Antanas Jonynas. (1923–1976)

Aš at­ėjau ne­pa­si­rink­da­mas.

Nes pa­si­rink­ti

Nie­ko

Ne­ga­lė­jęs bū­čiau

Nuo­sta­bes­nio ir bran­ges­nio. (eil. Aš at­ėjau į Lie­tu­vą)

Vai­kys­tė

A. Jo­ny­nas ne kar­tą sa­vo gy­ve­ni­mą ly­gi­no su dvi­ka­mie­niu ber­žu, ku­ris au­go prie jo vai­kys­tės na­mų Aly­tu­je. Vie­nas ka­mie­nas – dar­bas Ak­lų­jų drau­gi­jo­je, ki­tas – ra­šy­to­jo kū­ry­ba.

Pa­sak A. Jo­ny­no, nė vie­no iš jų ne­ga­lė­tų at­plėš­ti ne­su­ža­lo­jęs sa­vo pri­gim­ties. Tas ber­žas au­go prie var­tų me­di­nio na­me­lio, ku­rį 1927 me­tais mies­to pa­kraš­ty­je pa­si­sta­ty­di­no ra­šy­to­jo tė­vai Ig­nas ir Mor­ta Jo­ny­nai. Ir ap­si­gy­ve­no jie už ge­le­žin­ke­lio prie miš­ko, ne­to­li py­li­mo, Dai­li­dės eže­rė­lių.

Čia pra­bė­go An­ta­no švie­si, ne­rū­pes­tin­ga vai­kys­tė, pa­aug­lys­tė. An­ta­nas au­go su dve­jais me­tais jau­nes­ne se­se­ri­mi Pet­ru­te. Šei­ma į sa­vo na­mus pri­im­da­vo ir gi­mi­nai­čių iš kai­mo vai­kus, kai šie įsto­da­vo mo­ky­tis į Aly­taus gim­na­zi­ją.

Dė­dės Ig­no na­muo­se gy­ve­nu­si Mo­ni­ka Jo­ny­nai­tė-Ma­kū­nie­nė pri­si­me­na, kad na­me­lis bu­vo pil­nas jau­ni­mo. „O pus­bro­lis An­ta­nė­lis bu­vo toks grei­tas, smal­sus. Kaip iš­dy­kęs vė­je­lis – tai šen, tai ten nu­le­kia. Žiū­rėk, jau par­le­kia iš miš­ko ko­kius du gry­bus ra­dęs ar ke­lias uo­ge­les. Ir, ro­dos, švie­čia vi­sas džiaugs­mu, lyg tur­tin­giau­sias ir lai­min­giau­sias žmo­gus bū­tų.“

Mies­to pa­kraš­tys An­ta­nui at­vė­rė gam­tos gro­žį, erd­ves žai­di­mams, iš­mo­nei, vai­kiš­kai vaiz­duo­tei pa­si­reikš­ti. Čia ga­lė­jai miš­ko gė­ry­bių pri­si­rink­ti, eže­re iš­si­mau­dy­ti, Ne­mu­ne val­ti­mi pa­plau­kio­ti, nuo py­li­mo vir­šaus me­džių vir­šū­nė­mis gė­rė­tis: Gu­liu ant py­li­mo sta­taus / Ir Ne­mu­no čiur­le­ni­mo klau­sau­si. Pa­ti­ko An­ta­nui ir di­de­lis, tė­vo puo­se­lė­ja­mas so­das prie na­mų: pri­siš­vei­čia obuo­lių, kriau­šių, į me­dį įsi­ropš­čia ir sva­jo­ja.

Mo­kyk­lą A. Jo­ny­nas lan­ky­ti pra­dė­jo še­še­rių me­tų, gim­na­zi­ją – de­vy­ne­rių. Mo­kyk­lo­je la­bai pa­mė­go skai­ty­ti. Va­ka­rais su ma­lo­nu­mu skai­ty­da­vo gar­siai vi­sai šei­mai. Per­skai­tė vi­sas Aly­taus vie­šo­sios bib­lio­te­kos kny­gas. Per tuos skai­ty­mus kar­tais net pa­mo­kų ne­pa­ruoš­da­vo, špo­sų pri­krės­da­vo. Tė­vo pa­liep­tas, bū­da­vo, sė­di prie sta­lo, ruo­šia pa­mo­kas, o po sta­lu ant ke­lių koks nors ro­ma­nas pa­slėp­tas. Kai tik tė­vai iš­ei­na vir­tu­vėn ar į kie­mą – jis ro­ma­ną iš­si­trau­kęs skai­to. Pus­se­se­rės Mo­ni­kos nuo­mo­ne, An­ta­nui bu­vo „sun­ko­ka su­si­kaup­ti, nes vi­du­je tu­rė­jo per daug veik­los va­rik­lių.“ Kla­sės drau­gas Vac­lo­vas Sei­lius pri­si­mi­nė An­ta­ną bu­vus links­mą, ge­ra­šir­dį vai­ki­ną, pui­kų drau­gą, sa­vo mo­kė­ji­mu ben­drau­ti pri­tap­da­vu­sį prie vi­sų ben­dra­moks­lių. Kla­sė­je jis bu­vęs jau­niau­sias ir že­mo ūgio, to­dėl gim­na­zis­tai jį Svir­pliu­ku va­di­no.

Gim­na­zis­tai pri­va­lė­jo sek­ma­die­niais lan­ky­ti baž­ny­čią. An­ta­nas taip pat ei­da­vo, ku­rį lai­ką net tar­na­vo mi­nist­ran­tu, ki­taip sa­kant, klap­čiu­ku. Nors drau­gai ir pa­si­šai­py­da­vo, An­ta­nui šios pa­rei­gos, kaip kiek­vie­na nau­ja veik­la, pa­tik­da­vo – pa­ky­lė­da­vo šven­ti­nės gies­mės, apei­gos. Vi­sos veik­los jam bu­vo įdo­mios. Dėl sa­vo smal­su­mo, žin­gei­du­mo da­ly­vau­da­vo vi­sur: gim­na­zi­jos šven­tė­se, tur­ny­ruo­se, spor­to var­žy­bo­se, eks­kur­si­jo­se.

Gim­na­zi­jo­je An­ta­nas mo­kė­si 1933–1940 me­tais. Jam pa­ti­ko is­to­ri­ja, al­geb­ra, o la­biau­siai – li­te­ra­tū­ra. Tu­rė­jo pui­kią at­min­tį, min­ti­nai mo­kė­jo dau­gy­bę ei­lė­raš­čių. Kū­rė no­ve­les, dra­mas, už­ra­šy­da­vo įspū­džius iš eks­kur­si­jų, lei­do ran­ka ra­šy­tą kla­sės laik­raš­tė­lį. Ei­lė­raš­čius rim­čiau pra­dė­jo ra­šy­ti ket­vir­to­je gim­na­zi­jos kla­sė­je. Ra­šė daug – ir na­mie, ir per pa­mo­kas, ir per per­trau­kas, o pa­va­sa­rį ar­ba ru­de­nį – vaikš­čio­da­mas po miš­ką.

Di­de­lę įta­ką gim­na­zis­tams pa­da­rė kla­sės auk­lė­to­jas, lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jas Vy­tau­tas Mak­nic­kas (Mak­nys). Jau­nas, aukš­tos eru­di­ci­jos, at­si­da­vęs pro­fe­si­jai pe­da­go­gas dau­ge­liui mo­ki­nių įskie­pi­jo mei­lę li­te­ra­tū­rai.

Pa­ste­bė­jęs An­ta­no ge­bė­ji­mus, mo­ky­to­jas V. Mak­nic­kas pa­ska­ti­no jį lan­ky­ti jau­nų­jų li­te­ra­tų bū­re­lį, ku­riam pats va­do­va­vo. An­ta­nas lan­kė du bū­re­lius: jau­nes­nių­jų ir vy­res­nių­jų li­te­ra­tų. Bū­re­lių na­riai ra­šy­da­vo re­fe­ra­tus, skai­tė kū­ry­bą, reng­da­vo li­te­ra­tų va­ka­rus, kū­rė ins­ce­ni­za­ci­jas. Aly­taus gim­na­zi­jos at­mo­sfe­ra, hu­ma­ni­ta­ri­nis la­vi­ni­mas bu­vo pa­lan­kūs for­muo­tis A. Jo­ny­no as­me­ny­bei, skleis­tis jo ga­bu­mams.

Ne­re­gys

1940 me­tų pa­va­sa­rį, po Ve­ly­kų atos­to­gų, An­ta­nas į mo­kyk­lą ne­be­grį­žo. Kla­sės drau­gams aša­ros rie­dė­jo su­ži­no­jus – An­ta­nas po li­gos kom­pli­ka­ci­jų ne­te­ko re­gė­ji­mo. Ne­lai­mė pa­kei­tė še­šio­lik­me­čio gy­ve­ni­mą, su­siau­rė­jo pa­ži­ni­mo ga­li­my­bės. Apa­ki­mas pa­kei­tė jo san­ty­kį su žmo­nė­mis, ap­lin­ka. Net tė­vai ir se­suo ne­ži­no­jo, kaip su juo ben­drau­ti. Apė­mė ne­vil­tis, be­jė­giš­ku­mas, vie­nat­vės jaus­mas. Tų pa­čių me­tų gruo­dį dar vie­nas li­ki­mo smū­gis – mi­rė mo­ti­na. Pri­rei­kė lai­ko at­si­ties­ti, įveik­ti izo­lia­ci­ją ir pri­im­ti ap­te­mu­sį pa­sau­lį. Drau­gys­tė su mo­ky­to­jų Bart­lin­gų šei­ma, gim­na­zis­tu Al­gi­man­tu Voš­či­ku, Jo­ny­nų na­muo­se gy­ve­nu­sia Ire­na No­vic­ka pa­dė­jo An­ta­nui įveik­ti vi­di­nę ko­vą su ak­lu­mu, tap­ti sa­va­ran­kiš­kes­niam.

1941 me­tų rug­sė­jį tė­vo ly­di­mas iš­vy­ko į Kau­ną. Pri­im­tas į Ak­lų­jų ins­ti­tu­tą, iš­mo­ko Brai­lio raš­to, bai­gė vi­są pra­di­nės kur­są ir ta­po jau­nes­nių­jų mo­ki­nių ko­re­pe­ti­to­riu­mi. Va­sa­rą grį­žęs į Aly­tų in­ten­sy­viai ra­šė ir į Kau­ną jau at­si­ve­žė di­de­lį pluoš­tą nau­jų ei­lė­raš­čių. Kau­no dien­raš­ty­je „At­ei­tis“ bu­vo iš­spaus­din­tas pir­mas A. Jo­ny­no ei­lė­raš­tis („Ant mo­ti­nos ka­po“).

1942–1944 me­tais A. Jo­ny­nas mo­kė­si Kau­no mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je. Čia jis bu­vo pir­mau­jan­tis mo­ki­nys, se­mi­na­ri­ją bai­gė be­veik vie­nais pen­ke­tais. Dau­giau­sia lai­ko sky­rė li­te­ra­tū­rai. Auk­lė­to­ja Van­da Ku­ly­tė pri­si­mi­nė: „Skai­tė­me daug. Dau­giau­sia po­ezi­ją. Kas An­ta­nui pa­tik­da­vo – už­si­ra­šy­da­vo ir čia pat pa­kar­to­da­vo at­min­ti­nai. Ste­bi­no An­ta­no ne­ei­li­niai ga­bu­mai, la­bai ge­ra at­min­tis, li­te­ra­tū­ri­nis iš­pru­si­mas, ne­pa­pras­tas darbš­tu­mas, grei­ta orien­ta­ci­ja, įžval­gu­mas, tvar­kin­gu­mas. Dy­ki­nė­jan­čio jo nie­kad ne­ma­čiau.“

A. Jo­ny­no ben­dra­žy­gis, bi­čiu­lis Va­len­ti­nas To­loč­ka jį pri­si­mi­nė kaip ly­de­rį, ku­ris se­mi­na­ri­jo­je or­ga­ni­zuo­da­vo šven­ti­nius va­ka­rus, po­ezi­jos skai­ty­mus, li­te­ra­tū­ri­nius-mu­zi­ki­nius mon­ta­žus su mo­kyk­los cho­ru, re­da­ga­vo moks­lei­vių laik­raš­tį, mo­kė­jo šim­tus lie­tu­vių po­etų ei­lė­raš­čių.

Vė­liau A. Jo­ny­nas po dve­jus me­tus stu­di­ja­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir Mak­si­mo Gor­kio pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­te Mask­vo­je.

Kū­ry­ba

A. Jo­ny­no plunks­nai pri­klau­so per dvi­de­šimt ori­gi­na­lių kny­gų. Pa­ra­šė po­ezi­jos, pro­zos kū­ri­nių, pub­li­cis­ti­kos, apy­brai­žų ir re­por­ta­žų, kū­ri­nių vai­kams ir jau­ni­mui. Tarp jų – apy­sa­ka „Lai­mės ra­tas“, ku­rią įkvė­pė au­to­riaus pri­si­mi­ni­mai apie prieš­ka­ri­nio Aly­taus gim­na­zi­ją. Iš­lei­do sa­ty­ri­nių apy­sa­kų kny­gų. Apy­sa­kos apie žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kius bui­ti­nio gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­te „Šven­tie­ji žie­džia puo­dus“ veiks­mas taip pat vyks­ta Aly­tu­je.

Daug ra­šė apie gam­tą, jau­nys­tę, pa­va­sa­rį, tė­vy­nę. Bu­vo ro­man­ti­kas, ne­ra­mios šir­dies kū­rė­jas. Po­pu­lia­riau­sias jo ei­lė­raš­tis „Sen­ti­men­ta­lus ro­man­sas“ ta­po dai­na „Aš my­lė­jau ta­ve tau ne­ži­nant“. Po­eto ly­ri­niai kū­ri­niai yra iš­leis­ti sū­naus An­ta­no A. Jo­ny­no su­da­ry­to­je rink­ti­nė­je „Rug­sė­jo pil­na­tis“ (2003).

A. Jo­ny­nas pir­ma­sis ne­re­gys, 1949 me­tais pri­im­tas į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą. Dir­bo „Li­te­ra­tū­ros ir me­no“, „Per­ga­lės“, „Moks­lei­vio“ re­dak­ci­jo­se. Ra­šy­to­jo kū­ry­ba bu­vo įver­tin­ta res­pub­li­ki­ne (1974); LAD me­no (1977); LAD tif­lo­lo­gi­jos (po mir­ties, 1979) pre­mi­jo­mis.

Veik­la Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jo­je

Po­ka­rio me­tais A. Jo­ny­nas bu­vo la­biau­siai iš­pru­sęs ak­la­sis Lie­tu­vo­je, tu­rė­jęs ge­bė­ji­mą or­ga­ni­zuo­ti žmo­nes veik­lai. 1944 me­tais jis pa­skir­tas įga­lio­ti­niu steig­ti ak­lų­jų or­ga­ni­za­ci­jai, o LAD pir­mi­nin­ko pa­rei­gas ėjo be­veik dvi­de­šimt me­tų (su per­trau­ko­mis). Vi­sa sa­vo esy­be bu­vo drau­gi­jos na­rys. Su ben­dra­min­čiais kū­rė ak­lų­jų ga­my­bi­nius mo­ky­mo kom­bi­na­tus, sta­tė gy­ve­na­muo­sius na­mus, plė­tė švie­ti­mą Brai­lio raš­tu, or­ga­ni­za­vo ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių kul­tū­ri­nę veik­lą.

A. Jo­ny­no ini­cia­ty­va bu­vo pra­dė­tas leis­ti LAD žur­na­las „Mū­sų žo­dis“, įvai­ri tif­lo­lo­gi­nė li­te­ra­tū­ra. 1963 me­tais ta­po pir­muo­ju drau­gi­jos lei­dyk­los di­rek­to­riu­mi. Ak­lų­jų in­teg­ra­ci­jos idė­jas kė­lė kny­go­je „Žmo­giš­ko­ji re­a­bi­li­ta­ci­ja“. Jį jau­di­no ak­lo­jo vie­ta vi­suo­me­nė­je, en­tu­zias­tin­gai rū­pi­no­si ak­lų­jų rei­ka­lais vi­są gy­ve­ni­mą. Pri­myg­ti­nai kar­to­jo, kad žmo­gus, pra­ra­dęs re­gė­ji­mą, ne­pra­ran­da sa­vo­jo „aš“!

Ak­las aš, ak­las.

Bet sau­lės

Dar ma­no šir­dis ne­pa­mir­šo… (eil. O kaip se­niai…)

* * *

Kur be­dirb­tų, A. Jo­ny­nas rū­pi­no­si žmo­nių rei­ka­lais, ieš­ko­jo bū­dų jiems pa­dė­ti. Be drau­gų ne­ga­lė­jo gy­ven­ti, vi­siems bu­vo at­vi­ros jo bu­to du­rys. Drau­ga­vo su My­ko­lo Sluc­kio šei­ma, su Pau­liu­mi Šir­viu, Al­gi­man­tu Bal­ta­kiu, ki­tais ko­le­go­mis. Rū­pi­no­si, kad de­ra­mai bū­tų įver­tin­tas mi­ru­sių ra­šy­to­jų at­mi­ni­mas. Bu­vo pui­kus ora­to­rius, mo­kė­jo da­ly­kiš­kai ir sklan­džiai kal­bė­ti, taik­liai pa­juo­kau­ti. Ne­mė­go verkš­le­ni­mo, sa­vęs gai­lė­ji­mo, tuš­čio pa­si­pū­ti­mo. Su žmo­na Sta­se už­au­gi­no še­šis vai­kus: tris duk­ras ir tris sū­nus.

Žmo­gui apa­kus, re­gė­ji­mas kom­pen­suo­ja­mas klau­sos, ly­tė­ji­mo po­jū­čiais, iš­ryš­kė­ja si­nes­te­zi­ja – po­jū­čių jun­gi­niai, jų aso­cia­ci­jos, pa­vyz­džiui, spal­vo­tas gar­sas. Kaip pri­si­mi­nė V. Ku­ly­tė, „vie­nu me­tu An­ta­nas „da­žė“ spal­vo­mis bal­sų temb­rus. Jo ko­lek­ci­jo­je bu­vo „auk­si­nis“, „si­dab­ri­nis“, „de­gan­čios žva­kės lieps­nos“, „sa­ma­nų“ ir ki­to­kių spal­vų bei at­spal­vių bal­sai.“ Ne­re­gio vaiz­duo­tė ne­ri­bo­ta – pa­gal bal­są su­si­ku­ria žmo­gaus iš­vaiz­dą, bū­dą, cha­rak­te­rį. Aly­taus mies­to so­di­nin­kas Sta­sys Mar­cin­ke­vi­čius yra pa­sa­ko­jęs, kad A. Jo­ny­nas, daž­nai su šei­ma va­sa­ro­da­mas Aly­tu­je, lan­ky­da­vo­si Mies­to so­de. Vi­sa­da at­si­sės­da­vo ant to pa­ties suo­liu­ko. „O svar­biau­sia – jis kvė­pin­da­vo ro­žes. Pa­ima žie­dą abiem ran­kom iš apa­čios, pa­kvė­pi­na, pa­kvė­pi­na, il­gai… Gal­vo­ja. Ir sa­ko: „Bal­ta.“ Ki­tą kvė­pi­na: „Rau­do­na. Bor­do. Ro­ži­nė.“ Vi­sa­da at­spė­da­vo.“

1971 me­tais laiš­ke sa­vo bi­čiu­liui Juo­zui Mar­cin­kui, ku­riam paug­lys­tė­je ka­ro sprog­muo nu­trau­kė de­ši­nės ran­kos plaš­ta­ką ir at­ėmė re­gė­ji­mą, A. Jo­ny­nas ra­šė: „Iš pri­gim­ties ak­li bū­na darbš­tūs, stro­pūs, bet di­des­nės ener­gi­jos ir po­lė­kio, vaiz­duo­tės – ne­tu­ri. <…> O vė­lai, su­bren­du­sia­me am­žiu­je, pa­gy­ve­nu­sį žmo­gų iš­ti­kęs ak­lu­mas jau ne­be­lei­džia jam lanks­čiai pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų są­ly­gų. Pa­aug­lys­tė­je apak­ti – tin­ka­miau­sias lai­kas. Mums pa­si­se­kė, po vel­nių…“ A. Jo­ny­no vi­zu­a­li­nė­je at­min­ty­je iš­li­ko vi­sa, ką jis pa­ty­rė iki še­šio­li­kos me­tų. Tai ga­lė­jo bū­ti Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių at­vaiz­dai ant na­mų sie­nų, dar­žas su bu­ro­kė­lių lys­vė­mis, ast­rų žy­dė­ji­mas, šu­ne­lis kie­mo kam­pe prie bū­dos... ki­ta­pus var­tų du ber­že­liai iš vie­no ka­mie­no...

A. Jo­ny­no gy­ve­ni­mas nu­trū­ko ei­nant 53-ius me­tus. Pa­lai­do­tas Vil­niu­je, An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se.

Mu­zie­ji­nin­kė Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė

_______________________________________________________

Nau­do­ti šal­ti­niai:

Juo­zas Mar­cin­kus. Šir­dies kait­ra. 1986

Ja­ni­na Riš­ku­tė. An­ta­nas Jo­ny­nas. 1988

https://la­bib­lio­te­ka.lt/vi­sos-pa­ro­dos/an­ta­nas-jo­ny­nas/155

Vac­lo­vo Sei­liaus at­si­mi­ni­mai apie A. Jo­ny­ną. 1988 m. An­ta­no Jo­ny­no me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus

Mo­ni­kos Jo­ny­nai­tės-Ma­kū­nie­nės pri­si­mi­ni­mai. 2006 m. An­ta­no Jo­ny­no me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus

Projektą finansuoja

Nuotraukos ir Antano Jonyno memorialinio muziejaus rinkinių