Aly­tu­je du­ris at­vė­rė pir­mas gro­žio sa­lo­nas, skir­tas tik vy­rams

– Esa­te barz­dų for­ma­vi­mo, vai­kiš­kų kir­pi­mų su įvai­rių raš­tų sku­ti­nė­ji­mais meist­rė. Ar ši pa­slau­ga Aly­tu­je vis dar ni­ši­nė?

– Taip, to­kių meist­rų šian­dien mū­sų mies­te la­bai ne­daug. Kiek ži­nau, ir klien­tai pa­pa­sa­ko­ja, to, ką aš da­rau, ne­da­ro dau­giau nie­kas. For­muo­ju barz­das skus­tu­vu su įvai­riau­sio­mis pro­gra­mo­mis, karš­tais rank­šluosčiais ir tas tik­rai nė­ra ri­ba – ne­tru­kus ža­da­me pra­dė­ti nau­do­ti ozo­no ga­rus. Sku­ti­mui rei­ka­lin­ga drėg­mė, jei ne­no­ri­te pa­žeis­ti odos, o tam nau­do­ja­me ga­nė­ti­nai se­no­vi­nius me­to­dus. No­ri­si, kad aly­tiš­kiai vy­rai sa­va­me mies­te ras­tų pa­slau­gų įvai­ro­vę, ko­kia siū­lo­ma did­mies­čiuo­se. Bū­tent to­dėl gi­mė idė­ja ati­da­ry­ti sa­lo­ną, ku­rį va­di­na­me tie­siog – vy­rų kam­pe­liu. O tik­ra­sis pa­va­di­ni­mas yra pa­gal ma­no var­dą – „Ri­tu­kė the Bar­ber“.

– Ar šiuo­lai­kiš­kų sku­ti­mo­si prie­mo­nių pa­siū­la ne­atims iš barz­da­skučių dar­bo? Juk, re­gis, daug pa­pras­čiau nu­si­skus­ti na­muo­se, nei gaiš­ti lai­ką kir­pyk­lo­je, ar­gi ne?

– Tik­rai ne. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus la­bai sku­ba, tu­ri­me vis ma­žiau lai­ko sau, ta­po ma­din­ga kū­no prie­žiū­ros pro­ce­dū­ras pa­ti­kė­ti meist­rui. Dau­ge­ly­je už­sie­nio ša­lių įpras­ta, kad vy­rai lan­ko­si kir­pyk­lo­je kar­tą per sa­vai­tę – ne tik ap­si­ker­pa, bet ir sku­ta­si. Tai ga­li bū­ti tiek barz­dos for­ma­vi­mas, tiek ir pil­nas sku­ti­mas. To­kių klien­tų tu­riu ir aš.

– Ar sa­vo dar­be Jūs daž­nai nau­do­ja­te „se­no­vi­nius“ skus­tu­vus, o ne elek­tri­nes sku­ti­mo­si ma­ši­nė­les?

– Pri­klau­so­mai nuo klien­to no­ro ir odos jaut­ru­mo. Ma­ši­nė­lių tu­riu vi­są ar­mi­ją, o dau­gu­ma klien­tų – nuo­la­ti­niai, tai­gi pri­si­tai­kau prie jų po­rei­kių. Sa­lo­nas vei­kia dar tik an­tra sa­vai­tė, bet aš at­ėjau su sa­vo klien­tū­ra. Prieš tai dir­bau ne­di­de­lė­je kir­pyk­lo­je Ži­bu­rio gat­vė­je. Di­des­nio gro­žio sa­lo­no ne­ga­lė­jau rink­tis, nes gro­žio pro­ce­dū­rų at­ei­nan­tiems vy­rams rei­kia pri­va­tu­mo, jie ne­no­ri bū­ti mo­te­rų ap­sup­ty­je. Bū­tent to­dėl ir at­si­ra­do ši­tas sa­lo­nas, įgy­ven­di­nau idė­ją „mer­gai­tės į kai­rę, ber­niu­kai į de­ši­nę“ (juo­kia­si). Ma­no pa­slau­gos orien­tuo­tos į vy­rus, aš ne­ker­pu ir ne­da­žau mo­te­rų.

– O vy­rai plau­kus da­žo?

– Ne, jie plau­kus to­nuo­ja. Skir­tu­mas toks, kad to­na­vi­mas pa­laips­niui nu­si­plau­na ir ne­si­ma­to ryš­kios li­ni­jos, kai plau­kai atau­ga.

– Su ko­kiais klien­tais leng­viau dirb­ti – vy­rais ar mo­te­ri­mis?

– Sa­ko­ma, kad su vy­rais dirb­ti leng­viau, bet aš bū­čiau lin­ku­si pa­prieš­ta­rau­ti. Bet man įdo­miau, kas sun­kiau, tai ker­pu ir sku­tu vy­rus.

– Ko­kią įspū­din­giau­sią barz­dą te­ko tvar­ky­ti?

– Tur­būt ma­nęs jau nie­kas ne­nu­ste­bin­tų (juo­kia­si), ko­kių tik barz­dų ne­su ma­čiu­si! Ir au­gi­no­me kar­tu su klien­tais barz­das, ir dai­li­no­me la­bai il­gas. Tu­riu klien­tų bai­ke­rių, bet ypa­tin­gai il­gų barz­dų, to­kių iki juos­mens, pa­si­tai­ko itin re­tai. Jų tu­rė­to­jų Lie­tu­vo­je – vie­ne­tai. O kas juo­kin­giau­sia – kuo barz­da il­ges­nė, tuo ją leng­viau pri­žiū­rė­ti. Su trum­pes­nė­mis dau­giau rei­ka­lų, ku­ria­me ir še­šė­lius vi­so­kius, žmo­gus iš ša­lies gal net ter­mi­nų ne­su­pras­tų.

– Ar barz­dos prie­žiū­ra yra bran­gus ma­lo­nu­mas?

– Tie­są pa­sa­kius, ne, pas ma­ne ši pa­slau­ga kai­nuo­ja tiek pat, kiek vy­riš­kas kir­pi­mas. Ne­su bran­gi­nin­kė, ne vie­nam klien­tui sa­kau, kad tiek, kiek šiuo me­tu pra­šau, man už­ten­ka, o kai ne­už­teks – kai­ną pa­kel­siu.

– O ko­dėl pra­dė­jo­te dirb­ti su vy­rais?

– Taip jau iš­ėjo, kad vai­kys­tė­je ma­no drau­gai bu­vo ber­niu­kai, man su vy­rais leng­viau ben­drau­ti, ma­žiau dra­mų, me­lod­ra­mų ir in­tri­gų. Mo­kiau­si pla­taus pro­fi­lio kir­pė­jos spe­cia­ly­bės, bet ma­no pir­muo­ju klien­tu ta­po vy­ras, kaip sa­ko­ma liau­diš­kai – „kab­lys“! Vė­liau pra­dė­jau do­mė­tis, ko­kias gro­žio pa­slau­gas dar bū­tų ga­li­ma pa­siū­ly­ti vy­rams. Juo­lab jie ma­nęs klaus­da­vo, ar Aly­tu­je kur nors at­lie­ka­mos, pa­vyz­džiui, vy­riš­kos de­pi­lia­ci­jos? Taip ir ki­lo min­tis ati­da­ry­ti sa­vo sa­lo­ną ir pra­dė­ti dirb­ti sa­vo var­dui. Iš­si­kraus­čiau į cen­trą, bet pa­juo­kau­ju, kad klien­tai pas­kui ma­ne ir į pra­mo­nės ra­jo­ną at­ei­tų. Ben­drau­ja­me su jais kaip drau­gai, o ne meist­ras ir klien­tas, ska­ti­nu kreip­tis „tu“, nes taip leng­viau ras­ti ben­drą kal­bą.

– O vai­kus sun­ku kirp­ti?

– Tu­ri­me spe­cia­lią kė­du­tę au­to­mo­bi­lį, nes esu ga­na aukš­ta ir bet ku­ri kir­pyk­los kė­dė man per ma­ža. Ieš­ko­jau kė­du­tės pa­tiems ma­žiau­siems – au­to­mo­bi­liu­kas gro­ja, va­žiuo­ja ir žyb­si, ma­žie­siems la­bai pa­tin­ka, man ir­gi pa­to­gu kirp­ti. Vai­kams tai sa­vo­tiš­kas dė­me­sio nu­krei­pi­mas, nes nau­jo­kai kar­tais bi­jo „di­de­lės te­tos su žir­klė­mis“. Aiš­ku, bū­na vai­kų, ku­rie tu­rė­jo blo­gos pa­tir­ties, tai ją ten­ka iš­sklai­dy­ti. Ker­pu la­bai įvai­rius vai­kus, taip pat ir tu­rin­čius ne­ga­lią, ir mes pui­kiai su­si­šne­ka­me. Pa­gal­vo­ju, kad gal­būt ma­no toks ar­ti­mas ry­šys su ma­ža­isiais klien­tais, nes pa­ti… dar ne­spė­jau už­aug­ti? Au­gi­nu du sa­vo vai­ku­čius, še­še­rių ir sep­ty­ne­rių me­tų.

– Esa­te aly­tiš­kė?

– Taip, Aly­tu­je gi­mu­si, au­gu­si ir nie­kur iš čia ne­si­ruo­šiu bėg­ti. Man čia pa­tin­ka, tu­riu mėgs­ta­mą dar­bą, ku­ris yra ir ma­no ho­bis. No­riu to­bu­lė­ti, se­mi­na­rai – ma­no nuo­la­ti­nis drau­gas. Esu tu­rė­ju­si pa­siū­ly­mų iš­va­žiuo­ti į Vil­nių, Kau­ną, dirb­ti di­de­liuo­se gro­žio sa­lo­nuo­se. At­si­sa­kiau, nes esu aly­tiš­kė iki kau­lų sme­ge­nų, ko­dėl tu­rė­čiau bėg­ti iš sa­vo mies­to, jei ir čia tu­riu vi­sas ga­li­my­bes? Klien­tų man ne­trūks­ta, aly­tiš­kiai no­ri au­gin­ti barz­das, nes iš tik­rų­jų tai yra gė­ris – ap­sau­gos prie­mo­nė va­sa­rą nuo sau­lės ir žie­mą nuo šal­čio. Be­je, sku­ta­si pas mus vy­rai nuo so­vie­ti­nių lai­kų, kai vi­si tu­rė­jo vie­no­dai at­ro­dy­ti, o bars­das­ku­čio ama­tas yra la­bai se­nas. Vi­du­ram­žiais Lie­tu­vo­je gy­va­vo barz­da­skučių – chi­rur­gų ce­chas, ta­da jais ga­lė­jo bū­ti tik vy­rai. Barz­da­skučiai taip pat rau­da­vo dan­tis, nu­leis­da­vo krau­ją. Juo­kin­gas fak­tas tas, kad esu barz­da­skutė, bet... bi­jau krau­jo.

– Pa­si­tai­ko klien­tams įpjau­ti?

– Pa­si­tai­ko, bet yra spe­cia­lus ge­lis, ku­riuo su­stab­do­mas krau­ja­vi­mas. Įpjo­vu­si esu tik vie­ną kar­tą, iš ne­ži­no­ji­mo, ne­pa­tem­piau odos lai­ku. Dvi sa­vai­tes po to sap­na­vau! O mik­ro­ni­nių įpjo­vi­mų pa­si­tai­ko, ypač jei sil­pnes­nė plau­ko šak­nis, tai sku­tant jis tie­siog iš­si­rau­na, ir štai jau krau­jo la­še­lis. Be­je, esu tu­rė­ju­si tris klien­tus, ku­rių ne­bu­vo ga­li­ma skus­ti nei ma­ši­nė­le, nei skus­tu­vu dėl la­bai jaut­rios odos. Grei­čiau­si tai aler­gi­ja me­ta­lui ar­ba sku­ti­mo­si prie­mo­nėms.

– Jū­sų sa­lo­ne taip pat dir­ba iš Uk­rai­nos at­va­žia­vu­si na­gų meist­rė Ali­na. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip su­si­ė­jo jud­vie­jų ke­liai?

– Ali­na yra ka­ro pa­bė­gė­lė, ji su ma­ma, mo­čiu­te ir se­se­ri­mi at­va­žia­vo iš Char­ki­vo, šiuo me­tu ap­si­sto­jo ne­to­li Alo­vės. Ra­dau jos skel­bi­mą in­ter­ne­te, nes pa­ti pas­ta­ruo­ju me­tu ga­nė­ti­nai ak­ty­viai pa­de­du uk­rai­nie­čiams, tai­gi pa­kvie­čiau į dar­bo po­kal­bį. Ali­na ne­bu­vo pir­mo­ji uk­rai­nie­tė, at­ėju­si ieš­ko­ti dar­bo, bet ji ma­ne su­ža­vė­jo sa­vo no­ru, nuo pir­mos se­kun­dės su di­de­liu už­si­de­gi­mu do­mė­jo­si, kaip ji ga­li pa­dė­ti ir pri­si­dė­ti. Ali­na – na­gų meist­rė, bū­tų la­bai ge­rai, jei aly­tiš­kiai, ku­riems rei­kia ši­tos gro­žio pa­slau­gos, tap­tų jos klien­tais ir taip pa­lai­ky­tų mer­gi­ną ne­leng­vo­je si­tu­a­ci­jo­je. Juo­lab kad ji yra pui­ki meist­rė, ser­ti­fi­kuo­ta, tu­rin­ti dar­bo pa­tir­ties.

– Ko­kie Jū­sų at­ei­ties pla­nai?

– Pla­nų daug. Vi­sa­da klau­siu pa­čių klien­tų, ko­kių gro­žio pa­slau­gų jie dar pa­si­gen­da Aly­tu­je, ir bū­tent jų nuo­mo­nė man su­tei­kia ge­riau­sių idė­jų.