Aly­tu­je du­ris at­vė­rė pir­mas gro­žio sa­lo­nas, skir­tas tik vy­rams (3)

Saulė Pinkevičienė
Aly­tiš­kė bar­be­rė Ri­tu­kė Ja­ku­baus­kie­nė ir uk­rai­nie­tė Ali­na Kloch­ko. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­tiš­kė bar­be­rė Ri­tu­kė Ja­ku­baus­kie­nė ir uk­rai­nie­tė Ali­na Kloch­ko. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­tiš­kė Ri­tu­kė Ja­ku­baus­kie­nė – vie­na iš ne­dau­ge­lio bar­be­rių (barz­da­skučių) mo­te­rų Lie­tu­vo­je. Tuoj bus dvi sa­vai­tės, kai ji įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nę, į ku­rią kan­triai ėjo ne vie­nus me­tus, ir ati­da­rė S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je sa­lo­ną „Ri­tu­kė the Bar­ber“. Ja­me tei­kia­mos gro­žio pa­slau­gos vy­rams. „Ma­no idė­ja bu­vo „mer­gai­tės į kai­rę, ber­niu­kai – į de­ši­nę“, tu­ri­me įvai­rių pa­slau­gų, ma­ni­kiū­rą, pe­di­kiū­rą, de­pi­lia­ci­jas, vi­sos jos orien­tuo­tos į vy­rus. Ži­no­ma, tin­ka ir mo­te­rims, bet bū­tent ma­no, barz­da­skutės, dar­bo pa­tal­pa su­ba­lan­suo­ta ir skir­ta tik­tai vy­rams ir ber­niu­kams“, – pa­sa­ko­ja Ri­tu­kė, mie­lai su­ti­ku­si su „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jais pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­kan­ka­mai re­to ama­to pa­slap­ti­mis.

– Esa­te barz­dų for­ma­vi­mo, vai­kiš­kų kir­pi­mų su įvai­rių raš­tų sku­ti­nė­ji­mais meist­rė. Ar ši pa­slau­ga Aly­tu­je vis dar ni­ši­nė?

– Taip, to­kių meist­rų šian­dien mū­sų mies­te la­bai ne­daug. Kiek ži­nau, ir klien­tai pa­pa­sa­ko­ja, to, ką aš da­rau, ne­da­ro dau­giau nie­kas. For­muo­ju barz­das skus­tu­vu su įvai­riau­sio­mis pro­gra­mo­mis, karš­tais rank­šluosčiais ir tas tik­rai nė­ra ri­ba – ne­tru­kus ža­da­me pra­dė­ti nau­do­ti ozo­no ga­rus. Sku­ti­mui rei­ka­lin­ga drėg­mė, jei ne­no­ri­te pa­žeis­ti odos, o tam nau­do­ja­me ga­nė­ti­nai se­no­vi­nius me­to­dus. No­ri­si, kad aly­tiš­kiai vy­rai sa­va­me mies­te ras­tų pa­slau­gų įvai­ro­vę, ko­kia siū­lo­ma did­mies­čiuo­se. Bū­tent to­dėl gi­mė idė­ja ati­da­ry­ti sa­lo­ną, ku­rį va­di­na­me tie­siog – vy­rų kam­pe­liu. O tik­ra­sis pa­va­di­ni­mas yra pa­gal ma­no var­dą – „Ri­tu­kė the Bar­ber“.

– Ar šiuo­lai­kiš­kų sku­ti­mo­si prie­mo­nių pa­siū­la ne­atims iš barz­da­skučių dar­bo? Juk, re­gis, daug pa­pras­čiau nu­si­skus­ti na­muo­se, nei gaiš­ti lai­ką kir­pyk­lo­je, ar­gi ne?

– Tik­rai ne. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus la­bai sku­ba, tu­ri­me vis ma­žiau lai­ko sau, ta­po ma­din­ga kū­no prie­žiū­ros pro­ce­dū­ras pa­ti­kė­ti meist­rui. Dau­ge­ly­je už­sie­nio ša­lių įpras­ta, kad vy­rai lan­ko­si kir­pyk­lo­je kar­tą per sa­vai­tę – ne tik ap­si­ker­pa, bet ir sku­ta­si. Tai ga­li bū­ti tiek barz­dos for­ma­vi­mas, tiek ir pil­nas sku­ti­mas. To­kių klien­tų tu­riu ir aš.

– Ar sa­vo dar­be Jūs daž­nai nau­do­ja­te „se­no­vi­nius“ skus­tu­vus, o ne elek­tri­nes sku­ti­mo­si ma­ši­nė­les?

– Pri­klau­so­mai nuo klien­to no­ro ir odos jaut­ru­mo. Ma­ši­nė­lių tu­riu vi­są ar­mi­ją, o dau­gu­ma klien­tų – nuo­la­ti­niai, tai­gi pri­si­tai­kau prie jų po­rei­kių. Sa­lo­nas vei­kia dar tik an­tra sa­vai­tė, bet aš at­ėjau su sa­vo klien­tū­ra. Prieš tai dir­bau ne­di­de­lė­je kir­pyk­lo­je Ži­bu­rio gat­vė­je. Di­des­nio gro­žio sa­lo­no ne­ga­lė­jau rink­tis, nes gro­žio pro­ce­dū­rų at­ei­nan­tiems vy­rams rei­kia pri­va­tu­mo, jie ne­no­ri bū­ti mo­te­rų ap­sup­ty­je. Bū­tent to­dėl ir at­si­ra­do ši­tas sa­lo­nas, įgy­ven­di­nau idė­ją „mer­gai­tės į kai­rę, ber­niu­kai į de­ši­nę“ (juo­kia­si). Ma­no pa­slau­gos orien­tuo­tos į vy­rus, aš ne­ker­pu ir ne­da­žau mo­te­rų.

– O vy­rai plau­kus da­žo?

– Ne, jie plau­kus to­nuo­ja. Skir­tu­mas toks, kad to­na­vi­mas pa­laips­niui nu­si­plau­na ir ne­si­ma­to ryš­kios li­ni­jos, kai plau­kai atau­ga.

– Su ko­kiais klien­tais leng­viau dirb­ti – vy­rais ar mo­te­ri­mis?

– Sa­ko­ma, kad su vy­rais dirb­ti leng­viau, bet aš bū­čiau lin­ku­si pa­prieš­ta­rau­ti. Bet man įdo­miau, kas sun­kiau, tai ker­pu ir sku­tu vy­rus.

– Ko­kią įspū­din­giau­sią barz­dą te­ko tvar­ky­ti?

– Tur­būt ma­nęs jau nie­kas ne­nu­ste­bin­tų (juo­kia­si), ko­kių tik barz­dų ne­su ma­čiu­si! Ir au­gi­no­me kar­tu su klien­tais barz­das, ir dai­li­no­me la­bai il­gas. Tu­riu klien­tų bai­ke­rių, bet ypa­tin­gai il­gų barz­dų, to­kių iki juos­mens, pa­si­tai­ko itin re­tai. Jų tu­rė­to­jų Lie­tu­vo­je – vie­ne­tai. O kas juo­kin­giau­sia – kuo barz­da il­ges­nė, tuo ją leng­viau pri­žiū­rė­ti. Su trum­pes­nė­mis dau­giau rei­ka­lų, ku­ria­me ir še­šė­lius vi­so­kius, žmo­gus iš ša­lies gal net ter­mi­nų ne­su­pras­tų.

– Ar barz­dos prie­žiū­ra yra bran­gus ma­lo­nu­mas?

– Tie­są pa­sa­kius, ne, pas ma­ne ši pa­slau­ga kai­nuo­ja tiek pat, kiek vy­riš­kas kir­pi­mas. Ne­su bran­gi­nin­kė, ne vie­nam klien­tui sa­kau, kad tiek, kiek šiuo me­tu pra­šau, man už­ten­ka, o kai ne­už­teks – kai­ną pa­kel­siu.

– O ko­dėl pra­dė­jo­te dirb­ti su vy­rais?

– Taip jau iš­ėjo, kad vai­kys­tė­je ma­no drau­gai bu­vo ber­niu­kai, man su vy­rais leng­viau ben­drau­ti, ma­žiau dra­mų, me­lod­ra­mų ir in­tri­gų. Mo­kiau­si pla­taus pro­fi­lio kir­pė­jos spe­cia­ly­bės, bet ma­no pir­muo­ju klien­tu ta­po vy­ras, kaip sa­ko­ma liau­diš­kai – „kab­lys“! Vė­liau pra­dė­jau do­mė­tis, ko­kias gro­žio pa­slau­gas dar bū­tų ga­li­ma pa­siū­ly­ti vy­rams. Juo­lab jie ma­nęs klaus­da­vo, ar Aly­tu­je kur nors at­lie­ka­mos, pa­vyz­džiui, vy­riš­kos de­pi­lia­ci­jos? Taip ir ki­lo min­tis ati­da­ry­ti sa­vo sa­lo­ną ir pra­dė­ti dirb­ti sa­vo var­dui. Iš­si­kraus­čiau į cen­trą, bet pa­juo­kau­ju, kad klien­tai pas­kui ma­ne ir į pra­mo­nės ra­jo­ną at­ei­tų. Ben­drau­ja­me su jais kaip drau­gai, o ne meist­ras ir klien­tas, ska­ti­nu kreip­tis „tu“, nes taip leng­viau ras­ti ben­drą kal­bą.

– O vai­kus sun­ku kirp­ti?

– Tu­ri­me spe­cia­lią kė­du­tę au­to­mo­bi­lį, nes esu ga­na aukš­ta ir bet ku­ri kir­pyk­los kė­dė man per ma­ža. Ieš­ko­jau kė­du­tės pa­tiems ma­žiau­siems – au­to­mo­bi­liu­kas gro­ja, va­žiuo­ja ir žyb­si, ma­žie­siems la­bai pa­tin­ka, man ir­gi pa­to­gu kirp­ti. Vai­kams tai sa­vo­tiš­kas dė­me­sio nu­krei­pi­mas, nes nau­jo­kai kar­tais bi­jo „di­de­lės te­tos su žir­klė­mis“. Aiš­ku, bū­na vai­kų, ku­rie tu­rė­jo blo­gos pa­tir­ties, tai ją ten­ka iš­sklai­dy­ti. Ker­pu la­bai įvai­rius vai­kus, taip pat ir tu­rin­čius ne­ga­lią, ir mes pui­kiai su­si­šne­ka­me. Pa­gal­vo­ju, kad gal­būt ma­no toks ar­ti­mas ry­šys su ma­ža­isiais klien­tais, nes pa­ti… dar ne­spė­jau už­aug­ti? Au­gi­nu du sa­vo vai­ku­čius, še­še­rių ir sep­ty­ne­rių me­tų.

– Esa­te aly­tiš­kė?

– Taip, Aly­tu­je gi­mu­si, au­gu­si ir nie­kur iš čia ne­si­ruo­šiu bėg­ti. Man čia pa­tin­ka, tu­riu mėgs­ta­mą dar­bą, ku­ris yra ir ma­no ho­bis. No­riu to­bu­lė­ti, se­mi­na­rai – ma­no nuo­la­ti­nis drau­gas. Esu tu­rė­ju­si pa­siū­ly­mų iš­va­žiuo­ti į Vil­nių, Kau­ną, dirb­ti di­de­liuo­se gro­žio sa­lo­nuo­se. At­si­sa­kiau, nes esu aly­tiš­kė iki kau­lų sme­ge­nų, ko­dėl tu­rė­čiau bėg­ti iš sa­vo mies­to, jei ir čia tu­riu vi­sas ga­li­my­bes? Klien­tų man ne­trūks­ta, aly­tiš­kiai no­ri au­gin­ti barz­das, nes iš tik­rų­jų tai yra gė­ris – ap­sau­gos prie­mo­nė va­sa­rą nuo sau­lės ir žie­mą nuo šal­čio. Be­je, sku­ta­si pas mus vy­rai nuo so­vie­ti­nių lai­kų, kai vi­si tu­rė­jo vie­no­dai at­ro­dy­ti, o bars­das­ku­čio ama­tas yra la­bai se­nas. Vi­du­ram­žiais Lie­tu­vo­je gy­va­vo barz­da­skučių – chi­rur­gų ce­chas, ta­da jais ga­lė­jo bū­ti tik vy­rai. Barz­da­skučiai taip pat rau­da­vo dan­tis, nu­leis­da­vo krau­ją. Juo­kin­gas fak­tas tas, kad esu barz­da­skutė, bet... bi­jau krau­jo.

– Pa­si­tai­ko klien­tams įpjau­ti?

– Pa­si­tai­ko, bet yra spe­cia­lus ge­lis, ku­riuo su­stab­do­mas krau­ja­vi­mas. Įpjo­vu­si esu tik vie­ną kar­tą, iš ne­ži­no­ji­mo, ne­pa­tem­piau odos lai­ku. Dvi sa­vai­tes po to sap­na­vau! O mik­ro­ni­nių įpjo­vi­mų pa­si­tai­ko, ypač jei sil­pnes­nė plau­ko šak­nis, tai sku­tant jis tie­siog iš­si­rau­na, ir štai jau krau­jo la­še­lis. Be­je, esu tu­rė­ju­si tris klien­tus, ku­rių ne­bu­vo ga­li­ma skus­ti nei ma­ši­nė­le, nei skus­tu­vu dėl la­bai jaut­rios odos. Grei­čiau­si tai aler­gi­ja me­ta­lui ar­ba sku­ti­mo­si prie­mo­nėms.

– Jū­sų sa­lo­ne taip pat dir­ba iš Uk­rai­nos at­va­žia­vu­si na­gų meist­rė Ali­na. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip su­si­ė­jo jud­vie­jų ke­liai?

– Ali­na yra ka­ro pa­bė­gė­lė, ji su ma­ma, mo­čiu­te ir se­se­ri­mi at­va­žia­vo iš Char­ki­vo, šiuo me­tu ap­si­sto­jo ne­to­li Alo­vės. Ra­dau jos skel­bi­mą in­ter­ne­te, nes pa­ti pas­ta­ruo­ju me­tu ga­nė­ti­nai ak­ty­viai pa­de­du uk­rai­nie­čiams, tai­gi pa­kvie­čiau į dar­bo po­kal­bį. Ali­na ne­bu­vo pir­mo­ji uk­rai­nie­tė, at­ėju­si ieš­ko­ti dar­bo, bet ji ma­ne su­ža­vė­jo sa­vo no­ru, nuo pir­mos se­kun­dės su di­de­liu už­si­de­gi­mu do­mė­jo­si, kaip ji ga­li pa­dė­ti ir pri­si­dė­ti. Ali­na – na­gų meist­rė, bū­tų la­bai ge­rai, jei aly­tiš­kiai, ku­riems rei­kia ši­tos gro­žio pa­slau­gos, tap­tų jos klien­tais ir taip pa­lai­ky­tų mer­gi­ną ne­leng­vo­je si­tu­a­ci­jo­je. Juo­lab kad ji yra pui­ki meist­rė, ser­ti­fi­kuo­ta, tu­rin­ti dar­bo pa­tir­ties.

– Ko­kie Jū­sų at­ei­ties pla­nai?

– Pla­nų daug. Vi­sa­da klau­siu pa­čių klien­tų, ko­kių gro­žio pa­slau­gų jie dar pa­si­gen­da Aly­tu­je, ir bū­tent jų nuo­mo­nė man su­tei­kia ge­riau­sių idė­jų.

 

 

 

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.