Aly­tu­je kir­pė­ja dir­ban­ti uk­rai­nie­tė Iri­na: „Gal čia ir lik­si­me” (3)

Alma MOSTEIKAITĖ, alma@ana.lt
Ukrainiete
Iri­na Ka­ni­viets: „Aly­tus pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių la­bai pa­na­šus į mū­sų Ach­tyr­ką. Man čia ne­pa­si­tai­kė su­tik­ti pik­tų žmo­nių. Kur ap­si­gy­ve­no­me, taip pat la­bai ge­ri žmo­nės.“ Zitos Stankevičienės nuotr.
Uk­rai­nie­tė Iri­na Ka­ni­viets su pen­kia­me­čiu sū­nu­mi Ie­go­ru į Aly­tų iš Su­mų sri­ties, Ach­tyr­kos mies­to at­vy­ko tik pra­si­dė­jus Ru­si­jos su­kel­tam ka­rui šio­je vals­ty­bė­je – ko­vo pra­džio­je. Už­si­re­gist­ra­vu­si uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tre ir Už­im­tu­mo tar­ny­bo­je pra­dė­jo ieš­ko­tis dar­bo pa­gal kir­pė­jos spe­cia­ly­bę. Ap­si­lan­kė ke­lio­se Dzū­ki­jos sos­ti­nės kir­py­ko­se ir daug kur iš­gir­do, kad to­kių spe­cia­lis­tų tu­ri­ma už­tek­ti­nai, jų ne­rei­kia. Sėk­mė Iri­nai nu­si­šyp­so­jo, pra­vė­rus pa­čia­me mies­to cen­tre, Vil­niaus gat­vė­je, vei­kian­čio­s gro­žio stu­di­jo­s „An­na“ duris. Čia ji bu­vo pri­im­ta dirb­ti kir­pė­ja ir įsi­gi­ju­si ver­slo liu­di­ji­mą dar­buo­ja­si jau dau­giau nei pus­me­tį. „Bu­vau nu­ste­bin­ta drau­giš­ku pri­ėmi­mu. Į Uk­rai­ną tik­rai ne­grį­ši­me, kol vyks ka­ras, o gal čia ir lik­si­me“, – šian­dien sa­ko Iri­na.

„Ne­no­rė­jau, kad sū­nų to­liau gąs­din­tų spro­gi­mai“

Pra­si­dė­jus Ru­si­jos su­kel­tam ka­rui Uk­rai­no­je I.Ka­ni­viets bu­vo ne­sun­ku ap­si­spręs­ti pa­lik­ti už­puo­li­kų nio­ko­ja­mą tė­vy­nę. „Ne­no­rė­jau, kad sū­nų to­liau gąs­din­tų spro­gi­mai ir jis verk­tų, aš tu­rė­čiau ra­min­ti, pa­ti bū­da­ma pil­na bai­mės“, – sa­ko Iri­na.

Tad tik ki­lus ka­rui, ko­vo pra­džio­je, ji su pen­kia­me­čiu sū­nu­mi Ie­go­ru ir drau­gais iš Su­mų sri­ties, Ach­tyr­kos mies­to su­si­ruo­šė ke­lio­nei į Lie­tu­vą, pas pa­žįs­ta­mus į Šiau­lius. Po ke­lių die­nų Irina su vai­ku per­si­kraus­tė pas ki­tus pa­žįs­ta­mus į Aly­tų.

Ke­lio­nė, pa­sak mo­ters, bu­vo ne­leng­va ir su bai­me, ar pa­vyks sau­giai pa­siek­ti tiks­lą: „Va­žia­vo­me trau­ki­niu iki Lvo­vo, po to au­to­bu­su iki Len­ki­jos. Kai čia mus su­ti­ko pa­žįs­ta­mi, ga­lin­tys nu­vež­ti į Lie­tu­vą, bai­mės be­veik ne­be­li­ko. At­si­ra­do ki­tos min­tys, kaip rei­kės įsi­kur­ti sve­ti­mo­je ša­ly­je.“

Iri­nos tė­vai, te­tos ir dė­dės iki šiol net ne­gal­vo­ja iš­va­žiuo­ti iš ka­ro nio­ko­ja­mos Uk­rai­nos. Kaip tvir­ti­no mo­te­ris, jie ten tu­ri sa­vo ūkius, ne­no­ri pa­lik­ti, iš šir­dies ti­ki, kad ka­ras tu­ri baig­tis uk­rai­nie­čių nau­dai.

 

Uk­rai­no­je kir­pė­ja dir­bo vie­nuo­li­ka me­tų

Į Aly­tų at­vy­ku­si jau­na uk­rai­nie­tė tuoj pat už­si­re­gist­ra­vo šios vals­ty­bės pi­lie­čiams skir­ta­me re­gist­ra­ci­jos cen­tre ir Už­im­tu­mo tar­ny­bo­je, ap­si­gy­ve­no Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­ne nuo­mo­ja­me bu­te. Iri­na, net ne­lauk­da­ma dar­bo pa­siū­ly­mų iš Už­im­tu­mo tar­ny­bos, pa­ti ėmė­si ieš­ko­ti dar­bo.

Ka­dan­gi pa­gal spe­cia­ly­bę yra kir­pė­ja, ja vie­nuo­li­ka me­tų dir­bo Uk­rai­no­je, pir­miau­sia pradėjo lan­ky­tis Aly­taus kir­pyk­lo­se ir tei­rau­tis dar­bo.

„Gal pen­kio­se ap­si­lan­kiau. Pa­sa­ky­siu, kad vie­nur su­tik­da­vo nor­ma­liai ir man­da­giai pa­aiš­kin­da­vo, jog da­bar dar­buo­to­jų ne­rei­kia, ki­tur ka­te­go­riš­kiau pa­sa­ky­da­vo, kad nė­ra vie­tų. Vie­ną­kart man pa­ts Už­im­tu­mo tar­ny­bos Alytaus skyrius re­ko­men­da­vo už­suk­ti į jo kai­my­nys­tė­je esan­čią gro­žio stu­di­ją „An­na“ ir pa­si­kal­bė­ti, gal jai reik­tų kir­pė­jos. Kai tik at­ėjau į šią stu­di­ją bu­vau ma­lo­niai su­tik­ta sa­vi­nin­kės Dai­nos ir pri­im­ta į dar­bą“, – min­ti­mis da­li­jo­si Iri­na.

„An­nos“ sa­vi­nin­kė Dai­na Sta­nio­nė, pri­si­min­da­ma šios mo­ters ap­si­lan­ky­mą gro­žio stu­di­jo­je, tvir­ti­no, kad kir­pė­jų tuo­met nei­eš­ko­ta, jų kaip ir ne­rei­kė­jo, bet no­rė­jo­si pa­dė­ti uk­rai­nie­tei su­si­ras­ti dar­bą, tuo la­biau mo­te­riai, į Aly­tų at­vy­ku­siai su ma­žu vai­ku.

Tad ba­lan­dį Iri­na šio­je gro­žio stu­di­jo­je kir­pė­ja pra­dė­jo dirb­ti pa­gal ver­slo liu­di­ji­mą.

 

Tu­ri ir klien­tų uk­rai­nie­čių

Kaip tei­gė de­šimt­me­tį vei­kian­čios ir da­bar 13 dar­buo­to­jų tu­rin­čios gro­žio stu­di­jos „An­na“ sa­vi­nin­kė, I.Ka­ni­viets iš kar­to pri­ta­po prie ko­lek­ty­vo: „Mums la­bai pra­ver­tė jos, kaip kir­pė­jos, pa­tir­tis Uk­rai­no­je. Kai ko ėmė­me iš jos mo­ky­tis, ir anks­čiau mū­sų kir­pė­jai, vi­sa­žis­tai, ma­ni­kiū­ri­nin­kai yra lan­kę uk­rai­nie­čių or­ga­ni­zuo­ja­mus kur­sus. Iš pra­džių mū­sų kir­pė­jos Iri­nai re­ko­men­da­vo sa­vo klien­tus, da­bar ji jau ir pa­ti tu­ri sa­vo klien­tū­rą. Jau tu­ri ir klien­tų uk­rai­nie­čių. Tik­rai pa­ten­kin­ti jos dar­bu, ge­rai da­ro šu­kuo­se­nas, pa­vyz­džiui, nuo­ta­koms ar ki­tas pro­gi­nes, taip pat ge­rai tvar­ko an­ta­kius. Dėl jos dar­bo ne­tu­ri­me nu­si­skun­di­mų, at­virkš­čiai, ne­re­tai su­lau­kia­me pa­gy­ri­mų.“

Pa­ti Iri­na džiau­gia­si ge­ru ko­lek­ty­vu, ku­ris ją pri­ėmė drau­giš­kai, iš pra­džių net pa­do­va­no­jo rei­ka­lin­gų dar­bui įran­kių, nes iš tė­vy­nės pa­vy­ko ne­daug at­si­vež­ti. Ir jos sū­nus jau ge­rai pa­žįs­ta „An­nos“ ko­lek­ty­vą, nes ne­re­tai at­ei­na į sve­čius.

 

„Ne­pa­si­tai­kė su­tik­ti pik­tų žmo­nių“

„Aly­tus pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių la­bai pa­na­šus į mū­sų Ach­tyr­ką. Man čia ne­pa­si­tai­kė su­tik­ti pik­tų žmo­nių. Kur ap­si­gy­ve­no­me, taip pat la­bai ge­ri žmo­nės. Jie gy­ve­na kai­me, mums at­ve­ža dar­žo­vių, obuo­lių, ben­drau­ja­me kaip gi­mi­nės. Sū­nui Aly­taus dar­že­ly­je pa­tin­ka la­biau nei Uk­rai­no­je. Jis jau mo­ka at­sa­ky­ti lie­tu­viš­kai ge­riau nei aš“, – pa­sa­ko­jo Iri­na.

Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad jai gai­la tė­vų, li­ku­sių Uk­rai­no­je, su ku­riais ne­si­ma­to ir dėl ku­rių li­ki­mo šio­je ša­ly­je iš­gy­ve­na. Tie­sa, rug­sė­jį Iri­ną Aly­tu­je bu­vo trum­pam ap­lan­kiu­si ma­ma, bet ne­tru­kus iš­vy­ko, gal­vo­da­ma apie sa­vo šei­mą ka­ro siau­bia­mo­je tė­vy­nė­je.

„Mes į Uk­rai­ną tik­rai ne­grį­ši­me, kol vyks ka­ras, o gal čia ir lik­si­me“, – pa­brė­žė mo­te­ris.

 

Aly­tu­je – vie­na iš il­giau­siai pa­gal ver­slo liu­di­ji­mą dir­ban­čių uk­rai­nie­čių

Už­im­tu­mo tar­ny­bos prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos Aly­taus sky­riaus ir Aly­taus jau­ni­mo už­im­tu­mo sky­riaus tu­ri­mais duo­me­ni­mis, nuo ka­ro Uk­rai­no­je pra­džios iki šiol Dzū­ki­jos sos­ti­nės sa­vi­val­dy­bė­je re­gist­ruo­ta be­veik 350, šiuo me­tu – per 80 be­dar­bių uk­rai­nie­čių. Nuo ka­ro pra­džios iki šiol jų Aly­tu­je per Už­im­tu­mo tar­ny­bą įdar­bin­ta be­veik 170.

Pas­ta­ruo­ju me­tu su ver­slo liu­di­ji­mais mies­te dir­ba ar dir­bo 6 uk­rai­nie­čiai, ku­rių dau­gu­ma šiuos liu­di­ji­mus įsi­gy­ja gro­žio pa­slau­goms teik­ti.

I.Ka­ni­viets yra vie­na iš il­giau­siai Aly­tu­je pa­gal ver­slo liu­di­ji­mą dir­ban­čių uk­rai­nie­čių.

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba dar ba­lan­dį pri­ėmė spren­di­mą, ku­ria­me nu­ma­ty­ta, jog ver­slo liu­di­ji­mus šios su Ru­si­ja ka­riau­jan­čios vals­ty­bės as­me­nys ga­li įsi­gy­ti ne­mok­amai. Pa­gal ati­tin­ka­mą mies­to ta­ry­bos spren­di­mą ir at­ei­nan­tiems me­tams uk­rai­nie­čiams dėl ver­slo liu­di­ji­mų įsi­gi­ji­mo pa­lik­ta to­kia pat tei­sė.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai