Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis: „Kai mies­te at­si­ran­da kra­nai ir vai­kai, tai ta­me mies­te yra vis­kas ge­rai”

– Me­re, mies­to gim­ta­die­nis yra tas lai­kas, kai sve­čiams tar­si pa­ro­do­me sa­ve iš ša­lies (ir ne­svar­bu, kad sve­čių šie­met bus ma­žiau). Ko­kias tris per­mai­nas Aly­tu­je įvar­dy­tu­mė­te, ku­rios Jus džiu­gi­no per me­tus nuo / iki bir­že­lio?

– Ma­ne la­biau­siai džiu­gi­na, kad per me­tus ne­be­li­ko ei­lių Aly­taus vai­kų dar­že­liuo­se ir dau­gė­ja juos lan­kan­čių ma­žų­jų aly­tiš­kių. Per­nai įstei­gė­me sep­ty­nias pa­pil­do­mas gru­pes, ku­rios jau yra už­pil­dy­tos, o ne­tru­kus steig­si­me nau­jas. Ant­ras da­ly­kas – pa­si­kei­tu­si krei­vė, kai dau­giau aly­tiš­kių grįž­ta gy­ven­ti į Aly­tų nei emig­ruo­ja. Taip pat ma­ne džiu­gi­na in­ves­ti­ci­jos, kad Aly­tu­je ku­ria­si ne tik nau­jos ver­slo įmo­nės, bet ir ple­čia­si jau sta­bi­liai čia dir­ban­čios. Tas ne­pa­lie­ka abe­jo­nių, kad ga­myk­los tik­rai bus pa­sta­ty­tos ir dar­bo vie­tos su­kur­tos. Dvi­gu­bai di­des­nę ga­myk­lą ša­lia da­bar vei­kian­čios pla­nuo­ja ati­da­ry­ti „Glass LT“, ple­čia­si „Ast­ra“, „Ali­ta“, „Lanks­ti li­ni­ja“. Nau­jus pa­ma­tus lie­ja „Dva­ro žu­vys“, pro­jek­tuo­ja­ma „Whi­rpo­ol“ ga­myk­la, ku­ri sta­to­ma Bal­ta­ru­si­jos kom­pa­ni­jos in­ves­ti­ci­jo­mis. Su­si­tin­ku su ver­sli­nin­kais, pla­nuo­jan­čiais mies­to plėt­rą, nau­jų dau­gia­bu­čių, ko­te­džų sta­ty­bą (ne­tru­kus bus nau­jie­nų ir dėl ša­lia sa­vi­val­dy­bės esan­čio ap­leis­to pa­sta­to). Šian­dien as­me­niš­kai skam­bi­nau trims di­de­liems in­ves­tuo­to­jams, kvie­čiau juos ka­vos. Jei sė­dė­si ir lauk­si, pa­siū­ly­mai ne­at­si­ras, ak­ty­viai ieš­ko­me jų pa­tys. In­ves­ti­ci­jos su­tei­kia pa­grin­do op­ti­miz­mui, nes ver­sli­nin­kai ne­in­ves­tuo­ja ten, kur nė­ra ti­kė­ji­mo mies­tu. Dzū­ki­jos sos­ti­nė per­ne­lyg il­gai trau­kė­si, tai­gi da­bar mies­tas tu­ri tik aug­ti – ne­ži­nau, ar yra la­biau ti­kin­čių mū­sų mies­tu, jo at­ei­ti­mi, nei ti­kiu aš pats. Džiau­giuo­si in­ves­ti­ci­jo­mis, nes, kai mies­te at­si­ran­da kra­nai ir vai­kai, tai ta­me mies­te yra vis­kas ge­rai.

– Ar esa­te pa­ten­kin­tas, kaip šiuo me­tu Aly­tus apie sa­ve ko­mu­ni­kuo­ja?

– At­sa­ky­čiau į klau­si­mą klau­si­mu: tai ar mes šian­dien ma­to­me Aly­tų Lie­tu­vos kon­teks­te, ar ne? Ma­nau, kad ma­to­me, ir la­bai pla­čiai, apie mies­tą kal­ba­ma gar­siai. Jei anks­čiau tai bu­vo „kaž­koks mies­tas“, tai da­bar, kai rei­kia in­for­ma­ci­jos apie re­gio­nus, ži­nių lai­dų žur­na­lis­tai skam­bi­na į Aly­tų. Mus ste­bi ir pa­ste­bi, mus gir­di. Pir­miau­sia taip yra dėl pa­si­kei­tu­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos – ak­ty­viai vie­ši­na­me mies­tą so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se. Jei kiek­vie­ną me­ro pos­tą feis­bu­ke per­skai­to dau­giau kaip 100 tūks­tan­čių žmo­nių, tai tur­būt reiš­kia, kad juo­se yra kaž­kas įdo­maus. Juo­lab aki­vaiz­du, kad šie žmo­nės nė­ra vien tik aly­tiš­kiai. O juk yra pos­tų, ku­riuos skai­to mi­li­jo­nas in­ter­nau­tų, sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je šiuo me­tu tu­riu per 40 tūks­tan­čių se­kė­jų. Tie­siog ban­do­me ko­mu­ni­kuo­ti ki­taip, gal­būt ne­tra­di­ciš­kai, sten­gia­mės pa­ro­dy­ti mies­to pri­va­lu­mus ir kvies­ti dis­ku­si­jai apie tai, kas čia vyks­ta. Nes juk N me­tų Aly­tu­je sa­vi­val­dy­bė da­rė la­bai daug ge­rų da­ly­kų, bet žmo­nės ne­ži­no­jo apie juos ar ži­no­jo ne­pa­kan­ka­mai. Su­pran­ta­ma, jei gy­ve­ni Vidz­gi­ry­je, tu ga­li ne­ži­no­ti, kad Pa­ne­mu­nė­je nu­ties­tas nau­jas ta­kas, nes ten re­tai lan­kai­si. Kai pra­de­di ko­mu­ni­kuo­ti, ro­dy­ti ir da­ly­tis, tai žmo­nės no­ri at­ei­ti ir pa­si­žiū­rė­ti, ko­kios nau­jo­vės at­si­ra­do, kas su­tvar­ky­ta ar re­konst­ruo­ta jų mies­te. Kai to­kį pos­tą apie in­ves­ti­ci­jas per­skai­to šim­tai tūks­tan­čių žmo­nių, ta­da ir emig­ran­tus pa­sie­kia ži­nia, kad mies­tas at­si­nau­ji­na, tam­pa pa­to­ges­nis gy­ven­ti, ir jie su­si­mąs­to: o gal lai­kas grįž­ti? Mies­tas ga­li bū­ti įdo­mus net ko­mu­ni­kuo­da­mas apie ko­vi­do val­dy­mą. La­bai svar­bi me­ro po­zi­ci­ja, stip­ri ar sil­pnes­nė, bet ji tu­ri bū­ti kaž­ko­kia ki­to­kia. Ta­da esi įdo­mus, ta­ve gir­di ir apie Aly­tų kal­ba. Ir nors me­tai nuo pra­ėju­sios Mies­to die­nos bu­vo ku­pi­ni iš­šū­kių, ta­čiau gar­si­no­me mies­tą, ko­mu­ni­ka­vo­me tik­rai daug.

– Ko­vi­di­niai me­tai op­ti­miz­mo ne­su­ma­ži­no?

– Ne­įsi­vaiz­duo­ju, ku­ris Aly­taus me­ras tu­rė­jo (ir tu­rės) tiek pa­tir­čių, kiek per šiuos dve­jus me­tus te­ko mums. Pra­dė­jo­me nuo gais­ro, pas­kui rei­kė­jo su­val­dy­ti pan­de­mi­ją. Pa­keis­ti stra­te­gi­ją ir tak­ti­ką, pe­ro­rien­tuo­ti veik­lą į nuo­to­li­nę. Už­si­da­rė mo­kyk­los – vi­si pik­ti ir žiū­ri į me­rą, nes at­ro­do, kad me­ras gy­ve­ni­mą su­stab­dė, kad tai jis ne­duo­da vak­ci­nų ar­ba lie­pia vak­ci­nuo­tis. Kai įsi­ga­lio­jo drau­di­mas iš­vyk­ti į ki­tas sa­vi­val­dy­bes, pir­miau­sia skam­bin­da­vo me­rui: „Me­re, ma­nęs po­li­ci­ja ne­pra­lei­džia.“ Tai, ką per šiuos me­tus pa­ty­rė­me, man kar­tais at­ro­do pa­na­šu į fil­mą, ne­abe­jo­ju, kad apie tai pa­sa­ko­si­me vai­kams. Si­tu­a­ci­jų bu­vo ir la­bai dra­ma­tiš­kų. Kaip pa­sa­ky­ti žmo­gui, kad ope­ra­ci­ja jam ne­bus at­lie­ka­ma? Ma­no tė­ve­lis taip pat bu­vo at­si­dū­ręs to­kio­je pa­dė­ty­je, kai, bū­da­mas ope­ra­ci­nė­je, su­ži­no­jo, kad jo sky­riu­je nu­sta­ty­tas ko­vi­das, sky­rius bus už­da­ry­tas ir ope­ra­ci­ja ati­de­da­ma. Kaip pa­sa­ky­ti li­go­niui, kad jis ne­bus gy­do­mas, nes da­bar pu­sę me­tų mes val­dy­si­me tik ko­vi­dą? Kiek žmo­nių mes pra­ra­do­me, nes ne­ga­lė­jo­me gy­dy­ti ki­tų li­gų? Bet kai yra blo­gai, vi­si į kaž­ką žiū­ri. Aš bu­vau tas, į ku­rį nu­kreip­ti žvilgs­niai, o pats ne­tu­rė­jau į ką žiū­rė­ti – rei­kė­jo pri­im­ti spren­di­mus. Kaž­kaip iš­gy­ve­no­me, iš pra­džių bu­vo­me dau­giau­sia ser­gan­čiu, vė­liau – dau­giau­sia te­stuo­jan­čiu mies­tu. Da­bar pa­dė­tis ge­ra ir la­biau­siai no­ri­si, kad vis­kas grei­čiau pa­si­baig­tų, no­ri­si ren­gi­nių, mies­to die­nų, tūks­tan­čių žiū­ro­vų, kad ga­lė­tu­me vėl ben­drau­ti.

– Ar jau­čia­te, kad žmo­nės ben­dra­vi­mo pa­si­il­gę, juk vis dar ne­pri­ima­te gy­ven­to­jų gy­vai?

– Žmo­nės da­bar la­bai no­ri ben­drau­ti, kas­dien gau­nu po 15–20 pra­ne­ši­mų me­sen­dže­riu, ku­riuo­se kal­ba­ma apie įvai­rias pro­ble­mas. Sten­giuo­si at­sa­ky­ti vi­siems, ski­riu tam va­lan­dą va­ka­rais. Ki­tus klau­si­mus per­siun­čiu sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams, kur gė­ly­nas iš­džiū­vo ar me­dis nu­vir­to. Kol ne­ga­liu pri­im­ti gy­ven­to­jų sa­vi­val­dy­bė­je gy­vai, ten­ka ben­drau­ti ši­taip, juk me­ro dar­bo lai­kas yra 24 va­lan­dos per pa­rą. Kar­tais ir pre­ky­bos cen­tre sun­ku pra­ei­ti, nes vi­siems skau­da ir kiek­vie­nam jo pro­ble­ma yra svar­biau­sia. Esa­me gy­vas mies­tas su 50 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, in­ter­ne­to tech­no­lo­gi­jos yra di­de­lis pa­leng­vi­ni­mas ben­drau­jant su aly­tiš­kiais.

Pa­ste­biu, kad gal­būt sun­kiau pa­siek­ti tuos gy­ven­to­jus, ku­riems per 70 me­tų, iki tos am­žiaus ri­bos pu­sė vy­res­nių­jų aly­tiš­kių lei­džia lai­ką feis­bu­ke. Jie ak­ty­viai ko­men­tuo­ja, iš­sa­ko nuo­mo­nę. Po ma­no po­stais bū­na ke­li šim­tai ko­men­ta­rų, ku­rie lei­džia su­si­da­ry­ti įspū­dį apie žmo­nių po­žiū­rį į įvai­rias ak­tu­a­li­jas. Pa­vy­džiui, ar rei­kė­jo grą­žin­ti Aly­tu­je vai­kus į mo­kyk­las be­si­bai­giant moks­lo me­tams, ar ne? Juk Ro­tu­šės aikš­tė­je to­kio bū­rio ma­mų ir tė­čių ne­su­rink­si, o jei ir su­rink­si, tai jų nuo­mo­nės skir­sis. Čia gi ma­tai, ką gal­vo­ja dau­gu­ma.

– Aly­tiš­kiai pa­ste­bi, kad po mies­tą pa­si­žval­go­te ne tik pro au­to­mo­bi­lio lan­gą, bet ir va­ži­nė­ja­te dvi­ra­čiu?

– Ke­le­rius pas­ta­ruo­sius me­tus ma­no dvi­ra­tis sto­vė­jo ga­ra­že, nes vai­kai bu­vo ma­ži. Lie­pos ne­ga­lė­jau vež­tis ir ne­no­rė­jau pa­lik­ti, ne­bent iš­va­žiuo­da­vo­me su žmo­na, kai tu­rė­jo­me, kas pri­žiū­ri vai­kus. Da­bar Lie­pa jau ga­li sė­dė­ti su tė­te vai­kiš­ko­je kė­du­tė­je, o Ąžuo­las mi­na dvi­ra­tį pats, tai vi­sa šei­ma iš­va­žiuo­ja­me pa­si­va­ži­nė­ti drau­ge. Ne tik pa­si­dai­ry­ti po mies­tą, pa­ben­drau­ti su žmo­nė­mis, pa­spor­tuo­ti, bet ir pa­ma­ty­ti pro­ble­mas, duo­bę gat­vė­je, nu­lauž­tą stul­pą ar ne­nu­šie­nau­tus pa­kraš­čius. Pa­ma­tau vis­ko daug, su­pran­tu, kad kar­tais ka­bi­ne­te pra­lei­džiu per daug lai­ko. Tvar­ky­ti mies­te vi­sa­da yra ką, o ap­lin­kos prie­žiū­ra yra pri­ori­te­tas, nes tai yra la­bai ma­to­ma ir svar­bu gy­ven­to­jams. Šią žie­mą tik­rai ne­bu­vau pa­ten­kin­tas, kaip Aly­tu­je va­lo­mos gat­vės. Tu­rė­jo­me kon­flik­tų su snie­gą mies­te va­liu­sia įmo­ne, da­bar tu­ri­me teis­mi­nius gin­čus, ta pa­ti įmo­nė per­nai šie­na­vo ža­liuo­sius plo­tus. Toks pa­si­tei­si­ni­mas, kad, gir­di, „me­re, au­ga žo­lė“ ar „žiū­rė­ki­te, kaip smar­kiai snin­ga“ ma­nęs ne­ten­ki­na. Vie­naip ar ki­taip, ši­to­je vie­to­je tu­ri­me ieš­ko­ti są­ly­čio taš­kų. Be abe­jo, ir gam­to­je me­tai ir­gi ne­bu­vo įpras­ti. Per­nai už­spau­dė saus­ra, šią žie­mą mies­tą už­sni­go. Pa­žiū­rė­ki­me į Dai­li­dės eže­rė­lius – jie na­tū­ra­liai už­si­pil­dė van­de­niu, nors dve­jus me­tus džiū­vo, prak­tiš­kai vaikš­čio­jo­me po dum­blą.

– Aly­tus – ža­lias mies­tas, bet ar mo­ka­me sau­go­ti tą ža­li­ą­jį rū­bą ir mies­to iš­skir­ti­nu­mą? Pas­ta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis Aly­tus, de­ja, nu­skam­bė­jo kaip mies­tas, ku­ria­me iš­kirs­ti ąžuo­liu­kai prie se­no­sios gim­na­zi­jos – kaip ver­ti­na­te šį įvy­kį? Be­je, aly­tiš­kiai ne­ri­mau­ja, ar nė­ra nu­ma­ty­ta me­džių kir­ti­mų ir Jau­ni­mo par­ke, kur ža­da­mos di­de­lės per­mai­nos?

– Pri­min­siu, kad, kai Jau­ni­mo par­ke įren­gi­nė­jo­me tin­kli­nio aikš­te­les, ne­iš­kir­to­me nė vie­no me­džio! Ki­tas klau­si­mas, kad pa­tys gy­ven­to­jai ne­re­tai pra­šo leis­ti kirs­ti me­džius prie dau­gia­bu­čių, nes jie bu­vo so­di­na­mi cha­o­tiš­kai, o da­bar už­sto­ja švie­są prieš lan­gus. Kal­bant apie prie Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos iš­kirs­tų ąžuo­liu­kų is­to­ri­ją, aš ją su­ži­no­jęs ne­te­kau ža­do. Man keis­ta, kad įstai­ga ga­lė­jo su­pla­nuo­ti to­kius da­ly­kus. Ši mo­kyk­la yra is­to­ri­nė, pir­mo­ji mies­te. Pa­pra­šiau at­lik­ti tar­ny­bi­nį pa­tik­ri­ni­mą. Aiš­ku, kaž­kiek me­džių bus at­so­din­ta, bet mes su­pran­ta­me, kad, kol tie me­džiai už­augs, už­truks ne­ma­žai lai­ko.

Ki­tas da­ly­kas, ku­ris krin­ta į akis, kal­bant apie Aly­tų kaip ža­lią gra­žų mies­tą, – ne­ma­žai pri­va­čių skly­pų pa­vers­ta ša­bakš­ty­nais. Sa­vi­nin­kai ne­si­tvar­ko. Iki Mies­to die­nos šie skly­pai pri­va­lė­jo bū­ti nu­šie­nau­ti, bet, de­ja, ma­to­me la­bai pras­tą vaiz­dą. Žmo­nės gy­ve­na už­sie­ny­je, o sa­vo skly­pų ne­par­da­vi­nė­ja ir ne­tvar­ko. Svars­to­me, kaip in­for­muo­ti sa­vi­nin­kus ir pa­ska­tin­ti tvar­ky­tis. Ma­nau, kad to­kiais at­ve­jais, kai el­ge­sys ty­či­nis, pro­ble­ma ste­bi­ma ne vie­ne­rius me­tus, im­si­mės sa­vi­nin­kų at­žvil­giu ad­mi­nist­ra­ci­nių prie­mo­nių.

– Džiaug­tis tur­būt ga­li­ma ne tik in­ves­ti­ci­jo­mis, bet ir ben­druo­me­nės ini­cia­ty­vo­mis – štai ne­se­niai pa­gar­sin­ta, kad Aly­taus ben­druo­me­nė kurs ja­po­niš­ką so­dą. Pats so­di­no­te šie­met sa­ku­rą Ža­lio­jo­je gat­vė­je, bet ar pa­lai­ko­te šią idė­ją, nes so­do pri­sta­ty­me va­do­vų pa­si­ges­ta?

– Aš pats ir bu­vau tas, ku­ris pra­dė­jo ieš­ko­ti, kur din­go ja­po­niš­ko so­do idė­jos au­to­riai. La­bai pa­lai­kau pa­čią idė­ją. Sodo vizijos pristatymą stebėjau nuotoliniu būdu, tiesiog nesuspėjau atvykti iki kito susitikimo. Tik­rai pa­da­ry­siu vis­ką, kad ja­po­niš­kas so­das at­si­ras­tų mū­sų mies­te. Esu gir­dė­jęs svars­ty­mų, kad gal Aly­tu­je mums rei­kia dzū­kiš­ko so­do? Ma­nau, kad tra­di­ci­nių so­dų tu­ri­me pa­kan­ka­mai, o mums rei­kia trau­kos ob­jek­to mies­te, ku­rio pa­žiū­rė­ti at­va­žiuo­tų tu­ris­tai. Da­bar da­ro­me Aly­tu­je kem­pin­gą, ja­me ap­si­stos mies­to sve­čiai, o ja­po­niš­kas so­das bus vie­nas ob­jek­tų, ku­riuos jie no­rės ap­lan­ky­ti. Aš la­bai džiau­giuo­si, kad ši idė­ja yra ne sa­vi­val­dy­bės, o pri­va­ti, kad žmo­nės bu­ria­si, o ar tu­rės aso­cia­ci­ja tuos rei­kia­mus 2 tūks­tan­čius na­rių, ar ne – čia jau ki­tas klau­si­mas. Mes kaip sa­vi­val­dy­bė tik­rai pa­dė­si­me.

– Su kuo as­me­niš­kai Jums aso­ci­juo­ja­si mies­to šven­tė? Gal… su atos­to­go­mis? Kai dar bu­vo­te tik ta­ry­bos na­rys, po Mies­to die­nos su­si­tik­da­vo­me po­kal­bio apie ke­lio­nes mo­to­cik­lu, ku­rios, kaip pats sa­kė­te, pui­kiai vė­di­no iš gal­vos min­tis apie dar­bą. Ar bus to­kia ke­lio­nė ir šie­met?

– Mies­to die­na man aso­ci­juo­ja­si su šven­tės šur­mu­liu, su se­niai ne­ma­ty­tais drau­gais, kai nu­stem­bi, kaip jų vai­kai iš­au­go, su ge­ru oru ir gai­via ban­ge­le iš Aly­taus mies­to him­no, ku­rio nie­kas ne­si­mo­kė, bet vi­si ži­no jo žo­džius ir dai­nuo­ja. Ypač šie­met la­bai no­ri­si šven­tės, nes me­tai bu­vo to­kie, kai ma­žiau ben­dra­vo­me ir vie­ni ki­tų pa­si­il­go­me. O kal­bant apie atos­to­gas, tai jos tik­rai bus, nors ir ne­il­gos, bet ir tas ke­lias sa­vai­tes skai­dy­siu į tris da­lis. Vie­ną da­lį atos­to­gų pra­lei­siu su šei­ma, vi­si iš­va­žiuo­si­me kaž­kur to­li, an­tra da­lis bus su drau­gais ir ke­liau­si­me mo­to­cik­lais, o kur – nu­sprę­si­me eks­prom­tu, ir tre­čio­ji da­lis pra­bėgs su šei­ma so­dy­bo­je.

– Ka­ran­ti­nas su­grio­vė pra­ėju­sių me­tų mies­to gim­ta­die­nio pla­nus, bet mies­tie­čiai ne­pa­mir­šo me­ro pa­ža­do, kad Aly­tu­je kon­cer­tuos SEL. Ką Jūs apie tai da­bar ma­no­te, ar pla­nų ne­at­si­sa­ko­te?

– Tik­rai ne­at­me­tu idė­jos su Egi­di­ju­mi už­lip­ti ant sce­nos Aly­tu­je, bet rei­kia mo­kė­ti iš­lauk­ti, nes kar­tais tu pla­nuo­ji, o kaž­kas iš ta­vo pla­nų juo­kia­si. Ma­nau, kad šie­met mies­to gim­ta­die­nis bus ra­mes­nis, bet ki­tą­met jį švę­si­me su vi­sa jė­ga, svar­biau­sia, kad gy­ve­ni­mas grįž­tų į sa­vo vė­žes.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te gim­ta­die­nio pro­ga Aly­taus mies­tui ir aly­tiš­kiams?

– Pa­lin­kė­čiau dau­giau šyp­se­nų vei­duo­se ir ma­žiau ieš­ko­ti ge­ruo­se da­ly­kuo­se blo­gų, o daž­niau pa­si­džiaug­ti tuo, ką tu­ri­me. Lin­kiu po­zi­ty­vu­mo, no­ro pri­si­dė­ti, ben­druo­me­niš­ku­mo, nes mes vi­si esa­me mies­to šei­mi­nin­kai. Kiek­vie­nas iš mū­sų ku­ria­me Aly­tų, jį gra­ži­na­me. Aš ne­ma­nau, kad ka­da nors mes taip ge­rai gy­ve­no­me, kaip da­bar. Dar linkėčiau, kad futbolo komanda „Dainava“ taptų Lietuvos čempionais!

– Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas – jei sim­bo­liš­kai pūs­tu­mė­te žva­ku­tes ant mies­to gim­ta­die­nio tor­to, tai ko­kį no­rą Aly­taus var­du šie­met su­gal­vo­tu­mė­te?

– Kad ga­lė­tu­me pa­ga­liau grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą, vėl su­si­tik­ti ir ben­drau­ti, links­min­tis, o mes, sa­vo ruož­tu, steng­si­mės pa­da­ry­ti vis­ką, kad mies­te gy­ven­ti bū­tų ge­riau.