Arū­nas Kač­kaus­kas: „Af­ga­nis­ta­nas – ša­lis, ku­rios nie­kas ne­pa­ver­gė ir, ko ge­ro, tai nie­ka­da ne­įvyks” (6)

Alytaus miesto ir rajono Afganistano karo veteranų klubo pirmininkas Arūnas Kačkauskas: „Afganistane kovoja atskiros gentys tarpusavyje, pjaunasi atskiri karo lauko vadai. Šis susiskaldymas ir veda šalį į nežinią dėl ateities, neužtikrina tautai stabilumo, lygybės ir kitų vertybių“.
Alytaus miesto ir rajono Afganistano karo veteranų klubo pirmininkas Arūnas Kačkauskas: „Afganistane kovoja atskiros gentys tarpusavyje, pjaunasi atskiri karo lauko vadai. Šis susiskaldymas ir veda šalį į nežinią dėl ateities, neužtikrina tautai stabilumo, lygybės ir kitų vertybių“.
Af­ga­nis­ta­nas – ir vėl vi­so pa­sau­lio dė­me­sio cen­tre. Tei­gia­ma, jog iš šios ša­lies pa­si­trau­kus JAV pa­jė­goms, Na­cio­na­li­nės ar­mi­jos ka­riai bu­vo to­kie iš­si­gan­dę, kad pa­lik­da­vo sa­vo pos­tus, ka­ro ba­zes, ta­li­bams dar net ne­pa­si­ro­džius. Ne­at­si­lai­kė ir Ka­bu­las, ša­lies sos­ti­nė. Af­ga­nis­ta­nas pa­žįs­ta­mas dviem aly­tiš­kių ka­rių kar­toms: pir­mie­ji šia­me kraš­te ko­vo­jo dar so­vie­ti­niais me­tais, ant­rie­ji vy­ko kaip tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­jos taik­da­riai. Šį kar­tą Al­do­na KU­DZIE­NĖ kal­bi­na vy­res­nės kar­tos at­sto­vą Arū­ną Kač­kaus­ką, ak­ty­viau­sio ša­ly­je Aly­taus mies­to ir ra­jo­no Af­ga­nis­ta­no ka­ro ve­te­ra­nų klu­bo pir­mi­nin­ką.

– Ta­li­ba­no ko­vo­to­jai rug­pjū­čio vi­du­ry­je ga­lu­ti­nai pe­rė­mė Af­ga­nis­ta­no kon­tro­lę. Ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad be jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo, nors JAV va­do­vau­ja­mų už­sie­nio pa­jė­gų at­sto­vai tei­gė, kad af­ga­nis­ta­nie­čiai vi­siš­kai pa­si­ren­gę at­si­lai­ky­ti ta­li­bams. Kaip ma­no­te, ko­dėl to­kia baig­tis?

– Af­ga­nis­ta­nas, ša­lis, pra­si­de­dan­ti ry­tuo­se Hin­du­ku­šo vir­šu­kal­nė­mis ir pa­si­bai­gian­ti va­ka­ruo­se Re­gis­ta­no dy­ku­ma. Tu­ri gi­lias is­la­mo ti­kė­ji­mo tra­di­ci­jas, tur­tin­gą is­to­ri­ją, jo­je gy­ve­nan­čių tau­tų įvai­ro­vę, ku­rią su­da­ro puš­tū­nai, cha­za­rie­čiai, ta­dži­kai, uz­be­kai ir dau­ge­lis ki­tų, ir iš­skir­ti­nį bruo­žą – ko­vin­gu­mą.

Ko­dėl taip at­si­ti­ko? Iš­skir­čiau ke­le­tą as­pek­tų. Pir­ma­sis – per 20 me­tų lai­ko­tar­pį JAV ir ki­tos NA­TO są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gos daug nu­vei­kė už­tik­rin­da­mos sau­gu­mą ir sta­bi­lu­mą šia­me re­gio­ne. Pa­grin­di­nė ka­ri­nės mi­si­jos funk­ci­ja bu­vo neut­ra­li­zuo­ti tarp­tau­ti­nį te­ro­riz­mą, su­kur­ti ir ga­ran­tuo­ti tai­ką bei pa­dė­ti ko­vo­ti su ra­di­ka­lio­mis is­la­mo gru­puo­tė­mis af­ga­nų ar­mi­jai. Nors ne­bu­vo iš­veng­ta ir ka­ri­nių veiks­mų.

Ka­ri­nės ope­ra­ci­jos bu­vo vyk­do­mos ne žmo­giš­kai­siais iš­tek­liais, o šiuo­lai­ki­nė­mis ka­ri­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis (ob­jek­tų nai­ki­ni­mas iš pa­ly­do­vų, be­pi­lo­tės skrai­dyk­lės), vis dėl­to au­kų ne­iš­veng­ta, liūd­niau­sia, kad žū­da­vo tai­kūs gy­ven­to­jai (vai­kai, mo­te­rys). Tai su­kė­lė ne­py­kan­tą ir kon­kre­čiai JAV, ir NA­TO pa­jė­goms.

Ant­ra­sis as­pek­tas – ra­di­ka­lus Ta­li­ba­no ju­dė­ji­mas, at­si­ra­dęs de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je so­vie­tų in­va­zi­jos me­tu, iš­au­gi­nęs tarp­tau­ti­nį te­ro­riz­mą, įga­vęs pa­grei­tį pa­si­trau­kus so­vie­tams, po Rug­sė­jo 11-osios įvy­kių, JAV ir NA­TO pa­jė­gų ne­su­nai­kin­tas, pa­si­trau­kė į Pa­kis­ta­ną, iš­lau­kė sa­vo va­lan­dos, vėl su­grį­žo, įro­dy­da­mas, kad tai ga­lin­ga jė­ga.

Tre­čia­sis – Af­ga­nis­ta­no ka­riuo­me­nė, per­ša­si min­tis, kad pa­de­da­ma JAV ir są­jun­gi­nin­kų yra ge­rai gin­kluo­ta, ap­mo­ky­ta, taip, bet svar­biau­sia yra la­bai že­mo mo­ra­li­nio ly­gio.

Aki­vaiz­džiai ne­no­rė­jo prie­šin­tis, mū­sų lai­ku iš­ti­si da­li­niai per­ei­da­vo mo­dža­he­dų pu­sė­je, ne­ma­nau, kad kas nors pa­si­kei­tė ir da­bar. Tar­nau­da­vo ži­no­da­mi, kad bus šil­tai ap­reng­ti, so­čiai pa­val­gę, ko dau­giau rei­kia?

Mes jiems ir ta­da, ir da­bar esa­me ki­ta­tau­čiai. Mu­sul­mo­nui ap­gau­ti ki­ta­ti­kį yra gar­bės rei­ka­las, vie­na kal­ba, ki­ta da­ro.

Ket­vir­ta­sis – ben­dra­dar­bia­vi­mas su ISAF pa­jė­gų (Tarp­tau­ti­nės sau­gu­mo pa­gal­bos pa­jė­gos) ka­riais vie­ti­niam kon­tin­gen­tui reiš­kė, pa­va­din­kim, „šil­tą vie­tą“, tai fi­nan­si­niai, mo­ra­li­niai, ma­te­ria­li­niai as­pek­tai. Vi­si, ku­rie ben­dra­dar­bia­vo, pui­kiai su­vo­kia, kas jų lau­kia, tai ir pa­ro­do vi­siš­ką cha­o­są ir des­pe­ra­ci­ją oro uos­te.

– Ne­leng­va su­pras­ti „vy­riš­kus“ rei­ka­lus. So­vie­tų Są­jun­ga 1979 me­tais įsi­ver­žė į Af­ga­nis­ta­ną, siek­da­ma pa­rem­ti Af­ga­nis­ta­no ko­mu­nis­ti­nę vy­riau­sy­bę, ku­ri tuo me­tu bu­vo įsi­vė­lu­si į kon­flik­tą su mu­sul­mo­nų par­ti­za­nų ko­vo­to­jais. Kaip ver­tin­tu­me tą ko­vą, ku­rios da­ly­viu, gal tiks­liau liu­di­nin­ku, te­ko bū­ti? Kiek lai­ko tru­ko Jū­sų gy­ve­ni­mas (tik­rai ne pats tin­ka­miau­sias žo­dis) Af­ga­nis­ta­ne?

– So­vie­tų in­va­zi­ja, pri­deng­ta „in­ter­na­cio­na­li­ne pa­gal­ba“, už­tru­ko 9 me­tus, 1 mė­ne­sį ir 18 die­nų, bei kai­na­vu­si di­džiau­sia kai­na: jau­nuo­lių gy­vy­bė­mis, mo­ti­nų aša­ro­mis ir skaus­mu.

Ir da­bar dar nė­ra tiks­liai nu­sta­ty­ta tik­ro­ji už­puo­li­mo prie­žas­tis, o jų yra tik­rai ne vie­na. Tik vie­na aiš­ku, kad ka­rą pra­dė­jo po­li­ti­kai, o ka­riau­ti tu­rė­jo­me mes, pa­pras­ti ka­rei­vė­liai, „Di­džio­sios im­pe­ri­jos ka­ro ma­ši­nos sraig­te­liai“.

Mū­sų li­ki­mus kaž­kas spren­dė už mus, bu­vo­me vi­siš­kai pri­klau­so­mi, ne­bu­vo jo­kios in­for­ma­ci­jos, jo­kio pa­si­ruo­ši­mo ir su­vo­ki­mo apie ka­ro pa­da­ro­mas tiek mo­ra­li­nes, tiek fi­zi­nes žaiz­das.

Vi­siems te­ko pa­tir­ti ka­ro žiau­ru­mus, o vi­sa tai pa­lie­ka gi­lias psi­cho­lo­gi­nes žaiz­das, bet ne­pa­lū­žo­me, tik su­tvir­ti­no tik­rą bro­liš­ką drau­gys­tę, juk at­gal ke­lio nė­ra.

Ne­si­no­ri skai­čiuo­ti pra­leis­to lai­ko, ko ge­ro, kiek bu­vo skir­ta, tiek ga­na. Taip kaip ir ne­si­no­ri grįž­ti at­gal į pra­ei­tį, nors pra­bė­go ne­ma­žai lai­ko, bet vis­kas gu­li gi­liai pra­ei­ty­je ir pri­si­mi­ni­muo­se. SSRS in­va­zi­ja Va­ka­rų pa­sau­lio bu­vo pri­pa­žin­ta gė­din­ga ir ne­pa­teis­na­ma.

– JAV ka­riuo­me­nė pa­lai­kė sa­vo bu­vi­mą Af­ga­nis­ta­ne nuo 2001 me­tų, kai įve­dė sa­vo pa­jė­gas į šią ša­lį po Ta­li­ba­no at­si­sa­ky­mo per­duo­ti „Al-Qa­e­da“ ly­de­rį Osa­mą bin La­de­ną Rug­sė­jo 11-osios ata­kų aki­vaiz­do­je. Sėk­me ar ne­sėk­me pa­va­din­tu­mė­te šį pe­ri­odą?

– Per sa­vo bu­vi­mo lai­ko­tar­pį, ma­nau, ame­ri­kie­čiai pa­sie­kė sa­vo tiks­lą, bu­vo su­nai­kin­tas prie­šas Nr. 1, „Al-Qa­e­da“ ly­de­ris Osa­ma bin La­de­nas, po to se­kė si­tu­a­ci­jos sta­bi­li­za­vi­mas. Sėk­mė tai ar ne­sėk­mė? Ma­ny­čiau, kiek žmo­nių, tiek ir nuo­mo­nių. Vie­ni smer­kia ir va­di­na ne­sėk­me ir gė­din­gu pa­si­trau­ki­mu. Ki­ti tei­si­na.

Nors pa­si­trau­ki­mas la­bai įvai­rias­pal­vis, man tai keis­to­kas. So­vie­tų at­si­trau­ki­mas bu­vo su­de­rin­tas pa­gal pa­si­ra­šy­tus tarp­tau­ti­nius su­si­ta­ri­mus Že­ne­vo­je, griež­tai pa­gal ga­lio­jan­tį gra­fi­ką ir ter­mi­ną, ku­rį so­vie­tų ge­ne­ro­lai vyk­dė tiks­liai pa­gal gra­fi­ką.

Pa­si­trau­kiant iš kiek­vie­no gar­ni­zo­no af­ga­nis­ta­nie­čių ar­mi­jai vis­kas bu­vo ati­duo­da­ma pa­gal pro­to­ko­lus, vi­sa amu­ni­ci­ja, in­fra­struk­tū­ra, tur­tas, nie­kas ne­bu­vo su­nai­ki­na­ma, pas­ku­ti­nis ran­kų pa­spau­di­mas ir – il­gai lauk­ta ke­lio­nė na­mo.

Keis­tai man at­ro­do ame­ri­kie­čių pa­si­trau­ki­mas, be jo­kio įspė­ji­mo, įpras­ta kas­die­ny­bė va­ka­re, ry­te jau nie­ko ne­bė­ra, tik vi­sa amu­ni­ci­ja ir gin­kluo­tė pa­lik­ta ne­veiks­min­ga, kaip ko­kie zui­kiai į krū­mus.

Ne­su­pran­ta­ma at­si­trau­ki­mo tak­ti­ka.

– Ar tik­rai nie­kas ne­ga­li už­tik­rin­ti lais­vės Af­ga­nis­ta­nui? Kaip ma­no­te, ko­kie po­ky­čiai lau­kia šios ša­lies?

– Is­to­ri­ja by­lo­ja, kad šią ša­lį ban­dė pa­verg­ti an­glai ir ne vie­ną kar­tą, taip pat so­vie­tai, bet vis­kas bai­gė­si pra­lai­mė­ji­mais.

Tai tau­tų vi­su­ma su at­ski­ru men­ta­li­te­tu, iš­skir­ti­niu bruo­žu – ko­vin­gu­mu. Bet jį mes su­pras­ki­me skir­tin­gai. Blo­giau­sia tai, kad tą ko­vin­gu­mą jie pa­tys su­pran­ta sa­vaip.

Sil­pna jų vie­ta ta, kad ko­vo­ja at­ski­ros gen­tys tar­pu­sa­vy­je, pjau­sis at­ski­ri ka­ro lau­ko va­dai, ta­li­bai siau­tės, o pa­grin­di­nė val­džia, jei­gu to­kia bus, tai ji bus sim­bo­li­nė. Štai šis su­si­skal­dy­mas ir ve­da į ne­ži­nią dėl at­ei­ties, ne­už­tik­ri­na tau­tai sta­bi­lu­mo, ly­gy­bės ir ki­tų ver­ty­bių.

– Ko pa­sau­lio ša­lys tu­ri pa­si­mo­ky­ti iš Af­ga­nis­ta­no si­tu­a­ci­jos?

– Ša­lis, ku­rios nie­kas ne­pa­ver­gė ir, ko ge­ro, nie­ka­da tai ne­įvyks. Pa­li­ki­me jiems pa­tiems nu­spręs­ti sa­vo at­ei­tį. Kam tų ne­tek­čių ir skaus­mo. Pa­si­mo­ky­ki­me iš klai­dų ir jas iš­ana­li­zuo­ki­me, kad to dau­giau ne­rei­kė­tų kar­to­ti.

– Pla­čiai ži­niask­lai­do­je kal­ba­ma apie pa­sun­kė­sian­čią mo­te­rų da­lią. Ar tar­nau­jant Af­ga­nis­ta­ne jums te­ko daug ma­ty­ti mo­te­rų af­ga­nis­ta­nie­čių? Ką jos vei­kė?

– Mo­te­rys ir mer­gai­tės la­biau­siai ken­tė­jo nuo ka­ro kon­flik­tų. Įsi­vieš­pa­ta­vus Ta­li­ba­no re­ži­mui, mo­te­rys bu­vo pri­vers­tos dė­vė­ti bur­kas vie­šu­mo­je, joms taip pat už­draus­ta dirb­ti vie­šu­mo­je, lan­ky­ti mo­kyk­lą, va­žiuo­ti dvi­ra­čiu, gar­siai juok­tis bei dė­vė­ti spal­vo­tus dra­bu­žius.

Dėl ka­ri­nių kon­flik­tų naš­lė­mis ta­po apie 1 mln. mo­te­rų. Tiek pa­gal vie­tos pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas, tiek pa­gal įsta­ty­mus, mo­te­rys įpras­tai bū­da­vo ap­ri­bo­tos na­mų erd­ve, kol vy­rai tu­rė­jo pri­ėji­mą prie vie­šo­sios erd­vės. Va­di­na­si, kol vy­rai dirb­da­vo, mo­te­rys rū­pi­no­si na­mais ir šei­ma.

Taip bu­vo auk­lė­ja­mos mer­gai­tės nuo ma­žų die­nų. Ne­pai­sant to, ša­ly­je be­veik nie­kas ne­pa­si­kei­tė, o po­žiū­ris į mo­te­ris lie­ka toks pat. Iki šiol mo­te­rys ne­drįs­ta vie­šu­mo­je ro­dy­tis be bur­kų, nors įsta­ty­mai to ne­be­rei­ka­lau­ja.

Jei Ta­li­ba­nas įves ša­ria­to įsta­ty­mus, jų pa­dė­tis dar la­biau pa­sun­kės.

– Pa­bė­gė­liai. Ką tu­rė­tu­me įver­tin­ti juos pri­im­da­mi į sa­vo ša­lį?

– Pa­bė­gė­liai, ma­nau, tai pa­ti skau­džiau­sia te­ma, ne tik pa­čiam Af­ga­nis­ta­nui, jo tau­tai. Tai gal­vos skaus­mas vi­sam pa­sau­liui, tai glo­ba­li­nė pro­ble­ma.

Srau­tai ne ma­žės, jie tik di­dės. Pa­grin­di­niai srau­tai yra Pa­kis­ta­nas, Ira­nas ir Ka­bu­lo oro uos­tu pa­siek­ti Eu­ro­pą ir Ame­ri­ką. Nors Ta­li­ba­nas kon­tro­liuo­ja vi­sas pa­grin­di­nes Af­ga­nis­ta­no pa­sie­nio su kai­my­ni­nė­mis ša­li­mis per­ėjas ir yra skel­bęs, kad ne­no­ri, jog af­ga­nis­ta­nie­čiai pa­lik­tų vals­ty­bę.

Taip nė­ra. Dėl ko jie bė­ga? Tai dėl vi­siems su­pran­ta­mų prie­žas­čių. Ša­ly­je tvy­ro skur­das, ku­rio pa­grin­di­nė prie­žas­tis ka­ri­niai kon­flik­tai, ku­rie vyks­ta jau ne vie­ną de­šimt­me­tį, ne vie­na kar­ta už­au­go ka­ro są­ly­go­mis.

Prie vi­so ši­to pri­si­dės ir Ta­li­ba­no įve­da­mas ša­ria­tas, o tai vi­sas žmo­niš­ku­mo ver­ty­bes try­pian­tys įsta­ty­mai. Ša­lys, ku­rios pri­ima pa­bė­gė­lius, ne iš­im­tis ir Lie­tu­va, vi­sų pir­ma tu­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į sau­gu­mą.

Juk su pa­bė­gė­liais ga­li pra­si­skverb­ti ir ra­di­ka­lus is­la­mo fun­da­men­ta­liz­mas. O tai jau te­ro­ro ak­tai, ne­leis­ki­me pa­si­kar­to­ti Rug­sė­jo 11-osios įvy­kiams.

– O kaip gy­vuo­ja jū­sų klu­bas? Ko­dėl va­di­na­mie­ji af­ga­nai yra to­kie bi­čiu­liš­ki?

– Lai­ko­mės ge­rai, net­gi sa­ky­čiau pui­kiai, į sa­vo am­žių ne­žiū­ri­me, nors me­tai bė­ga. Nie­kas ne­pa­si­kei­tė, iš­lai­ko­me tas pa­čias tra­di­ci­jas, ben­drau­ja­me tar­pu­sa­vy­je, šei­mo­mis.

Rug­pjū­čio 6–8 die­no­mis Pa­ne­vė­žy­je vy­ko są­skry­dis, da­ly­va­vo­me. Mu­zie­jus taip pat ak­ty­viai dir­ba, pri­ima­me vi­sus no­rin­čius, nau­do­dam­sis pro­ga no­riu pa­kvies­ti vi­sus no­rin­čius ap­si­lan­ky­ti mu­zie­ju­je, lau­kia­me.

Iš kur iš­li­ko­me to­kie drau­giš­ki ir bi­čiu­liš­ki? At­sa­ky­mas vie­na­reikš­mis, su­vie­ni­jo AF­GA­NIS­TA­NAS. Tiems, kam ne­te­ko to per­ei­ti, at­leis­ki­te, sun­ku mus su­pras­ti.

– Ar dar sap­nuo­ja­te Af­ga­nis­ta­ną?

– Vai­to­jo­me iš skaus­mo li­go­ni­nės lo­vo­se, gy­dy­da­mi pa­da­ry­tas ka­ro žaiz­das, bet vis dėl­to tik iš ge­ro­sios pu­sės pri­si­me­na­me Af­ga­nis­ta­ną. Jis mus su­vie­ni­jo.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    https://www.ekffo150.com/theking
    https://www.ekffo150.com/merit
    https://www.ekffo150.com/yes
    https://www.ekffo150.com/first
    https://www.ekffo150.com/sands
    https://www.ekffo150.com/joy
    https://www.ekffo150.com/royal
    https://www.ekffo150.com/starclub
    https://www.ekffo150.com/asian
    https://www.ekffo150.com/superman
    https://www.ekffo150.com/gatsby
    https://www.ekffo150.com/33
    https://www.ekffo150.com/oncasino
    https://www.ekffo150.com

    https://www.ajp4949.com/theking
    https://www.ajp4949.com/merit
    https://www.ajp4949.com/sands
    https://www.ajp4949.com/first
    https://www.ajp4949.com/33casino
    https://www.ajp4949.com/worldcasino
    https://www.ajp4949.com/korea
    https://www.ajp4949.com/

    https://www.bgj4949.com/
    https://www.bgj4949.com/sands
    https://www.bgj4949.com/theking
    https://www.bgj4949.com/first
    https://www.bgj4949.com/yes
    https://www.bgj4949.com/33
    https://www.bgj4949.com/world
    https://www.bgj4949.com/super
    https://www.bgj4949.com/korea
    https://www.bgj4949.com/gatsby

    https://www.dnfl4949.com/
    https://www.dnfl4949.com/first
    https://www.dnfl4949.com/merit
    https://www.dnfl4949.com/theking
    https://www.dnfl4949.com/sands
    https://www.dnfl4949.com/yescasino
    https://www.dnfl4949.com/gatsby
    https://www.dnfl4949.com/corea
    https://www.dnfl4949.com/33casino
    https://www.dnfl4949.com/f1casino

    https://www.skfl4949.com/
    https://www.skfl4949.com/firstcasino
    https://www.skfl4949.com/meritcasino
    https://www.skfl4949.com/sandscasino
    https://www.skfl4949.com/thekingcasino
    https://www.skfl4949.com/yescasino
    https://www.skfl4949.com/gatsbycasino

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.