Aud­ro­nė Ja­kuns­kie­nė: „Pa­lie­ku mu­zie­jų džia­zuo­jan­tį” (7)

Saulė Pinkevičienė
2008-ie­ji, Aud­ro­nė Ja­kuns­kie­nė ap­do­va­no­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja. Ga­li­nos Ta­mo­šiū­nie­nės nuotr.
2008-ie­ji, Aud­ro­nė Ja­kuns­kie­nė ap­do­va­no­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja. Ga­li­nos Ta­mo­šiū­nie­nės nuotr.
„Su Aly­tu­mi at­si­svei­ki­nau nuo Tūks­tant­me­čio til­to. Kai ru­de­niš­ko­je dar­ga­no­je at­si­vė­rė Aly­taus pa­no­ra­ma, pa­gal­vo­jau, kaip ge­rai, kad ne­ėmiau skė­čio, nes pa­si­da­rė grau­du iki aša­rų“, – sa­ko Aud­ro­nė Ja­kuns­kie­nė, pas­ku­ti­nę sa­vo dar­bo die­ną an­ti­kva­ri­niu mo­to­cik­lu iš­si­lei­du­si į ke­lio­nę po Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus fi­lia­lus. Aukš­tai­tė, Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je pra­gy­ve­nu­si 40 me­tų, 2 mė­ne­sius ir 6 die­nas, iš­ėju­si už­tar­nau­to po­il­sio Aud­ro­nė dar bai­gė pra­dė­tus dar­bus su Dzū­kų kul­tū­ros drau­ge, iš­lei­do ir nau­jau­sią kul­tū­ros žur­na­lo „Dai­na­va“ nu­me­rį. Koks to­les­nis lei­di­nio li­ki­mas – ne­ži­nia. Nes taip jau su­tvarky­tas ši­tas pa­sau­lis, kad kai ku­rie gra­žūs da­ly­kai ja­me lai­ko­si ant pe­čių tų žmo­nių, ku­riems tik­rai rū­pi.

– Aud­ro­ne, ne pa­slap­tis, kad Aly­tų iš­kei­tė­te į gim­tuo­sius na­mus Mo­lė­tuo­se. Ko­kie pri­si­mi­ni­mai sie­ja­si su gim­ti­ne?

– Ma­no šak­nys, tė­vai ir se­ne­liai yra ki­lę nuo Vi­duk­lės. Tė­tis, bai­gęs Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją, ga­vo pa­sky­ri­mą į Mo­lė­tus, o ma­ma pa­sa­ko­jo, kad ten va­žia­vo kaip į trem­tį, nes tai bu­vo vi­siš­kai sve­ti­mas kraš­tas. Iš ma­no anks­ty­viau­sių vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų Mo­lė­tai yra toks pur­vi­no­kas mies­te­lis, ku­ris aky­se kei­tė­si, gra­žė­jo. Ma­no gy­ve­ni­mas ja­me bu­vo ir yra la­bai švie­sus, pa­žen­klin­tas gau­sy­be įdo­mios veik­los. Bu­vo­me aš­tuo­nios drau­gės, kar­tu lan­kiu­sios vai­kų dar­že­lį, mu­zi­kos mo­kyk­lą, šo­ku­sios pra­mo­gi­nius šo­kius. Vė­liau vis­kas su­si­dė­lio­jo taip, kad bai­gu­sios mo­kyk­lą vi­sos iš­si­skirs­tė­me į skir­tin­gus mies­tus. Mū­sų bū­re­lis kiek su­ma­žė­jo, li­ku­sios esa­me la­bai ar­ti­mos. Drau­gų tu­riu iš­ties daug – ir stu­di­jų me­tų drau­gai, ir šian­die­ni­niai drau­gai iš Aly­taus. Tai – tik­ras lo­bis. Kuo­met šven­čiau sa­vo 60-me­čio su­kak­tį, la­bai no­rė­jau ki­to­kios gim­ta­die­nio šven­tės ir pa­si­kvie­čiau 16 sa­vo drau­gų va­žiuo­ti kar­tu ma­ni­mi ta pro­ga į Ber­ly­no ope­rą. Nė vie­nas ne­at­si­sa­kė! Tur­būt da­bar to­kie stip­rūs ry­šiai da­ro­si re­tes­nis da­ly­kas, sū­nus kaž­kaip yra gar­siai su­abe­jo­jęs, ar ras­tų tiek sa­vo drau­gų.

– Kaip Jū­sų gy­ve­ni­mo že­mė­la­py­je at­si­ra­do Aly­tus?

– Ne­ti­kė­tai. Bai­giau is­to­ri­jos spe­cia­ly­bę Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ma­no jau­nys­tės mies­tas yra Vil­nius su la­bai įvai­rioms pa­tir­ti­mis, stu­di­jų me­tai ja­me da­vė be ga­lo daug ne tik pro­fe­si­jos pras­me. Ka­dan­gi bu­vau gru­pės se­niū­nė, tu­rė­jau ves­ti to­kį pa­skai­tų lan­ky­mo žur­na­liu­ką. Dar ir da­bar jį tu­riu. Kai su­si­tin­ka­me – de­monst­ruo­ju. Ge­ras eks­po­na­tas. Stu­di­jų me­tai uni­ver­si­te­te da­vė be ga­lo daug ne tik pro­fe­si­jos pras­me, bet ir kul­tū­ri­ne. Vi­si spek­tak­liai, kon­cer­tai, ope­ros ir ba­le­tai bu­vo ap­lan­ky­ti. Ti­kiuo­si, kad da­bar ga­lė­siu pa­kar­to­ti tą ka­lei­do­skopą. Pas­ku­ti­nia­me kur­se tais lai­kais stu­den­tų lau­kė pri­va­lo­mi pa­sky­ri­mai dar­bui. Tuo me­tu į mies­tus be­veik ne­bu­vo pa­sky­ri­mų, tik į ra­jo­nus. Gal­vo­ju, ren­kuo­si Tel­šius. Bet į ko­mi­si­ją at­vy­kę dar­buo­to­jų ieš­kan­tys darb­da­viai man pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, kad ten man bus per sun­ku, nes rei­kės už­si­im­ti et­no­gra­fi­nio mu­zie­jaus sta­ty­bo­mis, kad tik­riau­siai ne­su­ge­bė­siu. Aiš­ku, jie tur­būt tu­rė­jo ki­tą kan­di­da­tą, o man pa­siū­lė Aly­tų. Gy­ve­ni­me ja­me ne­bu­vau bu­vus, bet... Tu­riu to­kio avan­tiū­riz­mo gys­le­lę ir pa­gal­vo­jau: te­bū­nie!

– Koks bu­vo pir­mas įspū­dis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je?

– Ži­no­jau, kad rei­kės dirb­ti vai­kų eks­kur­si­nė­je tu­ris­ti­nė­je ba­zė­je, bet dar­bo vie­to­je pa­si­ti­ko žo­džiais, jog ge­riau bū­čiau vy­ras, nes mo­ters jie ne­no­rė­tų. Ir, jei toks vy­ras at­si­ras, tai jį ir pa­si­rinks. Ma­tyt, ne­at­si­ra­do, nes ma­ne pri­ėmė. Ma­no ge­riau­sia stu­di­jų me­tų drau­gė bu­vo Auš­ra, va­rė­niš­kės tau­to­dai­li­nin­kės Sta­sės La­za­re­vi­čie­nės duk­ra. Jų na­muo­se daž­nai vie­šė­da­vau, ten tiek pa­ma­čiau, su­ži­no­jau, pa­ra­ga­vau, pa­ty­riau, kad kai tik pri­si­me­nu tuos lai­kus, taip ge­ra pa­si­da­ro... Auš­ros tė­vai man bu­vo tik­rai ant­rie­ji tė­vai. Pir­mą kar­tą į Aly­tų ma­ne taip pat pa­ly­dė­jo Auš­ra. Il­gai ieš­ko­jau kur gy­ven­ti, la­bai il­gai. O kai jau te­le­fo­nu su­si­ra­dau, at­va­žia­vau, ne­ši­na ta­šiu­ke ir pa­gal­ve po pa­žas­ti­mi, iš­li­pu­si se­no­jo­je au­to­bu­sų sto­ty­je, ne­ži­no­jau, kur ieš­ko­ti Tvir­to­vės gat­vės ir sun­kiai ras­to nuo­mo­ja­mo bu­to jo­je. Aly­tu­je aš ne­pa­ži­no­jau nė vie­no žmo­gaus, bu­vo liūd­na. Bet jau pir­mą die­ną ei­nant į dar­bą ma­ne pa­si­vi­jo ir už­kal­bi­no vy­ras, ku­ris pri­si­pa­ži­no ma­ne ma­tęs vai­kų eks­kur­si­nė­je tu­ris­ti­nė­je ba­zė­je. Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis ben­dra­dar­bis Ar­vy­das Braž­dys. Su juo tre­jus me­tus ir dir­bo­me vie­nam ka­bi­ne­te. Ši­tas dar­bi­nis eta­pas bu­vo la­bai sma­gus. Apie įstai­gą su­si­bū­rė daug jau­nų mo­ky­to­jų, ku­rie taip pat bu­vo ga­vę pa­sky­ri­mus į Aly­tų, dir­bo įvai­rio­se mo­kyk­lo­se ir ve­dė tu­riz­mo, kraš­to­ty­ros bū­re­lius. Taip pra­si­plė­tė ma­no pa­žin­čių ra­tas, at­si­ra­do nau­jų drau­gų. Nau­ja pa­tir­tis man bu­vo plau­kio­ji­mas bai­da­rė­mis, žy­giai į kal­nus, ke­lio­nės po Lie­tu­vą, eks­kur­si­jos po Są­jun­gą. Ne­ži­nau, ar daug da­bar ras­tu­me mo­ky­to­jų, ku­rie ryž­tų­si va­žiuo­ti į to­kias ke­lio­nes su 30 vai­kų? Drą­sūs bu­vo­me ir mes, ir tė­vai. (Ga­liu tik pa­dė­ko­ti li­ki­mui, kad ne­lai­mių iš­veng­ti pa­vy­ko, nes, man jau ne­dir­bant biu­re, nu­ti­ko ta bai­si bė­da Kry­me, kai pa­sken­do pa­aug­lys). Pa­ti ir Aly­taus apy­lin­kių ne­pa­ži­no­jau, tai tie tu­ris­ti­niai žy­giai man la­bai pa­dė­jo pa­žin­ti Dzū­ki­ją, žmo­nes, tra­di­ci­jas. Esu la­bai dė­kin­ga mo­ky­to­jai kraš­to­ty­ri­nin­kei Onai Bla­die­nei, ku­ri bu­vo ma­no pa­grin­di­nė kon­sul­tan­tė ren­giant kraš­to­ty­ri­nes eks­pe­di­ci­jas. Vi­sa­da ža­vė­jau­si jos mo­kė­ji­mu „už­deg­ti“ vai­kus kraš­to­ty­ra, jos to­le­ran­ci­ja ir darbš­tu­mu. Tu­riu pri­si­pa­žin­ti – mo­ky­to­jos dar­bas ma­nęs ne­vi­lio­jo, ta­čiau pa­ti­ko ben­drau­ti su vai­kais, o dar­bas eks­kur­si­nė­je tu­ris­ti­nė­je ba­zė­je su­tei­kė dau­gy­bę at­ra­di­mų ir pa­tir­ties. Bū­re­lių va­do­vai, pa­ska­tin­ti pa­ty­ru­sių ke­liau­to­jų, su­si­bū­rė­me pa­tys iš­ban­dy­ti su­dė­tin­ges­nes ke­lio­nes, to­dėl pa­trau­kė­me į kal­nus – ke­lia­vo­me Kau­ka­ze, Fa­nuo­se, Al­ta­ju­je, Kar­pa­tuo­se... Aukš­čiau­sia per­ėja, ku­rią esu pa­sie­ku­si – 4 km. At­si­me­nu ir šian­dien tą jaus­mą. Jau­čiau­si tik­ra nu­ga­lė­to­ja. Tu­riu ko­pi­mų me­tu ra­šy­tus la­bai de­ta­lius die­no­raš­čius. Da­bar jie kaž­kur gi­liai dė­žė­se su­pa­kuo­ti lau­kia sa­vo va­lan­dos. Gal kaž­ką pa­ra­šy­siu....

– Jei min­ty­se ly­gi­na­te Aly­tų su gim­tai­siais Mo­lė­tais, į ku­riuos da­bar grįž­ta­te, ku­ris mies­tas „lai­mi“?

– Aly­tus yra nuo­sta­bus, ža­lias, pui­kiai pri­tai­ky­tas gy­ven­ti šei­moms mies­tas. Pui­kūs dvi­ra­čių ta­kai, šir­dis neat­si­džiau­gia, kai mi­nu Ne­mu­no pa­kran­te. Ga­lė­čiau vaikš­čio­ti ir vaikš­čio­ti po Vidz­gi­rio bo­ta­ni­nį draus­ti­nį, mies­to so­de, ku­ror­ti­nė­je mies­to da­ly­je. O Mo­lė­tai yra ne­di­de­li, bet la­bai jau­kūs – ir čia daug pa­si­vaikš­čio­ji­mo vie­tų, jau­kių ir sko­nin­gų par­ke­lių, sub­ti­lių ne­di­de­lių ar­te­fak­tų, o ra­jo­ne tik­rai daug lan­ky­ti­nų vie­tų – tiek gam­ti­nių, tiek mu­zie­jų, dva­rų. Aly­tu­je man trūks­ta ar­chi­tek­tū­ri­nio vien­ti­su­mo, pro­fe­sio­na­laus me­no kū­ri­nių vie­šo­sio­se vie­to­se sa­vi­tu­mo. Vis gal­vo­ju: o ko­dėl taip? Gal nė­ra tęs­ti­nu­mo, per ma­žai įsi­klau­so­ma į pro­fe­sio­na­lų nuo­mo­nę. Su­gal­vo­jau – nu­spren­džiau –pa­da­riau, nes MAN gra­žu ir at­ro­do pras­min­ga. Pa­ste­bė­jau, kad jau ir ki­to­kią nuo­mo­nę reikš­ti da­ro­si sun­ku ar­ba ji tie­siog ig­no­ruo­ja­ma. Pri­si­me­nu, kai vy­ko Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus re­konst­ruk­ci­ja, kiek­vie­ną smul­kme­ną ap­ta­ri­nė­jo­me su pro­fe­sio­na­lais, klau­sy­da­mie­si vie­ni ki­tų nuo­mo­nės, net ko­kius me­de­lius te­ri­to­ri­jo­je so­din­ti klau­sė­me spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mo. La­biau­siai man kaž­ko­dėl da­bar gai­la Jau­ni­mo par­ko. At­si­me­nu, ei­nu sy­kį ir gal­vo­ju: „O kur ma­no po­vas?“ Ne­be­ma­tau „Po­vo“! Pa­si­ro­do, nau­ja tin­kli­nio aikš­te­lė už­go­žė skulp­tū­rą… Sa­ky­čiau, bu­vo pa­da­ry­tas la­bai di­de­lis dar­bas su­ku­riant par­ką, ko­kio ki­ti mies­tai ne­tu­ri. Ne­ži­nau, ar kas su kuo ta­rė­si, prieš jį kei­čiant? Vis pri­si­me­nu, kaip bu­vo re­konst­ruo­ja­mas Se­na­mies­čio skve­ras ir su bib­lio­te­kos di­rek­to­re Gied­re Bul­ga­ko­vie­ne, su­ti­ku­sios re­konst­ruk­ci­jos au­to­rę, puo­lė­me teik­ti sa­vo pa­siū­ly­mus, kaip jis ga­lė­tų at­ro­dy­ti. Tuo­me­ti­nė ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Ona Ba­le­vi­čiū­tė mus dar pa­a­ki­no pri­si­dė­ti sa­vo idė­jo­mis. Ir ką – pa­vy­ko.

Aiš­ku, šian­dien ma­tau, kad to, kas tuo­met bu­vo nu­ma­ty­ta at­ei­čiai ta­me skve­re, ne­bu­vo įgy­ven­din­ta, jis kako­fo­niš­kas, bet ką da­ry­ti, kai tęs­ti­nu­mo nė­ra. Dėl to liūd­na. Pas­ta­ruo­ju me­tu daug vaikš­ti­nė­jau po mies­to so­dą. Ir ten liūd­na. Bu­vo toks iš­puo­se­lė­tas, o da­bar aki­vaiz­džiai trūks­ta rū­pes­tin­gos ran­kos. Juk dau­ge­lį da­ly­kų imi ir pa­da­rai vien iš pa­trio­tiz­mo! Šia pras­me Aly­taus man tru­pu­tį gai­la...

– Ku­rios Dzū­ki­jos vie­tos la­biau­siai pa­si­ilg­si­te?

– Dai­li­dės eže­rė­lių, til­to, Vidz­gi­rio miš­ko, pa­si­vaikš­čio­ji­mų šio­mis ir ki­to­mis pa­mėg­to­mis vie­to­mis. Kuo dau­giau vaikš­tai, tuo dau­giau pa­ma­tai. Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus sū­nus bu­vo iš­vy­kęs ir pa­li­ko pri­žiū­rė­ti šu­nį. Pa­si­vaikš­čio­ji­mai su juo man pa­dė­jo pa­ma­ty­ti Aly­tų ki­to­kį – kas­dien be­si­kei­čian­tis kraš­to­vaiz­dis, de­ta­lės, į ku­rias anks­čiau ne­kreip­da­vau dė­me­sio, ta­kai, ke­le­liai, til­te­liai. Jau­čiu, kad iš Aly­taus iš­va­žiuo­ju kaip aly­tiš­kė, daug ką čia at­ra­du­si ir daug ką čia pa­lie­ku. Vis dėlto čia pra­gy­ve­nau 40 me­tų. Lai­kas pra­bė­go taip grei­tai, at­va­žia­vau nie­ko ne­pa­ži­no­da­ma, o iš­va­žiuo­ju be­si­svei­kin­da­ma su kas an­tru su­tik­tu žmo­gu­mi...

– Ko­kį ra­do­te ir ko­kį pa­lie­ka­te mu­zie­jų?

– Mu­zie­ju­je dir­bau nuo 1992 me­tų, o jam va­do­va­vau nuo 1997-ųjų. Čia tiek vis­ko te­ko pa­tir­ti. Dar­bas be ga­lo įdo­mus, įtrau­kian­tis, ne­lei­džian­tis su­sto­ti. Gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me vis­kas la­bai spar­čiai kei­čia­si. Taip pat ir mu­zie­jai. Kai pra­dė­jau dirb­ti – kaup­ti ir sau­go­ti eks­po­na­tus, reng­ti eks­po­zi­ci­jas tuo­met bu­vo svar­biau­sios mu­zie­jaus funk­ci­jos, o da­bar mu­zie­jus džia­zuo­ja. Mu­zie­ji­nė veik­la taip iš­si­plė­tė, ji per­žen­gė anks­tes­nio mu­zie­jaus sam­pra­tą. Edu­ka­ci­nė veik­la, įspū­din­gos pa­ro­dos ir jas ly­din­tys pri­sta­ty­mai, per­for­man­sai, kny­gų pri­sta­ty­mai, dis­ku­si­jos, įvai­rios šven­tės, ak­ci­jos, in­for­ma­ci­ja vie­šo­jo­je erd­vė­je, pri­sta­tan­ti at­ski­rų eks­po­na­tų is­to­ri­jas, įvy­kius, kon­fe­ren­ci­jos, įvai­rių pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mas – tai ne­di­de­lė da­lis to, kas vyks­ta mu­zie­ju­je. Ne­leng­vas pe­ri­odas bu­vo Ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jaus (Jiez­no g. 2) re­konst­ruk­ci­ja ir įren­gi­mas, mu­zie­jaus re­konst­ruk­ci­ja ir kraus­ty­ma­sis su 90 tūkst. eks­po­na­tų, ki­tų mu­zie­jui pri­klau­san­čių pa­sta­tų tech­ni­nių pro­jek­tų pa­ren­gi­mas. Džiau­giuo­si, kad mums, mu­zie­ji­nin­kams, pa­vy­ko su­si­tar­ti su ar­chi­tek­tais, sie­kiant su­kur­ti ki­to­kį mu­zie­jaus fa­sa­dą, su­for­muo­ti pa­pil­do­mas pa­tal­pas pa­lė­pė­je, sa­vaip pa­žy­mė­ti ke­lią iki mu­zie­jaus nuo Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vės, su­kur­ti jau­kią vi­di­nę erd­vę. Ta­rė­mės, ba­rė­mės, rei­ka­la­vo­me. Pa­sie­kė­me. Ži­no­ma, ūki­nė veik­la at­ėmė la­bai di­de­lę dar­bo da­lį. Man vi­sa­da sma­giau bū­ti kū­ry­bi­nio dar­bo pro­ce­se. Džiu­gu, kai pa­vyks­ta pa­siek­ti re­zul­ta­tą, tai – ne vie­nos die­nos dar­bai, ten­ka il­gai bran­din­ti idė­jas ir džiaug­tis, jei pa­si­se­ka. Vi­sa­da sa­kiau, kad nė­ra ne­įma­no­mų da­ly­kų, rei­kia tik la­bai no­rė­ti įgy­ven­ti tai, ką esi nu­spren­dęs. Džiu­gu, kai tiks­las pa­siek­tas, bet man daž­nai bū­da­vo, kad tą mi­nu­tę jau pa­si­da­ro ne­be­įdo­mu, no­ri­si im­tis kaž­ko nau­jo. Šian­dien pri­si­me­nu daug pui­kių da­ly­kų mu­zie­ju­je – mu­zie­ji­nių eks­po­zi­ci­jų kū­ri­mą, dzū­kų jo­mar­ką Lie­tu­vos 100-me­čio pro­ga, ama­tų šven­tes, bal­tų vie­ny­bės die­nas, iš­leis­tas kny­gas, pui­kias pa­ro­das, ke­lio­nes, eks­pe­di­ci­jas. Po kaž­ku­rios ama­tų šven­tės ko­lek­ty­vas juo­ko for­ma man lie­pė pa­si­ra­šy­ti pa­si­ža­dė­ji­mą, kad... dau­giau ama­tų šven­čių ne­reng­si­me. Pa­ra­šiau. Ir, pa­si­ro­do, tas pa­si­ža­dė­ji­mas iš­li­ko. Sau­go­mas kaip eks­po­na­tas.

– O lankytojų pandemija neišbaidė?

– Man la­bai džiu­gu, kad pas­ta­ruo­ju me­tu lan­ky­to­jų mu­zie­ju­je gau­sė­ja, ypač džiu­gi­na tai, kad mus at­ran­da vis dau­giau ki­tų Lie­tu­vos mies­tų gy­ven­to­jų, in­ten­sy­vė­ja edu­ka­ci­nė veik­la, o ren­gia­mos pa­ro­dos pri­trau­kia ir tuos, ku­rie mu­zie­juo­se lan­ko­si re­tai ar­ba vi­sai ne­si­lan­ko. Tai, koks mu­zie­jus yra šian­dien, vi­so mu­zie­jaus ko­lek­ty­vo nuo­pel­nas. Ačiū jums, ko­le­gos, už nuo­sta­bią ir ne­pa­kar­to­ja­mą šven­tę, ku­rią su­kū­rė­te pas­ku­ti­nę ma­no dar­bo die­ną!

– Vis no­riu pa­klaus­ti, koks li­ki­mas lau­kia žur­na­lo „Dai­na­va“?

– Esu įsi­pa­rei­go­ju­si iš­leis­ti dar vie­ną nu­me­rį. Ne­ži­nau, ar bus kas pe­ri­ma šią veik­lą, nors ap­lin­ką „zon­duo­ja­me“. Žur­na­las lei­džia­mas nuo 2000-ųjų, jo at­si­ra­di­mą pa­lai­kė tuo­me­ti­nis Aly­taus mies­to me­ro pa­va­duo­to­jas Kęs­tu­tis Mi­liaus­kas. Ini­cia­ty­vą pa­ro­dė Aly­taus ap­skri­ties li­te­ra­tų klu­bas „Tėk­mė“, at­si­ra­do su­pran­tan­čių, kad tik­rai rei­kia re­gio­ne kul­tū­ri­nės spau­dos. Bet... Daug ne­tek­čių iš­ti­ko, ne­be­li­ko pra­di­nin­kų šios ini­cia­ty­vos, Sta­sės Ne­dzins­kie­nės, Da­nu­tės Jo­vai­šie­nės, Vy­tau­to Ne­dzins­ko. Ki­tą kar­tą pa­gal­vo­ju, kad bū­tų įdo­mu, jei žur­na­las at­si­nau­jin­tų tu­ri­niu ir for­ma. Taip, tik­rai, žmo­nės, su ku­riais ben­drau­ju, klau­sia, kas bus su „Dai­na­va“? Ži­nau, kad pa­na­ši kul­tū­ri­nė spau­da ki­tuo­se re­gio­ne ir ne­be­iš­li­ko. Žiū­rė­sim… Mo­lė­tai ir­gi ne­tu­ri jo­kio kul­tū­ri­nio lei­di­nio! Bet ir aš pa­ti Mo­lė­tuo­se ne­pla­nuo­ju už­si­bū­ti, nes tu­riu įsi­pa­rei­go­ji­mų Vil­niu­je kaip mo­čiu­tė. Jau gal­vo­ju, kaip anū­kę kul­tū­riš­kai auk­lė­siu, kaip po mu­zie­jus abi vaikš­čio­sim. Nors pa­ti šia pras­me esu su­ga­din­tas žmo­gus – ne­be­mo­ku ap­žiū­rė­ti eks­po­zi­ci­jos, ne­gal­vo­da­ma apie jos vir­tu­vę, tur­būt pa­na­šiai kaip li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui sun­ku at­si­ri­bo­ti skai­tant ge­rą kny­gą...

Ga­li­nos Ta­mo­šiū­nie­nės ir Zitos Stankevičienės nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.