Varėnoje atidarytoje Aleksandro Vozbino tapybos darbų parodoje – sustabdytos menininko kūrybos akimirkos

Šių metų vasarį į Amžinatvę netikėtai išėjusio menininko parodos simbolinis pavadinimas „Sustok, akimirka...“ tarsi kviečia sustabdyti gyvenimo tempą ir pasidžiaugti akimirkomis, kurias gyvenimas dovanoja kiekvieną dieną. Tų sustabdytų žavingų akimirkų Aleksandro drobėse išties gausu! Dvidešimt keturi darbai kviečia pakeliauti po Prancūziją – pasvajoti Senos pakrantėje ar Provanse, pasigrožėti senąja Italijos architektūra, žavėtis kalnų didybe Juodkalnijoje, taip pat ne mažiau žavinga Vokietijos, Lenkijos, Nidos, Druskinininkų ar Dzūkijos kaimo gamta ir peizažais.

Parodą organizavusi ir pristačiusi šviesaus atminimo menininko bičiulė menotyrininkė, dailės pedagogė Dalia Šemeškienė – Kleponytė parodos autoriui negailėjo jautrių žodžių, pavadindama Aleksandrą „aukštos prabos“ menininku, kurio kūryba aprėpia labai daug temų. Jis buvo intelektualiosios tapybos atstovas, turėjęs savitą vaizduotę, konceptualų mąstymą ir kūrybos motyvaciją. „Kai su Aleksandru planavom surengti parodą Varėnoje, tikrai negalvojom, kad ji bus tokia – be autoriaus... Aleksandras buvo labai stiprus žmogus, turintis savitą požiūrį į gyvenimą, į meną, kūrybą, gyvenimišką filosofiją. Ne tik labai talentingas, bet ir labai intelektualus, „apsiskaitęs“. Tas jį darė ypatingu žmogumi. Galiu prisipažinti – man jis buvo sielos draugas menininkas. Galiu didžiuotis, kad turėjau galimybę prisiliesti prie jo kūrybos labai arti, stebėti, kaip jis tapo, kaip gimsta jo paveikslai. Tapė jis iš natūros, meistriškai perteikdamas vieną ar kitą vaizdą. Jis turėjo „šarmo“. Su juo buvo galima nevaržomai dalintis kūrybinėmis idėjomis, savo pergyvenimais dėl Lietuvos, linksmintis, keliauti, vykti į plenerus įvairiose Europos šalyse. Aleksandro kūryboje yra labai didelė koncentracija šviesos, virpesio. Aleksandras mėgo sakyt: „Menininko gali nebūt, o kūriniai gyvena savo gyvenimą“. Taip ir yra – kiekvienas jo sukurtas darbas tarsi gyvena savo gyvenimą“. Dalia sakė, jog A. Vozbino tapybos darbai gimdavo tarsi labai lengvai. „Labai svarbus aspektas, kad galėjau prisiliesti, kaip jis dirbo, stebėti ir tai nepaprastai didelė dovana. Aš jį vadinau dirigentu – tapė labai įdomiai, lengvai teptuku virpindamas lyg batuta. Tie teptuko virpesiai buvo ir jo sielos virpesiai. Visas jo kūrybinis procesas ir meistriškas žongliravimas technika – tai pats aukščiausiais laipsnis profesinėje srityje. Labai gaila, kad Aleksandras šiandien nesijaučia „nuogas“ prieš savo paveikslus. Taip jis įvardindavo jaudulį, adrenaliną prieš parodas. Adrenalino jausmas reikalingas visiems menininkams“. Kalbėdama apie parodoje eksponuojamus paveikslus, Dalia įvardino, jog didelė dalis jų yra gimę plenerų įvairiose Europos vietose metu. Ji pasidžiaugė, kad Aleksandras dalyvavo kultūrinės asociacijos TOPARTURISMO organizuojamame tarptautiniame projekte „Artist’s revolution“, kuris kiekvienais metais ryškiomis spalvomis sužibėdavęs dailininkų plenerais Prancūzijoje, Italijoje ar Prancūzijoje, o pernai nutūpė Dzūkijoje. Šalia pušynais apsigaubusio Glūko ežero, romantika dvelkiančioje sodyboje, tris dienas vyko pleneras „Jei ne grybai ir ne uogos…“, kurį vainikavo puiki jame dalyvavusių menininkų kūrinių paroda ir smagus vakaras su diskusijomis ir kūrėjų profesiniais pamokymais. „Tikiuosi, kad Varėnos publika susipažins ir susidomės su vieno geriausių šių dienų lietuvių tapytojų kūryba. Žiūrėkit, džiaukitės, pasinerkit į Aleksandro meno pasaulį“.

Autoriaus žmona Diana pasidžiaugė, kad Varėnoje paroda atidaryta Aleksandro ir jos bičiulių dėka. Savo vyrą ji įvardijo „žmogumi– vulkanu“, kurio vitališkumas atsispindi ir jo darbuose. Ji pažymėjo, jog atrenkant darbus, norėjosi, kad šiuo niūriu, pasaulį apėmusios pandemijos metu parodą lankantys žmonės pasidžiaugtų iš darbų sklindančia šviesa, kad jie, žiūrėdami į darbus, tarsi pakeliautų.

Šviesaus atminimo menininko darbais atvyko pasidžiaugti nemažas būrys jo bičiulių ir draugų, kolegų. Menininkas Gintaras Žilys sakė, jog jis buvo fantastiškas žmogus ir kūrėjas, kurio išėjimas paženklintas didele netektimi visai meno bendruomenei. Jis žmonai Dianai padovanojo savo kūrybos darbą simboliniu pavadinimu „Tuščia kėdė“.

Menininko bičiulė Onutė Drobelienė sakė, jog Aleksandrą pažino ne tik kaip talentingą menininką, bet ir labai didelį savo šalies ir krašto patriotą, charizmatišką asmenybę. „Dosnus savo nuoširdumu, paprastumu, išmintimi, be menininkams būdingos pozos, linksmas optimistas, tikras ir nepakartojamas, nuoširdus savo šalies ir gimto krašto patriotas, talentingas dailininkas... Jis taip domėjosi ir taip gerai žinojo Lietuvos istoriją, kad šalia jo jausdavaisi kaip mokinys. O iškeliavo Aleksandras labai simboliškai – per vieversio dieną“.

Kūrėjo darbais pasidžiaugė ir kiti jo bičiuliai, o Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė Dianai Vozbinienei atsidėkodama už nuostabią parodą įteikė savo keptą naminį pyragą.

Daliai Šemeškienei-Kleponytei ir Dianai Vozbinienei už surengtą nuostabių darbų parodą padėkojo ir padėką įteikė Varėnos kultūros centro laikinai direktoriaus pareigas einanti Regina Svirskienė.

Parodos atidarymą nuotaikingomis dainomis papuošė Varėnos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Rūta“.

Parodos atidarymo metu buvo prisiminta jo kūrybinė biografija. A. Vozbinas baigė tuometinį Valstybinį dailės institutą, tapybos specialybę, mokėsi dailininko Augustino Savicko studijoje. Aleksandro Vozbino paveikslų temos buvo įvairiausios – istorinės reminiscencijos, provokuojančios abstrakcijos ar tiesiog žavūs prancūziški motyvai, savaip interpretuota šventųjų tema, tapybinės interpretacijos moters tematika. Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip trijuose šimtuose įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje, o autorinių parodų surengęs daugiau kaip trisdešimt. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Sharjah meno muziejus.

Pasak meno teoretiko, profesoriaus Antano Andrijausko, „tapytojui Aleksandrui Vozbinui buvo svarbi ne tik potėpio galia, spalvos emocionalumas, spontaniški energingų linijų žaismai, netikėti dažų nutekėjimai, bet ir struktūriniai tapybos principai: pirmiausia kompozicija, harmoningi ar konfliktuojantys tapomų erdvių, linijų, spalvinių dėmių santykiai. Gaivališką dailininko Aleksandro Vozbino prigimtį išreiškiančios drobės savo įtaigia spalvų ir linijų magija žadina dramatiškus žiūrovo išgyvenimus“.

Paroda „Sustok, akimirka...“ veiks iki ateinančių metų sausio 4 dienos, tad varėniškiai ir miesto svečiai tikrai turės galimybę susipažinti su vieno talentingiausių dabartinių profesionalių menininkų Aleksandro Vozbino kūryba.