Va­sa­ros dar­bas – tė­vo at­mi­ni­mui ir sa­vo džiaugs­mui (1)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Burokas
Al­gir­das Bu­ro­kas, pa­ri­męs at­nau­jin­to na­me­lio bal­ko­ne, džiau­gia­si už­bai­gęs il­gą ir kruopš­tų šių me­tų dar­bą. Juo­zo Siau­ru­se­vi­čiaus nuotr.
„So­dų ben­dri­jo­je „Aniš­kis“ tu­ri­me la­bai darbš­tų ir ge­rą kai­my­ną Al­gir­dą Bu­ro­ką. Jis vi­suo­met į pa­gal­bą at­sku­bės su­ge­dus au­to­mo­bi­liui ar pri­rei­kus pa­tal­kin­ti ki­to­je si­tu­a­ci­jo­je. Jis mėgs­ta gro­žį, la­bai my­li gam­tą ir sa­vo so­dą. O šie­met mus nu­ste­bi­no rū­pes­tin­gai at­nau­ji­nęs so­do na­me­lį. Ne bet kaip šį dar­bą at­li­ko, o su di­de­le mei­le ir už­si­de­gi­mu“, – to­kį pa­ste­bė­ji­mą iš­sa­kė gre­ta Al­gir­do sa­vo so­dą su drau­gu Juo­zu puo­se­lė­jan­ti gy­dy­to­ja Bi­ru­tė Sa­vic­kie­nė.

Jų pa­ska­tin­ti pa­kal­bi­no­me A.Bu­ro­ką, ku­rio po va­sa­ros dar­bų pra­švie­sė­ju­siu so­do na­me­liu pa­si­gė­ri daž­nas pro­šal va­žiuo­jan­tis ke­lei­vis.

„Ko­dėl ėmiau­si to­kio už­si­ė­mi­mo? No­rė­jo­si at­nau­jin­ti tai, ką jau­nas bū­da­mas su­kū­riau. Juk lai­kas ei­na, gruo­džio 3-iąją man su­kaks aš­tuo­nias­de­šimt. Na­me­lį sta­čiau bū­da­mas 33 me­tų, 1973-iai­siais. Grei­tai pa­sta­čiau, per me­tus lai­ko. Pa­gal spe­cia­ly­bę esu ma­ši­nų ga­my­bos tech­no­lo­gas, sta­liaus, dai­li­dės dar­bų ge­bė­ji­mai at­ėję su ge­nais iš tė­vo Pet­ro Bu­ro­ko. Jis bu­vo gar­sus Pa­ne­vė­žio kraš­to sta­lius, pui­kiai meist­ra­vęs gra­žius ve­ži­mus su lin­gy­nė­mis, va­di­na­mą­sias li­nei­kas, va­žius. Kai sta­tė­mės na­mą Pa­ne­vė­žy­je, man, try­li­ka­me­čiui, te­ko at­lik­ti ne­ma­žai dar­bų. Įsi­mi­nė lu­bų da­žy­mas, pa­tir­ties ne­tu­rė­jau, pa­ka­bi­nus per daug da­žų, jų per­tek­lius, pa­kė­lus ran­ką, nu­var­vė­da­vo iki pat kul­nų.

Na­mas, prie ku­rio sta­ty­bos pri­si­lie­čiau anuo­met, sto­vi ir da­bar, bet mi­rus tė­vui ma­ma pu­sę na­mo par­da­vė, o jai iš­ėjus, bro­liai su­si­ta­rė­me par­duo­ti ir ant­rą­ją jo pu­sę, vi­si jau tu­rė­jo­me sa­vus na­mus, bu­vo­me įsi­tvir­ti­nę kas kur. Du kar­tus per me­tus pa­bu­vo­ju Pa­ne­vė­žy­je, vie­nas iš jų – Vė­li­nės“, – apie ry­šį su gim­ti­ne kal­ba Al­gir­das.

Jis no­riai pa­sa­ko­ja ir apie tai, ko­dėl jau­nys­tė­je ėmė­si ga­na su­dė­tin­go ar­chi­tek­tū­ri­nio spren­di­mo na­me­lio sta­ty­bos. Vie­nos ke­lio­nės į Drus­ki­nin­kus me­tu prie tuo­met la­bai lan­ko­mo mu­zie­jaus „Gi­rios ai­das“ iš gi­do iš­gir­do, kad to­kių su­dė­tin­gų pjaus­ti­nių pa­sta­tą sta­tė auk­si­nių ran­kų meist­rai.

„Man ta fra­zė su­kė­lė pyk­čio ir aš sa­kau: kuo čia dė­tos tos auk­si­nės ran­kos, čia juo­ko rei­ka­las, rei­kia tik už­si­spy­ri­mo. Su­mąs­čiau im­ti ir pa­si­sta­ty­ti pa­na­šų na­me­lį so­de. Kar­tu tai bū­tų įro­dy­mas, kad ge­bė­ji­mais ne­at­si­lie­ku nuo sa­vo tė­čio. Ne­tu­rė­jau tuo­met įran­kių, ko­kius tu­riu šian­dien, dau­giau­sia dir­bau su tė­vo lai­kų siau­ra­pjūkliu. Dir­bau sa­vait­ga­liais, nak­ti­mis, nes be­si­ple­čian­čia­me Eks­pe­ri­men­ti­nia­me na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­te dar­bo bu­vo per akis. Pjaus­čiau or­na­men­tus ir vis apie auk­si­nes ran­kas gal­vo­jau. Taip bal­ko­ne ra­do­si žal­čiai, ant­ra­me aukš­te eg­lu­tės ir vi­sa ki­ta“, – me­na Al­gir­das.

Pa­šne­ko­vas trum­pai už­si­me­na ir apie tai, kad pen­ke­rius me­tus šis so­do na­me­lis bu­vo ne­be jo. Taip gy­ve­ni­mas pa­kry­po, kad po sky­ry­bų su pir­mą­ja žmo­na jis pa­li­ko jai tą na­me­lį. Po ku­rio lai­ko so­das su na­me­liu bu­vo par­duo­tas. Al­gir­das, prie sa­vo san­tau­pų pri­si­dė­jęs už tė­vų na­mo da­lį gau­tą­ją jam te­ku­sią su­mą, sa­vo dar­bo so­do na­mu­ką iš nau­jų sa­vi­nin­kų at­si­pir­ko.

„O šie­met ki­lo di­de­lis no­ras, be­ga­li­nis troš­ki­mas jį at­nau­jin­ti. No­ras ma­ty­ti švie­sų, bliz­gan­tį sta­ti­nį su­tei­kė kan­try­bės. Vi­są va­sa­rą, nuo pat ge­gu­žės dar­ba­vau­si ir ką tik bai­giau. Gy­ve­nu Aly­tu­je, dau­gia­bu­ty­je, Aniš­ky­je lei­džiu va­sa­ras. Vis­ko man už­ten­ka, ir pen­si­ja ne­si­skun­džiu. Tik slo­pi­na tai, kad man, tar­kim, ne ke­tu­rias­de­šimt. Pats gy­ve­ni­mas yra ge­ras, bet pa­si­žiū­ri į pa­są ir da­ro­si šiek tiek liūd­no­ka“, – aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio iš­va­ka­rė­se mąs­to Al­gir­das Bu­ro­kas, sau ir ki­tiems įro­dęs, kad svar­biau už auk­si­nes ran­kas yra už­si­spy­ri­mas.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.