Va­sa­ros ir žie­mos lai­ko dvi­ko­va: „Se­no­vės pra­ban­ga” kvie­čia į laik­ro­džių pa­ro­dą

 Juk kiek va­lan­dų be­ro­dy­tų laik­ro­džiai mes lai­ko nie­ka­da ne­tu­rė­si­me nei dau­giau, nei ma­žiau, tad kar­tais te­rei­kia iš­mok­ti mė­gau­tis si­tu­a­ci­ja ir ener­gi­ją nu­kreip­ti po­zi­ty­viems da­ly­kams kur­ti.

Dau­giau ge­rų emo­ci­jų

Šios pa­ro­dos tiks­las –pa­ro­dy­ti laik­ro­džių įvai­ro­vę, at­skleis­ti jų gro­žį, pri­sta­ty­ti tuos, ku­rių lan­ky­to­jai dar nie­ka­da ne­ma­tė. Nors ir pa­ro­do­je at­si­dū­rė to­li gra­žu ne vi­si, o tik se­nes­ni, įdo­mes­nio di­zai­no, re­tes­ni laik­ro­džiai, įkve­pian­tys į juos pa­žvelg­ti kul­tū­riš­kai ir, be abe­jo, kaip į pui­kią in­ter­je­ro de­ta­lę.

Laik­ro­džių rū­šių įvai­ro­vė

Laik­ro­džiai, kaip ir bal­dai, tu­ri sa­vo sti­lis­ti­ką ir la­bai iš­reikš­tai at­lie­pia laik­me­tį nuo ba­ro­ko iki art de­co ar mo­der­niz­mo, ar­ba nuo sa­vo at­si­ra­di­mo iki šių lai­kų. Jau ne­kal­bant apie jų rū­šis: mu­zi­ka­liai tik­sin­tys ir skam­ban­tys sie­ni­niai, be­veik bal­dą at­sto­jan­tys – sta­to­mi ant grin­dų, la­bai įvai­rūs sta­li­niai, nuo di­džiu­lio skulp­tū­riš­ko art de­co iki ma­žy­čio ža­din­tu­vo, mar­mu­ri­niai la­ko­niš­kų for­mų ži­di­nių laik­ro­džiai.

Nu­tik­sė­ję po­rą šimt­me­čių

Me­džia­gos, iš ku­rių bu­vo ga­mi­na­mi laik­ro­džiai, ir­gi la­bai skir­tin­gos ir jų įvai­ro­vė pui­kiai ma­to­ma pa­ro­do­je, ap­žiū­rint per 60 laik­ro­džių: me­di­niai, bron­zi­niai, žal­va­ri­niai, ema­lio, stik­li­niai, mar­mu­ri­niai, ak­me­ni­niai ar net plas­ti­ko. Se­niau­siam iš jų, pa­sta­to­mam laik­ro­džiui iš Bel­gi­jos, jau ge­ri 200 me­tų, ki­ti kiek jau­nes­ni, bet 100 me­tų nu­tik­sė­ję dau­ge­lis. Be­je, 90 pro­cen­tų laik­ro­džių, eks­po­nuo­ja­mų pa­ro­do­je, yra vei­kian­tys.

Va­ka­rų Eu­ro­pa my­li laik­ro­džius

Kaip sa­kė „Se­no­vės pra­ban­gos“ di­rek­to­rius Rai­mun­das Po­cius, Lie­tu­vą dau­gu­ma šių laik­ro­džių pa­sie­kė iš Va­ka­rų Eu­ro­pos – Pran­cū­zi­jos, Bel­gi­jos, Ny­der­lan­dų, Vo­kie­ti­jos, kur jie te­bė­ra ga­na po­pu­lia­ri in­ter­je­ro de­ta­lė. Do­mi­na laik­ro­džiai ir lie­tu­vius, ta­čiau vi­si ieš­ko kaž­ko iš­skir­ti­nio, re­to, ori­gi­na­laus. Pa­klau­są tu­ri art de­co sti­liaus laik­ro­džiai, la­ko­niš­kų for­mų mo­der­no sti­liaus laik­ro­džiai, kla­si­kos mė­gė­jai ren­ka­si skulp­tū­riš­kus ir la­bai puoš­nius bron­zos ar žal­va­rio laik­ro­džius, vis dar mėgs­ta­ma laik­ro­džiais puoš­ti ži­di­nius. Pa­ka­bi­na­mi laik­ro­džiai dė­žu­tė­se do­mi­na so­dy­bų pir­kė­jus, ieš­kan­čius jau­ku­mo ir pra­ei­ties sti­lis­ti­kos sa­vo na­muo­se.

Vi­sas lai­kas – mū­sų

Šian­dien, kai vis daž­niau lai­ko žval­go­mės į mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, kai na­muo­se kur kas ma­žiau tik­sė­ji­mo, se­no­vi­nių laik­ro­džių pa­ro­da vi­so­mis pras­mė­mis su­skam­ba dar įvai­res­niais ,,gar­sais“: is­to­ri­jos, kul­tū­ros, aki­ra­čio plė­ti­mo, gro­žio ir meist­rys­tės su­pra­ti­mo. O at­si­sė­dus į pa­ro­dos pri­si­mi­ni­mų kė­dę bus ga­li­ma tie­siog pa­klau­sy­ti laik­ro­džių ro­dyk­lių šna­rė­ji­mo ir pri­si­min­ti pa­čią gra­žiau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ką. Lai­kas daug ką at­ima, bet dar dau­giau – do­va­no­ja, o su­grįž­tan­tis lai­kas vi­sa­da dos­nus pri­si­mi­ni­mų. Ir, be­je, grįž­ki­me prie pa­ro­dos įkvė­pi­mo šal­ti­nio – va­sa­ros ir žie­mos lai­ko dvi­ko­vos. Šiuo me­tu, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jai pa­siū­lius ES ša­lims pa­čioms ap­si­spręs­ti, ku­riuo lai­ku – va­sa­ros ar žie­mos – jos no­ri gy­ven­ti, dis­ku­si­jos tę­sia­si ir to­liau. Ir nors ža­da­ma, kad grei­tu lai­ku laik­ro­džių ne­su­ksi­me, kol kas nie­kas ne­si­kei­čia. Li­ki­me fi­lo­so­fais: bet koks spren­di­mas mums lai­ko nei pri­dės, nei atims, o dar ge­riau – ap­lan­ky­kime pa­ro­dą ir pri­si­lies­kime prie am­ži­nos lai­ko tėk­mės per nuo­sta­bią laik­ro­džių is­to­ri­ją.

Pa­ro­da „Su­grįž­tan­tis lai­kas“ veiks iki lap­kri­čio 30 d., Pie­vų 4, Aly­tus, tel. pa­si­tei­rau­ti 8 604 18688.

„Se­no­vės pra­ban­gos“ inf.

Iš pir­mų­jų laik­ro­džių is­to­ri­jos

*Sau­lės laik­ro­dis – se­niau­sias mums ži­no­mas laik­ro­dis, o šu­me­rai bu­vo pir­mie­ji, ku­rie ma­ta­vo lai­ką nau­do­da­mi sau­lės laik­ro­džius. Sau­lės laik­ro­dis bu­vo į že­mę įsmeig­tas stul­pas (gno­mo­nas), o ap­link jį bu­vo nu­ro­dy­tos pa­da­los (va­lan­dos). Pa­gal nuo stul­po me­ta­mą še­šė­lį bu­vo ga­li­ma nu­sta­ty­ti lai­ką.

* Van­dens laik­ro­dis ar­ba klep­sid­ra (gr. „lai­ko va­gis“), ma­ta­vo lai­ko truk­mę pa­gal iš­te­kan­čio skys­čio kie­kį.  Dau­giau nei šimt­me­tį šie laik­ro­džiai įvai­rio­se ša­ly­se tar­na­vo žmo­ni­jai. Ar­che­o­lo­gi­nių ty­ri­mų duo­me­ni­mis, pa­pras­čiau­sios for­mos van­dens laik­ro­džiai jau eg­zis­ta­vo Ba­bi­lo­ne ir Egip­te maž­daug XVI a. prieš Kris­tų.

*Ug­nies laik­ro­dis ma­ta­vo lai­ką pa­gal lem­po­je su­de­gin­to alie­jaus kie­kį ar­ba vaš­ką žva­kė­je. Ug­nies laik­ro­dis bu­vo pa­to­gus nau­do­ti pa­tal­po­se, kur ne­pu­čia vė­jas, be to, dar ga­lė­jo ap­švies­ti pa­tal­pą. Ant ko­ky­biš­kai pa­ga­min­tos žva­kės bu­vo da­ro­mos žy­mės ir pa­gal žva­kės de­gi­mo laips­nį nu­sta­to­mas lai­kas. Į klau­si­mą: „Kiek da­bar va­lan­dų?“ bu­vo at­sa­ko­ma: „Dvi žva­kės“. Ir tai ati­tik­da­vo apie tre­čią va­lan­dą nak­ties, nes vi­sa nak­tis bu­vo pa­da­lin­ta į tris žva­kes.

*Smė­lio laik­ro­dis at­si­ra­do maž­daug prieš tūks­tan­tį me­tų. Jo vei­ki­mo prin­ci­pas pa­grįs­tas tuo, kad tiks­liai su­ka­lib­ruo­tas upės smė­lis re­gu­lia­riais in­ter­va­lais pra­si­skver­bia pro siau­rą an­gą. Ta­čiau šie laik­ro­džiai tu­rė­jo trū­ku­mą: iš vir­šu­ti­nės ert­mės į apa­ti­nę su­py­lus smė­lį, juos rei­kė­jo ap­vers­ti. To­dėl pla­čiau­siai jie bu­vo nau­do­ja­mi lai­vuo­se ir moks­li­nė­se la­bo­ra­to­ri­jo­se. Šiais lai­kais ir to­liau nau­do­ja­mi kaip pa­pras­ti ir pa­to­gūs laik­ma­čiai.

Se­niai, se­niai...

725 m. Ki­ni­jo­je bu­vo pa­ga­min­tas pir­ma­sis me­cha­ni­nis laik­ro­dis.

Da­bar­ti­nę ap­va­lią for­mą laik­ro­dis įga­vo XIV a. o ter­mi­ną „laik­ro­dis“ su­kū­rė Si­mo­nas Dau­kan­tas.

Va­ka­rų Eu­ro­po­je pir­mie­ji me­cha­ni­nai laik­ro­džiai bu­vo mon­tuo­ja­mi bokš­tuo­se, kur bu­vo ga­li­ma ne­sun­kiai pa­sta­ty­ti jų me­cha­niz­mo svar­me­nų kel­tu­vą.

1510 m. vo­kie­tis Pe­ter Hen­lein, dar prieš at­si­ran­dant švy­tuok­li­niams laik­ro­džiams, iš­ra­do spy­ruok­le va­ro­mą laik­ro­dį.

1544 m. Pa­ry­žiu­je bu­vo įkur­ta laik­ro­di­nin­kų gil­di­ja.

1550 m. laik­ro­džiams ga­min­ti bu­vo pra­dė­ti nau­do­ti me­ta­li­niai varž­tai.

1577 m. švei­ca­rų laik­ro­di­nin­kas, ast­ro­no­mi­nių in­stru­men­tų ga­min­to­jas ir ma­te­ma­ti­kas Jost Bürgi su­kū­rė pir­mą­jį laik­ro­dį, ku­ris tu­rė­jo mi­nu­ti­nę ro­dyk­lę.

1630 m. laik­ro­džio ci­fer­bla­tas pir­mą kar­tą už­deng­tas stik­lu.

1658 m. Chris­tian Hu­y­gens. su­kū­rė pir­mą­jį prak­tiš­ką laik­ro­dį su mi­nu­ti­ne ro­dyk­le, va­ro­mą švy­tuok­lės Ge­rus tris šim­tus me­tų tai bu­vo tiks­liau­sias lai­ko ma­ta­vi­mo prie­tai­sas.

1675 m. Chris­tian Hu­y­gens pa­ga­mi­no ir už­pa­ten­ta­vo ki­še­ni­nį laik­ro­dį. Vė­liau jis pa­si­rū­pi­no ir ran­ki­nių laik­ro­džių pa­ten­tu.

XVII a. bu­vo spar­čios laik­ro­džių ga­my­bos rai­dos am­žius. Jo pa­bai­go­je an­glų ma­te­ma­ti­kas Ni­co­las Fa­tio de Duil­ler at­ra­do ru­bi­nų grę­ži­mo me­to­dą, nau­do­jant dei­man­ti­nį įran­kį.

1750 m. maž­daug šiuo me­tu laik­ro­džių ga­min­to­jai vis daž­niau pra­dė­jo ema­liuo­ti laik­ro­džių ci­fer­bla­tus, kad jie bū­tų leng­viau įskai­to­mi.

1770 m. švei­ca­riš­ka­me laik­ro­dy­je pir­mą kar­tą bu­vo pa­nau­do­tas sa­vai­me be­si­su­kan­tis me­cha­niz­mas. Švei­ca­rų laik­ro­di­nin­kas Ab­ra­ham-Lou­is Per­re­let su­ge­bė­jo įgy­ven­din­ti sa­vo idė­ją apie „am­ži­ną“ laik­ro­dį – laik­ro­dį, ku­rio ne­rei­kė­tų nuo­lat pri­suk­ti.

1920 m. an­glas V. Ma­ri­so­nas iš­ra­do kvar­ci­nį laik­ro­dį. Tai pats pa­to­giau­sias ir tiks­liau­sias laik­ro­dis, ku­rio ne­rei­kia už­ve­di­nė­ti.