Va­sa­ros dar­bas – tė­vo at­mi­ni­mui ir sa­vo džiaugs­mui

Jų pa­ska­tin­ti pa­kal­bi­no­me A.Bu­ro­ką, ku­rio po va­sa­ros dar­bų pra­švie­sė­ju­siu so­do na­me­liu pa­si­gė­ri daž­nas pro­šal va­žiuo­jan­tis ke­lei­vis.

„Ko­dėl ėmiau­si to­kio už­si­ė­mi­mo? No­rė­jo­si at­nau­jin­ti tai, ką jau­nas bū­da­mas su­kū­riau. Juk lai­kas ei­na, gruo­džio 3-iąją man su­kaks aš­tuo­nias­de­šimt. Na­me­lį sta­čiau bū­da­mas 33 me­tų, 1973-iai­siais. Grei­tai pa­sta­čiau, per me­tus lai­ko. Pa­gal spe­cia­ly­bę esu ma­ši­nų ga­my­bos tech­no­lo­gas, sta­liaus, dai­li­dės dar­bų ge­bė­ji­mai at­ėję su ge­nais iš tė­vo Pet­ro Bu­ro­ko. Jis bu­vo gar­sus Pa­ne­vė­žio kraš­to sta­lius, pui­kiai meist­ra­vęs gra­žius ve­ži­mus su lin­gy­nė­mis, va­di­na­mą­sias li­nei­kas, va­žius. Kai sta­tė­mės na­mą Pa­ne­vė­žy­je, man, try­li­ka­me­čiui, te­ko at­lik­ti ne­ma­žai dar­bų. Įsi­mi­nė lu­bų da­žy­mas, pa­tir­ties ne­tu­rė­jau, pa­ka­bi­nus per daug da­žų, jų per­tek­lius, pa­kė­lus ran­ką, nu­var­vė­da­vo iki pat kul­nų.

Na­mas, prie ku­rio sta­ty­bos pri­si­lie­čiau anuo­met, sto­vi ir da­bar, bet mi­rus tė­vui ma­ma pu­sę na­mo par­da­vė, o jai iš­ėjus, bro­liai su­si­ta­rė­me par­duo­ti ir ant­rą­ją jo pu­sę, vi­si jau tu­rė­jo­me sa­vus na­mus, bu­vo­me įsi­tvir­ti­nę kas kur. Du kar­tus per me­tus pa­bu­vo­ju Pa­ne­vė­žy­je, vie­nas iš jų – Vė­li­nės“, – apie ry­šį su gim­ti­ne kal­ba Al­gir­das.

Jis no­riai pa­sa­ko­ja ir apie tai, ko­dėl jau­nys­tė­je ėmė­si ga­na su­dė­tin­go ar­chi­tek­tū­ri­nio spren­di­mo na­me­lio sta­ty­bos. Vie­nos ke­lio­nės į Drus­ki­nin­kus me­tu prie tuo­met la­bai lan­ko­mo mu­zie­jaus „Gi­rios ai­das“ iš gi­do iš­gir­do, kad to­kių su­dė­tin­gų pjaus­ti­nių pa­sta­tą sta­tė auk­si­nių ran­kų meist­rai.

„Man ta fra­zė su­kė­lė pyk­čio ir aš sa­kau: kuo čia dė­tos tos auk­si­nės ran­kos, čia juo­ko rei­ka­las, rei­kia tik už­si­spy­ri­mo. Su­mąs­čiau im­ti ir pa­si­sta­ty­ti pa­na­šų na­me­lį so­de. Kar­tu tai bū­tų įro­dy­mas, kad ge­bė­ji­mais ne­at­si­lie­ku nuo sa­vo tė­čio. Ne­tu­rė­jau tuo­met įran­kių, ko­kius tu­riu šian­dien, dau­giau­sia dir­bau su tė­vo lai­kų siau­ra­pjūkliu. Dir­bau sa­vait­ga­liais, nak­ti­mis, nes be­si­ple­čian­čia­me Eks­pe­ri­men­ti­nia­me na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­te dar­bo bu­vo per akis. Pjaus­čiau or­na­men­tus ir vis apie auk­si­nes ran­kas gal­vo­jau. Taip bal­ko­ne ra­do­si žal­čiai, ant­ra­me aukš­te eg­lu­tės ir vi­sa ki­ta“, – me­na Al­gir­das.

Pa­šne­ko­vas trum­pai už­si­me­na ir apie tai, kad pen­ke­rius me­tus šis so­do na­me­lis bu­vo ne­be jo. Taip gy­ve­ni­mas pa­kry­po, kad po sky­ry­bų su pir­mą­ja žmo­na jis pa­li­ko jai tą na­me­lį. Po ku­rio lai­ko so­das su na­me­liu bu­vo par­duo­tas. Al­gir­das, prie sa­vo san­tau­pų pri­si­dė­jęs už tė­vų na­mo da­lį gau­tą­ją jam te­ku­sią su­mą, sa­vo dar­bo so­do na­mu­ką iš nau­jų sa­vi­nin­kų at­si­pir­ko.

„O šie­met ki­lo di­de­lis no­ras, be­ga­li­nis troš­ki­mas jį at­nau­jin­ti. No­ras ma­ty­ti švie­sų, bliz­gan­tį sta­ti­nį su­tei­kė kan­try­bės. Vi­są va­sa­rą, nuo pat ge­gu­žės dar­ba­vau­si ir ką tik bai­giau. Gy­ve­nu Aly­tu­je, dau­gia­bu­ty­je, Aniš­ky­je lei­džiu va­sa­ras. Vis­ko man už­ten­ka, ir pen­si­ja ne­si­skun­džiu. Tik slo­pi­na tai, kad man, tar­kim, ne ke­tu­rias­de­šimt. Pats gy­ve­ni­mas yra ge­ras, bet pa­si­žiū­ri į pa­są ir da­ro­si šiek tiek liūd­no­ka“, – aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio iš­va­ka­rė­se mąs­to Al­gir­das Bu­ro­kas, sau ir ki­tiems įro­dęs, kad svar­biau už auk­si­nes ran­kas yra už­si­spy­ri­mas.