Uk­rai­nie­tis re­ži­sie­rius Sta­sas Zhyr­ko­vas: „Esu įsi­ti­ki­nęs, kad blo­gas žmo­gus ne­ga­li bū­ti nei ge­ras ak­to­rius, nei re­ži­sie­rius”

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (0)
2020 Spalis 16
Sta­sas Zhyr­ko­vas: „Iš es­mės ge­ras te­at­ras yra bū­tent apie tai – kaž­ką ne­pa­to­gaus, ką net sau skaus­min­ga pri­si­pa­žin­ti.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Sta­sas Zhyr­ko­vas: „Iš es­mės ge­ras te­at­ras yra bū­tent apie tai – kaž­ką ne­pa­to­gaus, ką net sau skaus­min­ga pri­si­pa­žin­ti.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
„Jei ko­vi­das pa­keis pa­sau­lį, aš bū­ti­nai pa­sta­ty­siu šia te­ma spek­tak­lį, bet kol kas ne­ma­tau jo­kių ypa­tin­gų per­mai­nų, tik jų de­kla­ra­ci­ją“, – sa­ko vie­nu per­spek­ty­viau­sių jau­no­sios kar­tos uk­rai­nie­čių re­ži­sie­rių ti­tu­luo­ja­mas Sta­sas Zhyr­ko­vas, ku­rio kū­ry­bi­nių pla­nų įvai­rūs ri­bo­ji­mai su­griau­ti ne­su­ge­bė­jo (pa­bel­džiam tri­skart į me­di­nes sce­nos grin­dis), ir šiuo me­tu Aly­taus mies­to te­at­re jis sta­to spek­tak­lį „Ma­ry­tė“ pa­gal Al­vy­do Šle­pi­ko ro­ma­ną „Ma­no var­das Ma­ry­tė“. Kuo Aly­tus uk­rai­nie­čių re­ži­sie­riui pri­me­na jo gim­tą­jį Ode­sos prie­mies­tį Čer­no­mors­ką ir ko žiū­ro­vui ti­kė­tis iš bū­si­mos prem­je­ros? „Man pa­tin­ka drą­sus te­at­ras, ku­ris už­duo­da ne­pa­to­gius klau­si­mus“, – sa­ko S.Zhyr­ko­vas. Sim­bo­liš­ka, kad jo spek­tak­lis „Ma­ry­tė“ bus pa­ro­dy­tas Aly­taus mies­to te­at­ro 30-me­čio ju­bi­lie­ji­nio va­ka­ro me­tu, nes mū­sų te­at­ras vis daž­niau tam­pa kū­ry­bi­ne aikš­te­le įvai­rių už­sie­nio ša­lių me­ni­nin­kams. Sta­sas ma­no, kad toks te­at­ro mo­de­lis yra la­bai tei­sin­gas ir pra­smin­gas šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je.

– Kaip už­si­mez­gė kū­ry­bi­nė pa­žin­tis su Aly­taus mies­to te­at­ru?

– Šiuo me­tu esu Ki­je­vo aka­de­mi­nio dra­mos ir ko­me­di­jos te­at­ro kai­ria­ja­me Dniep­ro kran­te di­rek­to­rius ir me­no va­do­vas, o iki tol va­do­va­vau te­at­rui „Auk­si­niai var­tai“. Jo 40-me­čio ju­bi­lie­jaus pro­ga bu­vo su­ren­gas show ca­se, į ku­rį pa­kvies­ti įvai­rių už­sie­nio ša­lių te­at­rai, taip pat ir Aly­taus.

Jo di­rek­to­rė Ine­sa Pil­ve­ly­tė ir me­no va­do­vė An­dra Ka­va­liaus­kai­tė pa­si­žiū­rė­jo ke­lis ma­no spek­tak­lius ir pa­kvie­tė pa­vie­šė­ti Aly­tu­je, o vė­liau ir kur­ti. Tu­rė­jau kon­tak­tų ir su ki­tais Lie­tu­vos te­at­rais (ma­nau, aš ten dar pa­sta­ty­siu spek­tak­lių), bet Ine­sa pa­ro­dė po­zi­ty­vų at­kak­lu­mą, da­ly­kiš­ku­mą, man la­bai pri­im­ti­na jos ko­mu­ni­ka­ci­ja – ofi­cia­li ir kar­tu drau­giš­ka, ir štai aš čia. Sta­tau spek­tak­lį pa­gal ra­šy­to­jo A.Šle­pi­ko best­se­lerį.

– Ne­spė­jau prieš in­ter­viu per­skai­ty­ti ro­ma­no „Ma­no var­das Ma­ry­tė“, nes ke­lin­ta sa­vai­tė lau­kiu ei­lė­je bib­lio­te­ko­je. O kaip pats at­ra­do­te šią kny­gą?

– Kny­gy­ne Ki­je­ve, su­do­mi­no pa­va­di­ni­mas. Su­pran­ta­ma, kad Lie­tu­va pa­ro­dė uk­rai­nie­čiams di­de­lį dė­me­sį, kai pra­si­dė­jo ka­ras su Ru­si­ja, man ruo­šian­tis ke­lio­nei drau­gai ra­šė: „Pa­sa­kyk ačiū Lie­tu­vai“! O kai va­žia­vo­me iš oro uos­to, Ine­sa pa­juo­ka­vo, kad tu­rė­čiau iš­lip­ti ir lau­kuo­se šauk­ti: „Ačiū, Lie­tu­va!“ Bū­tent Lie­tu­vos am­ba­sa­da Uk­rai­no­je, ku­ri yra pa­kan­ka­mai ak­ty­vi, ir iš­lei­do A.Šle­pi­ko ro­ma­ną. Per­skai­čiau, la­bai pa­ti­ko, no­rė­jau „Ma­no var­das Ma­ry­tė“ sta­ty­ti Uk­rai­no­je ir net­gi bu­vau pra­dė­jęs re­pe­tuo­ti su stu­den­tais.

– Ak­tu­a­li te­ma?

– Vil­ko vai­kai kaip is­to­ri­nė te­ma nė­ra la­bai nau­ja Lie­tu­vo­je, apie tai kal­ba­ma. No­rė­tų­si pa­ska­tin­ti žiū­ro­vus tam tik­ram vi­di­niam šei­my­ni­niam ty­ri­mui. Jei at­si­ras žmo­nių, ku­rie su­pras, kad tų da­ly­kų, apie ku­riuos kal­ba­me spek­tak­ly­je, te­ri­to­ri­jo­je jų at­min­ty­je yra bal­tos dė­mės, kad jie ne­ži­no, kas tuo me­tu vy­ko su jų šei­ma, ar­ti­mai­siais, ir pa­ban­dys tai su­ži­no­ti, ma­nau, sa­vo už­duo­tį bū­si­me įvyk­dę. Spek­tak­ly­je vai­di­nan­tys ak­to­riai taip pat su­rin­ko sa­vo šei­mų is­to­ri­jas ir jo­se iš­ryš­kė­jo daug jaut­rių mo­men­tų. To­dėl spek­tak­lis bus vei­kiau dia­lo­gas ap­link kny­gos te­mą – siu­že­to li­ni­ja iš­lie­ka, bet ji taps di­des­nės is­to­ri­jos apie svar­bius da­ly­kus da­li­mi. Sten­gia­mės ne­nu­ei­ti į for­mą, gi­li­na­mės į es­mę, te­mą, tam tik­rus „skaus­mo taš­kus“. Is­to­ri­ja juk nė­ra vie­na­reikš­miš­ka, o bet ku­ris ka­ras vi­sa­da reiš­kia, kad „ge­rie­ji“ ir „blo­gie­ji“ yra abie­jo­se ba­ri­ka­dų pu­sė­se. No­ri­si šia te­ma kal­bė­ti.

– Kaip žiū­ro­vas kol kas ne­ži­nau, ko man ti­kė­tis iš Jū­sų spek­tak­lio, to­dėl per­skai­čiau, ko­kį te­at­rą ku­ria­te Uk­rai­no­je: in­te­lek­tu­a­lų, bet ne­nu­obo­dų, ašt­rios so­cia­li­nės te­ma­ti­kos, Jums la­bai svar­bi po­li­ti­ka kū­ry­bo­je. Ar tai ir dėl Uk­rai­nos si­tu­a­ci­jos?

– Tik­rai ne. Aš ma­nau, kad te­at­ras ne­ga­li eg­zis­tuo­ti be po­li­ti­kos (ir ne po­li­ti­ko­je), ig­no­ruo­ti jį su­pan­tį pa­sau­lį. Ne­svar­bu, ar tai bū­tų Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, Lat­vi­ja ar Lie­tu­va – te­at­ro es­mė yra įvai­riais bū­dais at­spin­dė­ti tik­ro­vę. Te­at­ras at­sa­ky­mų ne­pa­tei­kia, jis klau­sia, o žiū­ro­vas tu­ri tei­sę už sa­vo pi­ni­gus rink­tis kla­si­ki­nį te­at­rą, ope­rą ar ko­kią mu­zi­ki­nę ko­me­di­ją, ar­ba gal­vo­ti apie tai, kad jam no­ri­si dva­siš­kai ženg­ti į prie­kį. Gal­būt at­ro­dys, kad aš čia kal­bu la­bai skam­biais žo­džiais, bet iš es­mės ge­ras te­at­ras yra bū­tent apie tai – kaž­ką ne­pa­to­gaus, ką net sau skaus­min­ga pri­si­pa­žin­ti. Aš už to­kį te­at­rą, jis man pa­tin­ka.

– Ašt­rus? Pro­vo­kuo­jan­tis?

– Gal­būt drą­sus. Pro­vo­ka­ci­ja sce­no­je? Ne­be­ži­nau, ką šian­dien reiš­kia pats ter­mi­nas „pro­vo­kuo­jan­tis te­at­ras“, tur­būt pro­vo­ka­ci­ja bū­tų su­kur­ti... kla­si­ki­nį spek­tak­lį.

– Pa­kal­bė­ki­me apie cen­tro ir pe­ri­fe­ri­jos san­ty­kį Uk­rai­no­je. Ar tie­sa, kad te­at­ras (ir me­nas ap­skri­tai) kaip reiš­ki­nys gy­vuo­ja tik Lvo­ve ir Ki­je­ve?

– Aš ma­nau, kad pro­vin­ci­ja Uk­rai­no­je ir net­gi Lie­tu­vo­je, jau ne­kal­bu apie Vo­kie­ti­ją, An­gli­ją ar Pran­cū­zi­ją, ski­ria­si. Lie­tu­vo­je val­džios, fi­nan­sų de­cen­tra­li­za­ci­ja vyks­ta ir pa­vyks­ta, o Uk­rai­no­je – ne­pa­vyks­ta. Bet kul­tū­ro­je įdo­mūs įvy­kiai ga­li vyk­ti ne tik Ki­je­ve. Kal­bant apie Lvo­vą, tai tė­ra mi­tas, nes ši­tas mies­tas yra pa­ty­ręs te­at­ro „kad­rų ba­dą“. Ruo­šia­mi ak­to­riai, bet ne re­ži­sie­riai. O jei nė­ra re­ži­sie­rių, tai nė­ra ir te­at­rų va­do­vų (pa­si­tai­ko pui­kių iš­im­čių, kaip Aly­taus te­at­re, bet Ine­sa taip pat ir pa­ti re­ži­suo­ja), nes iš es­mės re­ži­sie­rius nuo jau­nu­mės mo­ko­si su­kur­ti pa­sau­lį ap­link sa­ve. Te­at­rui tai la­bai svar­bu, nes ak­to­rius yra nu­kreip­tas į sa­ve, jis – egois­tas ge­rą­ja to žo­džio pras­me, o re­ži­sie­rius egois­tu bū­ti ne­ga­li, pri­va­lo dau­giau ati­duo­ti nei im­ti.

– Kaip ver­ti­na­te mū­sų Aly­taus te­at­rą, gy­vuo­jan­tį ne­di­de­lia­me mies­te?

– Klau­sy­ki­te, tai vi­sų pir­ma pui­kus te­at­ras, ap­rū­pin­tas tech­ni­nė­mis ga­li­my­bė­mis, pa­vyks­ta or­ga­ni­zuo­ti tarp­tau­ti­nį fes­ti­va­lį, į ku­rį at­ve­ža­mi įdo­mūs pa­sta­ty­mai, te­at­ro va­do­vai pa­tys la­bai daug va­ži­nė­ja po fes­ti­va­lius, kū­ry­bi­nes kon­tak­tų mu­ges. Tai yra ne šiaip svar­bu, tai – svar­biau­sia. Tur­būt pats tei­sin­giau­sias te­at­ro mo­de­lis šian­dien yra te­at­ras – kaip ma­žas pa­sau­lis, į ku­rį iš įvai­rių pa­sau­lio kam­pe­lių at­va­žiuo­ja re­ži­sie­riai ir do­va­no­ja kaž­ką uni­ka­laus. Sa­ky­kim, juk ga­lė­tų Šle­pi­ko ro­ma­ną Aly­tu­je pa­sta­ty­ti ir lie­tu­vių re­ži­sie­rius, bet jis tai pa­da­ry­tų ki­taip. O aš at­ve­žu kaž­ką sa­vi­to, Pa­a­ta Tsi­ko­lia iš Sa­kart­ve­lo – vėl­gi sa­vi­to. Tai la­bai pra­tur­ti­na. Te­at­re, ku­riam va­do­vau­ju Uk­rai­no­je, ei­na­me la­bai pa­na­šia kryp­ti­mi, bal­ta­ru­sių, pran­cū­zų, len­kų re­ži­sie­riai at­va­žiuo­ja kur­ti. Tai lei­džia ak­to­riams aug­ti, o te­at­rui – megz­ti nau­jus kon­tak­tus, at­ve­ria pla­tes­nę ga­li­my­bę bū­ti ne tik sa­vo re­gio­no ar ša­lies že­mė­la­py­je – štai Aly­taus te­at­rą jau ži­no Sa­kart­ve­le ar Uk­rai­no­je. Ge­ra va­dy­ba!

– Ar tai, ką šiuo me­tu vei­kia­te Aly­taus mies­to te­at­re, Jums kaip re­ži­sie­riui yra iš­šū­kis?

– Ži­no­ma, iš­šū­kis, vi­sų pir­ma – ša­lies pras­me, juk esa­me lie­tu­viš­ko te­at­ro fa­na­tai. Lie­tu­va man yra te­at­ro gi­gan­tų ša­lis, to­kių kaip Ei­mun­tas Ne­kro­šius, Ri­mas Tu­mi­nas, Os­ka­ras Kor­šu­no­vas, kai ku­rių jau­nų re­ži­sie­rių. Tai – la­bai aukš­ta kar­te­lė. Aš ne­ma­nau, kad pa­siek­si­me ją spek­tak­ly­je „Ma­ry­tė“, bet pa­ban­dy­ti sa­ve to­je zo­no­je, ku­rio­je ši­tie mas­to­don­tai ku­ria ar kū­rė, la­bai įdo­mu. Vi­sai ne­se­niai mė­gi­nau pri­si­min­ti, ko­kie spek­tak­liai man yra pa­da­rę pa­tį di­džiau­sią įspū­dį stu­di­jų me­tais, ir su­pra­tau, kad tai bu­vo Ei­mun­to Ne­kro­šiaus „Ote­las“, ku­ris ma­ne tie­siog no­kau­ta­vo sa­vo ener­ge­ti­ka, vi­sai nau­ja te­at­ro kal­ba.

Ki­tas iš­šū­kis, ku­rį pa­ti­riu Aly­tu­je, yra lai­kas, nes spek­tak­lį iš­lei­si­me trum­piau nei per mė­ne­sį. Šiuo­lai­ki­nia­me te­at­re grei­tas tem­pas įpras­tas. Ma­nau, kad pa­sau­lis ap­skri­tai pa­grei­tė­jo, ir ta­me nė­ra nie­ko nei ge­ro, nei blo­go, tie­siog to­kios su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės. Kaž­ko­dėl mes nu­spren­dė­me, kad no­ri­me gy­ven­ti grei­čiau, nors, tu­rint ome­ny­je, kad fi­na­las vi­sų lau­kia vie­nas ir tas pats, sun­ku su­pras­ti, ko­dėl vis­gi rei­kė­tų taip sku­bė­ti?

– Esa­te sa­kęs, kad, kur­da­mas spek­tak­lį, vi­sų pir­ma tu­ri­te pa­mil­ti ak­to­rius, ku­rie ja­me vai­dins. Ar Aly­taus te­at­ro tru­pę jau spė­jo­te pa­mil­ti?

– Nuo pir­mos re­pe­ti­ci­jos! Mū­sų gy­ve­ni­me juk ne šiaip sau vis­kas vyks­ta ir, su­si­pa­ži­nęs su An­dra, Ine­sa, aš su­pra­tau, kad vis­kas bus ge­rai, nes yra pa­na­ši ener­ge­ti­ka ir po­žiū­ris į dau­ge­lį da­ly­kų. Ir ap­skri­tai, aš vis la­biau įsi­ti­ki­nu, kad blo­gas žmo­gus ne­ga­li bū­ti ge­ras ak­to­rius ar re­ži­sie­rius, nes žiū­ro­vą sun­ku ap­gau­ti, o aly­tiš­kiai ak­to­riai yra at­vi­ri, my­lin­tys dar­bą ir ge­ban­tys dirb­ti su di­de­liu no­ru. Man tai yra svar­biau nei dau­ge­lis ki­tų fak­to­rių.

Ir taip, Aly­taus mies­to te­at­ro tru­pė­je yra la­bai ta­len­tin­gų ak­to­rių.

– Ar daug ne­pa­to­gu­mų te­ko pa­tir­ti vyks­tant į Lie­tu­vą iš Uk­rai­nos, jei kal­bė­tu­me apie įvai­rius epi­de­mio­lo­gi­nius ri­bo­ji­mus?

– Mes pa­ruo­šė­me kal­ną do­ku­men­tų, pa­si­da­riau tes­tus Uk­rai­no­je ir Lie­tu­vo­je. Pui­kai su­pra­to­me, kad ga­li­me tai ar­ba da­ry­ti, ar­ba ne­da­ry­ti. Kaip sa­kė vie­nas ma­no pe­da­go­gas, vi­sa­da ge­riau bū­ti tur­tin­gam, svei­kam ir lai­min­gam nei varg­šui, ser­gan­čiam ir ne­lai­min­gam. To­dėl mes nu­spren­dė­me bū­ti lai­min­gi ir tai pa­da­rė­me.

– Kaip ma­no­te, ar ka­da su­kur­si­te spek­tak­lį apie tai, kaip ši­tas ne­lem­tas ko­vi­das pa­kei­tė pa­sau­lį?

– Tik­riau­siai, jei su­pra­siu, kad pa­sau­lis pa­si­kei­tė, nes kol kas ypa­tin­gų per­mai­nų ne­ma­tau. Ma­tau tik jų de­kla­ra­ci­ją, o žmo­nės ir to­liau no­ri ben­drau­ti gy­vai, nors jiems sa­ko, kad rei­kia ša­lin­tis vie­nas ki­to. Man at­ro­do, kad tai prieš­ta­rau­ja pa­čiai mū­sų pri­gim­čiai. Ži­no­ma, lie­tu­viai da­bar gy­ve­na šiek tiek la­biau per at­stu­mą, o Uk­rai­no­je si­tu­a­ci­ja pra­stes­nė. Lai­ky­tis dis­tan­ci­jos mums se­ka­si sun­kiau, nes esa­me la­biau pie­tie­čiai, su vi­sais tem­pe­ra­men­to pliu­sais ir mi­nu­sais, emo­cio­na­les­ni. Ir to­dėl Uk­rai­na šian­dien skai­čiuo­ja po 5 tūkst. už­si­krė­tu­sių­jų kas­dien. Pro­ble­ma yra ir vals­ty­bės po­žiū­ris, mes jo­kių iš­mo­kų ne­ga­vo­me, o tai yra aiš­kus sig­na­las, kad ti­kė­tis kaž­ko iš vals­ty­bės ir pa­si­ti­kė­ti po­li­ti­kais ne­ver­ta.

– Tar­ki­te dar ke­le­tą žo­džių apie pa­tį Aly­tų – kaip jau­čia­tės?

– Bū­tų keis­ta ly­gin­ti 6 mi­li­jo­nus gy­ven­to­jų tu­rin­tį Ki­je­vą su Aly­tu­mi, bet aš iki 15 me­tų au­gau ma­ža­me mies­te, Čer­no­mors­ke, ku­ris yra 30 ki­lo­met­rų nu­to­lęs nuo Ode­sos. Da­bar Aly­tu­je jau­čiuo­si taip, lyg bū­čiau grį­žęs į sau ne­ži­no­mą gim­to­jo mies­te­lio da­lį. La­bai pa­na­šu: ty­lu, vi­sur, kur tau rei­kia, ga­li grei­tai nu­ei­ti pės­čio­mis. Prie vi­so ma­no at­vi­ru­mo tu­riu ir ne­ma­žai in­tro­ver­tiš­ku­mo, ga­liu sau įjung­ti ir iš­jung­ti ši­tą re­ži­mą ir stai­ga trims die­nos pa­si­slėp­ti nuo pa­sau­lio. Gy­ven­ti Aly­tu­je aš var­gu ar ga­lė­čiau, bet at­va­žiuo­ti ku­riam lai­kui – ko­dėl ne? Čia leng­vai at­ei­na ge­ros min­tys, ir aš kar­tais vi­du­ry­je nak­ties ra­šau ko­le­goms apie sa­vo idė­jas, o jie klau­sia, ar aš iš­vis čia mie­gu? (Juo­kia­si).

– O so­vie­ti­nių lai­kų sek­ci­ją, rei­ka­lin­gą kaip rek­vi­zi­tas Jū­sų spek­tak­liui, ar jau pa­vy­ko Aly­tu­je ras­ti?

– Ne­ži­nau, ar pa­vy­ko, bet bu­vo ieš­ko­ma so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, nes bal­dai rei­ka­lin­gi ma­no spek­tak­liui „Ar my­lė­jai mane, tėti?“, ku­ris bus ro­do­mas fes­ti­va­ly­je COM•MEDIA. Ma­nęs tuo me­tu Aly­tu­je jau ne­bus, nes Ki­je­ve taip pat kau­pia­si dar­bai, gruo­džio pra­džio­je nu­ma­ty­ta prem­je­ra.

– Ge­rų prem­je­rų ir ačiū už po­kal­bį!

 

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.