Uk­rai­nie­čiai žu­do sa­ve ir ki­tus

Nors ko­ne kiek­vie­na že­miau jo Mask­vos hie­rar­chi­jo­je esan­ti bur­na gal po­rą mė­ne­sių li­gi ­tol pa­sau­liui tvir­ti­no, esą Ru­si­ja sie­kia nu­trauk­ti ka­rą Uk­rai­no­je.

Šio pro­pa­gan­dos veiks­mo tiks­las pa­ro­dy­ti pir­miau­sia neut­ra­lioms pa­sau­lio ša­lims, dau­giau­sia Azi­jo­je ir Af­ri­ko­je, esą Ru­si­ja yra tai­ki ša­lis. Ir jei­gu kas nors šian­dien ne­no­ri tai­kos – tai tik Va­ka­rų ša­lių ly­de­rių (pir­miau­sia JAV pre­zi­den­to Joe Bi­de­no) už vir­ve­lių tam­po­ma Ky­ji­vo val­džia.

Sun­ku pa­sa­ky­ti, ko­kią įta­ką toms neut­ra­lioms ša­lims da­ro to­kios p. Pu­ti­no kal­bos ir ar jų po­li­ti­kai mo­ka pa­ly­gin­ti p. Pu­ti­no kal­bas su re­a­liais jo veiks­mais.

Mes ta­tai su­pran­ta­me daug ge­riau. Esa­me, ko ge­ro, ge­riau­si pa­sau­lio šios te­mos eks­per­tai, ži­nan­tys, kad min­tys, kal­bos ir veiks­mai Ru­si­jo­je yra tar­si ra­šy­to­jo Iva­no Kry­lo­vo pa­sa­kė­čios gul­bė, vė­žys ir ly­de­ka.

Da­bar Mask­va uk­rai­nie­čiams ke­ti­na už­tai­sy­ti tik­rą Ar­ma­ge­do­ną, sprog­din­da­ma kri­ti­nę Uk­rai­nos in­fra­struk­tū­rą, nuo ku­rios funk­cio­na­lu­mo pri­klau­so, kaip ša­lies žmo­nėms pa­vyks per­žie­mo­ti. Ra­ke­tos, ne­pi­lo­tuo­ja­mie­ji or­lai­viai-bom­bos dau­žo trans­for­ma­to­ri­nes, elek­tros ga­my­bos jė­gai­nes, sprogs­ta pa­tai­kiu­sios į gy­ve­na­muo­sius na­mus, gim­dyk­las, ku­rio­se žūs­ta ci­vi­liai ir kū­di­kiai. Nuo ka­ro pra­džios Uk­rai­no­je, vien tik tiks­liai pa­tvir­tin­tais duo­me­ni­mis, žu­vo pus­penk­to šim­to vai­kų.

Ži­no­te, ką apie tai kal­ba ru­siš­ki in­for­ma­ci­niai iš­tek­liai? Ogi tai, kad ci­vi­liai Uk­rai­nos mies­tuo­se žūs­ta nuo uk­rai­nie­čių pa­leis­tų oro gy­ny­bos ra­ke­tų nuo­lau­žų. Ar taip ga­li bū­ti te­oriš­kai – te­oriš­kai su itin ma­ža ti­ki­my­be – taip. Tik jau ne 450 vai­kų.

Ta­čiau tiks­las ki­tas.

Ma­ža to, kad to­kia ver­si­ja yra tie­siog švent­va­giš­ka (ga­li­ma bū­tų pri­si­min­ti, kas yra šio ka­ro ag­re­so­rius ir kam ten­ka pa­grin­di­nė at­sa­ko­my­bė už ci­vi­lių žū­tis). Ta­čiau ji to­bu­lai ati­tin­ka vie­ną ru­siš­kos pro­pa­gan­dos me­to­dų.

T. y. pa­aiš­kin­ti sun­kiai (ar­ba la­bai leng­vai) pa­aiš­ki­na­mus da­ly­kus, ku­riant mi­li­jo­ną sta­čiai ne­įti­kė­ti­nų, mėš­lo ver­tų ver­si­jų.

Kad ži­niask­lai­dos au­di­to­ri­ja ar ko­kie ki­ti nau­jie­nų ri­ji­kai tie­siog pa­si­mes­tų nuo tų pa­aiš­ki­nan­čių ver­si­jų gau­sos. O pa­si­ga­vę pa­čias la­biau­siai ne­įti­kė­ti­nas im­tų abe­jo­ti ne tik sa­vo aki­mis be­igi lo­gi­ka, bet ir sa­vo svei­ku pro­tu.

Ši­taip Mask­vos at­sto­vai el­gė­si iš­kart po to, kai jos re­mia­mi se­pa­ra­tis­tai Uk­rai­nos Ry­tuo­se (Don­ba­so re­gio­ne) iš ru­sų ka­riuo­me­nės at­ga­ben­to prieš­lėk­tu­vi­nės gy­ny­bos kom­plek­so „Buk“ 2014 m. nu­mu­šė Ma­lai­zi­jos oro li­ni­jų boin­gą, skri­du­sį iš Ams­ter­da­mo į Kva­lą Lum­pū­rą.

Tą­syk Mask­vos pro­pa­gan­dos ma­ši­na ėmė skies­ti, kad ci­vi­li­nį lai­ne­rį nu­mu­šė uk­rai­nie­čių ka­ro lėk­tu­vas (tą „pa­tvir­ti­no“ ir jų su­kur­tas esą są­ži­nin­go dis­pe­če­rio per­so­na­žas), kiek vė­liau – kad „Buk’as“ pri­klau­sė uk­rai­nie­čių ka­riš­kiams, dar vė­liau tų ra­ke­tų ga­min­to­jas kė­lė dar ke­lias sa­vo „eks­per­ti­nes“ ver­si­jas, ku­rios, ačiū­diev, bu­vo pa­neig­tos per Ny­der­lan­duo­se vy­ku­sį ir šie­met pa­si­bai­gu­sį teis­mo pro­ce­są.

Nors Ru­si­ja kaip įma­ny­da­ma teis­mo ty­rė­jų pa­stan­gas mė­gi­no truk­dy­ti vi­so pro­ce­so me­tu. Pa­stan­gos pa­si­bai­gė nu­li­niu re­zul­ta­tu. Ar­ba re­zul­ta­tu su mi­nu­so žen­klu.

Mask­va per aš­tuo­ne­rius me­tus nuo to įvy­kio taip ir ne­su­ge­bė­jo žmo­niš­kai at­si­pra­šy­ti ne­kal­tų au­kų ar­ti­mų­jų ar bent jau su­mo­kė­ti pa­do­rių kom­pen­sa­ci­jų. Nors Švei­ca­ri­jo­je dėl to vy­ko ke­lių ša­lių, įskai­tant Ru­si­ją, de­ry­bos.

Jei­gu jos bū­tų pa­si­bai­gu­sios sėk­min­gai, tuo me­tu pi­ni­gais ap­te­ku­si Mask­va ga­lė­jo su­mo­kė­ti, pa­leng­vin­ti au­kų ar­ti­mų­jų siel­var­tą ir pa­siek­ti tam tik­rų vie­šų­jų ry­šių per­ga­lę.

Kad vi­sas pa­sau­lis sa­ky­tų – taip, jie pa­da­rė tra­giš­ką klai­dą, ta­čiau ją su­pran­ta. Jie to­kie pa­tys žmo­nės, kaip ir mes...

Da­bar, o ypač per ka­rą Uk­rai­no­je, dėl to ky­la di­dis klau­si­mas: ar iš tik­rų­jų 1/8 sau­su­mos da­ly­je gy­ve­na to­kie pa­tys žmo­nės, kaip mes juos įsi­vaiz­duo­ja­me ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je.

Nes te­nykš­čiai ho­mo sa­piens la­bai no­riai min­ta vis­ką pa­pras­tai iš­aiš­ki­nan­čia pro­pa­gan­da. Ku­ri su re­a­lia tik­ro­ve ne­tu­ri nie­ko ben­dra. Min­ta ir da­ro to­li sie­kian­čias iš­va­das apie juos su­pan­tį pa­sau­lį.