Ar­vy­das Kin­de­ris: „Aki­sta­ta su te­at­ru gim­to­jo­je gi­lu­mo­je” (357)

nuotrauka
Režisierius Arvydas Kinderis: „Jei kal­bė­tu­me apie ban­gi­nius, ant ku­rių lai­ko­si Aly­taus te­at­ras nuo jo at­si­ra­di­mo, tai dau­giau­sia tur­būt lė­mė am­bi­ci­jos ir en­tu­ziaz­mas.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Kaip ir ko­dėl prieš 30 me­tų Aly­tu­je at­si­ra­do te­at­ras? Už­au­go kar­ta žiū­ro­vų, ku­ri šiuo­lai­ki­nį te­at­rą pa­žįs­ta Aly­tu­je vyks­tan­čio­je te­at­ro nak­ty­je „COM•MO­ON•A“, bet nė­ra gir­dė­ju­si Aly­taus mies­to te­at­ro is­to­ri­jos pe­ri­pe­ti­jų. Tru­pės jau­niau­sie­ji ak­to­riai – taip pat am­žiu­mi jau­nes­ni už te­at­rą, lai­ke nu­to­lę nuo to me­to is­to­ri­nių ir kul­tū­ri­nių re­a­li­jų. Apie tai, kaip vis­kas pra­si­dė­jo, at­vi­rai pa­sa­ko­ja 25-erius me­tus su Aly­taus te­at­ru su­sie­jęs re­ži­sie­rius Ar­vy­das Kin­de­ris. 1989–1996 me­tais jis bu­vo Aly­taus te­at­ro stu­di­jos re­ži­sie­rius, o 1996–2015 me­tais – Aly­taus mies­to te­at­ro me­no va­do­vas. Šiuo me­tu Ar­vy­das dir­ba re­ži­sie­riu­mi Aly­taus kul­tū­ros cen­tre, ku­ria do­ku­men­ti­nius fil­mus („La­bas ry­tas, Aly­tau!“, „Mo­ky­to­jas. Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas“, „Kal­ba Aly­tus“), ra­šo pje­ses, sce­na­ri­jus.

Te­at­ras kaip dva­si­nė ins­ti­tu­ci­ja ir ma­sa­las

Kai mu­du su Da­lia Ki­man­tai­te bai­gi­nė­jo­me moks­lus Mask­vo­je, kur­so va­do­vė, pui­ki pe­da­go­gė a. a. Ga­li­na Alek­se­jev­na Ka­laš­ni­ko­va mums pa­siū­lė po stu­di­jų ku­riam lai­kui iš­va­žiuo­ti iš Mask­vos. Sa­ko, prak­ti­kos ne­tu­ri­te, bet jos įgy­si­te pro­vin­ci­jos te­at­re, nes stu­den­tiš­ki rei­ka­lai yra vie­na, o te­at­ro pa­ži­ni­mas iš vi­daus – kas ki­ta, va­žiuo­ki­te į glu­bin­ką!

Mes ir pa­si­rin­ko­me gi­lu­mą, bet gim­tą­ją, Lie­tu­vo­je jau pra­si­dė­jo tau­ti­nis at­gi­mi­mas. Pa­kal­bi­no tuo­me­ti­nė Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Li­na Li­nar­či­kie­nė, pa­sa­kė, kad te­at­ras Aly­tu­je bus, štai jau ir pa­ma­tai iš­lie­ti, nes tuo­me­ti­nė Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė Ni­jo­lė Ja­nuš­ke­vi­čie­nė, gir­di, la­bai no­ri te­at­ro. Su­si­pa­ži­no­me ir su pa­čia pir­mi­nin­ke, ku­ri vis ra­gi­no: „Jūs tik grįž­kit, mes na­mą ak­to­riams sta­to­me!“ Tas na­mas bu­vo su­pro­jek­tuo­tas prie Ne­mu­no, la­bai gra­žio­je ku­ror­ti­nė­je mies­to da­ly­je.

Gal­būt šian­dien to ir ne­įver­ti­na­me, bet aš ma­nau, jog N.Ja­nuš­ke­vi­čie­nei pa­min­klą rei­kė­tų pa­sta­ty­ti vien už tai, kad ji­nai pra­mu­šė te­at­ro sta­ty­bą. (De­ja, iš­grio­vė ir Aly­taus se­na­mies­tį, bet tai jau ki­ta is­to­ri­ja.) Mies­te at­si­ra­do dva­si­nė ins­ti­tu­ci­ja, ku­rios ja­me ne­bu­vo. Iš prak­ti­nės pu­sės mums bu­vo mes­tas ge­ras ma­sa­las. Ir nors ne­tru­kus vis­kas ver­tė­si aukš­tyn ko­jo­mis, 1989 me­tais mu­du su Da­lia jau bu­vo­me spė­ję grįž­ti į Aly­tų. Čia ra­do­me de­šimt eta­tų te­at­ro tru­pei, juo­se mus ir įdar­bi­no. Su­ti­ko­me re­ži­sie­rių Gin­ta­rą Na­su­ta­vi­čių, ku­ris jau dir­bo ir tu­rė­jo tru­pę, pas jį Da­lia sta­tė sa­vo di­plo­mi­nį spek­tak­lį pa­gal Sa­mu­e­lio Bec­ket­to „End­špi­lį“.

 

Te­at­ro is­to­ri­jos at­skai­tos pra­džia

Na­mas ak­to­riams ant Ne­mu­no kran­to taip nie­ka­da ir ne­bu­vo pra­dė­tas sta­ty­ti, ne­il­gai pa­rei­go­se iš­si­lai­kė N.Ja­nuš­ke­vi­čie­nė, o ir mū­sų nie­kas ne­sku­bė­jo „sta­ty­ti prie stak­lių“. Pa­da­rė­me mies­te ke­lis ren­gi­nius, su­si­pa­ži­no­me su vie­ti­ne bo­he­ma ir in­te­lek­tu­a­liai lei­do­me lai­ką.

„Kin­de­ri, gal ką pa­da­rom ben­drai?“ – kar­tą pa­siū­lė dai­li­nin­kė Lo­re­ta Skrui­bie­nė, ku­rios dirb­tu­vė­se (pa­sta­te ša­lia tuo­me­ti­nės me­ni­nin­kų ka­vi­nės „Pu­šis“ Vil­niaus gat­vė­je) su­si­bėg­da­vo­me. Pir­mą­jį spek­tak­lį sta­tė­me pa­gal Os­ka­ro Mi­la­šiaus „Im­pe­ra­to­rių Jo­ną Be­šir­dį“. Lo­re­ta su­kū­rė lė­les, Jo­nas Gai­žaus­kas jas pa­ga­mi­no. Di­džio­ji pro­ble­ma bu­vo ar­tis­tai. Pa­kal­bi­nau bu­vu­sią ben­dra­kur­sę Lietuvos Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos (LMTA) Klai­pė­dos fa­kul­te­te, vė­liau TV žur­na­lis­tę Ri­mą Pi­lu­kai­tę. Ir Da­lios kla­sio­ką Vi­lių Bal­sį, ta­len­tin­gą žmo­gų, pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą – ge­o­fi­zi­ką. Jie dvie­se 1990 me­tais su­vai­di­no spek­tak­lį „Im­pe­ra­to­rius Jo­nas Be­šir­dis“, ku­ris ta­po Aly­taus te­at­ro is­to­ri­jos at­skai­tos pra­džia. Sa­vo dar­bą pa­ro­dė­me lė­lių te­at­rų fes­ti­va­ly­je Kau­ne, te­at­ro kri­ti­kė Aud­ro­nė Gir­dzi­jaus­kai­tė pa­ra­šė straips­nį „At­gi­mi­mui“ ir la­bai mus gy­rė. At­si­me­nu, va­žia­vo­me vi­si au­to­bu­siu­ku po pa­si­ro­dy­mo na­mo, ku­pi­ni eu­fo­ri­jos nuo ge­rų at­si­lie­pi­mų ir vy­no, ir tik vie­na Da­lia mū­sų dar­bą taik­liai su­kri­ti­ka­vo. Da­lia gal­būt iš pa­žiū­ros at­ro­dė to­kia leng­va blon­di­nė, bet vi­sa­da bu­vo la­bai kie­ta, va­lin­ga ir mo­kė­jo siek­ti mak­si­ma­laus kū­ry­bi­nio re­zul­ta­to.

Tų pa­čių me­tų va­sa­rą stu­di­jas Mask­vo­je bai­gė mū­sų ben­dra­moks­lė Lo­re­ta Liau­sai­tė, su ku­ria gy­ve­no­me vie­na­me ben­dra­bu­ty­je Chim­kuo­se (Mask­vos ra­jo­nas). Pa­kvie­tė­me Lo­re­tą at­va­žiuo­ti į Aly­tų, pa­sa­kė­me, kad yra per­spek­ty­vų – eta­tai ir pi­ni­gai jiems skir­ti. Lo­re­ta ga­lu­ti­nai ap­si­spren­dė lik­ti Aly­tu­je jau su­kū­ru­si šei­mą su aly­tiš­kiu fo­to­me­ni­nin­ku Vy­tau­tu Sta­nio­niu, o iki tol vis dai­rė­si į gim­tą­jį Pa­ne­vė­žį, ku­ris bu­vo ge­ro­kai la­biau te­at­ro mies­tas.

Te­at­ro kon­cep­ci­ja – pa­gal ga­li­my­bes

Pa­ma­žu mū­sų ke­liai su L.Skrui­bie­ne iš­si­sky­rė: ji įkū­rė lė­lių te­at­rą „Ait­va­ras“, o mū­sų tiks­las bu­vo dra­mos te­at­ras. Pir­mą­jį spek­tak­lį pa­ro­dė­me dau­gia­bu­čio na­mo Ži­bu­rio gat­vė­je rū­sy­je. Vė­liau su­si­pa­ži­no­me su Aly­taus cir­ko stu­di­jos va­do­vais Ju­li­ja ir Al­ber­tu Ria­bo­vais. Jie mus pa­kvie­tė re­pe­tuo­ti Sta­ty­bos tres­te, kur vei­kė Moks­lei­vių kū­ry­bos cen­tras. Sa­lė – ne­šil­do­ma, žiū­ro­vai sė­di su pal­tais, bet ap­skri­tai erd­vė bu­vo ge­ra, jo­je su­kur­ta ir pa­ro­dy­ta ne­ma­žai mū­sų spek­tak­lių. 1992 me­tais čia bu­vo su­rink­ta ir pir­mo­ji te­at­ro stu­di­ja.

Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad te­at­ro kon­cep­ci­jos kaip to­kios tuo me­tu vis dar ne­tu­rė­jo­me. Tie­siog sten­gė­mės tin­ka­mai iš­nau­do­ti ga­li­my­bes, bū­ta daug prem­je­rų, at­ra­di­mų, eks­pe­ri­men­tų. Mū­sų ben­dra­moks­lė cho­reo­grafė Na­ta­li­ja Fio­do­ro­va Aly­tu­je pa­sta­tė šo­kio spek­tak­lį „Šo­kiai mė­ne­sie­no­je“. Gi­mė toks keis­tas kū­ry­bi­nis kū­di­kis, vie­nas pir­mų­jų cho­reo­grafinių spek­tak­lių Lie­tu­vo­je. Jo prem­je­rą pa­ro­dė­me res­to­ra­ne „Ne­mu­nas“, vė­liau – „Vai­di­los“ te­at­re, kur jį pa­ma­tė šiuo­lai­ki­nio šo­kio tė­vas Aud­ro­nis Imb­ra­sas. Nu­si­šyp­so­jo taip ma­lo­niai ir pa­klau­sė: „Ar tę­sit? Vi­sai nie­ko!“

Ir pra­si­dė­jo po­li­ti­niai rei­ka­lai

Iš šian­die­nos per­spek­ty­vos pa­sa­ky­čiau: iš­va­žiuo­ti iš Aly­taus man rei­kė­jo po pir­mų­jų de­šim­ties me­tų. Nes 1996 me­tais star­ta­vo Ma­žo­ji sa­lė, o at­ėję į šią nau­ją erd­vę pa­tys sau už­si­dė­jo­me ant­snu­kį. Rei­kė­jo da­ry­ti re­per­tu­a­ri­nius spek­tak­lius, pra­si­dė­jo ru­ti­na. Vie­toj jau­nys­tės ir vi­zi­jų at­ėjo su­pra­ti­mas, kad tai ir yra te­at­ras: rei­kia pub­li­kos ir ata­skai­tų už sa­vo veik­lą. Kol te­at­ro stu­di­ja pri­klau­sė mies­to kul­tū­ros na­mams (re­pe­ta­vo­me Šau­lių na­muo­se), vis­kas bu­vo pa­pras­čiau, už­te­ko pa­sa­ky­ti, kiek len­tų ar au­di­nio rei­kės sce­nog­ra­fi­jai. Kai ta­po­me mu­ni­ci­pa­li­niu te­at­ru – pra­si­dė­jo po­li­ti­niai rei­ka­lai. Bu­vau iš­rink­tas į pir­mą­ją Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Kai ku­rie ko­le­gos po­li­ti­kai net­gi sa­ky­da­vo, kad tu­rė­čiau bū­ti ak­ty­ves­nis, gir­di: „Rei­kia ak­to­riams bu­tus iš­mu­ši­nėt! Sa­lę cen­tre te­gul duo­da!“

San­ty­kis su val­džia ta­po ne­iš­ven­gia­mas, taip yra ir šian­dien, ir bus at­ei­ty­je, ne­bent te­at­ras ka­da nors per­ei­tų į Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pa­val­du­mą. Ta­da bū­tų jau ki­ti po­nai Vil­niu­je, už­tat ne­lik­tų vie­ti­nių mer­kan­ti­li­nių in­te­re­sų nei į te­at­rą, nei į sa­lę. Džiau­giuo­si, kad pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus te­at­ras pir­mą kar­tą sa­vo is­to­ri­jo­je iš tik­rų­jų at­li­ko funk­ci­jas ir val­dė ne tik te­at­ri­nius pro­ce­sus, bet ir lė­šas. Jei mes bū­tu­me ki­ta­dos tu­rė­ję to­kią ga­li­my­bę, bū­tų nu­veik­ti vi­sai ki­ti dar­bai.

Kur­sas bu­vo svar­biau už Di­dži­ą­ją sa­lę

Su Aly­taus te­at­ru su­sie­jau 25-erius gy­ve­ni­mo me­tus, bet ne­su­ti­kau nė vie­no mies­to me­ro, ku­ris bū­tų pa­klau­sęs: „Ko jums trūks­ta, kuo ga­lė­tu­me pri­si­dė­ti?“ Pra­si­dė­jo spau­di­mas sto­ti į par­ti­ją. 1999 me­tais LMTA bu­vo su­rink­tas kur­sas Aly­taus te­at­rui (va­do­vė Da­lia Ki­man­tai­tė), ku­rio at­si­ra­di­mas yra su­si­jęs su ma­no, kaip te­at­ro me­no va­do­vo, par­ti­ne pri­klau­so­my­be. Ir tai da­vė re­zul­ta­tą! Kur­są iš­muš­ti pa­dė­jo tuo­me­ti­nė LMTA Te­at­ro ir ki­no ka­ted­ros ve­dė­ja Onu­tė Pa­kė­nie­nė, švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ras aka­de­mi­kas Zig­mas Zin­ke­vi­čius. Sa­vi­val­dy­bė ne­da­vė nė cen­to. Be Sei­mo pa­lai­mi­ni­mo ir tiks­li­nių lė­šų kur­sui fi­nan­suo­ti nie­ko ne­bū­tų bu­vę, už­si­i­mi­nė­jau lo­biz­mu ir tik vė­liau su­vo­kiau, kad ga­lė­jau dar ke­lis mi­li­jo­nus gau­ti ir Di­džio­sios sa­lės bai­gi­mui, bet tur­būt anuo­met dar bu­vau per­ne­lyg nai­vus. Man svar­biau­sia bu­vo kur­sas, nes be pro­fe­sio­na­lių ak­to­rių bu­vo sun­ku siek­ti re­zul­ta­to. Pa­vy­ko gau­ti fi­nan­sa­vi­mą 15 žmo­nių stu­di­joms. Re­gis, pa­na­šių pre­ce­den­tų Lie­tu­vo­je bu­vo ne­daug, ne­bent Juo­zo Mil­ti­nio tru­pei Pa­ne­vė­žy­je su­da­ry­tos iš­skir­ti­nės są­ly­gos, bet ten ak­to­riams rei­kė­jo di­plo­mų, o mū­sų at­ve­ju – jau­niems žmo­nėms trū­ko iš­si­la­vi­ni­mo.

2013 me­tais bu­vo su­pla­nuo­tas ant­ras kur­sas Aly­taus te­at­rui, ta­čiau kei­tė­si aka­de­mi­jos va­do­vai, ir mums pa­siū­ly­ta rink­tis iš jau esa­mų ab­sol­ven­tų. To­kia prak­ti­ka Lie­tu­vos te­at­ruo­se įpras­ta šian­dien. Dau­giau tų van­de­nų ir ne­be­ju­di­no­me.

Te­at­ras gims­ta ar­ba ne...

Jei kal­bė­tu­me apie ban­gi­nius, ant ku­rių lai­ko­si Aly­taus te­at­ras nuo jo at­si­ra­di­mo, tai dau­giau­sia tur­būt lė­mė am­bi­ci­jos ir en­tu­ziaz­mas. Tur­būt te­at­rą rei­kė­jo kur­ti kaž­kaip kon­cep­tu­a­liai, o mes tai da­rė­me kaip iš­ei­na, pa­gal si­tu­a­ci­ją. Gy­ve­ni­mas žmo­gų nu­val­kio­ja, o ge­ras kū­rė­jas yra pre­ten­zin­gas – vis­kas jam tu­ri bū­ti aukš­čiau­siu ly­giu. Ak­to­riai, sce­nog­ra­fi­ja, re­ži­sū­ra. Tai va to aukš­čiau­sio ly­gio, kad nu­skam­bė­tu­me vi­so­je Lie­tu­vo­je, nie­ka­da ir ne­bu­vo. Kaip ir ki­tuo­se pro­vin­ci­jos te­at­ruo­se, vi­si reiš­ki­niai tuo me­tu vy­ko Vil­niu­je. Gal tik „Be­at­ri­če, bėk“ (re­ži­sie­rė D.Ki­man­tai­tė) su­lau­kė di­de­lio re­zo­nan­so.

Mies­tas ir te­at­ras yra su­si­sie­kian­tys in­dai. Ge­ras pa­vyz­dys, nors ge­ro­kai vė­les­nis – te­at­rų fes­ti­va­lis „COM•ME­DIA“ (pra­džio­je – „Te­gy­vuo­ja ko­me­di­ja!“). Jis lau­kia­mas, fes­ti­va­lis tu­ri sa­vo au­rą. Kaip ir te­at­ro nak­tis „COM•MO­ON•A“, ji rei­ka­lin­ga šiuo­lai­ki­nio te­at­ro pri­sta­ty­mui. Ta­čiau man at­ro­do, kad Aly­tu­je te­at­ras kaip va­kar, taip šian­dien pir­miau­sia vei­kia per edu­ka­ci­ją. Jau­ni žmo­nės sto­ja stu­di­juo­ti ak­to­rys­tės, ren­ka­si ki­tas kū­ry­bi­nes pro­fe­si­jas. Te­at­ro mo­kyk­la „Apartė“, sa­va­no­rys­tė te­at­re, po­kal­biai ir prak­ti­niai ban­dy­mai – tai vis ga­li­my­bės jau­ni­mui. Ga­lė­tu­me pri­si­min­ti ir tuos lai­kus, kai Kul­tū­ros sky­riui va­do­va­vo Gi­ta­na Mo­le­vi­čie­nė, o Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė sky­rė lė­šų mo­kyk­loms, kad jos ga­lė­tų pa­ma­ty­ti Aly­taus te­at­ro spek­tak­lius. Jau ta­da mū­sų mies­te bu­vo įgy­ven­din­ta tik da­bar su­vok­ta tie­sa apie kul­tū­ros pa­są. Aly­taus te­at­rui tai bu­vo di­de­lė pa­gal­ba.

Ki­ta ver­tus, ki­tuo­se mies­tuo­se, pa­vyz­džiui, Ma­ri­jam­po­lė­je, te­at­ras taip ir ne­gi­mė. Pir­mais me­tais grį­žu­si iš Mask­vos Da­lia pla­na­vo Ma­ri­jam­po­lės te­at­re sta­ty­ti spek­tak­lį. Bet kai ten nu­va­žia­vo, pa­aiš­kė­jo, kad be­veik vi­si jau iš­si­laks­tė. Nes so­viet­me­tis bai­gė­si, ir jau­ni žmo­nės grei­tai su­pra­to, kad nė­ra lai­ko lauk­ti, kol re­ži­sie­rius sa­vo vi­zi­jas dė­lio­ja. Val­gy­ti no­ri­si šian­dien. Prem­je­ra taip ir ne­įvy­ko.

Kalbėjosi Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai