Pa­si­kly­dę lais­vė­je (1)

Dr. Ka­zi­mie­ras Sven­tic­kas
Ka­zi­mie­ras Sven­tic­kas
Dr. Ka­zi­mie­ras Sven­tic­kas
Lais­vė vie­no­dai at­ve­ria ke­lius ir blo­giui, ir gė­riui. Lais­vė su­tei­kė mums ga­li­my­bę ją pa­žin­ti, mo­ky­tis iš klai­dų. Vals­ty­bė yra lais­vės sar­gas. Kai ky­la ne tik iš­ori­nės, bet ir vi­di­nės grės­mės pa­čiai vals­ty­bės eg­zis­ten­ci­jai, vals­ty­bė pri­va­lo gin­tis. Ta­čiau kar­tu bū­ti­na ir są­ly­ga – vals­ty­bei tu­ri va­do­vau­ti drą­sus prag­ma­tiš­kas pro­tas, tu­rin­tis vi­suo­me­nės ir ver­slo pa­si­ti­kė­ji­mą, aiš­kius tiks­lus ir at­sa­ko­my­bę.

Pra­re­gė­ji­mai  

Vals­ty­bės šimt­me­čio pro­ga duo­da­mas in­ter­viu te­le­vi­zi­jos lai­do­je pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su liū­de­siu ap­gai­les­ta­vo, kad prieš­ka­rio Lie­tu­va per sa­vo vos 22 gy­va­vi­mo me­tus ga­lė­jo pa­si­gir­ti žen­kles­niais pa­sie­ki­mais, nors ta­da ne­tu­rė­jo Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos. Ko­dėl tiek me­tų bū­da­mi lais­vi, tar­si su­pan­čio­ti nie­kaip ne­ran­da­me ke­lio, kaip su­val­dy­ti emig­ra­ci­ją, ko­rup­ci­ją ir skur­dą?

Kas­dien pra­ran­da­me da­lį Lie­tu­vos dėl tūks­tan­čiais iš­vyks­tan­čių, dau­giau­sia jau­nų, žmo­nių. Ty­ri­mais iš­si­aiš­kin­tos svar­biau­sios bė­gi­mo iš tė­vy­nės prie­žas­tys. De­ja, apie tai tik pa­de­juo­ja­ma. Op­ti­mis­tai ban­do nu­ra­min­ti, kad emig­ra­ci­ja tu­ri ir po­zi­ty­vi­ą­ją pu­sę, o pra­ra­ja tarp tur­to ir skur­do yra vi­sa­me pa­sau­ly­je vyks­tan­tis pro­ce­sas. Ta­čiau yra rau­do­no­sios li­ni­jos, ku­rias per­žen­gus gre­sia ka­tast­ro­fa. Juk Lie­tu­va – spar­čiau­siai nyks­tan­ti pa­sau­lio ša­lis!

Pa­gal skel­bia­mus at­ly­gi­ni­mų vi­dur­kius, ne­ma­ža da­lis pel­nin­gai dir­ban­čių ša­lies darb­da­vių ati­duo­da dar­buo­to­jams pu­sę tiek, kiek de­rė­tų. Men­ki at­ly­gi­ni­mai ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mas be­si­ki­vir­či­jan­čia val­džia iš­vi­jo iš ša­lies tri­gu­bai dau­giau žmo­nių nei bu­vo iš­trem­ta oku­pan­tų.

Ne­si­tei­sin­ki­me že­mes­niu nei ki­to­se ša­ly­se dar­bo na­šu­mu. Tai dau­giau de­ma­go­gi­nė eko­no­mis­tų ma­ni­pu­lia­ci­ja skai­čiais nei tie­sa. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai pa­skelb­ta skur­do Lie­tu­vo­je sta­tis­ti­ka: vie­nu me­to­du skai­čiuo­da­mi, skurs­tan­čių žmo­nių tu­ri­me per 600 tūks­tan­čių, pa­gal ki­tą me­to­di­ką – ma­žiau nei 300 tūks­tan­čių. Dar ne­ma­tan­tiems di­dė­jan­čio skur­do ga­li­me at­si­kirs­ti, jog pre­zi­den­tė nebe­si­dro­vė­da­ma vis daž­niau vie­šai pra­šo vi­suo­me­nės pa­ra­mos vai­kams ar var­ga­noms šei­moms. Ir jos ne­pa­va­din­si vat­ni­ku.

Ta­čiau so­cia­lis­ti­nės re­vo­liu­ci­jos ne­bus, nes nu­si­vy­lu­sių­jų sa­va vals­ty­be nuos­kau­dos iš­ke­liau­ja ten, kur už dar­bą tei­sin­giau mo­ka­ma. De­ja, pa­gar­bos į sve­ti­mą ša­lį at­vy­ku­siam žmo­gui daž­niau yra tik tiek, kiek jis ten rei­ka­lin­gas kaip dar­bo jė­ga. Su­lau­kė­me, kad at­ski­rų ka­te­go­ri­jų dar­buo­to­jų ša­ly­je jau trūks­ta. To­dėl at­ly­gi­ni­mai di­dė­ja, ta­čiau to­li gra­žu ne tiek, kad su­vi­lio­tų kraš­tie­čius su­grįž­ti. 

Ar dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė – pa­na­cė­ja?

Ta­čiau val­džio­je vis dar tvy­ro olim­pi­nė ra­my­bė. Kaip pa­grin­di­nė pa­na­cė­ja de­kla­ruo­ja­ma dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė. Gal toks spren­di­mas ir rei­ka­lin­gas, ta­čiau jis tik for­ma­liai pa­di­dins lie­tu­vių skai­čių pa­sau­ly­je, bet ne­pa­di­dins tau­tie­čių Lie­tu­vo­je. Grei­čiau at­virkš­čiai, nes bus ma­žiau in­te­re­so su­grįž­ti. Ak­tu­a­li dis­ku­si­ja dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės nu­krei­pia vi­suo­me­nės dė­me­sį nuo dar svar­bes­nės pro­ble­mos.

Ma­nau, kad gi­lią de­mo­gra­finę kri­zę efek­ty­viau ga­lė­tų su­stab­dy­ti dvi­gu­bai di­des­nis mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas. Gal tai ga­lė­tų bū­ti vi­sų po­li­ti­nių jė­gų ir ver­slo su­tar­ti­nai pri­im­tas pa­grin­di­nis vals­ty­bės tiks­las ar­ti­miau­siems pen­ke­riems me­tams?

Bū­tų la­bai daug gar­siai šau­kian­čių­jų – ką jūs da­ro­te, žlug­do­te ver­slą! Ir aš taip ma­nau. Tik ar pra­ku­tu­siai Lie­tu­vai rei­kia to­kio ver­slo ir to­kių ver­sli­nin­kų, ku­rie ne­no­ri ar­ba ne­su­ge­ba ir ne­iš­ga­li mo­kė­ti tiek, kiek žmo­nės už­dir­ba? Įver­tin­ki­me, kad si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė iš es­mės, nes daž­niau­siai jau ga­mi­na­me pa­sau­li­nius stan­dar­tus ati­tin­kan­čią pro­duk­ci­ją, par­da­vę už ją gau­na­me tiek, kiek ir ki­tų ša­lių ga­min­to­jai, tech­ni­nis ga­my­bos ap­gin­kla­vi­mas ir­gi ar­tė­ja prie pa­žan­giau­sios prak­ti­kos. Ko­dėl už dar­bą mo­ka­me per­pus ar tri­gu­bai ma­žiau?

Dėl ga­li­mos iš­ori­nės grės­mės be­veik dvi­gu­bai pa­di­din­tas ša­lies ka­ri­nis biu­dže­tas. Re­gis, de­mo­gra­finė ir so­cia­li­nė grės­mė vals­ty­bei dar aki­vaiz­des­nė nei mi­li­ta­ri­nė. To­dėl ne­kal­bė­ki­me tuš­čiai apie mo­ky­to­jų, gy­dy­to­jų, gel­bė­to­jų, po­li­ci­nin­kų, kul­tū­ros dar­buo­to­jų ir ki­tų ypač svar­bių vi­suo­me­nei pro­fe­si­jų pres­ti­žą.

At­si­im­ki­me iš še­šė­lio nors pu­sę to, ką pa­va­gia iš vals­ty­bės, ir tam pa­kaks lė­šų. Pui­kiai su­pran­tu, kaip tai su­dė­tin­ga. Ne­lai­ky­ki­me per­tek­li­nių val­di­nin­kų ir li­ku­siems ga­lė­si­me mo­kė­ti pa­do­rius at­ly­gi­ni­mus. Ar grės­mės vals­ty­bei aki­vaiz­do­je pa­kaks po­li­ti­nės va­lios es­mi­niams po­ky­čiams, kai ir dėl de­šim­ties eu­rų mi­ni­ma­lios al­gos di­di­ni­mo taip ar­šiai gin­či­ja­ma­si?

Iš­va­duo­ti nuo at­sa­ko­my­bės

Ki­ta svar­bi emig­ra­ci­jos prie­žas­tis – ša­ly­je nė­ra įstei­gia­ma pa­kan­ka­mai dar­bo vie­tų. Darb­da­viai jau­čia­si pa­dė­ties šei­mi­nin­kais ir dik­tuo­ja są­ly­gas Vy­riau­sy­bei, koks tu­ri bū­ti mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas. Ap­gin­ti dar­buo­to­jų in­te­re­sų nė­ra kam. Prof­są­jun­gos ša­ly­je la­bai sil­pnos, tik­ros kai­rio­sios par­ti­jos nė­ra. O ver­slas lo­giš­kai mąs­to sa­vo­mis ka­te­go­ri­jo­mis: „Jei ne­pa­ten­kin­ti at­ly­giu lie­tu­viai – pri­ver­si­me val­džią pla­čiai at­ver­ti sie­nas uk­rai­nie­čiams.“

Ne­oli­be­ra­liz­mo įsi­ga­lė­ji­mas tar­si iš­va­da­vo ver­sli­nin­kus nuo mo­ra­li­nės at­sa­ko­my­bės dėl tau­tos at­ei­ties. Kaip gy­ve­na ša­lies lais­vę iš­ko­vo­ję žmo­nės, ko­kia jų vai­kų at­ei­tis, jiems ma­žai rū­pi. Ne to­dėl, kad ver­sli­nin­kai blo­gi žmo­nės. At­ga­vę lais­vę su­grį­žo­me šimt­me­čiu at­gal, į lau­ki­nį ka­pi­ta­liz­mą. Dar blo­giau – šiuo­lai­ki­niai li­be­ra­liz­mo pa­se­kė­jai mū­sų ša­ly­je va­do­vau­ja­si ge­ro­kai prie­šin­go­mis veik­los „di­men­si­jo­mis“ nei šios ide­o­lo­gi­jos pra­di­nin­kai. Is­to­ri­jos pa­mo­kos pa­mirš­tos.

Štai mo­der­nio­sios eko­no­mi­kos pra­di­nin­ko Ada­mo Smit­ho ne­pa­va­din­si so­cia­lis­tu. Ta­čiau li­be­ra­lų bib­li­ja lai­ko­ma­me vei­ka­le „Tau­tų tur­tas“ jis mo­ko: „…dos­nus at­ly­gi­ni­mas už dar­bą… ska­ti­na pa­pras­tų žmo­nių darbš­tu­mą. Pra­gy­ve­ni­mo reik­me­nų gau­sa stip­ri­na fi­zi­nes dar­bi­nin­ko jė­gas, o ma­lo­ni vil­tis, kad jo gy­ve­ni­mo są­ly­gos ge­rės ir sa­vo die­nas jis gal­būt už­baigs be var­go ir ne­pri­tek­lių, ska­ti­na jį vi­siš­kai ati­duo­ti tas jė­gas. To­dėl kur dar­bo už­mo­kes­tis di­de­lis, ten dar­bi­nin­kai vi­sa­da bus daug ak­ty­ves­ni, darbš­tes­ni ir nuo­vo­kes­ni nei ten, kur jis ma­žas…“ (1776, 1 kny­gos 8 sk.) Pas mus net ir di­de­lius pel­nus ge­ne­ruo­jan­čių įmo­nių sa­vi­nin­kai ra­miau­siai svars­to: „Kam mo­kė­ti dau­giau?“

Ta­čiau yra ir la­bai svar­bus darb­da­vius pa­tei­si­nan­tis veiks­nys – pa­grįs­tas ver­slo ne­pa­si­ti­kė­ji­mas vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis. Nuo­lat ten­ka lau­žy­ti dirb­ti­nius biu­ro­kratinius bar­je­rus, nors val­di­nin­kų bū­rys gau­sus ir ne­ma­žė­jan­tis. Daž­no­ki at­ve­jai, kai mo­kes­čių mo­kė­to­jų lė­šos nau­do­ja­mos ne­ra­cio­na­liai, o vals­ty­bė vis sko­li­na­si ir mo­ka aukš­tas pa­lū­ka­nas.

Ne­ri­mą ke­lia ne­sta­bi­lu­mas val­džio­je, kur vyks­ta ne­si­bai­gian­čios ar­šios rie­te­nos už pos­tus. Ver­slas ne­no­ri da­ly­tis so­cia­li­ne at­sa­ko­my­be su to­kiu ne­pa­ti­ki­mu part­ne­riu. Jei­gu no­ri­me, kad mo­kes­čių mo­kė­to­jai bū­tų są­ži­nin­ges­ni, rei­kia, kad jie pa­si­ti­kė­tų, jog ati­duo­da­mos vi­suo­me­nės reik­mėms lė­šos bus nau­do­ja­mos skaid­riai ir ra­cio­na­liai.

Ku­ris pre­zi­den­tas tu­ri dau­giau ga­lių?

 Ver­slo si­tu­a­ci­ja ša­ly­je daž­niau pri­me­na ko­vą be tai­syk­lių, kur tei­sė­jus ga­li­ma pa­pirk­ti, žiū­ro­vus „iš­dur­ti“, o lai­mės tie, už ku­riuos kla­nų au­to­ri­te­tai tarp sa­vęs su­ta­rė. Net ir re­zo­nan­si­nės by­los nu­ma­ri­na­mos, tei­si­niai spren­di­mai pa­skan­di­na­mi vil­ki­ni­me ir de­ma­go­gi­jo­je.

Ne­at­si­tik­ti­nai ban­ki­nin­kas Žy­gi­man­tas Mau­ri­cas ko­vo mė­ne­sį vy­ku­sio­je va­do­vų kon­fe­ren­ci­jo­je at­vi­rai pa­reiš­kė: „Vals­ty­bei ne­rei­kia da­ry­ti ver­slo, nes ta­da ver­slas pra­de­da da­ry­ti vals­ty­bę.“ Ko­rum­puo­tas ver­slas pra­ku­to tiek, kad jau su­ge­ba „re­gu­liuo­ti“ ir vals­ty­bės val­džios at­sto­vus. Ku­ris pre­zi­den­tas šian­dien tu­ri dau­giau re­a­lių ga­lių – ša­lies ar „MG Bal­tic“?

Le­ga­lus ver­slas, ypač smul­kios ir vi­du­ti­nės įmo­nės, ke­lią į pel­nus ski­na­si ne­leng­vai ar­ba gelbs­ti­si mo­kė­da­mas la­bai že­mus at­ly­gi­ni­mus. Ta­čiau at­ga­vus pri­va­čios nuo­sa­vy­bės lais­vę, ki­ti iš­mo­ko ne už­dirb­ti, o pa­si­da­ry­ti mi­li­jo­nus. Jie kles­ti ir šai­po­si iš po­li­ti­kų kal­bų apie ko­rup­ci­jos ma­ži­ni­mą.

Vie­ša pa­slap­tis – pa­si­da­ry­ti „na­va­rą“ pa­si­nau­do­jant tar­ny­bi­ne pa­dė­ti­mi iš vals­ty­bės, sa­vi­val­dy­bių ar Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pi­ni­gė­lių, jau ta­po įpras­tu ir ne­smerk­ti­nu pra­tur­tė­ji­mo reiš­ki­niu.

Svar­bu su­si­tvar­ky­ti taip, kad „šmu­ge­lis“ ne­iš­kil­tų vie­šu­mon, o įkliu­vus pa­kak­tų pi­ni­gė­lių iš­si­pirk­ti. Re­gis, tu­ri­me ne lais­vą, o per­ka­mą ir par­duo­da­mą, tai yra pa­si­lei­du­sią rin­ką.

Tur­tas ne­at­si­ran­da iš nie­ko, jis ku­ria­mas žmo­nių dar­bu ir pro­tu. Ta­čiau tū­las so­tu­sis jau ne tik ne­su­pran­ta al­ka­no, bet ir pa­si­ty­čio­ti jau­čia di­de­lį ma­lo­nu­mą. Štai sim­pa­tiš­ka mi­li­jo­nie­rė straips­ny­je „Del­fi“ por­ta­le ša­lies da­bar­ti­mi ir at­ei­ti­mi nuo­šir­džiai su­si­rū­pi­nu­sius žmo­nes ci­niš­kai pa­krikš­ti­jo „rū­pin­to­jė­liais“. Ma­tyt, jai pa­čiai tik sa­vo tur­tai te­rū­pi.

Vis­kas iš­oriš­kai mas­kuo­ja­ma de­mo­kra­tijos ir tei­si­nės vals­ty­bės šy­du. Ne­svar­bu, kad mus ap­va­gi­nė­ja sa­vi, svar­bu, kad esa­me lais­vi. Įsta­ty­mas dėl ne­tei­sė­to pra­tur­tė­ji­mo aki­vaiz­džiai ne­vei­kia. Štai Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Ba­kas jau ku­rį lai­ką vel­tui kal­ba apie ci­vi­li­nį tur­to kon­fis­ka­vi­mo įtei­si­ni­mą.

Jo es­mė: ne vals­ty­bė tu­ri įro­dy­ti, kad tur­tas įgy­tas ne­šva­riais ke­liais, bet pats žmo­gus tu­ri įro­dy­ti tur­to le­ga­lu­mą. Ta­čiau šių die­nų Lie­tu­vo­je dau­ge­ly­je gy­ve­ni­mo sfe­rų ve­ži­mas pa­sta­ty­tas prieš ar­klį: mo­ky­to­jai bi­jo mo­ki­nių, pri­žiū­rė­to­jai – ka­li­nių, pro­ku­ro­rai – ad­vo­ka­tų, prof­są­jun­gos – darb­da­vių, val­džia – ver­slo.

As­mens ir gru­pi­nis in­te­re­sas iš­si­ver­žė iš tei­si­nio ir mo­ra­li­nio ri­bo­ji­mo lau­kų, įga­vo tiek ne­be­sle­pia­mo įžū­lu­mo, kad iš­aiš­kė­jus ko­kiai ma­chi­na­ci­jai ar stam­biai ko­rup­ci­jos by­lai jau pa­jė­gus vie­šai de­monst­ruo­ti, jog veid­mai­nia­vi­mu ir per­ka­mo­mis tei­si­nė­mis ma­ni­pu­lia­ci­jo­mis ga­li įveik­ti tei­sin­gu­mą. Tai tik­ras ro­jus ko­rum­puo­tiems sa­va­nau­džiams. Vi­si tai ma­to­me, ta­čiau nie­ko pa­da­ry­ti ne­ga­li­me – to­kią „tei­si­nę“ vals­ty­bę tu­ri­me. Ko ge­ro, ir tu­rė­si­me. Siek­da­mas nau­jos ren­ka­mos val­džios pa­lan­ku­mo, iš­ma­nus še­šė­lis vėl ras bū­dų įmes­ti rin­ki­mams pi­ni­gė­lių.

Ar lais­vė bu­vo at­ko­vo­ta tik tam, kad vie­ni ga­lė­tų ne­pa­grįs­tai tur­tė­ti, o ki­ti dėl to są­ly­gi­nai nu­skurs­ti?

Lais­vė ir G taš­kas

Re­gis, at­kū­rus ša­ly­je lais­vę ir pri­va­čią nuo­sa­vy­bę, ta­sai ga­lin­gų emo­ci­jų G taš­kas tar­si per­si­kė­lė į žmo­nių gal­vas, už­val­dė jų są­mo­nę ir jaus­mus. Jo pil­nas pa­va­di­ni­mas – go­du­mas. Go­du­mo po­zi­ty­vas yra tai, kad šis jaus­mas yra svar­bus eko­no­mi­kos pa­žan­gai. Jis vei­kia kaip na­tū­ra­lus, ak­ty­vus ir kū­ry­biš­kas pri­va­tus in­te­re­sas, lei­džian­tis re­a­li­zuo­ti ino­va­ty­vių lais­vų žmo­nių ge­bė­ji­mus.

Ta­čiau yra ki­ta ne­ga­ty­vio­ji ir ypač pa­vo­jin­ga go­du­mo fe­no­me­no pu­sė, kai jis vei­kia kaip juo­das pri­va­ti­nis egoiz­mas, kai tur­to ir val­džios ar įta­kos val­džiai sie­kia­ma bet ko­kio­mis, pa­čio­mis bru­ta­liau­sio­mis prie­mo­nė­mis. Go­du­mas tu­ri po­lin­kį tap­ti li­ga, pri­klau­so­my­be, ku­rios pa­sek­mės yra nuo­la­ti­nis skaus­min­gas pa­vy­das dar dau­giau tu­rin­tiems, po­rei­kiu bet ko­kia kai­na bū­ti „eli­te“. Iš­si­vys­to li­guis­tas ne­pa­si­ten­ki­ni­mas sa­vi­mi, nuo ma­te­ria­li­nių ver­ty­bių per­si­so­ti­ni­mo at­si­ran­da dva­si­nė tuš­tu­ma. Rū­pi­ni­ma­sis tik sa­vi­mi ne­at­ne­ša žmo­gui lai­mės.

Pir­mo bū­ti­nu­mo pre­kių ir pa­slau­gų kai­nos yra ga­min­to­jų, pa­slau­gų tie­kė­jų ir pre­ky­bi­nin­kų ran­ko­se. Ne­veid­mai­niau­ki­me – juk tai jie, o ne mis­ti­nė rin­ka dik­tuo­ja kai­nas, nes re­a­lios kon­ku­ren­ci­jos be­veik nė­ra, o įro­dy­ti mo­no­po­li­nių su­si­ta­ri­mų ne­su­ge­ba­me, nors daug kas aki­vaiz­du.

Pa­me­nu, gal prieš pus­me­tį prem­je­ras Sau­liaus Skver­ne­lis sa­kė, jog su­ma­ži­nus PVM maž­me­ni­nės kai­nos ga­li iš­lik­ti ne­pa­ki­tu­sios, nes vals­ty­bė ne­tu­ri tei­sės ir prie­mo­nių da­ry­ti įta­ką pri­va­čiam ver­slui. Pas­ta­ruo­ju me­tu prem­je­ras pra­bi­lo ki­taip. Ža­dė­jo pa­si­do­mė­ti mais­to kai­nų de­da­mo­sio­mis, pa­grū­mo­jo kvie­si­ąs už­sie­nio pre­ky­bos cen­trus. Į ka­den­ci­jos pa­bai­gą tar­si pra­re­gė­jo ir ša­lies pre­zi­den­tė, ini­ci­juo­jan­ti įsta­ty­mų pa­tai­sas dėl kon­ku­ren­ci­jos ir griež­tes­nį mo­no­po­li­nių su­si­ta­ri­mų, ko­rup­ci­jos ver­ti­ni­mą.

Pen­kio­li­ka me­tų dir­bau už­sie­nio ka­pi­ta­lo įmo­nė­je UAB „Vi­ta Bal­tic In­ter­na­tio­nal“. Ke­lis kar­tus kei­tė­si įmo­nės ak­ci­jų val­dy­to­jai, skir­tin­gų Va­ka­rų vals­ty­bių at­sto­vai. Ta­čiau ir vie­ni, ir ki­ti ypač griež­tai kon­tro­lia­vo, kad įmo­nė ne­pa­žeis­tų kon­ku­ren­ci­jos nuo­sta­tų. Va­ka­rų ša­ly­se bet ko­kie su­si­ta­ri­mai, pa­žei­džian­tys kon­ku­ren­ci­ją, ne tik griež­tai bau­džia­mi, bet ir juos su­da­ran­tys as­me­nys vi­suo­me­nės lai­ko­mi nu­si­kal­tė­liais, ken­kian­čiais pa­čiai vals­ty­bei.

Iš­ori­nių rin­kos są­ly­gų vals­ty­bi­nio re­gu­lia­vi­mo sver­tai se­niai te­oriš­kai įro­dy­ti ir pa­ty­ru­sių vals­ty­bių tai­ko­mi kaip pik­tnau­džia­vi­mo rin­kos lais­ve už­kar­dy­mo prie­mo­nės. Ar apie jas mū­sų val­dan­tie­ji per 28 me­tus ne­ži­no­jo? Ži­no­jo. Bet bi­jo­jo nau­do­ti, nes pa­pirk­ti te­ori­niai go­du­mo apo­lo­ge­tai ap­kal­tin­tų val­džią ta­ria­mu rin­kos dės­nių pa­žei­di­mu, grį­ži­mu į so­cia­liz­mą, Kon­sti­tu­ci­jos prin­ci­pų lau­žy­mu ir pan. Ki­ta ver­tus, po­li­ti­kams ir val­di­nin­kams už­si­merk­ti prieš ko­rum­puo­tų ver­sli­nin­kų nuo­dė­mes, re­gis, nau­din­giau nei gin­ti vie­šą­jį in­te­re­są. Be to, ar­tė­ja rin­ki­mai…

Gy­ven­da­mi su Lie­tu­va šir­dy­se, ne­pa­mirš­ki­me, kad tos mei­lės ir at­sa­ko­my­bės ša­liai la­bai trūks­ta mū­sų gal­vo­se, kai ten do­mi­nuo­ja ta­sai go­du­mo G cen­tras.

Vi­sų pir­ma – Lie­tu­va

Kas kar­tą nu­si­vy­lę aist­rin­gai gin­či­ja­mės, kas ga­li iš­gel­bė­ti Lie­tu­vą. Po to bė­do­ja­me, kad vėl ne tą ar ne tuos iš­si­rin­ko­me. Par­ti­jos ir per­so­na­žai val­džio­je kei­čia­si, ta­čiau si­tu­a­ci­ja Sei­me – ne. Ar ga­li efek­ty­viai dirb­ti ir pri­im­ti kon­struk­ty­vius spren­di­mus nuo­lat tar­pu­sa­vy­je be­si­rie­jan­tys, prak­tiš­kai ne­su­ta­rian­tis dėl vals­ty­bės tiks­lų ir svar­biau­sių­jų in­te­re­sų žmo­nės?

Su lais­ve at­si­kū­ru­siam pri­va­čiam ver­slui nie­kas ne­aiš­ki­no so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės svar­bos. To­dėl bu­vo pra­dė­tas kri­mi­na­li­niais san­ty­kių prin­ci­pais grįs­tas gy­ve­ni­mas. Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­tas ta­da mo­kė sa­va­nau­diš­kos sam­pra­tos rū­pin­tis tik sa­vo ge­ro­ve. At­seit, vis­ką sa­vai­me su­re­gu­liuos vi­sa­ga­lė rin­ka. Pa­da­ri­nius ma­to­me.

Žmo­ni­jos is­to­ri­jos pa­tik­rin­tas ver­ty­bi­nis veiks­nys, sau­gan­tis nuo so­cia­li­nių ne­ra­mu­mų, – sai­kas ir pa­si­da­li­ji­mas. Kiek­vie­na­me žmo­gu­je glū­di ge­ru­mo dai­gai, ta­čiau rei­kia juos ug­dy­ti. Vi­si ti­ki­mės dė­kin­gu­mo iš sa­vo vai­kų, ta­čiau ne­ži­no­me, kad dė­kin­gu­mo rei­kia mo­ky­ti. Daug ver­sli­nin­kų ir šiuo me­tu ne­tu­ri tei­sin­go su­pra­ti­mo apie so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę. To jų nie­kas ne­mo­kė, pa­rei­gos sau ir vals­ty­bei ne­pa­aiš­ki­no. Pa­ža­di­nus, at­sa­ko­my­bės už sa­vo kraš­tą, sa­vo tau­tos li­ki­mą jaus­mai yra ga­lin­gi. „Lai­min­gi, ku­rie ge­ba tu­rė­ti, lai­min­ges­ni – ku­rie mo­ka pa­si­da­lin­ti“, su to­kiu šū­kiu Aly­tu­je ra­do­me ne­ma­žai ver­slo žmo­nių, al­truis­tiš­kai ski­rian­čių lė­šų kon­kre­tiems so­cia­li­niams pro­jek­tams.

Kaip be­si­sten­gė, glo­ba­liz­mo ide­o­lo­gams ne­pa­vy­ko kaip pra­ei­ties re­lik­tų nu­ra­šy­ti tau­tiš­ku­mo ir ša­lių na­cio­na­li­nių in­te­re­sų. Tai ro­do pas­ta­rai­siais me­tais Eu­ro­pos Są­jun­go­je vyks­tan­tys pro­ce­sai, prie­šin­gi ban­dy­mams įtei­sin­ti iš Briu­se­lio val­do­mą su­per­vals­ty­bę („Bre­xi­tas“, Len­ki­jos ir Veng­ri­jos po­zi­ci­jos). Ne­at­si­tik­ti­nai tau­tos svar­bą sa­vo pa­si­sa­ky­muo­se ap­si­lan­ky­mo me­tu pa­mi­nė­jo ir po­pie­žius Pran­ciš­kus.

At­min­ki­me ypač svar­bų prieš­ka­rio Lie­tu­vos mo­ra­li­nį prin­ci­pą: „Ta­vo ge­ro­vė – Tau­tos ge­ro­vė.“ Štai ga­lin­giau­sios pa­sau­ly­je ša­lies pre­zi­den­tas Do­nal­das Trum­pas pra­dė­jo ak­ty­vų rin­kos ka­rą ne tik su kon­ku­ren­tu Ki­ni­ja, JAV mui­to mo­kes­čių įve­dė ir kai ku­rioms Eu­ro­pos Są­jun­go­je ga­mi­na­moms pre­kėms. Į vi­sus stra­te­gi­nių po­li­ti­nių part­ne­rių prie­kaiš­tus jis at­ker­ta trum­pai: „Man vi­sų pir­ma – Ame­ri­ka.“

Ka­da mes va­do­vau­si­mės nuo­sta­ta: „Vi­sų pir­ma – Lie­tu­va“? Juk mū­sų ke­lio į lais­vę tiks­las bu­vo Lie­tu­va.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai