„Ala­sė­lis” – pen­ki de­šimt­me­čiai dai­nų ir drau­gys­tės

Rita KRUŠINSKAITĖ
Komentarai (1)
2019 Spalis 4
"Alasėlis"
Dainininkes sieja ne tik meilė dainai, bet ir nuoširdūs, gražūs tarpusavio santykiai.
Vie­nas se­niau­sių Aly­taus ra­jo­no me­ni­nių ko­lek­ty­vų – Luks­nė­nų mo­te­rų an­sam­blis „Ala­sė­lis“ – šven­čia veik­los 50 me­tų ju­bi­lie­jų, o jo il­ga­me­tė va­do­vė Ge­no­vai­tė Šva­bie­nė – sa­vo kū­ry­bi­nės veik­los 60-me­tį. Kar­tą vie­no in­ter­viu me­tu G.Šva­bie­nės pa­klau­sus, koks dzū­kiš­kas žo­dis jai gra­žiau­sias, ši ne­dve­jo­da­ma at­sa­kė – „Ala­sė­lis“. „Šis žo­dis tu­ri dvi reikš­mes: „gir­dė­jo­si dzi­de­lis ala­sas“ – gir­dė­jo­si di­de­lis triukš­mas, „vi­su ala­su ver­kė“ – tai reiš­kia vi­su bal­su ver­kė“, – pa­aiš­ki­no nu­si­pel­niu­si kul­tū­ros vei­kė­ja. Tad jau pu­sę am­žiaus gy­vuo­jan­čio an­sam­blio pa­va­di­ni­me sly­pi jo veik­los reikš­mė ir įvai­rias­pal­vis re­per­tu­a­ras, ku­ria­me liūd­nos dai­nos pi­na­si su links­mo­mis ir šmaikš­čio­mis.

Bran­duo­lys ne­si­kei­tė

„Prieš 49 me­tus su šei­ma at­si­kė­lu­si gy­ven­ti į Luks­nė­nus, mo­te­rų an­sam­blį jau ra­dau su­kur­tą ir žen­gian­tį pir­muo­sius žings­nius. Kas su­kū­rė an­sam­blį, nė­ra tiks­liai ži­no­ma, nes tuo me­tu dir­bę kul­tū­ros dar­buo­to­jai la­bai trum­pai dir­bo.

Pri­si­mi­ni­muo­se iš­li­kę, kad dir­bo Vir­bic­kas, Zin­ke­vi­čius (var­dai luks­nė­niš­kių at­min­ty­je ne­iš­li­ko), tik­riau­siai jų ini­cia­ty­va ir bu­vo su­kur­tas „Ala­sė­lis“, – pa­sa­ko­jo G.Šva­bie­nė.

Nuo su­si­kū­ri­mo iki šian­die­nos an­sam­bly­je dai­na­vo ir dai­nuo­ja ke­lio­li­ka mo­te­rų. Vie­nos iš­ei­da­vo, ki­tos at­ei­da­vo, bet di­de­lės kai­tos ne­bu­vo, bran­duo­lys iš­lik­da­vo tas pats. Per pra­bė­gu­sius me­tus še­šio­li­ka dai­ni­nin­kių iš­ke­lia­vo am­ži­ny­bėn, ta­čiau pri­si­mi­ni­mus apie jas sau­go da­bar­ti­nis „Ala­sė­lio“ ko­lek­ty­vas.

„Me­tai bė­ga, dai­ni­nin­kes vis la­biau sle­gia me­tų naš­ta, kai ku­rios dėl svei­ka­tos jau ne vi­sa­da ga­li da­ly­vau­ti re­pe­ti­ci­jo­se ir kon­cer­tuo­se“, – apie me­tų tėk­mės pa­sek­mes kal­ba an­sam­blio va­do­vė.

Dau­ge­lis „Ala­sė­lio“ dai­ni­nin­kių kar­tu su va­do­ve lan­ko Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tą, prie jų pri­si­jun­gus ke­lioms bal­sin­goms stu­den­tėms aly­tiš­kėms, su­si­kū­rė ko­lek­ty­vas, at­sto­vau­jan­tis uni­ver­si­te­tui, var­du „Cin­ke­lis“, o Luks­nė­nų ben­druo­me­nei – „Spin­du­lys“ kaip „Ala­sė­lis“.

„Ala­sė­lis“ ne tik kon­cer­tuo­ja, an­sam­blio dai­ni­nin­kės nuo 1994 me­tų gie­da ir Luks­nė­nų kop­ly­čio­je.

Mėgs­tan­čios dai­nuo­ti

Iš­sky­rus an­sam­blio va­do­vę, ku­ri yra bai­gu­si Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­ją (anks­čiau J.Tal­lat-Kelp­šos var­do aukš­tes­nio­ji mu­zi­kos mo­kyk­la), nė vie­na dai­ni­nin­kė ne­tu­ri mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo.

„Mo­te­rys ne­tu­ri mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo, jos pa­pras­tos, la­bai nuo­šir­džios ir drau­giš­kos, tar­si bū­tu­me vie­na šei­ma. Ma­žai yra an­sam­blių, ku­rie ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti net pen­kis de­šimt­me­čius trun­kan­čia veik­la. Mes dai­nuo­jam sa­vo ma­lo­nu­mui, to­dėl kai ir ne­pa­vyks­ta kaž­kas – nie­ko to­kio, juk mes ne pro­fe­sio­na­lės. Mo­te­rys at­ei­na pail­sė­ti nuo na­mų kas­die­ny­bės, pa­bū­ti kar­tu ir pa­dai­nuo­ti, tai ir yra svar­biau­sia“, – su pa­gar­ba ir mei­le apie „Ala­sė­lio“ an­sam­blio ko­lek­ty­vą kal­ba G.Šva­bie­nė.

Šian­dien vi­sas dai­ni­nin­kes, iš­sky­rus Dan­guo­lę Va­len­tu­ke­vi­čie­nę, vie­ni­ja sen­jo­rių sta­tu­sas, o prieš de­šimt­me­tį ir anks­čiau į „Ala­sė­lį“ rin­ko­si pa­čių įvai­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vės: me­di­kės, miš­ki­nin­kės, ūki­nin­kės, bu­hal­te­rės, par­da­vė­jos, vai­kų dar­že­lio dar­buo­to­ja ir ki­to­kias pro­fe­si­jas tu­rin­čios mo­te­rys.

50 me­tų „Ala­sė­ly­je“ dai­nuo­ja Ma­ry­tė Mar­ge­lie­nė ir Ona Šat­kaus­kie­nė, 42 me­tus – Aldona Ra­sy­mie­nė, 34 me­tus – Vi­da Zda­nie­nė, 33 me­tus – D.Va­len­tu­ke­vi­čie­nė, 25 me­tus – Re­gi­na Ka­mins­kie­nė, 23 me­tus – Le­o­ka­di­ja Žvi­na­ke­vi­čie­nė, 22 me­tus – Ire­na Ži­lins­kie­nė, 17 me­tų – Ma­ry­tė Rut­kaus­kie­nė, 9 me­tus – Ja­ni­na Ur­bo­nie­nė.

Prie „Ala­sė­lio“ ko­lek­ty­vo prieš ke­le­rius me­tus pri­si­jun­gu­sios aly­tiš­kės: Ire­na Pur­vi­nie­nė, In­ga Jad­vy­ga Min­ke­lie­nė, Ma­ry­tė Kaz­laus­kie­nė ir Al­ma Rut­kaus­kie­nė.

Dai­na – vi­zi­ti­nė kor­te­lė

„Mes vis dar esa­me skrai­dan­čios. „Ala­sė­lis“ yra my­li­mas, kvie­čia­mas į ren­gi­nius vi­so­je Lie­tu­vo­je ir net Len­ki­jo­je. Va­žiuo­ja­me vi­sur, kur kvie­čia.

Ne­se­niai da­ly­va­vo­me Scho­las­ti­kos Ka­va­liaus­kie­nės nau­jos po­ezi­jos kny­gos „Jau­čiu ta­ve šir­di­mi“ pri­sta­ty­me, vė­liau kon­cer­ta­vo­me Pu­nio­je Kai­mo ra­šy­to­jų die­no­je. Da­ly­vau­ja­me vi­so­se Luks­nė­nuo­se ren­gia­mo­se šven­tė­se, ku­rias or­ga­ni­zuo­ja ir kul­tū­ros dar­buo­to­jai, ir mes pa­čios.

O šven­čių mū­sų ben­druo­me­nė­je ne­trūks­ta – tai ir se­nų me­tų pa­ly­dos, įvai­rios spor­to šven­tės, šaš­kių ir šach­ma­tų tur­ny­rai, kai­mo mu­zi­kan­tų šven­tė-var­žy­tu­vės, hu­mo­ro šven­tės“, – ne­blės­tan­čia ko­lek­ty­vo ener­gi­ja džiau­gia­si G.Šva­bie­nė.

„Koks „Ala­sė­lio“ re­per­tu­a­ras? Pats įvai­riau­sias,. Ko­kia pro­ga kon­cer­tuo­ja­me, to­kia te­ma ir dai­nas pa­ren­ka­me. Di­dži­ą­ją re­per­tu­a­ro da­lį su­da­ro ma­no su­kur­tos dai­nos, pa­gal ma­no ir li­te­ra­tų klu­bo „Tėk­mė“ aly­tiš­kių au­to­rių žo­džius, mėgs­ta­me ir liau­diš­kas dai­nas, ro­man­sus. Dzū­kiš­kas dai­nas dai­nuo­ja­me me­lo­din­ga dzū­kų tar­me“, – pa­sa­ko­ja an­sam­blio va­do­vė, jau 18 me­tų „Ala­sė­liui“ va­do­vau­jan­ti be at­ly­gio, ir pri­du­ria, kad dai­ni­nin­kės, be ki­tų kon­cer­ti­nių rū­bų, tu­ri ir tau­ti­nius dra­bu­žius pa­si­siu­vu­sios.

Ju­bi­lie­ji­nia­me kon­cer­te „Ala­sė­lis“ at­liks nau­ją G.Šva­bie­nės dai­ną – „Tau dai­ną do­va­no­ju“. „Iki šiol ne­tu­rė­jo­me dai­nos – vi­zi­ti­nės kor­te­lės, ti­kiuo­si, kad at­ei­ty­je šią dai­ną dai­nuo­si­me pra­dė­da­mi kiek­vie­ną kon­cer­tą. Ji taps mū­sų vi­zi­ti­ne kor­te­le“, – apie bū­si­mą nau­jos dai­nos mi­si­ją kal­bė­jo G.Šva­bie­nė. 

Dai­na – tai me­lo­di­ja ir žo­džiai

Taip jau su­ta­po, kad tais pa­čiais me­tais „Ala­sė­lio“ an­sam­blis ir jo va­do­vė G.Šva­bie­nė mi­ni gar­bin­gas su­kak­tis.

1959 me­tais pra­dė­ju­si dirb­ti Ža­ga­rių klu­bo-skai­tyk­los ve­dė­ja, pra­dė­jo sa­vo kū­ry­bi­nę veik­lą, po vie­nuo­li­kos me­tų ją tę­sė Luks­nė­nų so­di­nin­kys­tės ta­ry­bi­nio ūkio kul­tū­ros na­muo­se, ku­riuo­se dir­bo me­no va­do­ve. Va­do­va­vo an­sam­bliui ir agit­me­ni­nei bri­ga­dai.

„Au­gau mu­zi­ka­lio­je šei­mo­je, ku­rio­je daž­nai bu­vo dai­nuo­ja­mos liau­dies dai­nos, to­dėl ir ma­no dai­nų sti­lius liau­diš­kas. Kom­po­zi­to­rius Vla­das Šve­das, pa­klau­sęs ma­no dai­nų, net sa­kė, jog tai liau­dies dai­nos“, – sa­ko tris dai­ny­nus ir gies­my­ną, ku­ria­me yra ir jos su­kur­tų gies­mių, iš­lei­du­si dzū­kė.

Be­si­mo­kant G.Šva­bie­nei vis­kas bu­vo įdo­mu, pa­ti­ko ir šo­kiai, ir dra­ma, bet ga­liau­siai su­pra­to, kad ar­ti­miau­sia mu­zi­ka.

„Dai­na – tai me­lo­di­ja ir žo­džiai, jei ko nors nė­ra, tai ne dai­na. Man dai­nos me­lo­di­ja nu­krin­ta tar­si iš aukš­ty­bių, o prie vie­no pos­me­lio la­bai grei­tai su­si­ku­ria ir vi­sa dai­na. Kai ran­du po­etų ei­les, ku­rios su­ima už dū­šios, tai ir me­lo­di­ja la­bai grei­tai gims­ta“, – apie kū­ry­bą kal­bė­jo dai­nų kū­rė­ja.

Už da­ly­va­vi­mą įvai­riuo­se kon­cer­tuo­se ir fes­ti­va­liuo­se bei pa­siek­tus re­zul­ta­tus G.Šva­bie­nė ap­do­va­no­ta įvai­rio­mis pa­dė­ko­mis, gar­bės raš­tais. 

Prieš pen­ke­rius me­tus G.Šva­bie­nei 55-erių me­tų kū­ry­bi­nės veik­los su­kak­ties pro­ga įteik­ta Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­dė­ka už gy­ve­ni­mą, pa­skir­tą kū­ry­bai, mu­zi­kai ir dai­nai, dzū­kų kraš­to kul­tū­ros ir tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mą. Tais pa­čiais me­tais sa­vi­val­dy­bės no­mi­na­ci­jų kon­kur­se „Me­tų ge­riau­sie­ji“ G.Šva­bie­nė iš­rink­ta Me­tų kul­tū­ros dar­buo­to­ja. 2017 me­tais G.Šva­bie­nei už švie­tė­jiš­ką, kul­tū­ri­nį dar­bą, dzū­kiš­kos tar­mės ir dai­nų, kraš­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mą su­teik­tas Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­das.

„Kul­tū­ros dar­buo­to­jas tu­ri deg­ti kaip žva­kė, jei jis tik sė­di ir nie­ko ne­da­ro, tai jis ne kul­tū­ros dar­buo­to­jas“, – įsi­ti­ki­nu­si G.Šva­bie­nė, sa­vo gy­ve­ni­mu ir dar­bu įne­šu­si di­de­lį in­dė­lį į Aly­taus ra­jo­no ir vi­sos Lie­tu­vos kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą.

„Ala­sė­lis“ ir G.Šva­bie­nė

„Per pra­bė­gu­sius me­tus kei­tė­si an­sam­blio su­dė­tis, bet vi­sa­da iš­li­ko mū­sų tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mas, pa­gar­ba ir at­jau­ta. Nie­ka­da vie­na ki­tos ne­įžei­dė­me, ne­įskau­di­no­me. Man la­biau­siai pa­tin­ka dai­nuo­ti pa­čios va­do­vės su­kur­tas me­lo­din­gas, pra­smin­gas dai­nas.

Tai, kad esa­me tar­si vie­na šei­ma, di­de­lis G.Šva­bie­nės nuo­pel­nas. Jos su­ge­bė­ji­mas su­pras­ti mus, ne­tu­rin­čias mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo, ir mo­kė­ji­mas ben­drau­ti su­tei­kia jė­gų pa­ti­kė­ti sa­vo ga­li­my­bė­mis, ska­ti­na dai­nuo­ti“, – kal­bė­jo nuo pat an­sam­blio įkū­ri­mo ja­me dai­nuo­jan­ti. M.Mar­ge­lie­nė.

„Ma­ne į an­sam­blį pa­kvie­tė G.Šva­bie­nė, la­bai my­lin­ti sa­vo dar­bą ir mo­kan­ti su­kur­ti ge­rą mik­ro­kli­ma­tą. Nė ne­pa­ju­tau, kaip pra­bė­go dvi­de­šimt dve­ji me­tai.

Dai­na­vi­mas „Ala­sė­ly­je“ – tai pir­miau­sia ma­lo­nus lai­ko pra­lei­di­mas su ben­dra­min­tė­mis. Re­pe­ti­ci­jos, ke­lio­nės, kon­cer­tai, su­si­ti­ki­mai su įvai­riais žmo­nė­mis – vi­si šie da­ly­kai da­ro gy­ve­ni­mą gra­žes­nį ir įdo­mes­nį“, – apie „Ala­sė­lio“ trau­ką kal­bė­jo be­veik ket­vir­tį am­žiaus an­sam­bly­je dai­nuo­jan­ti I.Ži­lins­kie­nė.

„Luks­nė­nuo­se gy­ve­nau jau ke­lio­li­ka me­tų, ži­no­jau, kad yra „Ala­sė­lio“ an­sam­blis, G.Šva­bie­nė kvie­tė pri­si­jung­ti, bet dir­bau Aly­tu­je, dai­na­vau „Pu­ti­no“ cho­re, to­dėl pa­pras­čiau­siai trū­ko lai­ko, kol vie­ną kar­tą vy­ras pa­sa­kė – eik, ta­vęs joms rei­kia.

Taip ir pa­da­riau, ir ne­si­gai­liu šio žings­nio. Esu ma­čiu­si ne vie­ną chor­ve­dį, bet to­kių žmo­nių kaip G.Šva­bie­nė, kad deg­tų tuo, ką da­ro ir dirb­tų iš idė­jos, su­ti­kau tik vie­ną – „Pu­ti­no“ va­do­vą Jo­ną Pa­vi­lo­nį. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad il­gus „Ala­sė­lio“ gy­va­vi­mo de­šimt­me­čius lė­mė jos as­me­ny­bė“, – sa­kė Ja­ni­na Ur­bo­nie­nė.

Aly­tiš­kę A.Rut­kaus­kie­nę į „Ala­sė­lį“ at­vi­lio­jo va­do­vės G.Šva­bie­nės kaip žmo­gaus ža­ve­sys. Ji jau dau­ge­lį me­tų kar­tu su dar tri­mis aly­tiš­kė­mis va­ži­nė­ja į Luks­nė­nus re­pe­tuo­ti ir ža­da tai da­ry­ti, kol leis jė­gos. „Ko­lek­ty­vas la­bai drau­giš­kas. G.Šva­bie­nei esu dė­kin­ga už ši­lu­mą ir mo­ti­niš­ką glo­bą. Tai va­do­vas, mo­kan­tis kar­tu dirb­ti ir džiaug­tis, ir liū­dė­ti“, – ge­rų žo­džių G.Šva­bie­nei ne­gai­lė­jo A.Rut­kaus­kie­nė.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.