Au­ga­lai įstai­go­je – gė­lės ne­var­gi­na ir ne­sle­gia, jos erd­vėms su­tei­kia jau­ku­mo, gy­vy­bės ir gam­tos gai­vos (1)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Kiek­vie­ną ry­tą gė­lių pa­si­svei­kin­ti į už­im­tu­mo kam­ba­rį už­su­ka il­giau­siai Glo­bos sky­riu­je gy­ve­nan­ti Ma­ri­jo­na Bu­kai­tė. As­me­ni­nė nuotr.
Kiek­vie­ną ry­tą gė­lių pa­si­svei­kin­ti į už­im­tu­mo kam­ba­rį už­su­ka il­giau­siai Glo­bos sky­riu­je gy­ve­nan­ti Ma­ri­jo­na Bu­kai­tė. As­me­ni­nė nuotr.
Ma­no­ma, kad gė­lių dar­že­liai Lie­tu­vos kai­muo­se at­si­ra­do se­kant dva­rų, vie­nuo­ly­nų ir kle­bo­ni­jų pa­vyz­džiu. Is­to­ri­niai šal­ti­niai ro­do, kad dar­že­liai pra­dė­ti kur­ti pra­ėjus ke­lias­de­šim­čiai me­tų po dva­rų at­si­ra­di­mo Lie­tu­vo­je, apie XV–XVI am­žių, Dzū­ki­jo­je ir­gi pa­na­šiu lai­ku. Pir­miau­sia so­din­ti to­kie au­ga­lai, ku­rie pa­si­žy­mė­jo ne tik gro­žiu, bet ir ki­to­mis nau­din­go­mis sa­vy­bė­mis: bu­vo kvap­nūs, vais­tin­gi ar­ba nau­do­ja­mi mais­tui, da­žy­mui, ri­tu­a­li­nėms apei­goms. Dva­rų par­kuo­se, vie­nuo­ly­nų so­duo­se ir dar­žuo­se bu­vo au­gi­na­mi sve­tim­že­miai au­ga­lai.

Žie­mos so­dai pra­dė­ti kur­ti XVII–XVI­II am­žiu­je, kai su­ak­ty­vė­jo eg­zo­ti­nių au­ga­lų in­tro­duk­ci­ja iš įvai­rių pa­sau­lio kraš­tų. Jiems šil­dy­ti iš ply­tų bu­vo mū­ri­ja­mi spi­ra­li­niai ka­mi­nai, kū­ren­ta ak­mens an­gli­mi. Cen­tri­nis šil­dy­mas van­de­niu pir­mą kar­tą bu­vo pa­nau­do­tas Olan­di­jo­je XIX am­žiu­je ir pla­čiai tai­ko­mas da­bar. Maž­daug tuo pat me­tu žmo­nės pra­dė­jo au­gin­ti au­ga­lus ir sa­vo na­muo­se ant pa­lan­gių. Se­niau­si kam­ba­ri­niai au­ga­lai – ala­vi­jas, fi­ku­sas, mir­ta.

Nie­kas šian­dien ne­si­ims gin­čy­tis, kad ati­tin­ka­mai pa­rink­ti au­ga­lai la­bai pra­tur­ti­na na­mų erd­ves, tei­kia ge­rų emo­ci­jų, šal­tuo­ju me­tų lai­ku įne­ša mums taip rei­ka­lin­gos gam­tos gai­vos. Bet pri­žiū­rė­ti kam­ba­ri­nius au­ga­lus, kad jie bū­tų gra­žūs, teik­tų ge­rą nuo­tai­ką – nė­ra leng­va. Šian­dien pri­sta­to­me įstai­gas, ku­rių in­ter­je­re – ke­lias­de­šimt gė­lia­puo­džių su gra­žiai pri­žiū­ri­mais vis­ža­liais au­ga­lais.

 

„Tai ta pa­ti pal­mė, ko­kia ji jau di­de­lė“

Kaip tei­gia Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro ad­mi­nist­ra­to­rė Jur­gi­ta Vyš­niaus­kie­nė, kiek­vie­nam iš mū­sų gė­lės tei­kia skir­tin­gas aso­cia­ci­jas.

Daž­nam jos aso­ci­juo­ja­si su pa­va­sa­riu, gam­tos pa­bu­di­mu, šven­tė­mis, sta­lo de­ko­ra­vi­mu, na­mų in­ter­je­ro da­li­mi, bet tik­riau­siai nė vie­nas iš mū­sų ne­įsi­vaiz­duo­ja­me na­mų, ku­riuo­se ne­ve­šė­tų gė­lės. Jų gau­su ir Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro Glo­bos sky­riu­je. Pa­sak ad­mi­nist­ra­to­rės, ap­si­lan­kius gy­ven­to­jų kam­ba­riuo­se ant pa­lan­gių ga­li­ma pa­ma­ty­ti bent po ke­le­tą va­zo­nų.

„Už­su­ku­sių lan­ky­to­jų, gy­ven­to­jų ar­ti­mų­jų akį pa­trau­kia Glo­bos sky­riaus už­im­tu­mo kam­ba­rys, ku­ria­me ypač daug kam­ba­ri­nių au­ga­lų rū­šių. Vi­sais jais rū­pi­na­si, kiek­vie­ną ry­tą už­su­ka pa­si­svei­kin­ti il­giau­siai Glo­bos sky­riu­je gy­ve­nan­ti Ma­ri­jo­na Bu­kai­tė. Ji tei­gia, kad au­ga­lai vien dėl to ir žy­di nuo­la­tos, nes ji su jais ben­drau­ja kaip su žmo­nė­mis, rei­ka­lui esant, kai ma­to au­ga­lą nu­liū­du­sį, ji jį ir su­ba­ra.

Ne­ga­li­me pra­ei­ti ir pro mū­sų cen­tro sim­bo­liu ta­pu­sį palmę, ku­ris įstai­go­je, to­je pa­čio­je vie­to­je, tik ki­ta­me gė­lia­puo­dy­je, gy­ve­na jau dau­giau kaip 20 me­tų. La­bai sma­gu gir­dė­ti at­vy­ku­sių pa­cien­tų, se­nų aly­tiš­kių re­ak­ci­jas: tai ta pa­ti pal­mė, ko­kia ji jau di­de­lė“, – pa­sa­ko­ja J.Vyš­niaus­kie­nė.

Pirk­tais bei pa­čių pri­si­dai­gin­tais au­ga­lais tik at­ši­lus orams sku­ba­ma pa­puoš­ti ir cen­tro te­ri­to­ri­ją, kad čia esan­tiems gy­ven­to­jams, pa­cien­tams ap­lin­ka bū­tu jau­ki ir gra­ži. Ad­mi­nist­ra­to­rė tei­gia, kad ma­ty­da­mi cen­tro te­ri­to­ri­ją, iš­puo­se­lė­tą įvai­riais žy­din­čiais au­ga­lais, dau­ge­lis klau­sia – kas vi­sa tuo rū­pi­na­si? To klau­sia­me ir mes.

„Tą dar­bą at­lie­ka va­sa­ros me­tu dir­ban­ti lau­ko dar­buo­to­ja. Au­ga­liu­kais prie Glo­bos sky­riaus te­ri­to­ri­jos, pa­de­da­mos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, rū­pi­na­si šio sky­riaus gy­ven­to­jos, o vi­sais au­ga­lais, esan­čiais cen­tro vi­du­je, – pa­tys dar­buo­to­jai. Juk no­rint, kad bū­tų gra­žu, tu­ri­me steng­tis vi­si.

Me­nant tuos lai­kus, ka­da cen­tro dar ne­bu­vo, šio­je vie­to­je ša­lia Aly­taus ši­lu­mos tin­klų ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to sto­vė­jo trys di­de­li šilt­na­miai.

Il­ga­me­tės mū­sų cen­tro dar­buo­to­jos pui­kiai pa­me­na tą lai­ką, kai gė­lės šilt­na­miuo­se aug­da­vo žie­mą va­sa­rą. Bu­vo au­gi­na­mos ro­žės, ka­li­jos, ama­ri­liai, gvaz­di­kai ir net­gi tais lai­kais ma­žai ži­no­mos alst­ro­me­ri­jos ir fre­zi­jos. Šilt­na­miuo­se bu­vo au­gi­na­mos bei dau­gi­na­mos ir kam­ba­ri­nės gė­lės. Pa­si­do­mė­jus, o kur­gi dė­da­vo tuos už­au­gin­tus au­ga­lus, mo­te­rys links­mai at­sa­kė, kad vy­rai ei­da­mi iš dar­bo tu­rė­jo ga­li­my­bę na­mo grįž­ti su gė­lė­mis, nes au­ga­lais pre­kiau­da­vo čia pat vei­kian­čio­je val­gyk­lo­je. Šilt­na­mių bū­ta di­de­lių, to­dėl gė­les pri­sta­ty­da­vo ir į mies­to tur­ga­vie­tes“, – J.Vyš­niaus­kie­nė su­pa­žin­di­na ne tik su da­bar cen­trą puo­šian­čiais au­ga­lais, bet ir su jau į is­to­ri­ją nu­grimz­du­siais čia bu­vu­siais šilt­na­miais, pla­čią gė­lių įvai­ro­vę anuo­met tei­ku­siais ne tik mū­sų mies­tui.

 

Ža­lia­sis kam­pe­lis Aly­taus kul­tū­ros cen­tre – tik­rai gy­vas ir be­si­kei­čian­tis

Iš Aly­taus kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nių lan­ky­to­jų te­ko gir­dė­ti, kad ne vie­nas žmo­gus prieš ren­gi­nį ar per­trau­kos me­tu su­si­ža­vė­jęs ap­žiū­ri gė­lia­puo­džius su au­ga­lais, pa­si­gė­ri žy­din­čiais ir ti­ki­na, kad jau­čia­si la­bai sma­giai.

Ki­ti gi sa­ko, kad vi­suo­met pa­si­svei­ki­na su sa­vais, ku­riuos pa­do­va­no­jo įstai­gai, nes ne­be­tu­rė­jo ga­li­my­bių na­muo­se to­liau au­gin­ti. Do­mi­mės, o ko­kių at­si­lie­pi­mų su­lau­kia šio cen­tro dar­buo­to­jai?

At­si­lie­pi­mų tik­rai su­lau­kia­me ir tai džiu­gi­na. Kul­tū­ros cen­tro lan­ky­to­jai ne­re­tai gė­ri­si čia au­gan­čio­mis gė­lė­mis, ypa­tin­gai aukš­čiau­sio­mis. Di­de­lė­se cen­tro erd­vė­se gė­lės tam­pa pui­kiu in­ter­je­ro ak­cen­tu. Vi­suo­met sie­kia­me, jog mū­sų lan­ky­to­jai cen­tre jaus­tų­si kuo ge­riau, o jau­ki ap­lin­ka yra vie­nas iš as­pek­tų, ku­ris pa­de­da tą jaus­mą su­kur­ti“, – sa­ko San­dra Anu­šaus­kie­nė, Aly­taus kul­tū­ros cen­tro rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė.

San­dra tei­gia, kad skai­čia­vi­mų, kiek ir ko­kių au­ga­lų cen­tro erd­vės tal­pi­na, ne­te­ko at­lik­ti, o ir gė­lių skai­čius nuo­lat kin­ta – tu­ri­mas kie­kis pa­si­pil­do nau­jais eg­zem­plio­riais, kai ku­rių yra at­si­sa­ko­ma.

„Ža­lia­sis kam­pe­lis Aly­taus kul­tū­ros cen­tre – tik­rai gy­vas ir be­si­kei­čian­tis.

Di­džio­ji da­lis cen­tro au­ga­lų, ku­rie čia pui­kiai jau­čia­si, ža­liuo­ja ir ve­ši, yra pa­do­va­no­ti. 2005 me­tais, Aly­taus kul­tū­ros cen­trui pra­dė­jus veik­lą, erd­vę no­rė­jo­si už­pil­dy­ti jau­ku­mu, gy­vy­be. Tad bu­vo suor­ga­ni­zuo­ta ak­ci­ja, ku­rios me­tu mies­te­lė­nai bu­vo kvie­čia­mi pa­do­va­no­ti sa­vo au­ga­lus. Da­lį jų pa­do­va­no­jo ir pa­tys dar­buo­to­jai. Da­bar at­vy­kę į Aly­taus kul­tū­ros cen­tre vyks­tan­čius ren­gi­nius po ku­rio lai­ko ga­li ma­ty­ti po­ky­tį, pa­si­džiaug­ti.

Kas pri­žiū­ri au­ga­lus ir kiek ta prie­žiū­ra įstai­gai kai­nuo­ja? Di­džiau­sia in­ves­ti­ci­ja – dar­buo­to­jų ski­ria­mas lai­kas. Au­ga­lus pri­žiū­ri ke­lios dar­buo­to­jos, ku­rioms au­ga­lai – mie­la veik­la, po­mė­gis ir aist­ra. Gal to­dėl gė­lės Aly­taus kul­tū­ros cen­tro erd­vė­se taip pui­kiai ve­ši ir ple­čia­si. Kar­tais yra pa­si­tel­kia­ma ir eks­per­tų pa­gal­ba, bet tik iš­skir­ti­nais at­ve­jais.

At­vyks­tan­tie­ji į Aly­taus kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nius iš­vys ap­lin­kos po­ky­čių. Šie­met rep­re­zen­ta­ci­nes erd­ves at­nau­ji­no­me ke­le­tu nau­jų au­ga­lų. No­ri­me, kad erd­vės, ku­rio­se lan­ky­to­jai lau­kia ren­gi­nių pra­džios, lei­džia lai­ką per­trau­kų me­tu, bū­tų dar jau­kes­nės“, – kal­ba S.Anu­šaus­kie­nė.

 

Yra jau­ni­mo, my­lin­čio ža­lu­mą, no­rin­čio ste­bė­ti jos au­gi­mą, be­si­sklei­džian­čius pum­pu­rus, ar net kal­bė­tis su jais

Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tre gė­lė­mis rū­pi­na­si jau­ni­mas. Kaip pa­ste­bi su juo dir­ban­ti so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ra­sa Raš­ti­kie­nė, en­tu­zias­tų, triū­sian­čių prie au­ga­lų, da­bar ne­stin­ga. Pa­ta­ri­mus da­li­jan­čių drau­gų taip pat. O vi­sa pra­si­dė­jo nuo min­ties – kaip cen­tro erd­ves pa­da­ry­ti dar nuo­sta­bes­nes? Ar įma­no­ma kuo nors nu­ste­bin­ti sa­ve ar drau­gą? Ir jie pa­sa­kė – ga­li­ma. Pa­mi­lus au­ga­lus ga­li­ma įkvėp­ti kur­ti ir ki­tus.

„No­rė­da­mi su­kur­ti to­bu­las At­vi­ro jau­ni­mo cen­tro „Be rė­mų“ erd­ves lan­ky­to­jui, tik­rai ne­su­kly­do­me pa­pra­šy­da­mi mies­te­lė­nų pa­do­va­no­ti au­ga­lų. Čia be­si­ren­kan­tys jau­nuo­liai pra­lei­džia di­dži­ą­ją da­lį sa­vo die­nos, at­ran­da įvai­riau­sių po­mė­gių: pieš­ti, gro­ti, spor­tuo­ti... To­dėl la­bai svar­bu, kad ap­lin­ka ne­var­gin­tų, ne­slėg­tų, o įkvėp­tų pro­duk­ty­viam dar­bui, kū­ry­bai, ge­rai nuo­tai­kai, žva­liai sa­vi­jau­tai.

Ge­rą at­mo­sfe­rą dar­be su­ku­ria žmo­nės, ta­čiau ne ma­žiau svar­bu ir ap­čiuo­pia­mi, ma­to­mi da­ly­kai – in­ter­je­ras, spal­vos, bal­dai ir gė­lės. Do­va­no­ti au­ga­lai pa­da­rė mū­sų erd­ves mie­les­nes, mo­der­nes­nes, jau­kes­nes ir net svei­kes­nes.

Kad au­ga­lai ge­ri­na oro ko­ky­bę, mes gir­dė­jo­me, kad ska­ti­na žva­lią mū­sų sa­vi­jau­tą, mes pa­ju­to­me! Puo­se­lė­ti au­ga­lus no­ri­me ne vien dėl to, kad ap­lin­ki­niai tai pa­ste­bė­tų ir pa­gir­tų. Tie­siog, yra jau­ni­mo, my­lin­čio ža­lu­mą, no­rin­čio ste­bė­ti jos au­gi­mą, be­si­sklei­džian­čius pum­pu­rus, ar net kal­bė­tis su jais. Au­ga­lai iš­si­duo­da, jei jie yra api­pil­ti mei­le ir dė­me­siu“, – pa­sa­ko­ja R.Raš­ti­kie­nė.

Kai ku­rias do­va­no­tas gė­les te­ko iš­kart per­so­din­ti, kai ku­rias iš­ge­nė­ti. Dar ki­tų at­skir­ti ir pa­so­din­ti nau­jas at­ža­las. De­ja, kai ku­rių do­va­no­tų au­ga­lų ne­pa­vy­ko iš­sau­go­ti, gal­būt trū­ko pa­tir­ties, ži­nių.

„Gė­lės, au­ga­lai – tai ma­no po­mė­gis. Ap­skri­tai, la­bai my­liu gė­les“, – pa­sa­ko­ja jau­nuo­lė, lan­kan­ti At­vi­rą jau­ni­mo cen­trą „Be rė­mų“. Ji dar kal­bė­jo, kad, pri­žiū­rė­da­mi au­ga­lus, jau­nuo­liai mo­ko­si tin­ka­mai įver­tin­ti są­ly­gas, ku­rio­se au­ga gė­lė, ap­švie­ti­mą, švie­sos kie­kį, pa­si­skirs­to, kas ir ka­da lais­tys, per­so­dins, ap­kar­pys se­nus su­džiū­vu­sius la­pe­lius.

Pa­šne­ko­vai pa­ste­bi, kad va­sa­ro­mis Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tro kie­me vi­sa­da at­si­ras vie­tos de­ko­ra­ty­vi­niam krū­mui, gė­lei, iš kur jie be­at­ke­liau­tų – mo­čiu­tės dar­žo, ankš­to­ko aly­tiš­kio bu­to...

„Krei­pia­mės į žmo­nes pa­pras­tai, tie­siog sa­ko­me – jei­gu tu­ri­te gė­lių, ku­rių ke­ti­na­te at­si­sa­ky­ti, pa­do­va­no­ki­te mums, kreip­ki­tės į įstai­gos so­cia­li­nę dar­buo­to­ją Ra­są tel. +370 656 50212. Įstai­gos ad­re­sas Jau­ni­mo g. 3, Aly­tus“, – Ra­sa ra­gi­na ne­iš­mes­ti iš sa­vo bu­to nu­si­bo­du­sių, iš­sty­pu­sių ar per daug vie­tos už­iman­čių veš­lių au­ga­lų.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.