24 Aud­ro­nės Grans­kie­nės va­lan­dos – su žmo­nė­mis ir prie tan­ciaus, ir prie ro­žan­čiaus (1)

Audronė Granskienė
Audronė Granskienė: „Tikrai būtų liūdna, jeigu neturėčiau savo bendruomenės žmonių palaikymo, mano šauniosios kapelos ,,Kaimynai“ ir, žinoma, savo šeimos. Juk viena nepajėgčiau traukti bendruomenės vežimo 17 metų, jeigu neturėčiau pagalbininkų ir šeimos palaikymo.“ As­me­ni­nė nuotr.
Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Mi­ros­la­vo sky­riaus ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Aud­ro­nė Grans­kie­nė sep­ty­nio­li­ka me­tų va­do­vau­ja ir Ku­me­čių kai­mo ben­druo­me­nei. Sun­ku bū­tų įsi­vaiz­duo­ti Ku­me­čių kraš­tą be šios veik­lios kul­tū­ri­nin­kės, dar sun­kiau bū­tų su­skai­čiuo­ti jos at­lik­tus dar­bus. Ko­kia tu­ri bū­ti kai­mo kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės kū­ry­bos vir­tu­vės ap­lin­ka, kad jo­je gim­tų tiek daug idė­jų? Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su A.GRANS­KIE­NE.

– Tai koks tas gy­ve­ni­mas Ku­me­čiuo­se šian­dien? Ar žmo­nės iš tie­sų bi­jo žmo­nių?

– Ku­me­čiuo­se, kaip ir vi­sur šiuo sun­kme­čiu, gy­ve­ni­mas yra ne­įpras­tas. Jau­čia­mės su­var­žy­ti – už­da­ry­ti, at­skir­ti nuo ar­ti­mų­jų, drau­gų, ko­le­gų... O žmo­nės šiais lai­kais ir taip su­sve­ti­mė­ję, ne to­kie kaip bu­vo mū­sų jau­nys­tė­je. Ži­nau, jog pra­ei­tis ne­grįž­ta, bet dirb­da­ma su žmo­nė­mis pa­ste­biu, kad nė­ra to­kių šil­tų su­si­ti­ki­mų, nė­ra to­kių spa­cie­rių su drau­gėm kai­mo ta­ke­liais kaip ma­no jau­nys­tė­je.

Ka­dan­gi gie­du baž­ny­čios cho­re, tai ma­tau, kaip po pa­mal­dų sku­ba vi­si prie sa­vo au­to­mo­bi­lių, ne taip kaip mūs jau­nys­tės lai­kais – pa­si­sė­dė­ji­mas šven­to­riu­je ant suo­liu­ko su drau­gais ar ant pie­vos pa­si­tie­sus di­vo­ną.

O da­bar pan­de­mi­ja žmo­nes įbau­gi­no dar la­biau, kad vie­ni ki­tų lan­ky­ti net ne­ga­li. Pa­jau­ti, koks ge­ras da­ly­kas yra te­le­fo­nas, tai nors to­kiu bū­du ga­li­me pa­ben­drau­ti.

– Pan­de­mi­ja su­trik­dė ir kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo tėk­mę. Ar Jū­sų pa­sau­lis smar­kiai su­si­trau­kė? Gy­ve­na­te kū­ry­ba ar... atos­to­gau­ja­te? Pro­jek­ti­niai rei­ka­lai tur­būt tvar­ko­mi ir ka­ran­ti­no me­tu?

– Tik­rai pan­de­mi­ja la­bai su­trik­dė mū­sų kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo tėk­mę. La­bai trūks­ta su­si­ė­ji­mų, ren­gi­nių, gra­žios ben­drys­tės. Tik džiau­giuo­si, kad ma­no sva­jo­nė iš­si­pil­dė ir prieš vie­nuo­li­ka me­tų su­bū­riau liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lą „Kai­my­nai“. Ka­pe­lą su­da­ro 16 įvai­raus am­žiaus mė­gė­jų dai­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų iš įvai­rių kai­mų ir Aly­taus mies­to. Pen­kio­lik­me­čiai jau­nuo­liai – būg­ni­nin­kas Do­man­tas Švi­pas ir trom­bo­ni­nin­kas Gus­tas Ni­ku­li­nas at­vyks­ta iš Aly­taus.

Ga­liu pa­si­džiaug­ti šiais jau­nuo­liais, kad jie ne­si­gė­di­ja, nes šiais lai­kais jau­nus ne­la­bai pri­sik­vie­si su pa­gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis kar­tu mu­zi­kuo­ti. Džiau­giuo­si šio ko­lek­ty­vo žmo­nė­mis, tik­rai ne­nu­trau­kia­me tos šei­my­ni­nės gi­jos – ben­drau­ja­me nuo­to­li­niu bū­du, nes be ga­lo vie­ni ki­tų pa­si­ilgs­ta­me.

Ma­nęs kū­ry­bo­je pan­de­mi­ja tik­rai ne­su­stab­dė, da­bar yra lai­ko ap­mąs­ty­ti, pa­gal­vo­ti apie įvai­res­nes veik­las, ką ga­lė­tu­me, vos tik at­lais­vi­nus ka­ran­ti­ną, kaip iš strė­lės iš­šau­ti (juo­kau­ju).

Atos­to­gau­ti taip pat ne­tu­riu ka­da, nes dir­bu dar ir Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Mi­ros­la­vo sky­riu­je ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­re, bet kul­tū­ri­nę veik­lą vyk­dau Ku­me­čiuo­se. Šiuo me­tu dir­bu nuo­to­li­niu bū­du.

Kal­bant apie pro­jek­tus, tai šia­me rei­ka­le ir­gi ne­nu­lei­dau ran­kų. Vos pa­skel­bus Na­cio­na­li­nei mo­kė­ji­mo agen­tū­rai prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos pro­jek­tą na­cio­na­li­nei pa­ra­mai ben­druo­me­nėms, va­sa­rį pa­tei­kiau pro­jek­tą „Ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas“. Juk esa­me nu­ma­tę lie­pos mė­ne­sį tęs­ti tra­di­ci­nę XVII kraš­tie­čių šven­tę „Kaip gy­ve­ni, kai­my­ne?“.

Kiek­vie­nais me­tais tei­kia­me pa­raiš­kas Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės skel­bia­miems pro­jek­tams.

– Kaž­kiek ren­gi­nių dėl pan­de­mi­jos ne­įvy­ko. Dėl ko­kio ne­įvy­ku­sio ren­gi­nio Jums la­biau­siai skau­da šir­dį?

– La­biau­siai skau­da šir­dį dėl pra­ei­tais me­tais ne­įvy­ku­sio tra­di­ci­nio tęs­ti­nio, jau še­šio­lik­to ru­dens ir ben­druo­me­nių drau­gys­tės „Pail­sė­kim su­si­ė­ję po dar­bų“ ren­gi­nio.

Gai­la, kad pan­de­mi­ja pa­sig­lem­žė šį nuo­sta­bų ren­gi­nį. Tai vi­sų lau­kia­ma šven­tė, ku­rio­je – ru­dens gė­ry­bių pa­ro­da, me­ni­nė pro­gra­ma ne tik mū­sų ra­jo­no, bet ir ki­tų re­gio­nų ben­druo­me­nių, pa­ger­bi­mas ūki­nin­kų, au­gi­nan­čių mums kas­die­ni­nę duo­ną, ir dar daug vis­ko.

– Kas Jums šian­dien, pan­de­mi­jos me­tu, yra pa­guo­da? Kas Jus pa­lai­ko?

– Di­džiau­sia pa­guo­da pan­de­mi­jos me­tu – tai yra ma­no vy­ras, ku­ris ša­lia kiek­vie­ną die­ną. Taip pat ma­no vai­kai ir anū­kai, nors la­bai skau­da šir­dį, kad ga­li­me pa­ben­drau­ti tik nuo­to­li­niu bū­du, nes ne­ga­li­me pa­gal šio ka­ran­ti­no tai­syk­les su­si­ei­ti iš ke­lių ūkių.

O kas pa­lai­ko? Tik­rai bū­tų liūd­na, jei­gu ne­jaus­čiau sa­vo ben­druo­me­nės žmo­nių pa­lai­ky­mo, ma­no šau­nio­sios ka­pe­los „Kai­my­nai“ mu­zi­kan­tų bei dai­ni­nin­kų ir, ži­no­ma, sa­vo šei­mos. Juk vie­na ne­pa­jėg­čiau trauk­ti ben­druo­me­nės ve­ži­mo 17 me­tų, jei­gu ne­tu­rė­čiau pa­gal­bi­nin­kų ir šei­mos pa­lai­ky­mo.

– Dau­gu­ma kai­mų tu­ri cen­trus. Ar Ku­me­čiuo­se yra vie­ta, ku­rią esa­te įpra­tę va­din­ti cen­tru? Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie žmo­nes ypač žie­mą vi­lio­jan­čios už­tvan­kos at­si­ra­di­mą. Ko­kių pla­nų tu­ri­te jos at­ei­čiai?

– Kul­tū­ros pras­me cen­trų Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je yra tik vie­nas – Kul­tū­ros cen­tras, ku­rį su­da­ro sky­riai. Šiaip kai­muo­se jau bu­vu­sių kul­tū­ros na­mų nė­ra. Ir Ku­me­čiuo­se to­kių nė­ra. Džiau­gia­mės, kad tu­ri­me vie­tą bu­vu­sio­je Ku­me­čių mo­kyk­lo­je, ku­rio­je ga­li­me nau­do­tis pa­tal­po­mis, nes ben­druo­me­nės na­mų pa­tal­pos yra ne­di­de­lės, tin­kan­čios tik ma­žam su­si­bū­ri­mui.

Vi­sa ben­druo­me­nė dė­kin­ga Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­rui ir ad­mi­nist­ra­ci­jai, kad mums su­tei­kia to­kias pa­slau­gas, nes ki­tu at­ve­ju kai­mas lik­tų mer­dė­ti. Da­bar po vie­nu sto­gu yra bib­lio­te­ka, Die­nos cen­tras, na, ir aš glau­džiuo­si kaip Kul­tū­ros cen­tro dar­buo­to­ja.

O dėl Ku­me­čių kriok­lio, tai tik­rai yra gra­ži vie­ta prie tven­ki­nio ir pri­va­čios pir­te­lės. Šio­je vie­to­je ben­druo­me­nė or­ga­ni­zuo­ja šven­tes.

Esa­me pa­da­rę suo­liu­kų, šio­kią to­kią sa­vo ran­kų dar­bo pa­vė­si­nę. Šiaip šis va­di­na­ma­sis Ku­me­čių kriok­lys pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai pa­mėg­tas lan­ky­to­jų. Sa­ky­čiau, gal dėl to, kad anks­čiau ne­bu­vo to­kios in­for­ma­ci­jos, o at­si­ra­dus tech­no­lo­gi­joms, ži­nia pa­pli­to.

La­bai di­de­lių kon­kre­čių pla­nų dėl kriok­lio ne­tu­ri­me, ka­dan­gi pats tven­ki­nys iš­nuo­mo­tas, yra sa­vi­nin­kas. Taip pat ne­ma­žai že­mės te­ri­to­ri­jos pri­klau­so Me­te­lių re­gio­ni­niam par­kui, da­lis vals­ty­bei ir da­lis pri­va­ti.

Tik mus la­bai ne­ri­mą ke­lia, kad vi­są gra­žų vaiz­dą ga­di­na pa­sta­tas „bai­suok­lis“ – bu­vęs ko­lū­kio lai­kų ma­lū­nas, ku­ris ke­lia grės­mę lan­ky­to­jams. Jis pat yra pri­va­ti­zuo­tas.

Ra­šė­me raš­tus sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tams, siun­tė­me fo­to­nuot­rau­kas, bet jiems ne­pa­vy­ko su­tar­ti su sa­vi­nin­kais. Vis dar tu­ri­me vil­tį, kad val­džia ras iš­ei­tį. Gal baus­ti sa­vi­nin­kus, ar tie­siog nu­sa­vin­ti tur­tą, ku­riuo šie ne­si­rū­pi­na? Ta­da tik­rai bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti nuo­sta­bią lan­ky­mo vie­tą Ku­me­čiuo­se.

– Po­nia Aud­ro­ne, esa­te ben­drau­jan­tis ir links­mas žmo­gus. Tu­ri­te la­bai daug bi­čiu­lių vi­so­je ša­ly­je. Ar su jų ko­lek­ty­vais pa­lai­ko­te ry­šius? Tur­būt la­bai iš­si­il­go­te gy­vo ben­dra­vi­mo ir su ger­bė­jais?

– Ačiū už kom­pli­men­tą, bet ne­si­gir­siu, kad tik­rai daug tu­riu bi­čiu­lių ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų. Tik­rai nuo­sta­biai ben­drau­ja­me ir ben­dra­dar­biau­ja­me. Ma­no va­do­vau­ja­ma ka­pe­la „Kai­my­nai“ ir trio „Jau­nys­tės go­dos“ su me­ni­ne pro­gra­ma da­ly­va­vo ne tik sa­vo kraš­te, bet ir ki­tuo­se re­gio­nuo­se, taip pat ben­drau­ja­me su Sei­nų lie­tu­vių na­mų ben­druo­me­ne, vie­ni ki­tiems pa­de­da­me.

Esa­me kon­cer­ta­vę Že­mai­ti­jos, Aukš­tai­ti­jos, Su­val­ki­jos, Dzū­ki­jos re­gio­nų ren­gi­niuo­se, taip pat, kaip mi­nė­jau, Len­ki­jo­je, Sei­nų lie­tu­vių na­muo­se ir „Ži­bu­rio“ mo­kyk­lo­je.

Be ga­lo vi­si lau­kia­me ka­ran­ti­no at­lais­vi­ni­mo ir gra­žaus su­si­ė­ji­mo. O da­bar, ben­drau­da­ma su žmo­nė­mis nuo­to­li­niu bū­du, pa­juo­kau­ju, kad gal ne­mo­kė­siu ben­drau­ti, gal vie­ni ki­tų tuoj bi­jo­si­me? Bet pra­džiu­gi­na te­le­fo­ne iš­girs­tas ,,Pa­si­il­gom“!

– Vie­ni kai­mai ple­čia­si, ki­ti ma­žė­ja, yra ap­skri­tai iš­ny­ku­sių. Ko­kia pa­dė­tis Ku­me­čiuo­se?

– Su­tin­ku su Ju­mis, kad kai­mai jau ma­žė­ja, vyks­ta so­dy­bų tuš­tė­ji­mo me­tas. Jau­ni­mas iš­vyks­ta sve­tur dirb­ti ar mo­ky­tis, dau­gu­ma į už­sie­nį, o kai­me, jau ga­li­ma sa­ky­ti, kad be­veik tik pa­gy­ve­nę žmo­nės te­ju­da.

Pa­gal na­mų skai­čių Ku­me­čiai ga­na ne­ma­žas kai­mu­kas, bet kaip min­ty­se pa­skai­čiuo­ji, tai tro­bo­se dau­gu­ma po vie­ni­šą žmo­gų ir dau­giau­sia naš­lės mo­te­rys. O vy­ras naš­lys tik vie­nas kai­me.

– Me­na­te so­viet­me­tį, ko­kia tuo­met bu­vo kul­tū­ra? Ap­skri­tai, koks kul­tū­ros ke­lias Jus ve­dė iki šian­die­nos?

– Tik­rai me­nu so­viet­me­čio lai­kų kul­tū­rą: vyk­da­vo ge­gu­ži­nės, po­il­sio va­ka­rai, sau­sa­kim­šos sa­lės kon­cer­tų me­tu.

Ma­no po­lin­kis į kul­tū­rą pra­si­dė­jo nuo vai­kys­tės. Jau pra­di­nė­se kla­sė­se sa­ve su­sie­jau su me­no sa­vi­veik­la. Dai­na­vau, šo­kau, o bū­nant ket­vir­to­je kla­sė­je ma­ne mo­kyk­la re­ko­men­da­vo mo­ky­tis so­li­nio dai­na­vi­mo ir iš­siun­tė per­ei­ti ko­mi­si­ją Drus­ki­nin­kuo­se.

Nuo ma­žens tu­rė­jau klau­są, bal­są ir ta ko­mi­si­ja ma­ne įver­ti­no tei­gia­mai. Gal po mė­ne­sio ga­vau laiš­ką su kvie­ti­mu at­vyk­ti mo­ky­tis į Vil­nių, tik da­bar ne­pa­me­nu, kaip va­di­no­si tais lai­kais ta mo­kyk­la, nes pra­ėjo daug me­tų. Aš dar ne­la­bai ką ir su­pra­tau anais lai­kais, ta­čiau tė­vai ma­nęs ne­lei­do. Sa­ko, iš­va­žiuo­si to­kia ma­ža, vai­ke­li, taip to­li, o jei­gu ne­ra­mūs lai­kai ko­kie bū­tų, tai kur mes ta­ve ir ra­sim. Kaip šian­dien šiuos ma­mos žo­džius pa­me­nu.

O gal pa­bi­jo­jo, kad ne­la­bai tur­tin­gai ir gy­ve­no­me? Taip ir tę­siau sa­vo me­ni­nę veik­lą Lei­pa­lin­gio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kol bai­giau vie­nuo­li­ka kla­sių. Ma­no me­no veik­la pri­ge­so, kai iš­te­kė­jau ir gi­mė vai­kai.

Vai­kams pa­ū­gė­jus, vėl tę­siau sa­vo mėgs­ta­mą veik­lą. Kur gy­ve­nau, vi­sur da­ly­va­vau me­no sa­vi­veik­lo­je. 1985 me­tų gruo­dį at­vy­kau gy­ven­ti ir dirb­ti val­gyk­los ve­dė­ja į Ku­me­čius. Jau ki­tais me­tais ko­vo mė­ne­sį dai­na­vau Ku­me­čių kul­tū­ros na­mų mo­te­rų an­sam­bly­je, vė­liau du­e­te su Gin­tau­tu Lau­čiu.

Dar vė­liau, tik me­tų ne­pa­me­nu, Kul­tū­ros na­muo­se dir­bu­si Ire­na Nor­kū­nie­nė, ku­ri bu­vo bai­gu­si re­ži­sū­rą, su­kū­rė mė­gė­jų te­at­rą „Kau­ko aša­ra“. Su šiuo te­at­ru ant sce­nos pra­lei­dau 20 me­tų, bu­vau ap­do­va­no­ta už ge­riau­sią mo­ters vaid­me­nį.

Įsi­jun­giau ir į ki­tus kul­tū­ros na­mų me­no ko­lek­ty­vus.

2004 me­tais, ka­da su­si­kū­rė ben­druo­me­nė ir ma­ne iš­rin­ko pir­mi­nin­ke, grie­biau­si sa­vo po­mė­gio, ži­no­ma, mė­gė­jiš­ko, nes ne­su pro­fe­sio­na­lė. Rei­kė­jo ben­drau­ti su žmo­nė­mis, nors aš juos per tiek me­tų dau­giau ma­žiau pa­ži­no­jau, bet kai­me yra ir pa­sy­vių žmo­nių, ku­rie gy­ve­na tar­si nuo vi­sų at­si­sky­rę.

Sten­gie­si juos su­do­min­ti, įti­kin­ti, kad gy­ve­ni­me yra ne tik dar­bas, bet rei­kia ir po­il­sio, at­si­pa­lai­da­vi­mo, gra­žaus ben­dra­vi­mo su kai­mo žmo­nė­mis. Grie­biau­si kul­tū­ri­nės veik­los, vy­liau­si, kad tai pa­dės iš­ju­din­ti žmo­nes. Pa­si­ta­rus su ben­druo­me­nės ta­ry­ba, nu­ta­rė­me dar 2005-ųjų va­sa­rą suor­ga­ni­zuo­ti pir­mą kai­mo šven­tę.

Pra­si­dė­jo ne­mi­go nak­tys, juk pir­mą kar­tą rei­kė­jo pa­čiai kur­ti sce­na­ri­jų, ves­ti ren­gi­nį, ieš­ko­ti rė­mė­jų, kal­bin­ti žmo­nes, nes su­pra­tau, kad ne tie lai­kai, kai sa­lės bū­da­vo sau­sa­kim­šos nuo žiū­ro­vų, da­bar rei­kia mo­kė­ti kiek­vie­ną as­me­niš­kai pa­kvies­ti. Tai man bu­vo di­de­lis iš­šū­kis.

Pir­miau­sia su­bū­riau mo­te­rų an­sam­blį, ku­riam akor­de­o­nu akom­pa­na­vo Per­šė­ki­nin­kų kai­mo mu­zi­kan­tas Gin­tas Zub­rus.

An­sam­blį pa­va­di­no­me „Sau­lė­grąža“, juk mū­sų ben­druo­me­nės her­bas – sau­lė­grąžos žie­das. Pir­mas kar­tas, tai vi­sai ne­blo­gai pa­vy­ko. Ta­da jau ra­miai mie­go­ti ne­ga­lė­jau. No­rė­jo­si vers­tis per gal­vą, kad tik vis­kas ge­rai bū­tų. Ko tik ne­pri­gal­vo­jau. Pra­dė­jau kur­ti hu­mo­res­kas, ku­rios virs­da­vo vai­di­ni­mais.

Pri­si­me­nu, pir­mas pa­si­ro­dy­mas bu­vo pa­va­din­tas „Li­go­ni­nės pri­ima­ma­sis“, ja­me da­ly­va­vo kai­mo žmo­nės: Li­na Kan­dro­tie­nė, As­ta Pil­ve­lie­nė, Gin­tas Zub­rus, Bro­nius Mi­se­vi­čius ir aš pa­ti. Aplo­dis­mentai nu­ai­dė­jo.

Ta­da su­bū­riau hu­mo­ro gru­pę „Rykš­tė“. Gru­pė mi­ni­ma­li – aš ir Li­na Kan­dro­tie­nė. Sten­giau­si iš­lai­ky­ti ir se­no­vi­nes tra­di­ci­jas – įkū­riau et­no­gra­fi­nį an­sam­blį „Ra­das­ta“, ku­ria­me dai­na­vo gar­baus am­žiaus mo­te­rys. Jau ir ren­gi­nių pra­dė­jo­me dau­giau or­ga­ni­zuo­ti. Ta­da pa­sa­kiau sau, kad ne aš bū­siu, jei­gu kai­mo ka­pe­los ne­su­bur­siu.

Ir man pa­vy­ko: 2010 me­tų pa­va­sa­rį gi­mė iš­sva­jo­ta ka­pe­la, ku­rią pa­va­di­no­me „Kai­my­nai“. Pa­va­di­ni­mą ir­gi pri­tai­kė­me pa­gal tai, kad jo­je da­ly­va­vo iš Ku­me­čių, Per­šė­ki­nin­kų, Buc­kū­nų, Vieš­na­gių kai­mų ir Sim­no bei Aly­taus mies­tų dai­ni­nin­kai ir mu­zi­kan­tai.

La­bai džiau­giuo­si šiuo ko­lek­ty­vu, mes vi­si kaip vie­na šei­ma, kaip aš mėgs­tu sa­ky­ti – ir prie tan­ciaus, ir prie ro­žan­čiaus. Bet et­no­gra­fi­nio an­sam­blio mo­te­rims svei­ka­ta ne­la­bai lei­do to­liau da­ly­vau­ti re­pe­ti­ci­jo­se, tai jų vie­to­je gi­mė trio „Jau­nys­tės go­dos“.

Tai va, toks ma­no dar­bas me­no kul­tū­ro­je, ku­ris dar vyks­ta iki šių die­nų ir lau­kiu ne­su­lau­kiu, ka­da mes vėl vi­si ga­lė­si­me su­si­ei­ti, ap­si­ka­bin­ti ir tęs­ti sa­vo veik­lą. Lai­ko da­bar tu­riu, vel­tui jo ne­švais­tau ir to­liau ruo­šiu re­per­tu­a­rą sa­vo ko­lek­ty­vams, juk lie­pos mė­ne­sį, kaip mi­nė­jau, nu­ma­ty­ta tra­di­ci­nė XVII kraš­tie­čių šven­tė „Kaip gy­ve­ni, kai­my­ne?“

– Ne­pri­ekaiš­tin­gai rū­pi­na­tės ir sa­vo so­dy­bos ap­lin­ka. Kuo šie­met ža­da­te nu­ste­bin­ti ku­me­tiš­kius šia­me veik­los ba­re?

– Tik­rai la­bai mėgs­tu tu­pi­nė­ti apie sa­vo so­dy­bą, puo­se­lė­ti gro­žį. Ne­su­val­do­ma ma­no mei­lė gė­lėms. Joms rei­kia daug dė­me­sio, kas mėgs­ta gė­les, ma­ne su­pran­ta.

Vis kal­bu sa­vo šei­mai, kad jau ki­tais me­tais tai tiek ne­so­din­siu, bet at­ei­na ki­tų me­tų pa­va­sa­ris ir ne­ga­liu su­sto­ti. Vis kaž­ko­kios nau­jos idė­jos gims­ta, kaž­kuo nau­ju no­ri­si pa­į­vai­rin­ti per­nykš­tį vaiz­dą. Aiš­ku, daug kas ten­ka vy­ro pe­čiams.

Ga­liu pa­juo­kau­ti, kad aš tik brė­ži­nu­ką, o vy­rui lie­ka at­lik­ti dar­bu­ką. Va­sa­rą aš sa­vo gė­lė­mis puo­šiu so­dy­bą, o žie­mą vy­ras sa­vo ran­kų dar­bu – įvai­riais vė­jo suk­tu­kais, eg­lu­tėm, kad ir žie­mą bū­tų ga­li­ma kaž­kuo pa­si­džiaug­ti.

Ku­me­tiš­kių tik­rai ne­no­riu nie­kuo iš­skir­ti­niau nu­ste­bin­ti, ka­dan­gi mū­sų Ku­me­čių kai­mas yra pa­vyz­din­gas, so­dy­bos vi­sų iš­puo­se­lė­tos. Džiu­gu, kad į kai­mą at­vyks­ta nau­ji gy­ven­to­jai ir at­gai­vi­na jau se­niai ne­gy­ve­na­mas so­dy­bas. To­dėl vi­siems lin­kiu svei­ka­tos ir ne­nu­leis­ti ran­kų sa­vo so­dy­bos puo­se­lė­ji­mui.

– Dar pa­kal­bė­ki­me apie tai, ką Jums reiš­kia dirb­ti sa­vo na­mų ap­lin­ko­je, gė­ly­nuo­se, lys­vė­se.

– Tai ma­no sie­los at­gai­va, ka­da ga­li kiek­vie­ną žie­de­lį ar au­ga­lė­lį sa­vo ran­ko­mis pa­čiu­pi­nė­ti ir pa­bėg­ti nuo vi­sų ki­tų dar­bų. Ki­tą kar­tą bū­na ir taip, kad per tą bė­gi­mą – sku­bė­ji­mą ne­su­spė­ji ir lai­ku pa­lais­ty­ti. Ko ge­ro, kiek­vie­nam sa­vo so­dy­bos kam­pe­liai – at­gai­va.

– Pa­svars­ty­ki­me ir apie tai: pa­ro­je yra 24 va­lan­dos, bet ma­tant Jū­sų at­lik­tus dar­bus, gir­dint pla­nus ir no­rus, kir­ba min­tis, kad Jū­sų pa­ro­je va­lan­dų tur­būt daug dau­giau. Kaip vis­ką su­spė­ja­te at­lik­ti?

– Jei­gu tas dar­bas – prie šir­dies ir no­ri pa­siek­ti sa­vo tiks­lą, tik­rai gal ir tų 24 va­lan­dų pri­rei­kia. Jei­gu ką už­si­brė­žiu, tai jau ta­da tik­rai bū­na be­mie­gės nak­tys, o ypač or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nį ar vyks­tant su ko­lek­ty­vais kon­cer­tuo­ti kaž­kur sve­tur.

Juk rei­kia kiek­vie­ną da­le­lę ap­gal­vo­ti. Pa­si­i­mi už­ra­šų kny­gą ir ta­da ra­šai, brau­kai, ra­šai, brau­kai. Kaž­ką nak­tį pri­si­mi­nus, šo­ku iš lo­vos ir už­si­ra­šau, nes ga­liu ry­te ne­pri­si­min­ti.

Su ma­no cha­rak­te­riu taip jau nu­tin­ka, kad ir įtam­pą imu jaus­ti. Esu gal kaž­kiek smul­kme­niš­ka. Man la­bai svar­bu ma­no ko­lek­ty­vų da­ly­vių iš­vaiz­da, tai tie­siog pa­sa­kau, kas kaip tu­ri bū­ti ap­si­ren­gęs. Gal jiems ir ne­pa­tin­ka, bet man ne­pri­eš­ta­rau­ja ir vi­sa­da lie­ka pa­ten­kin­ti. Taip tos ma­no 24 va­lan­dos ir su­ka­si gal­vo­je įvai­riais rei­ka­lais.

Klau­sia­te, kaip vis­ką su­spė­ju at­lik­ti? De­ja, ne vis­ką, nes dau­giau­sia nu­ken­čia na­mai ir šei­ma per ma­no lė­ki­mą ir rū­pes­tį ki­tais rei­ka­lais.

Ga­lė­tu­me kal­bė­tis ir kal­bė­tis, bet tik­rai vis­ko ne­įma­no­ma iš­pa­sa­ko­ti, nes tik­rai per ma­no am­že­lį tų nu­veik­tų dar­bų yra be ga­lo daug.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.