Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tras Aly­tu­je: at­vyks­tan­tiems pa­gal­bą tei­kia ir čia dir­ban­čios tau­tie­tės

Šiek tiek nu­stem­ba pa­ma­tę dir­ban­čias tau­tie­tes

Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tras Aly­tu­je pra­dė­jo veik­ti tik pra­si­dė­jus Ru­si­jos su­kel­tam ka­rui Uk­rai­no­je – va­sa­rio pa­bai­go­je. Iš pra­džių jis bu­vo įsi­kū­ręs Kul­tū­ros cen­tre, o ge­gu­žės pra­džio­je per­kel­tas į Pir­ma­ja­me Aly­tu­je bu­vu­sius vai­kų glo­bos na­mus ir ta­po vie­nin­te­liu ka­ro pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tru Lie­tu­vo­je.

Ne­tru­kus į nau­jas pa­tal­pas per­kel­ta­me Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tre ėmė dar­buo­tis Ole­na Poz­dnia­ko­va iš Ir­pi­nės kaip Lie­tu­vos po­li­ci­jos de­par­ta­men­to prie Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Ap­tar­na­vi­mo sky­riaus dar­buo­to­ja. O lap­kri­tį čia kaip to pa­ties Po­li­ci­jos de­par­ta­men­to sky­riaus spe­cia­lis­tė įdar­bin­ta ir Liud­mi­la Stu­pak iš My­ko­la­ji­vo.

„Į cen­trą at­vyks­tan­tys uk­rai­nie­čiai šiek tiek nu­stem­ba pa­ma­tę mus čia dir­ban­čias. Ir, ži­no­ma, ap­si­džiau­gia, kad at­ėję į cen­trą iš kar­to ga­li pa­si­kal­bė­ti uk­rai­nie­čių kal­ba. Mes pa­de­da­me jiems tvar­ky­tis įvai­rius rei­ka­lus Lie­tu­vo­je ir, kaip su­pran­ta­me, dau­ge­lis pa­bė­gu­sių­jų nuo ka­ro mū­sų cen­tre pa­si­jun­ta ge­rai“, – pa­sa­ko­jo Ole­na ir Liud­mi­la.

Pa­ti Ole­na nuo ka­ro Ir­pi­nė­je iš pra­džių bu­vo pa­bė­gu­si į Tur­ki­ją. Į Aly­tų at­vy­ko su­si­pa­ži­nu­si su drau­gais iš Lie­tu­vos, ku­rie jai čia su­ra­do nuo­mo­ja­mą bu­tą, o ne­tru­kus bu­vo pa­siū­ly­tas ir dar­bas Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tre.

Šian­dien Ole­na dar tiks­liai ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ar pa­si­bai­gus ka­rui grįš į Uk­rai­ną: „La­bai no­ri­si, kad jis kuo grei­čiau baig­tų­si, žmo­nės pra­dė­tų nor­ma­liai gy­ven­ti. Aš dar la­bai gal­vo­ju, ar grį­šiu. Lie­tu­vo­je man la­bai pa­tin­ka, gra­ži gam­ta, ge­ri žmo­nės, su jais ran­du daug ben­dros kal­bos.“

Liud­mi­la su sū­nu­mi iš My­ko­la­ji­vo į Aly­tų at­vy­ko taip pat per drau­gus. Šiai mo­te­riai nuo ka­ro į Lie­tu­vą te­ko bėg­ti iš pra­džių ap­si­gy­ve­nant Len­ki­jo­je, iš čia vėl grįž­tant į Uk­rai­ną pas ser­gan­čius tė­vus, po to – vėl į Len­ki­ją ir jau ta­da į Lie­tu­vą.

Jos vie­nin­te­lė min­tis – pa­si­bai­gus ka­rui grįž­ti į tė­vy­nę. Ten li­ko ar­ti­mie­ji, sū­naus mo­kyk­la, ku­rio­je jis, da­bar gy­ven­da­mas su ma­ma Aly­tu­je, mo­ko­si nuo­to­li­niu bū­du.

„Su­tin­ku su Ole­na, Lie­tu­vo­je ir Aly­tu­je mums tik­rai ge­rai, žmo­nės drau­giš­ki, pa­de­da, aš taip pat nuo­mo­ju bu­tą. Bet no­ri­si kuo grei­čiau grįž­ti į sa­vo kraš­tą, kur vis­kas mū­sų li­kę“, – sa­ko Liud­mi­la.

„In­fra­struk­tū­ra su­dau­žy­ta, nuo­lat – šū­viai, spro­gi­mai“

Nors gruo­džio 15-osios po­pie­tę Aly­taus uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tro pri­ima­ma­sis pa­si­ti­ko ar­tė­jan­čių Ka­lė­dų nuo­tai­ko­mis – pa­puoš­ta eg­lu­te, šven­ti­nė­mis puokš­tė­mis ant sta­lų, vie­na­me kam­ba­ry­je ap­si­gy­ve­nu­sios se­se­rys iš Cher­so­no sri­ties su vai­kais, pa­pa­sa­ko­ju­sios apie sa­vo gy­ve­ni­mą ka­ro nio­ko­ja­mo­je Uk­rai­no­je, iš­sklai­dė pa­ky­lė­tą di­džių­jų šven­čių lau­ki­mą.

Me­le­na Sit­ko­vič su duk­ra Kse­ni­ja ir jos se­suo Tat­ja­na An­to­no­va su sū­nu­mi Alek­san­dru ką tik bu­vo pa­sie­ku­sios cen­trą, ap­gy­ven­din­tos su gy­vū­nais at­vyks­tan­tiems ka­ro pa­bė­gė­liams skir­ta­me kam­ba­ry­je, mat Me­le­na at­si­ve­žė ir šu­niu­ką Lu­ną, ga­mi­no­si val­gy­ti.

Pa­ma­čiu­sios žur­na­lis­tus puo­lė pa­sa­ko­ti sa­vo ne­la­bai sėk­min­gą ke­lio­nę iš Cher­so­no: „Va­žia­vo­me sa­vo au­to­mo­bi­liu, ties Tra­kais jis su­ge­do, sam­dė­mės tak­si ir at­vy­ko­me į Aly­tų. Bet tai vis tiek ne taip bai­su kaip pas mus. In­fra­struk­tū­ra su­dau­žy­ta, nuo­lat – šū­viai, spro­gi­mai.“

Me­le­nos vy­ras An­drie­jus tik iš­ly­dė­jo mo­te­ris iš ka­ro siau­bia­mos Uk­rai­nos, pats li­ko, nes ne­no­rė­jo pa­lik­ti ūkio, ku­ria­me yra ne­ma­žai gy­vu­lių ir juos rei­kia pri­žiū­rė­ti. „Vis tiek ka­ras tu­ri baig­tis, rei­kės kaž­kaip gy­ven­ti, kaž­kas tu­rė­jo lik­ti tvar­ky­ti ūkį. Ten mū­sų na­mas, vi­si ar­ti­mie­ji. Mums da­bar la­bai sun­ku psi­cho­lo­giš­kai“, – vos ne aša­ro­da­ma guo­dė­si Me­le­na.

Abi mo­te­rys jau tu­ri per pa­gal­bos uk­rai­nie­čiams li­ni­ją „Stip­rūs kar­tu“ su­ras­tą gy­ve­na­mą­jį plo­tą Šiau­lių ra­jo­ne, Kur­šė­nuo­se. Me­le­na ir Tat­ja­na sa­kė, kad joms vi­siš­kai ne­svar­bu, kur ap­si­gy­ven­ti, svar­biau­sia, jog bū­tų ra­my­bė, jos ir vai­kai ne­gir­dė­tų spro­gi­mų.

Kar­tais bū­na la­bai sun­kių at­ve­jų

Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tre iš pra­džių kaip Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rė, da­bar kaip jo dar­buo­to­ja čia dir­ban­ti Ne­rin­ga Zab­lac­kie­nė rū­pi­na­si svei­ka­tos pro­ble­mų tu­rin­čiais, ne­įga­liais, gar­baus am­žiaus uk­rai­nie­čiais, at­vyks­tan­čio­mis dau­gia­vai­kė­mis šei­mo­mis, vie­ni­šo­mis ma­mo­mis su vai­kais.

Mo­te­ris pri­si­me­na ne vie­ną la­bai sun­kų at­ve­jį: „Nuo ka­ro bė­gan­tys žmo­nės at­si­ve­ža ir sa­vo bė­das. Sve­ti­mo­je ša­ly­je jiems rei­kia žy­miai di­des­nės pa­gal­bos ne­gu svei­kie­siems.“

N.Zab­lac­kie­nė pa­sa­ko­jo apie vie­ną Aly­taus ra­jo­ne, Sim­ne, ap­gy­ven­din­tą uk­rai­nie­tę su ne­įga­liu vai­ku, ku­riam nuo­lat pri­rei­kia me­di­kų pa­gal­bos, to­dėl ten­ka or­ga­ni­zuo­ti nu­ve­ži­mą į gy­dy­mo įstai­gas, taip pat psi­cho­lo­giš­kai pa­dė­ti ma­mai. Kad vai­kas nors šiek ga­lė­tų pra­si­blaš­ky­ti, va­sa­rą jam per Au­tiz­mo aso­cia­ci­ją „Lie­taus vai­kais“ bu­vo suor­ga­ni­zuo­ta ke­lio­nė prie Bal­ti­jos jū­ros.

„Ar­ba ki­tas at­ve­jis. Aly­tu­je ap­gy­ven­din­ta uk­rai­nie­čių šei­ma su dviem vai­kais, ku­rių vie­nas vi­siš­kai ne­ma­to ir ser­ga on­ko­lo­gi­ne li­ga, rei­kia nuo­la­ti­nės ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių or­ga­ni­za­ci­jos pa­gal­bos, kad vai­kas mo­kė­tų orien­tuo­tis erd­vė­je. Vai­ko ma­ma taip pat psi­cho­lo­giš­kai pa­lauž­ta. Taip, svar­bu, kad ka­ro pa­bė­gė­liai iš Uk­rai­nos pas mus gau­tų pa­val­gy­ti, rū­bų, ava­ly­nės, bet yra ir ki­tų da­ly­kų, ku­rie la­bai skau­dūs ir gal­būt ne vi­siems su­pran­ta­mi“, – min­ti­mis da­li­jo­si Rau­do­no­jo Kry­žiaus dar­buo­to­ja.

Aly­tiš­kiai ne­abe­jin­gi pa­ra­mai uk­rai­nie­čiams

Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tre yra spe­cia­li pa­tal­pa jiems pa­si­rink­ti rū­bų, ava­ly­nės, in­dų. Čia jų ne­ma­žai at­si­vež­ta iš Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro „Ti­ko Tiks“ pa­da­li­nio, kur gy­ven­to­jai at­ne­ša ne­be­nau­do­ja­mus daik­tus, taip pat ir aly­tiš­kiai jų ne­ša į pa­tį cen­trą.

Gruo­džio 15-osios po­pie­tę čia su­tik­tas Dzū­ki­jos sos­ti­nė gy­ven­to­jas Vi­das Ma­žei­ka pa­ro­dė at­neš­tą vi­siš­kai nau­ją vy­riš­ką striu­kę, dar ir nau­ją vy­riš­ką megz­ti­nį pri­dė­jęs. „Gir­dė­jau, kad čia da­bar trūks­ta šil­tų rū­bų, tu­rė­jau vi­siš­kai ne­ne­šio­tą striu­kę, su­ra­dau ne­blo­gą megz­tu­ką, pa­gal­vo­jau, rei­kia nu­vež­ti“, – tei­gė aly­tiš­kis.

Iš tie­sų, kaip sa­kė Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus at­sto­vai, sa­va­no­riau­jan­tys ir dir­ban­tys cen­tre, da­bar ka­ro pa­bė­gė­liams ypač trūks­ta šil­tų ba­tų, striu­kių, puo­dų, kep­tu­vių. Pas­ta­ruo­sius in­dus ne­re­tai uk­rai­nie­čiai iš­si­ve­ža į su­si­ras­tą būs­tą, nes ten jų nė­ra.

Ap­si­lan­kius cen­tre, pa­au­ko­tų daik­tų pa­tal­po­je, ma­tė­si ir li­kęs ma­žas ki­tų in­dų pa­si­rin­ki­mas. Tik ke­lios lėkš­tės, ma­ži puo­de­liai, dar ke­le­tas ne pir­mo bū­ti­nu­mo in­dų. O tu­ri­mą jų pa­si­rin­ki­mą ap­ro­dė Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus at­sto­vas Da­rius Mo­ra­za.

Ta­čiau ne­pai­sant kai ku­rių daik­tų sty­giaus, vis dėl­to aly­tiš­kiai ne­abe­jin­gi pa­ra­mai uk­rai­nie­čiams. Pa­sak tą­dien Re­gist­ra­ci­jos cen­tre su­tik­tos Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos as­mens duo­me­nų ap­sau­gos pa­rei­gū­nės Gied­rės La­za­re­vi­čės, be­je, sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai nuo­lat dar­buo­ja­si šia­me cen­tre, per Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus pa­skelb­tą ke­lias die­nas tru­ku­sią mieg­mai­šių do­va­no­ji­mo ak­ci­ją aly­tiš­kiai jų į cen­trą at­ne­šė apie 150: „Tik­rai ne­ma­žai, kai ki­ti už Aly­tų di­des­ni mies­tai su­rin­ko žy­miai ma­žiau. Mieg­mai­šiai pa­sieks Uk­rai­ną.“

Or­ga­ni­za­ci­jos „Gel­bė­kit vai­kus“ at­sto­vas Sau­lius Va­lan­se­vi­čius, pa­kvie­tęs už­ei­ti į Re­gist­ra­ci­jos cen­tre įreng­tą vai­kų žai­di­mų kam­ba­rį, tvir­ti­no, kad to­kių žai­di­mams skir­tų pa­tal­pų ir tiek daug žais­lų ne­tu­ri net kai ku­rie aly­tiš­kiai: „Žais­lų nu­pir­ko ver­sli­nin­kai, pa­do­va­no­jo aly­tiš­kiai, aš ir pats iš na­mų, sa­vo ar­ti­mų­jų kai ką at­ne­šiau. Uk­rai­nie­čių, iš­vyks­tan­čių iš cen­tro, vai­kams net lei­džia­me jų pa­si­im­ti.“

Ka­ro bai­su­mai Uk­rai­no­je ve­ja jos žmo­nes iš tė­vy­nės, ta­čiau vil­ties su­grįž­ti ne­už­ge­si­na, o kol bus lem­ta šiai vil­čiai iš­si­pil­dy­ti, gelbs­ti aly­tiš­kių pa­ro­dy­tas ge­ru­mas ir su­pra­ti­mas.

Tą­dien Re­gist­ra­ci­jos cen­tre su­tik­tos Me­le­na su se­se­ri­mi Tat­ja­na iš Cher­so­no, mus iš­ly­dė­da­mos la­bai pra­šė pa­dė­ko­ti už pa­gal­bą mū­sų vals­ty­bei ir Aly­tui: „Jūs gal­būt net pa­tys kar­tais ne­su­pran­ta­te, kiek daug mums reiš­kia jū­sų pa­gal­ba.“

Nuo Uk­rai­nie­čių re­gist­ra­ci­jos cen­tro Aly­tu­je veik­los pra­džios iki šiol ja­me ap­si­lan­kė dau­giau kaip 10 tūkst. ka­ro pa­bė­gė­lių, iš jų be­veik 5 tūkst. 500 čia bu­vo su­teik­ta lai­ki­na iki 72 va­lan­dų ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­ga. Šiuo me­tu Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je gy­ve­na be­veik 800 uk­rai­nie­čių.