Atos­to­gos. At­si­jun­gia­me!

Ži­no­ma, mes atos­to­gau­ja­me. Atos­to­gau­ja­me pa­jū­ry­je ar­ba ma­ža­me na­me­ly­je ant eže­ro kran­to ar miš­ko glū­du­mo­je. Bet tai ne­su­truk­do iš­si­trauk­ti sa­vo iš­ma­nų­jį įren­gi­nį ir pa­tik­rin­ti dar­bo elek­tro­ni­nį pa­štą ar „tik tru­pu­tį“ per­bėg­ti per so­cia­li­nius tin­klus, tie­sa? Na, ma­ža ką, o jei­gu biu­re kas nors nu­ti­ko. O dėl ko au­to­ma­tiš­kai ir pe­ri­odiš­kai pa­nar­šo­me so­cia­li­nius tin­klus iš­vis ne­aiš­ku. Nors pa­lau­ki­te, o gal net la­bai aiš­ku. Kaip vi­si su­ži­nos, kad gu­liu plia­že, li­pu į kal­nus ar nar­dau? To­dėl bū­ti­na įkel­ti nuo­trau­ką ir vi­sai ne­svar­bu, kiek dėl to ge­ro kad­ro pui­kiu ra­kur­su rei­kė­jo pri­varg­ti.

Tai­gi, sun­ku at­si­spir­ti ne­pa­ė­mus te­le­fo­no į ran­kas, nes rei­kia ir sa­ve pa­ro­dy­ti ir įdo­mu, ką vei­kia ki­ti. Ir vie­to­je at­si­pa­lai­da­vi­mo ir mė­ga­vi­mo­si nuo­sta­biu sau­lė­ly­džiu jūs „dir­ba­te“. To­kie atos­to­gau­to­jai yra dvie­jų ti­pų. Vie­ni ne­ga­li at­si­jung­ti, nes lai­ko­si prin­ci­po „ta­vęs nė­ra Fa­ce­bo­ok, Ins­tag­ram ar dar kur – ta­vęs nė­ra vi­sai“, ki­tiems, ne­pri­klau­so­mai nuo to, kiek ki­lo­met­rų juos ski­ria nuo biu­ro, la­bai svar­bu su­da­ry­ti va­do­vui nie­ka­da ne­si­il­sin­čio dar­buo­to­jo vaiz­dą, tai­gi at­sa­ky­ti į dar­bi­nius laiš­kus ir per­žiū­rė­ti vie­ną ki­tą do­ku­men­tą yra šven­ta.

At­sa­kę bent į vie­ną iš jų ati­den­gia­te už­tvan­kas. Kar­tu su laiš­ku nu­siun­čia­te ži­nu­tę, kad jūs ne­atos­to­gau­ja­te. Esa­te vi­sa­da pa­sie­kia­mi ir at­sa­ky­si­te. At­sar­giai su tuo, ki­taip at­si­dur­si­te ant sli­daus šlai­to ir im­si­te at­sa­ki­nė­ti į vis­ką, tie­siog tę­si­te dar­bą ir iš atos­to­gų liks tik pa­va­di­ni­mas. Apie tik­rą­jį po­il­sį ir at­si­pa­lai­da­vi­mą – pa­grin­di­nį atos­to­gų tiks­lą – ne­bus nė kal­bos, nes su laiš­ko iš­siun­ti­mu ar at­si­lie­pi­mu į skam­bu­tį nie­kas ne­si­bai­gia, gal­vo­je dar ku­rį lai­ką dė­lio­si­te min­tis ir kur­si­te pla­nus, kol su­lauk­si­te ki­to laiš­ko ar skam­bu­čio, ir vis­kas kar­to­sis.

Ly­gi­nant su dar­bo rei­ka­lais, min­tys „tik per­žiū­rė­siu Fa­ce­bo­ok“ ar­ba „tru­pu­tį pa­žai­siu žai­di­mą on­li­ne“ at­ro­do to­kios ne­kal­tos, kad pa­mirš­ta­me vie­ną da­ly­ką – to­kia veik­la nu­krei­pia mus į ki­tą pro­to bū­se­ną, ki­to­kį są­mo­nės ti­pą – skait­me­ni­nį. Ir pro­tas vėl dir­ba, ne­žiū­rint to, kad kū­nas at­ro­do at­si­pa­lai­da­vęs, juk sė­džiu pa­to­gia­me krės­le ar gu­liu ha­ma­ke. Ta­čiau, ži­nant pro­to ir kū­no ry­šį, tai yra ne­įma­no­ma. Pro­tas siun­čia kū­nui sig­na­lus ir jis re­a­guo­ja, ir at­virkš­čiai. Bet ku­riuos at­ve­ju, jūs ne­si­il­si­te.

Ko­dėl rei­kia skait­me­ni­nės de­tok­si­ka­ci­jos

• Nu­sto­jus skai­ty­ti nau­jie­nas bent sa­vai­tę, sme­ge­nys iš­si­va­lys nuo in­for­ma­ci­nių šiukš­lių. Im­si­te at­skir­ti sa­vo pačių min­tis nuo tų, ku­rias jums per­ša ma­si­nė ži­niask­lai­da.
• Ne­tu­rė­da­mi ga­li­my­bės vie­nu myg­tu­ko pa­spau­di­mu so­cia­li­nia­me tin­kle pa­si­da­ly­ti nuo­sta­biu vaiz­du, ga­lė­si­te re­a­ly­bė­je pa­ma­ty­ti daug dau­giau įdo­mių de­ta­lių.
• At­si­ras žy­miai dau­giau lais­vo lai­ko ar­ti­mie­siems ir drau­gams. Ka­da gi su jais lais­vai ben­drau­ti, jei­gu ne per atos­to­gau­ti?
• Su­stip­rin­si­te ry­šį su sa­vi­mi, sa­vo vi­di­niu „Aš.“

Kur­ki­te nau­ją san­ty­kį su Wi-Fi

Nu­sta­ty­ki­te tai­syk­les, ka­da nau­do­si­tės įren­gi­niais. Pa­sa­ky­ki­te sau: „Tris­de­šimt mi­nu­čių ir ne dau­giau“. Ir už­vers­ki­te ne­šio­ja­mą kom­piu­te­rį, pa­dė­ki­te te­le­fo­ną į ša­lį. Ar­ba nu­neš­ki­te jį į kam­ba­rį, jei­gu lai­ką lei­džia­te lau­ke. Ar­ba duo­ki­te kam nors ki­tam, kad ap­si­sau­go­tu­mė­te nuo pa­gun­dos. Ge­riau­sia, ką ga­li­te pa­da­ry­ti, – tai su­si­kur­ti ri­tu­a­lus ir jų lai­ky­tis. Pa­vyz­džiui, nau­do­tis kar­tą per die­ną, tris kar­tus per sa­vai­tę ir pan.

Pa­pra­šy­ki­te pa­gal­bos. Daž­niau­siai atos­to­gau­ja­me ne vie­ni, o tai reiš­kia, kad esan­tiems kar­tu su mu­mis taip pat ga­li bū­ti ne­leng­va „at­si­jung­ti“. Tai­gi pa­lai­ky­ki­te vie­ni ki­tus. Ga­li­te pa­vers­ti tai žai­di­mu. Jei­gu vie­nas grįž­ta prie ek­ra­no ne tam skir­tu lai­ku, su­gal­vo­ki­te nuo­bau­das, kaž­ko­kią veik­lą, ku­ri nė­ra to žmo­gaus mė­gia­ma, bet ir nė­ra jam ža­lin­ga. Pa­vyz­džiui, šok­ti į šal­tas jū­ros ban­gas, nu­bėg­ti du ki­lo­met­rus ir pan.

Prie sta­lo be te­le­fo­nų. Kai va­ka­rie­niau­ja­te, pie­tau­ja­te ar tie­siog ma­lo­niai lei­džia­te lai­ką su šei­ma mė­gau­da­mie­si le­dais, ant sta­lo ne­ga­li bū­ti jo­kių te­le­fo­nų. Tuo lai­ku ati­dė­ti juos į ša­lį tie­siog pri­va­lo­ma. Ge­ras mais­tas ir ne­įpa­rei­go­jan­tys po­kal­biai yra la­bai svar­bi atos­to­gų da­lis, o įsmeig­tos akys į ek­ra­ną bū­ti­nai pa­ly­dint žo­džiais „gir­džiu, gir­džiu“ at­ima 80 pro­cen­tų to jau­ku­mo.

Im­ki­tės eks­tre­ma­lių prie­mo­nių. Jei­gu ma­no­te, kad vi­so to ne­pa­kan­ka ko­vai su po­trau­kiu ra­šy­ti, nar­šy­ti, kel­ti, da­lin­tis, pa­ban­dy­ki­te ke­lio­nes pla­nuo­tis į to­kias vie­tas, ku­rios tech­no­lo­gi­jų po­žiū­riu yra „juo­dos dė­mės“. Ar­ba pa­se­ki­te vie­no vai­ki­no pa­vyz­džiu. Prieš iš­va­žiuo­da­mas atos­to­gau­ti jis ati­da­vė vi­sus sa­vo slap­ta­žo­džius drau­gams, ku­riais be­są­ly­giš­kai pa­si­ti­kė­jo. Vie­nas ga­vo elek­tro­ni­nio pa­što slap­ta­žo­dį, ki­tas – Fa­ce­bo­ok, tre­čias – Ins­tag­ram. Jie su­si­ta­rė, kad tą die­ną, kai jis iš­vyks, jo drau­gai pa­keis slap­ta­žo­džius, o die­ną, kai grįš, at­keis at­gal. Eks­tre­ma­lu? Bet po­il­sis ga­ran­tuo­tas.

„Šal­to ka­la­ku­to“ me­to­das ne­bū­ti­nas. Šio me­to­do es­mė – mes­ti ža­lin­gą įpro­tį, pa­vyz­džiui, rū­ky­mą, iš­kart. Ne­ga­lė­ji­mas pa­leis­ti iš ran­kų te­le­fo­no atos­to­gų me­tu taip pat ža­lin­gas įpro­tis, bet šiuo at­ve­ju šis me­to­das nė­ra bū­ti­nas, juk net jei­gu sa­ko­me, kad ne­nau­do­si­me mo­bi­lių­jų įren­gi­nių, na­muo­se jų taip pat ne­pa­lie­ka­me. Ir tai nor­ma­lu. Rū­pi na­muo­se li­kę ar­ti­mie­ji, lau­kia­te svar­baus laiš­ko, ne­su­si­ju­sio su kas­die­ne dar­bi­ne veik­la, pa­vyz­džiui, at­sa­ky­mo į jū­sų krei­pi­mą­si dėl ki­to dar­bo su nu­ro­dy­tais ter­mi­nais, ku­rių ne­ga­li­te pra­leis­ti. Kal­ba­me ne apie tech­no­lo­gi­jų iš­si­ža­dė­ji­mą ap­skri­tai. Kal­ba­me apie ge­res­nę sa­vo pa­čių nau­do­ji­mo­si iš­ma­niai­siais prie­tai­sais kon­tro­lę. Jie vi­si tik­rai yra nuo­sta­būs, bet, kai vi­są die­ną spok­so­me į ek­ra­nus, kam iš­vis kur nors va­žiuo­ti. Tą pa­tį ga­li­me da­ry­ti ir na­muo­se. Juk vis tiek nie­ko ap­link ne­ma­to­me ir ne­su­tei­kia­me sau ga­li­my­bės tai įver­tin­ti ir pa­jus­ti tik­rą­jį atos­to­gų ma­lo­nu­mą.

8 būdai išgyventi

1. Iš anks­to in­for­muo­ki­te ko­le­gas, va­do­vus ir drau­gus, kad ku­rį lai­ką bū­si­te ne­pa­sie­kia­mi. Ne­si­jau­din­ki­te, jie pui­kiai su­si­do­ros ir be jū­sų.

2. Prieš iš­vyks­tant pa­da­ry­ki­te na­mų dar­bus. Su­da­ry­ki­te marš­ru­tą ir su­ži­no­ki­te, kaip nu­vyk­ti iki vie­nos ar ki­tos lan­ky­ti­nos vie­tos. Šios ži­nios ap­sau­gos nuo bū­ti­ny­bės „pri­si­jung­ti“, kad iš­si­aiš­kin­tu­mė­te na­vi­ga­ci­nes de­ta­les.

3. Vieš­bu­ty­je ar tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tre pa­si­im­ki­te mies­to ar lan­ky­ti­nų vie­tų že­mė­la­pį. Net ne­įsi­vaiz­duo­ja­te, koks ma­lo­nu­mas ras­ti ieš­ko­mą vie­tą be na­vi­ga­ci­jos!

4. Jei­gu rink­si­tės tarp fo­to­apa­ra­to ir iš­ma­nio­jo te­le­fo­no, rin­ki­tės apa­ra­tą. Taip, jis sun­kes­nis, bet fo­to­gra­fuo­ti juo ir te­le­fo­nu – du skir­tin­gi da­ly­kai. Be to, ne­kils no­ras (kaip au­to­ma­ti­nis re­flek­sas) iš­kart da­ly­tis nuo­trau­ka.

5. Jei­gu di­des­nę lai­ko da­lį pla­nuo­ja­te leis­ti pa­plū­di­my­je, pa­gal­vo­ki­te, ką veik­si­te be te­le­fo­no. Ga­li­my­bių daug: nuo skai­ty­mo ar mu­zi­kos klau­sy­mo iki pie­ši­mo. Jei­gu kny­gos ir mu­zi­ka yra te­le­fo­ne, pa­si­im­ki­te jį, bet įjun­ki­te lėk­tu­vo re­ži­mą. In­ter­ne­tu nau­do­tis ir pri­im­ti skam­bučių ne­ga­lė­si­te, bet mu­zi­ka ir kny­gos bus pa­sie­kia­mos.

6. Jei­gu atos­to­gau­ja­te mies­te, tyčia pa­li­ki­te te­le­fo­ną vieš­bu­ty­je. Ku­rį lai­ką ne­ap­leis jaus­mas, lyg kaž­ko trūk­tų. Po­rą die­nų pa­ken­tė­ki­te, o trečią die­ną apie jį ir už­mir­ši­te. Ne­ti­ki­te? Pa­ban­dy­ki­te!

7. Pa­ju­tę in­for­ma­ci­nį ba­dą pri­min­ki­te sau, kad šiuo me­tu atos­to­gau­ja­te ir prie so­cia­li­nio ak­ty­vu­mo su­grį­ši­te po atos­to­gų.

8. Jei­gu gy­ve­ni­mas be so­cia­li­nių tin­klų jums ne­mie­las ir iš­kęs­ti net pir­mas tris die­nas at­ro­do ne­re­a­lu, ri­bo­ki­te lai­ką. Tik­rin­ki­te juos du kar­tus per die­ną (ry­te ir va­ka­re) ne il­giau nei 15 mi­nučių. Įsi­jun­ki­te laik­ma­tį ir vos lai­kas baig­sis, at­si­jun­ki­te. Jei­gu ži­no­te, kad tai jums per sun­ku, rin­ki­tės atos­to­gas ten, kur nė­ra be­vie­lio ry­šio ar­ba jis toks bran­gus, kad tie­siog są­ži­nė ne­leis­tų juo nau­do­tis.

Ge­rų atos­to­gų!

Psi­cho­lo­gė Ra­sa Aukš­ti­nai­ty­tė

www.psi­cho­lo­ge­ra­sa.lt