­tus ir dir­bo­me vie­nam ka­bi­ne­te. Ši­tas dar­bi­nis eta­pas bu­vo la­bai sma­gus. Apie įstai­gą su­si­bū­rė daug jau­nų mo­ky­to­jų, ku­rie taip pat bu­vo ga­vę pa­sky­ri­mus į Aly­tų, dir­bo įvai­rio­se mo­kyk­lo­se ir ve­dė tu­riz­mo, kraš­to­ty­ros bū­re­lius. Taip pra­si­plė­tė ma­no pa­žin­čių ra­tas, at­si­ra­do nau­jų drau­gų. Nau­ja pa­tir­tis man bu­vo plau­kio­ji­mas bai­da­rė­mis, žy­giai į kal­nus, ke­lio­nės po Lie­tu­vą, eks­kur­si­jos po Są­jun­gą. Ne­ži­nau, ar daug da­bar ras­tu­me mo­ky­to­jų, ku­rie ryž­tų­si va­žiuo­ti į to­kias ke­lio­nes su 30 vai­kų? Drą­sūs bu­vo­me ir mes, ir tė­vai. (Ga­liu tik pa­dė­ko­ti li­ki­mui, kad ne­lai­mių iš­veng­ti pa­vy­ko, nes, man jau ne­dir­bant biu­re, nu­ti­ko ta bai­si bė­da Kry­me, kai pa­sken­do pa­aug­lys). Pa­ti ir Aly­taus apy­lin­kių ne­pa­ži­no­jau, tai tie tu­ris­ti­niai žy­giai man la­bai pa­dė­jo pa­žin­ti Dzū­ki­ją, žmo­nes, tra­di­ci­jas. Esu la­bai dė­kin­ga mo­ky­to­jai kraš­to­ty­ri­nin­kei Onai Bla­die­nei, ku­ri bu­vo ma­no pa­grin­di­nė kon­sul­tan­tė ren­giant kraš­to­ty­ri­nes eks­pe­di­ci­jas. Vi­sa­da ža­vė­jau­si jos mo­kė­ji­mu „už­deg­ti“ vai­kus kraš­to­ty­ra, jos to­le­ran­ci­ja ir darbš­tu­mu. Tu­riu pri­si­pa­žin­ti – mo­ky­to­jos dar­bas ma­nęs ne­vi­lio­jo, ta­čiau pa­ti­ko ben­drau­ti su vai­kais, o dar­bas eks­kur­si­nė­je tu­ris­ti­nė­je ba­zė­je su­tei­kė dau­gy­bę at­ra­di­mų ir pa­tir­ties. Bū­re­lių va­do­vai, pa­ska­tin­ti pa­ty­ru­sių ke­liau­to­jų, su­si­bū­rė­me pa­tys iš­ban­dy­ti su­dė­tin­ges­nes ke­lio­nes, to­dėl pa­trau­kė­me į kal­nus – ke­lia­vo­me Kau­ka­ze, Fa­nuo­se, Al­ta­ju­je, Kar­pa­tuo­se... Aukš­čiau­sia per­ėja, ku­rią esu pa­sie­ku­si – 4 km. At­si­me­nu ir šian­dien tą jaus­mą. Jau­čiau­si tik­ra nu­ga­lė­to­ja. Tu­riu ko­pi­mų me­tu ra­šy­tus la­bai de­ta­lius die­no­raš­čius. Da­bar jie kaž­kur gi­liai dė­žė­se su­pa­kuo­ti lau­kia sa­vo va­lan­dos. Gal kaž­ką pa­ra­šy­siu....

– Jei min­ty­se ly­gi­na­te Aly­tų su gim­tai­siais Mo­lė­tais, į ku­riuos da­bar grįž­ta­te, ku­ris mies­tas „lai­mi“?

– Aly­tus yra nuo­sta­bus, ža­lias, pui­kiai pri­tai­ky­tas gy­ven­ti šei­moms mies­tas. Pui­kūs dvi­ra­čių ta­kai, šir­dis neat­si­džiau­gia, kai mi­nu Ne­mu­no pa­kran­te. Ga­lė­čiau vaikš­čio­ti ir vaikš­čio­ti po Vidz­gi­rio bo­ta­ni­nį draus­ti­nį, mies­to so­de, ku­ror­ti­nė­je mies­to da­ly­je. O Mo­lė­tai yra ne­di­de­li, bet la­bai jau­kūs – ir čia daug pa­si­vaikš­čio­ji­mo vie­tų, jau­kių ir sko­nin­gų par­ke­lių, sub­ti­lių ne­di­de­lių ar­te­fak­tų, o ra­jo­ne tik­rai daug lan­ky­ti­nų vie­tų – tiek gam­ti­nių, tiek mu­zie­jų, dva­rų. Aly­tu­je man trūks­ta ar­chi­tek­tū­ri­nio vien­ti­su­mo, pro­fe­sio­na­laus me­no kū­ri­nių vie­šo­sio­se vie­to­se sa­vi­tu­mo. Vis gal­vo­ju: o ko­dėl taip? Gal nė­ra tęs­ti­nu­mo, per ma­žai įsi­klau­so­ma į pro­fe­sio­na­lų nuo­mo­nę. Su­gal­vo­jau – nu­spren­džiau –pa­da­riau, nes MAN gra­žu ir at­ro­do pras­min­ga. Pa­ste­bė­jau, kad jau ir ki­to­kią nuo­mo­nę reikš­ti da­ro­si sun­ku ar­ba ji tie­siog ig­no­ruo­ja­ma. Pri­si­me­nu, kai vy­ko Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus re­konst­ruk­ci­ja, kiek­vie­ną smul­kme­ną ap­ta­ri­nė­jo­me su pro­fe­sio­na­lais, klau­sy­da­mie­si vie­ni ki­tų nuo­mo­nės, net ko­kius me­de­lius te­ri­to­ri­jo­je so­din­ti klau­sė­me spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mo. La­biau­siai man kaž­ko­dėl da­bar gai­la Jau­ni­mo par­ko. At­si­me­nu, ei­nu sy­kį ir gal­vo­ju: „O kur ma­no po­vas?“ Ne­be­ma­tau „Po­vo“! Pa­si­ro­do, nau­ja tin­kli­nio aikš­te­lė už­go­žė skulp­tū­rą… Sa­ky­čiau, bu­vo pa­da­ry­tas la­bai di­de­lis dar­bas su­ku­riant par­ką, ko­kio ki­ti mies­tai ne­tu­ri. Ne­ži­nau, ar kas su kuo ta­rė­si, prieš jį kei­čiant? Vis pri­si­me­nu, kaip bu­vo re­konst­ruo­ja­mas Se­na­mies­čio skve­ras ir su bib­lio­te­kos di­rek­to­re Gied­re Bul­ga­ko­vie­ne, su­ti­ku­sios re­konst­ruk­ci­jos au­to­rę, puo­lė­me teik­ti sa­vo pa­siū­ly­mus, kaip jis ga­lė­tų at­ro­dy­ti. Tuo­me­ti­nė ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Ona Ba­le­vi­čiū­tė mus dar pa­a­ki­no pri­si­dė­ti sa­vo idė­jo­mis. Ir ką – pa­vy­ko.

Aiš­ku, šian­dien ma­tau, kad to, kas tuo­met bu­vo nu­ma­ty­ta at­ei­čiai ta­me skve­re, ne­bu­vo įgy­ven­din­ta, jis kako­fo­niš­kas, bet ką da­ry­ti, kai tęs­ti­nu­mo nė­ra. Dėl to liūd­na. Pas­ta­ruo­ju me­tu daug vaikš­ti­nė­jau po mies­to so­dą. Ir ten liūd­na. Bu­vo toks iš­puo­se­lė­tas, o da­bar aki­vaiz­džiai trūks­ta rū­pes­tin­gos ran­kos. Juk dau­ge­lį da­ly­kų imi ir pa­da­rai vien iš pa­trio­tiz­mo! Šia pras­me Aly­taus man tru­pu­tį gai­la...

– Ku­rios Dzū­ki­jos vie­tos la­biau­siai pa­si­ilg­si­te?

– Dai­li­dės eže­rė­lių, til­to, Vidz­gi­rio miš­ko, pa­si­vaikš­čio­ji­mų šio­mis ir ki­to­mis pa­mėg­to­mis vie­to­mis. Kuo dau­giau vaikš­tai, tuo dau­giau pa­ma­tai. Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus sū­nus bu­vo iš­vy­kęs ir pa­li­ko pri­žiū­rė­ti šu­nį. Pa­si­vaikš­čio­ji­mai su juo man pa­dė­jo pa­ma­ty­ti Aly­tų ki­to­kį – kas­dien be­si­kei­čian­tis kraš­to­vaiz­dis, de­ta­lės, į ku­rias anks­čiau ne­kreip­da­vau dė­me­sio, ta­kai, ke­le­liai, til­te­liai. Jau­čiu, kad iš Aly­taus iš­va­žiuo­ju kaip aly­tiš­kė, daug ką čia at­ra­du­si ir daug ką čia pa­lie­ku. Vis dėlto čia pra­gy­ve­nau 40 me­tų. Lai­kas pra­bė­go taip grei­tai, at­va­žia­vau nie­ko ne­pa­ži­no­da­ma, o iš­va­žiuo­ju be­si­svei­kin­da­ma su kas an­tru su­tik­tu žmo­gu­mi...

– Ko­kį ra­do­te ir ko­kį pa­lie­ka­te mu­zie­jų?

– Mu­zie­ju­je dir­bau nuo 1992 me­tų, o jam va­do­va­vau nuo 1997-ųjų. Čia tiek vis­ko te­ko pa­tir­ti. Dar­bas be ga­lo įdo­mus, įtrau­kian­tis, ne­lei­džian­tis su­sto­ti. Gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me vis­kas la­bai spar­čiai kei­čia­si. Taip pat ir mu­zie­jai. Kai pra­dė­jau dirb­ti – kaup­ti ir sau­go­ti eks­po­na­tus, reng­ti eks­po­zi­ci­jas tuo­met bu­vo svar­biau­sios mu­zie­jaus funk­ci­jos, o da­bar mu­zie­jus džia­zuo­ja. Mu­zie­ji­nė veik­la taip iš­si­plė­tė, ji per­žen­gė anks­tes­nio mu­zie­jaus sam­pra­tą. Edu­ka­ci­nė veik­la, įspū­din­gos pa­ro­dos ir jas ly­din­tys pri­sta­ty­mai, per­for­man­sai, kny­gų pri­sta­ty­mai, dis­ku­si­jos, įvai­rios šven­tės, ak­ci­jos, in­for­ma­ci­ja vie­šo­jo­je erd­vė­je, pri­sta­tan­ti at­ski­rų eks­po­na­tų is­to­ri­jas, įvy­kius, kon­fe­ren­ci­jos, įvai­rių pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mas – tai ne­di­de­lė da­lis to, kas vyks­ta mu­zie­ju­je. Ne­leng­vas pe­ri­odas bu­vo Ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jaus (Jiez­no g. 2) re­konst­ruk­ci­ja ir įren­gi­mas, mu­zie­jaus re­konst­ruk­ci­ja ir kraus­ty­ma­sis su 90 tūkst. eks­po­na­tų, ki­tų mu­zie­jui pri­klau­san­čių pa­sta­tų tech­ni­nių pro­jek­tų pa­ren­gi­mas. Džiau­giuo­si, kad mums, mu­zie­ji­nin­kams, pa­vy­ko su­si­tar­ti su ar­chi­tek­tais, sie­kiant su­kur­ti ki­to­kį mu­zie­jaus fa­sa­dą, su­for­muo­ti pa­pil­do­mas pa­tal­pas pa­lė­pė­je, sa­vaip pa­žy­mė­ti ke­lią iki mu­zie­jaus nuo Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vės, su­kur­ti jau­kią vi­di­nę erd­vę. Ta­rė­mės, ba­rė­mės, rei­ka­la­vo­me. Pa­sie­kė­me. Ži­no­ma, ūki­nė veik­la at­ėmė la­bai di­de­lę dar­bo da­lį. Man vi­sa­da sma­giau bū­ti kū­ry­bi­nio dar­bo pro­ce­se. Džiu­gu, kai pa­vyks­ta pa­siek­ti re­zul­ta­tą, tai – ne vie­nos die­nos dar­bai, ten­ka il­gai bran­din­ti idė­jas ir džiaug­tis, jei pa­si­se­ka. Vi­sa­da sa­kiau, kad nė­ra ne­įma­no­mų da­ly­kų, rei­kia tik la­bai no­rė­ti įgy­ven­ti tai, ką esi nu­spren­dęs. Džiu­gu, kai tiks­las pa­siek­tas, bet man daž­nai bū­da­vo, kad tą mi­nu­tę jau pa­si­da­ro ne­be­įdo­mu, no­ri­si im­tis kaž­ko nau­jo. Šian­dien pri­si­me­nu daug pui­kių da­ly­kų mu­zie­ju­je – mu­zie­ji­nių eks­po­zi­ci­jų kū­ri­mą, dzū­kų jo­mar­ką Lie­tu­vos 100-me­čio pro­ga, ama­tų šven­tes, bal­tų vie­ny­bės die­nas, iš­leis­tas kny­gas, pui­kias pa­ro­das, ke­lio­nes, eks­pe­di­ci­jas. Po kaž­ku­rios ama­tų šven­tės ko­lek­ty­vas juo­ko for­ma man lie­pė pa­si­ra­šy­ti pa­si­ža­dė­ji­mą, kad... dau­giau ama­tų šven­čių ne­reng­si­me. Pa­ra­šiau. Ir, pa­si­ro­do, tas pa­si­ža­dė­ji­mas iš­li­ko. Sau­go­mas kaip eks­po­na­tas.

– O lankytojų pandemija neišbaidė?

– Man la­bai džiu­gu, kad pas­ta­ruo­ju me­tu lan­ky­to­jų mu­zie­ju­je gau­sė­ja, ypač džiu­gi­na tai, kad mus at­ran­da vis dau­giau ki­tų Lie­tu­vos mies­tų gy­ven­to­jų, in­ten­sy­vė­ja edu­ka­ci­nė veik­la, o ren­gia­mos pa­ro­dos pri­trau­kia ir tuos, ku­rie mu­zie­juo­se lan­ko­si re­tai ar­ba vi­sai ne­si­lan­ko. Tai, koks mu­zie­jus yra šian­dien, vi­so mu­zie­jaus ko­lek­ty­vo nuo­pel­nas. Ačiū jums, ko­le­gos, už nuo­sta­bią ir ne­pa­kar­to­ja­mą šven­tę, ku­rią su­kū­rė­te pas­ku­ti­nę ma­no dar­bo die­ną!

– Vis no­riu pa­klaus­ti, koks li­ki­mas lau­kia žur­na­lo „Dai­na­va“?

– Esu įsi­pa­rei­go­ju­si iš­leis­ti dar vie­ną nu­me­rį. Ne­ži­nau, ar bus kas pe­ri­ma šią veik­lą, nors ap­lin­ką „zon­duo­ja­me“. Žur­na­las lei­džia­mas nuo 2000-ųjų, jo at­si­ra­di­mą pa­lai­kė tuo­me­ti­nis Aly­taus mies­to me­ro pa­va­duo­to­jas Kęs­tu­tis Mi­liaus­kas. Ini­cia­ty­vą pa­ro­dė Aly­taus ap­skri­ties li­te­ra­tų klu­bas „Tėk­mė“, at­si­ra­do su­pran­tan­čių, kad tik­rai rei­kia re­gio­ne kul­tū­ri­nės spau­dos. Bet... Daug ne­tek­čių iš­ti­ko, ne­be­li­ko pra­di­nin­kų šios ini­cia­ty­vos, Sta­sės Ne­dzins­kie­nės, Da­nu­tės Jo­vai­šie­nės, Vy­tau­to Ne­dzins­ko. Ki­tą kar­tą pa­gal­vo­ju, kad bū­tų įdo­mu, jei žur­na­las at­si­nau­jin­tų tu­ri­niu ir for­ma. Taip, tik­rai, žmo­nės, su ku­riais ben­drau­ju, klau­sia, kas bus su „Dai­na­va“? Ži­nau, kad pa­na­ši kul­tū­ri­nė spau­da ki­tuo­se re­gio­ne ir ne­be­iš­li­ko. Žiū­rė­sim… Mo­lė­tai ir­gi ne­tu­ri jo­kio kul­tū­ri­nio lei­di­nio! Bet ir aš pa­ti Mo­lė­tuo­se ne­pla­nuo­ju už­si­bū­ti, nes tu­riu įsi­pa­rei­go­ji­mų Vil­niu­je kaip mo­čiu­tė. Jau gal­vo­ju, kaip anū­kę kul­tū­riš­kai auk­lė­siu, kaip po mu­zie­jus abi vaikš­čio­sim. Nors pa­ti šia pras­me esu su­ga­din­tas žmo­gus – ne­be­mo­ku ap­žiū­rė­ti eks­po­zi­ci­jos, ne­gal­vo­da­ma apie jos vir­tu­vę, tur­būt pa­na­šiai kaip li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui sun­ku at­si­ri­bo­ti skai­tant ge­rą kny­gą...

Ga­li­nos Ta­mo­šiū­nie­nės ir Zitos Stankevičienės nuotraukos