Ge­riau­siu bo­su an­trą kar­tą iš­rink­tas Va­le­ri­jus Ven­cius: „Be ko­lek­ty­vo aš esu nie­kas“

Ge­riau­sio bo­so rin­ki­mai Aly­tu­je or­ga­ni­zuo­ja­mi jau pen­kio­lik­tą kar­tą. V.Ven­ciaus kan­di­da­tū­ra Aly­taus „Sod­ros“ dar­buo­to­jų ini­cia­ty­va bu­vo tei­kia­ma dau­gy­bę kar­tų. Ge­riau­siu bo­su di­rek­to­rius bu­vo iš­rink­tas ir prieš ket­ve­rius me­tus, o šie­met į šį ti­tu­lą pre­ten­da­vo de­šimt va­do­vų.

„Ge­riau­siam bo­sui 2018“ įteik­tos gar­džios ir kvap­nios do­va­nos bo­so ka­vos ri­tu­a­lui, skry­dis oro ba­lio­nu, do­va­nos iš „Ško­da“ at­sto­vy­bės Aly­tu­je ir as­me­ni­nė žurna­lo „Ver­slo kla­sė“ me­ti­nė pre­nu­me­ra­ta.

– Ką Jums reiš­kia bū­ti iš­rink­tu ge­riau­siu bo­su?

– Toks kaip „Ge­riau­sio bo­so“ ti­tu­las nėra mano tikslas. Tie­siog džiau­giuo­si kiek­vie­na die­na, yra dau­gy­bė ma­ne džiu­gi­nan­čių da­ly­kų – pui­kus oras, ma­lo­nūs žmo­nės, ge­ri dar­bo re­zul­ta­tai, ma­no ko­lek­ty­vas, šei­ma, kai ma­no mies­tą ap­lan­ko sėk­mė. Ta­čiau ne­slėp­siu, jog bu­vo la­bai ma­lo­nu, kad bu­vau iš­rink­tas ge­riau­siu. Kartu tai ir kolektyvo sėkmė bei įverti­nimas. Aš vi­suo­met są­mo­nin­gai de­du pa­stan­gas, kad ko­lek­ty­ve bū­tų ge­ra at­mo­sfe­ra, ge­ros dar­bo są­ly­gos. Ta­čiau vi­sa tai da­rau ne dėl įver­ti­ni­mo, man tie­siog ge­ra gy­ven­ti ir da­ly­tis, kaž­ką da­ry­ti ge­ro.

– Ko­kios emo­ci­jos pir­miau­sia ap­lan­kė, kai su­ži­no­jo­te, kad Jus iš­rin­ko ge­riau­siuo­ju?

– Čia bu­vo įdo­mus mo­men­tas. Kal­bė­jau­si su įtū­žu­siu klien­tu, kai kaž­kas pra­vė­rė ka­bi­ne­to du­ris. Pa­ma­tęs dvi gra­žias mer­gi­nas iš ra­di­jo „FM99“, su­pra­tau, koks jų vi­zi­to tiks­las. Ta­da min­tys ir nuo­tai­ka nu­švi­to, apė­mė jau­du­lys, o šir­dis ėmė dau­žy­tis.

– Pa­si­da­ly­ki­te pa­tir­ti­mi, koks tu­ri bū­ti ge­ras bo­sas?

–Pir­miau­sia kiek­vie­ną die­ną rei­kia la­bai steng­tis, nes pa­si­tei­si­na lie­tu­viš­kas po­sa­kis, kad ir šaukš­tas de­gu­to sta­ti­nę me­daus su­ga­di­na. Svar­bu kiek­vie­ną se­kun­dę gal­vo­ti, ką da­rai, kaip el­gie­si, kaip ta­ve ma­to ki­ti, pa­ban­dy­ti įsi­jaus­ti į juos. Daž­niau­siai mes iš­tran­sliuo­ja­me, kaip jau­čia­mės, o tos em­pa­ti­jos pri­trūks­ta. Ki­tas žmo­gus tą pa­tį da­ly­ką ga­li pri­im­ti ir su­pras­ti vi­sai ki­taip. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma ki­to įžeis­ti, svar­bu steng­tis pa­kel­ti nuo­tai­ką, įpūs­ti op­ti­miz­mo, po­zi­ty­vu­mo. Tai la­bai su­dė­tin­gas dar­bas ir taip, tai tik­rai dar­bas, ki­taip to ne­pa­va­din­si.

Kiek­vie­ną die­ną mąs­tau, ką su­gal­vo­ti nau­jo, kaip elg­tis ki­taip, prie­šin­gu at­ve­ju ne­įdo­mus bū­čiau nei ko­le­goms, nei žmo­nai, nei pats sau. Ži­no­ma, bū­na vi­so­kių die­nų. Gy­ve­ni­me rei­kia ir sal­daus, ir rūgš­taus, ir sū­raus, ki­taip ne­pa­žin­si gy­ve­ni­mo sko­nių.

– Kaip pa­mi­nė­jo­te Bo­so die­ną?

– Ry­te ma­ne dar­buo­to­jai pa­kvie­tė į sa­lę, ta­rė svei­ki­ni­mo žo­dį, įtei­kė marš­ki­nė­lius su už­ra­šu „Dirbam, Aš Jus stebiu“, mū­sų ko­le­gės or­na­men­tais iš­rai­žy­tą ar­bū­zą. O po pie­tų, kai man bu­vo įteik­tas „Ge­riau­sio bo­so 2018“ ap­do­va­no­ji­mas, da­lis dar­buo­to­jų dar kar­tą su­si­bū­rė prie ma­no ka­bi­ne­to ir pa­svei­ki­no įteik­da­mi gė­lių.

– Gar­sė­ja­te kaip bo­sas, ku­ris daž­nai le­pi­na sa­vo dar­buo­to­jus įvai­riais ska­nės­tais...

– To­dėl, kad ir jie ma­ne le­pi­na. Va­sa­rą vi­sus vai­ši­nu le­dais, ar­bū­zu, karš­to­mis die­no­mis suor­ga­ni­zuo­ja­me, kad dar­buo­to­jams at­si­gai­vin­ti vi­sa­da bū­tų cit­ri­na, mė­to­mis, apel­si­nais ar agur­kais pa­gar­din­to van­dens. Tik­rai ko­lek­ty­vui sko­lin­gas ne­lie­ku.

– Kaip ma­no­te, ar bo­sas ga­li bū­ti drau­gu sa­vo ko­le­goms, ar vis dėl­to tu­ri iš­lai­ky­ti tą ofi­cia­lų va­do­vo ry­šį?

– Ben­dra­vi­mą su ko­le­go­mis ga­li­ma skir­ti į dvi da­lis: tai dar­bi­niai san­ty­kiai, ku­rių me­tu kas­dien su­si­tin­ka­me, ap­ta­ria­me dar­bi­nius klau­si­mus, ir drau­giš­ki san­ty­kiai. Mū­sų ko­lek­ty­vas pa­si­žy­mi tuo, kad yra ak­ty­vus ir ar­ti­mai ben­drau­ja ne­for­ma­lio­je ap­lin­ko­je. Ir tai ne ke­le­tas žmo­nių ar tik ma­ža da­lis, o vi­sas ko­lek­ty­vas. Or­ga­ni­zuo­ja­me ir įvai­rias ke­lio­nes, tra­di­ci­nius bai­da­rių žy­gius, šven­čia­me ir Ka­lė­das, ku­rių šven­tė­se da­ly­vau­ja ir dar­buo­to­jų šei­mos, vi­suo­met mi­ni­me ko­vo mė­ne­sį vyks­tan­čią mū­sų pro­fe­si­nę šven­tę. Per me­tus bent ke­le­tą kar­tų vi­si su­si­bu­ria­me ne­for­ma­lio­je ap­lin­ko­je.

Tai­gi, dar­bi­niuo­se san­ty­kiuo­se vi­suo­met sten­giuo­si iš­lik­ti kon­kre­tus, iš­dės­tau vis­ką trum­pai, aiš­kiai ir pa­gar­biai, be emo­ci­nių nu­kry­pi­mų, o ne­for­ma­lio­je ap­lin­ko­je, be abe­jo, mes kaip drau­gai. Aš ly­gus su vi­sais, ne joks bo­sas, ne di­rek­to­rius, ne ge­ne­ro­las, ta­da vi­sos žvaigž­du­tės nu­pu­čia­mos. Ap­skri­tai ven­giu sa­ve po­zi­cio­nuo­ti, kad esu va­do­vas.

Dar lai­kau­si po­žiū­rio, kad ne­svar­bu, ko­kias pa­rei­gas ei­ni, vi­siems vie­no­dai rei­kia sau­lės ši­lu­mos, ska­niai pa­val­gy­ti, ge­rai pra­leis­ti lai­ką, su­si­tvar­ky­ti sa­vo bui­tį.

– Jū­sų ko­lek­ty­ve – di­džio­ji da­lis mo­te­rys. Gal dėl to Jums taip se­ka­si jį su­bur­ti, su­vie­ny­ti ir pel­ny­ti to­kius ge­rus kaip va­do­vo įver­ti­ni­mus?

– Mū­sų ko­lek­ty­ve vie­nam vy­rui ten­ka de­vy­nios mo­te­rys. Ir aš ap­skri­tai džiau­giuo­si, kad yra vy­rų. Jei­gu bū­tų vien tik mo­te­rys, tai ne­ži­nau, kaip bū­tų. Be abe­jo, bū­tų ge­rai (juo­kia­si).

Iš vi­so dar­buo­to­jų šiuo me­tu yra virš dvie­jų šim­tų. Ta­čiau, ma­nau, kad vy­rų ir mo­te­rų skai­čius šio­je si­tu­a­ci­jo­je nie­ko ne­le­mia. O kas le­mia tą at­mo­sfe­rą ir ko­lek­ty­vo nuo­tai­ką? Gal tai kaž­kiek pri­klau­so ir nuo va­do­vo, ir, be abe­jo, nuo kiek­vie­no ko­lek­ty­vo na­rio.

– „Sod­ros“ Aly­taus sky­riaus di­rek­to­riu­mi jau esa­te še­še­rius me­tus. Ar pa­tin­ka šis dar­bas?

– Aš la­bai džiau­giuo­si dirb­da­mas „Sod­ro­je“. Te­ko dirb­ti vi­so­kiuo­se ko­lek­ty­vuo­se, bet čia aš taip ge­rai jau­čiuo­si vi­so­mis pras­mė­mis. Esu vis­kuo pa­ten­kin­tas. Ga­lė­čiau čia dirb­ti net be at­ly­gi­ni­mo, jei­gu tik kas nors pa­rū­pin­tų mais­to, ap­mo­kė­tų ke­lio­nių – mū­sų šei­mos di­džiau­sio po­mė­gio – iš­lai­das.

Di­dži­ą­ją da­lį die­nų į dar­bą ei­nu su ma­lo­nu­mu. Tai ne­reiš­kia, kad tas dar­bas leng­vas, kad ne­bū­na liūd­nų die­nų, ne­sėk­mių. Vis­ko bū­na. Bet esu po­zi­ty­vus, to­le­ran­tiš­kas, šim­tap­ro­cen­ti­nis op­ti­mis­tas. Taip, kaip ma­te­ma­ti­ko­je yra si­nu­soi­dė, ku­ri po kri­ti­mo že­myn vėl ky­la aukš­tyn, taip ir gy­ve­ni­me – po sun­ku­mų vis tiek at­ei­na sėk­mė. Tuo ir va­do­vau­juo­si.

– Tei­gia­ma, kad ge­ra at­mo­sfe­ra ko­lek­ty­ve tie­sio­giai le­mia ir dar­bo re­zul­ta­tus. Ko­kie jie?

– Jau ku­rį lai­ką mū­sų „Sod­ros“ te­ri­to­ri­nis sky­rius pa­gal re­zul­ta­tus pa­ten­ka į ge­riau­sių­jų tre­je­tu­ką. O jei­gu pa­var­ty­tu­mė­te mū­sų skun­dų ir pa­dė­kų kny­gą, pa­ma­ty­tu­mė­te, kad jo­je – vien tik pa­dė­kos ir ge­riau­si at­si­lie­pi­mai apie dar­buo­to­jus ir ap­tar­na­vi­mą.

Džiau­giuo­si, kad vi­sa tai la­bai stip­ri­na mus kaip ko­lek­ty­vą ir jis kas­met tik tvir­tes­nis. Di­dė­ja dar­buo­to­jų lo­ja­lu­mo įstai­gai ro­dik­liai. Tik la­bai gai­la, kad tu­ri­me ri­bo­tus fi­nan­si­nius re­sur­sus dar­buo­to­jų ma­te­ria­li­niam ska­ti­ni­mui, tad ten­ka pa­si­telk­ti vi­są iš­mo­nę ir kū­ry­bą, kaip ki­taip ska­tin­ti ko­lek­ty­vą pro­duk­ty­viam dar­bui.