Alytaus meras Cesiulis: gyventojai aukojo ir aukose rašė: „mero kostiumui“

Cesiulis ir Agne
Nerijus Cesiulis ir Agnė Čeplinskienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
2019 metų LRT apdovanojimuose populiariausiuoju tapęs Alytaus meras Nerijus Cesiulis sako, kad po gaisro Alytuje žmonės tapo draugiškesni, ir vardina gyvenimo šiame mieste privalumus. Apie politinę ateitį, žmonių palaikymą ir apdovanojimą LRT RADIJAS kalbina merą N. Cesiulį ir jo patarėją Agnę Čeplinskienę.

– Pone Cesiuli, turbūt nenustebino populiariausio žmogaus titulas? Tikėjotės jo?

Nerijus Cesiulis (N. C.): – Ne, nesitikėjau. Kai tu darai tai, ką darai ir tave išrenka populiariausiu... Nežinau, ačiū žmonėms, nes žmonės rinko, balsavo. Malonu gauti tokią nominaciją.

– Ką toliau darysite su tuo populiarumu, nes jį galima išnaudoti?

N. C.: – Ką darysiu? Grįšiu į Alytų ir vadovausiu miestui.

– Sakėte, kad į nacionalinę politiką neisite, liksite Alytaus savivaldybėje. O tokių pasiūlymų buvo?

N. C.: – Pasiūlymų nelabai ir buvo. Man gerai ten, kur esu.

– Jokia partija jums nesiūlė eiti kartu į rinkimus?

N. C.: – Kol kas dar sprendžiam...

– Jūs esate socialdemokratų partijoje. Kokią šios partijos ateitį jūs matote? Partija neseniai skilo, yra problemų su lyderiu.

N. C.: – Kai skilo partija, tik tada ir nusprendžiau prisijungti. Iki to laiko mačiau, kad partijoje buvo įdomių dalykų. Pats socialdemokratu esu tik pusantrų metų. Matydamas, kad partija išsigrynino, atėjo daug jaunų žmonių, atsinaujino, nutariau prisijungti.

Mano nuomone, Lietuvoje yra dvi partijos – tai konservatoriai ir socialdemokratai. Kokia socialdemokratų ateitis? Aš manau, kad kitais metais jie formuos rinkimus ir sudarys Vyriausybę.

– Agne, jūs pradėjot eiti mero patarėjos pareigas tada, kada kilo gaisras. Ar tikėjotės, kad pradėjusi eiti tas pareigas, tiesiai į gaisrą ir pateksit? Meras naujai pradėjęs eiti pareigas, jūs iš Vilniaus grįžote į Alytų taip pat į naujas pareigas. Dėl gaisro reikėjo spręsti, kam imtis lyderystės: ar čia centrinei valdžiai viską palikti tvarkyti, ar patiems mieste kažką daryti? Sunku buvo spręsti, koks teisingiausias kelias būtų?

Agnė Čeplinskienė (A. Č.): – Viešojoje erdvėje buvo labai daug nežinomybės. Buvo daug nesusikalbėjimų tarp pačių ministerijų, tarp atsakingų institucijų. Visuomenei buvo daug nežinomybės ir net sąmokslo teorijų, kad neva tai kažkas yra slepiama, valdžia nepasako visko. Sprendimas kalbėti taip, kaip yra, nepagražinant situacijos ir neparodant, kad esame kažkuo geresni už kitus, buvo geras. Mes tiesiog prieš nieką nevaidinom, o darėm taip, kaip tuo metu atrodė teisinga.

N. C.: – Aš gal būčiau minkštesnis labiau, tačiau Agnė dirbo kietai: viską rašė taip, kaip yra ir nieko nebijojo. Buvo siūlymų skelbti vakarykštes oro taršos išvadas, tačiau vėjas keitėsi, reikėjo naujų duomenų – būtent tos dienos. Nusprendėm nepasiduoti ir dirbti taip, kaip reikia.

Žurnalistai buvo vieni iš tų, kurie labai daug padėjo prie ugniagesių, prie kariuomenės. Jei ne žurnalistai ir teisybės viešinimas, tai gal dar iki šiol smilktume.

– Agne, jūs čia ta, kuri nemažai aštrumo uždėjo įrašams socialiniuose tinkluose. Kuomet pamatėte, kad tie įrašai tapo populiarūs, jais dalinamasi, nepasidarė baisu?

A. Č.: – Buvo daug streso ir spaudimo iš centrinės valdžios. Vienu momentu net pagalvojau, kad gal iš tikrųjų tas gaisras užgesintas? Jokios pagalbos nereikia? Buvo sakoma, kad čia viskas gerai, oras švarus. Tačiau tu jauti, kad smirda, kad vaikštoma prisidengus servetėlėmis, nes respiratorių nebuvo. Supranti, kad situacija yra bloga. Su savimi pasitari ir nusprendi, kad taip neturi būti. Ir tą norėjosi pasakyti ir kitiems.

Man ir merui susidarė įspūdis, kad tuomet Vilniui rūpėjo jų pačių daržas, kaip antai Pranckiečio klausimai, o Alytus, su didžiausia ekologine katastrofa Lietuvoje, dirbo patys sau.

– Mere, ar galima sakyti, kad „mes dzūkai, ne paspirtukai“, jau tapo šūkiu Alytaus?

N. C.: – Tuo metu tikrai tapo. Dabar nežinau. Kažkas netgi logotipą sukūrė. Tūkstančiai žmonių dalinosi juo internete, žymėjosi feisbuke. Mintis ir buvo tokia, kad tiesiog nenorėjome būti paspirtukais – jei degam ir yra nelaimė, tai negalima mūsų tiesiog numesti, nematyti ir palikti likimo valiai. Jei buvo žadama, kad pagalbos siunta atvyks rytoj, o ji neatvyksta, nei rytoj, nei kitą, nei dar kitą dieną, tuomet ir rašai, kad tam tikra įstaiga apsimelavo, neatvežė – visuomenė nori žinoti tiesą.

Mums buvo siūloma negąsdinti žmonių, tačiau oro taršos rodikliai buvo blogi, reikėjo evakuoti ligonius, naujagimius, aplinka užteršta, dvėsė miško gyvūnai, gyventojams tenka skersti naminius gyvulius.

– O jums sakė centrinė valdžia, kad taip aštriai rašyti nereikia?

A. Č.: – Buvo tam tikra trintis su centrinės valdžios įkurtais informacijos centrais. Tam tikros pozicijos turėjo būti vieningos. Pyko ant mūsų, kad skelbiame tai, kas nėra suderinta.

N. C.: – Buvo kuriamas informacinis centras, per kurį turėjo išeiti vieninga informacija. Stotelė oro taršą matuoja keturias valandas, po tų keturių valandų duomenis nusiunčiam į Vilnių. Vilnius dar tris valandas aprobuoja ir tik tada parašo, kad jau galime viešinti. Tai po septynių valandų pasakome, koks tas oras buvo tada. O koks jis dabar, jei vėjas pasisuko į miestą? Tai mes, jei matom, kad pasisuko vėjas į Alytų, tai ir pranešame, kad blogai, kad bėkit iš namų. Žmonės labiau sekė mūsų informaciją, nei oficialių šaltinių.

– Galbūt informacija per socialinius tinklus yra netgi veiksmingesnė, nei televizijos reportažas?

A. Č.: – Jeigu turi auditoriją, tada taip. O Alytaus meras ją turi. „Feisbuko“ sekėjų skaičius po gaisro išaugo nuo turėtų trijų tūkstančių iki 35 tūkst.

N. C.: – Socialiniai tinklai yra labai didelė jėga. Mūsų įrašus peržiūrėdavo apie milijoną žmonių. Žiniasklaidos priemonės irgi mieliau imdavo mūsų informaciją, nei oficialių šaltinių, kurie vėluodavo kelias dienas. Jei būdavo teigiama, kad gaisras užgesintas, o mes atvykę matome, kad, po velnių, vis dar degame, tai ir skelbdavome, kad vis dar degame ir mums reikalinga pagalba.

– Pone Cesiuli, po šito gaisro jūs susilaukėte daugiau priešų ar kaip tik daugiau žmonių jus pradėjo gerbti?

N. C.: – Kad mane pradėjo minėti dažniau, tai tą pajutau. Atsirado tūkstančiai naujų draugų. Žmonės, sutikę mane, šypsosi. Alytus patapo labai draugišku miestu.

Anksčiau kasmet net ir Kalėdų eglutė kažkam būdavo tai per aukšta, tai kažkam per žema, ar kažkokia ne tokia. O šiemet visiems viskas gražu, patinka, žodžiu, geros nuotaikos.

– Kodėl pasirinkote gyventi ir dirbti Alytuje?

N. C.: – Alytuje matau labai daug perspektyvų. Manau šis miestas parodys savo proveržį. Beje, čia dirba ir vienas jauniausių merų šalyje. Na čia gal kiek save jau giriu. Nenoriu aš niekur važiuoti. Čia man labai gerai. Galbūt kažkam tai provincija, nedidelis miestas, bet galiu drąsiai pasakyti visiems: turime viską, išskyrus operą. O visa kitą turime. Jei ko pritrūksta, tai vos valanda kelio, ir turime viską, ko reikia.

– Tai gal pastatysite Alytuje Operos ir baleto teatrą?

N. C.: – Manau mes pastatysime kitus dalykus, kurių Alytui labiau reikia, o į operą atvyksime pas jus į Vilnių.

– Kaip jūs matote Vilniaus ir regionų atskirties problemą?

N. C.: – Mes matėme užsienio emigracijos burbulą, kur išvažiavę žmonės tikėjosi stebuklingų gyvenimų ir atlyginimų. Po dešimties metų jie grįžtą susitaupę vos du atlyginimus.

Atlyginimai regionuose yra mažesni, tačiau ir būsto kainos čia yra mažesnės. Atlyginimai Alytuje mažesni 30 proc., nei kad Vilniuje, tačiau būstas čia tris kartus pigesnis. O ir kamščių nėra. Tą laiką, kurį didelių miestų gyventojai praleidžia automobilių spūstyse, mes galime praleisti su šeima ar užsiimti kitomis veiklomis. Išleisti vaiką į būrelį čia kainuoja keturis-penkis eurus, kai tuo tarpu Vilniuje – 70 eurų. Situacija su darželiais čia taip pat geresnė.

– Po gaisro jums reikėjo keisti kostiumą. Sklido žinios, kad net norinčių aukoti tam kostiumui buvo.

N. C.: – Gyventojai aukojo ir aukose rašė: „mero kostiumui“. Jų buvo net keliolika tūkstančių. Būtų nemandagu tuos pinigus pasiimti, tad juos pervedžiau ugniagesiams kaip premijas. Kadangi meras gauna atlyginimą, nors ir ne stebuklingą, tai sugeba ir pats nusipirkti kostiumą.

 

Parengė Vismantas Žuklevičius

 

 

    Komentaras

    Anas žalos miestui nepadarė. Apart iš ponų valdžioje paprašo rimčiau dirbt miesto naudai. O tai, kad patys valdžioje nesimato rimtų krizinių priemonių ir dėl respiratorių nebuvimo tuomet kaip patys turėjo prieš pasirūpint, verčia ant kitų. Kaip dėl prieš nesukontroliuoto gaisro pasekmių iš valstybės rezervo skaičiyojama n milijonų, dar už galimus žmonėm vitaminais, čia jau rimtos sumos kaip žala Alytui ir valstybei. Be to valstybės rezervas finansuoja kaip nuo stichinių ir nuo žmogaus valios priklausomų salygų vyksta bėdos, čia? Jei ikiteisminiai turimai nustatys, kad dėl ir savivaldybės neatsakingumo, čia ponam ne tik kartom nedovanos... Už viską atsiims.. Ir jau atgal dalim gryžta.

    Komentaras

    Ši kaip mero patarėja kelis mėnesius dirba nors nuoširdumo turi. O už ką kitą mero patarėją laiko, kur kompetencijos nesimato? Ką per anuos metus padarė? Nes kaip anoj kadencijoj pas valdančius buvo, kur prabilo visur chaosas. Per ką valdantys po rinkimuose mažai vietų taryboje laimėjo. Ar mero polinkis ir atkartot fiasko?

    Komentaras

    Jei eini į mero patarėjos postą, reikia susipažint su įstatymais. Kaip ir pačiam merui. Apibrėžiančiais mero kompetenciją, gaisrų gesinimo taisyklės. Nes ką reiškia nebuvo respiratorių? Jų turėjo būt atsargoj paruošta tokiems atvejams pagal krizinius planus. Kur meras tarybai turėjo teikt patvirtint nuo pirmos šios kadencijos dienos. Reikalaut iš buvusio mero perimant reikalus, kad būt perduoti. Su aiškiai vardijamom probleminėm įmonėm. Kaip ir po gaisro nesimato, kad meras viešintų info tarybai ir bendruomenei apie krizinius planus, galimas kitas problemines įmones ir iniciatyvas, kad galimas rizikas mažinti.

    Komentaras

    Alytuj mada imt postus, kuriems reikiamos ūkinės kompetencijos trūksta. Dabar jei teisėsaugos verdiktas, kad savivaldybė atsakingi, kas paneigs? Kad nukentėję savivaldybės neužvers ieškiniais? Kaip ir vyriausybė ateitį, kiek iš valstybės rezervo finansuoja, neatsisuks atsiimt iš savivaldybės? Todėl kitos savivaldybės valdyme nejuokaujs. Neleidžia sau mokintis. Kaip Alytuj išmoks, padarys... Metai baigės vertonami konkretūs darbai pagal mero kompetenciją. Konkretūs rezultai.

    Komentaras

    Kaip ima valdžios postus kur nesugeba ir gaunas. Bėdos sau ir kitiems. Alytui ir valstybei. Straipsnį pripažinsta, kad nervai pačiam ir nežino. Kaip pagsl įstatymus meras nežinot negali. Turi žinot ir būt per tarybą laiku patvirtinti kriziniai planai probleminių įmonių atžvilgiu. Ir esant reikalui veikt pagal planus. Atsakomybė esamam ir buvusiam merui. Kur perduodant reikalus turėjo atkreipt dėmesį. Kaip ir šis iš kart kontroliuot. Gal ne tik šią įmonę Alytuj. Dabar situacija neprasta. Kad teisėsauga ir kontroliuojančios institucijos pablusinėja menkesnius atvejus, kur žalų nėra.O čia padarinių likvidavimą iš valstybės rezervo finansuojant sumos n milijonais - ir jei atsakingų nėra...? Tad mero pjaras daugiau kaip užslėpta gynybine reakcija ir regis? Ne pigiai kainuoja jei iš biudžeto lėšų apmokami straipsniai ir panašiai.

    Komentaras

    Šiuolaikinėje savivaldoje niekaip negali būti. Kad niekas nieko nežino ar nepasiruošę. Nes būtent mero kompetenciją nusako LR Vietos sav. Įst. 20 str., 3., 2)- meras rūpinasi, kad laiku ir tinkamai būtų rengiami savivaldybės raidos analizės ir ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių ir kitų programų projektai, užtikrinama jų įgyvendinimo kontrolė, - Reiškia kaip ir kitur, iš pirmo tarybos posėdžio ne seminarai, atostogos ir komandiruotės, tarybai ir miestelėnams teikt realią info apie problemas ir jų sprendimus. Tai paskolų dydis ir kaip mažins, struktūros ir švietimo reformos, probleminių įmonių kriziniai planai. Kur perėmus iš buvusio mero problemas atkreipt dėmesį į problemines įmones.Juolab anoje kadencijoje būnant tarybos Antikorupcijos komisijos pirmininku turėjo išgvildent įtartinesnes situavijas per savivaldą. Tai iš pirmų dienų kaip iš pypkės per tarybą turėjo eit informuojant visuomenę apie oertvarkas ir tvirtint. Kriziniai planai kelių probleminių kaip ir šios įmonės atžvilgiu, kad jei kiltų kuo greičiau užgesint. Ir ten aiški tvarka iš pradžių sav. civilųnės saugos specialistas, vėliau administracijos direktorius jei ano per maža. Gaisro atveju pati priešgaisrinė pagal savo tvarką iš kart, esant reikalui, pajungia departamentą. Anie Vrm, tie vyriausybę. Meras rūpinasi, kad vyktų pagal krizinius planus. Laiku informuoti Vilniuj, vietoj karantinai ir aprūpinimas materialiniais ištekliais, jei gaisrininkai patys nepajėgia. Nors jų sistema turi sudaryt salygas ir patiems pagal sistemą spręst problemas. Kaip iki tol tokias situacijas gesindavo, taip ir..Toks jų darbas. Jei būt užgesintas per kelias dienas, kad ir putom, žymiai mažiau problemų gal būt buvę? Nes kuo trumpiau - tuo užterštumai mažesni.Kaip ir nuostoliai. Kur padarinių likvidavimas finansuojat iš valstybės lėšų jei n milijonų siekia, čia ne tipinis atvejas Alytuj ir Lietuvoj.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.