Ukrainiečių registracijos centras Alytuje: atvykstantiems pagalbą teikia ir čia dirbančios tautietės (0)
Šiek tiek nustemba pamatę dirbančias tautietes
Ukrainiečių registracijos centras Alytuje pradėjo veikti tik prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje – vasario pabaigoje. Iš pradžių jis buvo įsikūręs Kultūros centre, o gegužės pradžioje perkeltas į Pirmajame Alytuje buvusius vaikų globos namus ir tapo vieninteliu karo pabėgėlių registracijos centru Lietuvoje.
Netrukus į naujas patalpas perkeltame Ukrainiečių registracijos centre ėmė darbuotis Olena Pozdniakova iš Irpinės kaip Lietuvos policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus darbuotoja. O lapkritį čia kaip to paties Policijos departamento skyriaus specialistė įdarbinta ir Liudmila Stupak iš Mykolajivo.
„Į centrą atvykstantys ukrainiečiai šiek tiek nustemba pamatę mus čia dirbančias. Ir, žinoma, apsidžiaugia, kad atėję į centrą iš karto gali pasikalbėti ukrainiečių kalba. Mes padedame jiems tvarkytis įvairius reikalus Lietuvoje ir, kaip suprantame, daugelis pabėgusiųjų nuo karo mūsų centre pasijunta gerai“, – pasakojo Olena ir Liudmila.
Pati Olena nuo karo Irpinėje iš pradžių buvo pabėgusi į Turkiją. Į Alytų atvyko susipažinusi su draugais iš Lietuvos, kurie jai čia surado nuomojamą butą, o netrukus buvo pasiūlytas ir darbas Ukrainiečių registracijos centre.
Šiandien Olena dar tiksliai negali pasakyti, ar pasibaigus karui grįš į Ukrainą: „Labai norisi, kad jis kuo greičiau baigtųsi, žmonės pradėtų normaliai gyventi. Aš dar labai galvoju, ar grįšiu. Lietuvoje man labai patinka, graži gamta, geri žmonės, su jais randu daug bendros kalbos.“
Liudmila su sūnumi iš Mykolajivo į Alytų atvyko taip pat per draugus. Šiai moteriai nuo karo į Lietuvą teko bėgti iš pradžių apsigyvenant Lenkijoje, iš čia vėl grįžtant į Ukrainą pas sergančius tėvus, po to – vėl į Lenkiją ir jau tada į Lietuvą.
Jos vienintelė mintis – pasibaigus karui grįžti į tėvynę. Ten liko artimieji, sūnaus mokykla, kurioje jis, dabar gyvendamas su mama Alytuje, mokosi nuotoliniu būdu.
„Sutinku su Olena, Lietuvoje ir Alytuje mums tikrai gerai, žmonės draugiški, padeda, aš taip pat nuomoju butą. Bet norisi kuo greičiau grįžti į savo kraštą, kur viskas mūsų likę“, – sako Liudmila.
„Infrastruktūra sudaužyta, nuolat – šūviai, sprogimai“
Nors gruodžio 15-osios popietę Alytaus ukrainiečių registracijos centro priimamasis pasitiko artėjančių Kalėdų nuotaikomis – papuošta eglute, šventinėmis puokštėmis ant stalų, viename kambaryje apsigyvenusios seserys iš Chersono srities su vaikais, papasakojusios apie savo gyvenimą karo niokojamoje Ukrainoje, išsklaidė pakylėtą didžiųjų švenčių laukimą.
Melena Sitkovič su dukra Ksenija ir jos sesuo Tatjana Antonova su sūnumi Aleksandru ką tik buvo pasiekusios centrą, apgyvendintos su gyvūnais atvykstantiems karo pabėgėliams skirtame kambaryje, mat Melena atsivežė ir šuniuką Luną, gaminosi valgyti.
Pamačiusios žurnalistus puolė pasakoti savo nelabai sėkmingą kelionę iš Chersono: „Važiavome savo automobiliu, ties Trakais jis sugedo, samdėmės taksi ir atvykome į Alytų. Bet tai vis tiek ne taip baisu kaip pas mus. Infrastruktūra sudaužyta, nuolat – šūviai, sprogimai.“
Melenos vyras Andriejus tik išlydėjo moteris iš karo siaubiamos Ukrainos, pats liko, nes nenorėjo palikti ūkio, kuriame yra nemažai gyvulių ir juos reikia prižiūrėti. „Vis tiek karas turi baigtis, reikės kažkaip gyventi, kažkas turėjo likti tvarkyti ūkį. Ten mūsų namas, visi artimieji. Mums dabar labai sunku psichologiškai“, – vos ne ašarodama guodėsi Melena.
Abi moterys jau turi per pagalbos ukrainiečiams liniją „Stiprūs kartu“ surastą gyvenamąjį plotą Šiaulių rajone, Kuršėnuose. Melena ir Tatjana sakė, kad joms visiškai nesvarbu, kur apsigyventi, svarbiausia, jog būtų ramybė, jos ir vaikai negirdėtų sprogimų.
Kartais būna labai sunkių atvejų
Ukrainiečių registracijos centre iš pradžių kaip Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė, dabar kaip jo darbuotoja čia dirbanti Neringa Zablackienė rūpinasi sveikatos problemų turinčiais, neįgaliais, garbaus amžiaus ukrainiečiais, atvykstančiomis daugiavaikėmis šeimomis, vienišomis mamomis su vaikais.
Moteris prisimena ne vieną labai sunkų atvejį: „Nuo karo bėgantys žmonės atsiveža ir savo bėdas. Svetimoje šalyje jiems reikia žymiai didesnės pagalbos negu sveikiesiems.“
N.Zablackienė pasakojo apie vieną Alytaus rajone, Simne, apgyvendintą ukrainietę su neįgaliu vaiku, kuriam nuolat prireikia medikų pagalbos, todėl tenka organizuoti nuvežimą į gydymo įstaigas, taip pat psichologiškai padėti mamai. Kad vaikas nors šiek galėtų prasiblaškyti, vasarą jam per Autizmo asociaciją „Lietaus vaikais“ buvo suorganizuota kelionė prie Baltijos jūros.
„Arba kitas atvejis. Alytuje apgyvendinta ukrainiečių šeima su dviem vaikais, kurių vienas visiškai nemato ir serga onkologine liga, reikia nuolatinės aklųjų ir silpnaregių organizacijos pagalbos, kad vaikas mokėtų orientuotis erdvėje. Vaiko mama taip pat psichologiškai palaužta. Taip, svarbu, kad karo pabėgėliai iš Ukrainos pas mus gautų pavalgyti, rūbų, avalynės, bet yra ir kitų dalykų, kurie labai skaudūs ir galbūt ne visiems suprantami“, – mintimis dalijosi Raudonojo Kryžiaus darbuotoja.
Alytiškiai neabejingi paramai ukrainiečiams
Ukrainiečių registracijos centre yra speciali patalpa jiems pasirinkti rūbų, avalynės, indų. Čia jų nemažai atsivežta iš Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro „Tiko Tiks“ padalinio, kur gyventojai atneša nebenaudojamus daiktus, taip pat ir alytiškiai jų neša į patį centrą.
Gruodžio 15-osios popietę čia sutiktas Dzūkijos sostinė gyventojas Vidas Mažeika parodė atneštą visiškai naują vyrišką striukę, dar ir naują vyrišką megztinį pridėjęs. „Girdėjau, kad čia dabar trūksta šiltų rūbų, turėjau visiškai nenešiotą striukę, suradau neblogą megztuką, pagalvojau, reikia nuvežti“, – teigė alytiškis.
Iš tiesų, kaip sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai, savanoriaujantys ir dirbantys centre, dabar karo pabėgėliams ypač trūksta šiltų batų, striukių, puodų, keptuvių. Pastaruosius indus neretai ukrainiečiai išsiveža į susirastą būstą, nes ten jų nėra.
Apsilankius centre, paaukotų daiktų patalpoje, matėsi ir likęs mažas kitų indų pasirinkimas. Tik kelios lėkštės, maži puodeliai, dar keletas ne pirmo būtinumo indų. O turimą jų pasirinkimą aprodė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovas Darius Moraza.
Tačiau nepaisant kai kurių daiktų stygiaus, vis dėlto alytiškiai neabejingi paramai ukrainiečiams. Pasak tądien Registracijos centre sutiktos Alytaus miesto savivaldybės administracijos asmens duomenų apsaugos pareigūnės Giedrės Lazarevičės, beje, savivaldybės atstovai nuolat darbuojasi šiame centre, per Lietuvos Raudonojo Kryžiaus paskelbtą kelias dienas trukusią miegmaišių dovanojimo akciją alytiškiai jų į centrą atnešė apie 150: „Tikrai nemažai, kai kiti už Alytų didesni miestai surinko žymiai mažiau. Miegmaišiai pasieks Ukrainą.“
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovas Saulius Valansevičius, pakvietęs užeiti į Registracijos centre įrengtą vaikų žaidimų kambarį, tvirtino, kad tokių žaidimams skirtų patalpų ir tiek daug žaislų neturi net kai kurie alytiškiai: „Žaislų nupirko verslininkai, padovanojo alytiškiai, aš ir pats iš namų, savo artimųjų kai ką atnešiau. Ukrainiečių, išvykstančių iš centro, vaikams net leidžiame jų pasiimti.“
Karo baisumai Ukrainoje veja jos žmones iš tėvynės, tačiau vilties sugrįžti neužgesina, o kol bus lemta šiai vilčiai išsipildyti, gelbsti alytiškių parodytas gerumas ir supratimas.
Tądien Registracijos centre sutiktos Melena su seserimi Tatjana iš Chersono, mus išlydėdamos labai prašė padėkoti už pagalbą mūsų valstybei ir Alytui: „Jūs galbūt net patys kartais nesuprantate, kiek daug mums reiškia jūsų pagalba.“
Nuo Ukrainiečių registracijos centro Alytuje veiklos pradžios iki šiol jame apsilankė daugiau kaip 10 tūkst. karo pabėgėlių, iš jų beveik 5 tūkst. 500 čia buvo suteikta laikina iki 72 valandų apgyvendinimo paslauga. Šiuo metu Dzūkijos sostinėje gyvena beveik 800 ukrainiečių.
Komentarai
Palikite savo komentarą