Tūks­tan­čius pra­di­nu­kų ma­te­ma­ti­kos iš­mo­kiu­si mo­ky­to­ja: „No­rė­čiau, kad man kaž­kas par­duo­tų lai­ko“

Pir­miau­sia re­dak­ci­jos vieš­nios pa­klau­siau, kaip ją va­din­ti – Al­do­na ar Ona? Ati­ta­rė, kad tė­vai jai pa­rin­ko tau­ti­nį Al­do­nos var­dą, so­viet­me­čiu rei­kė­jo tik vie­no var­do, bet krikš­ti­jant Sei­ri­jų kle­bo­nas dar pri­dė­jo šven­tą Onos var­dą. „Bu­vo no­rų pa­si­keis­ti, pa­si­lik­ti tik vie­ną, bet il­gas do­ku­men­tų tvar­ky­mo ke­lias šį no­rą nu­til­dė. Da­bar esu įpra­tu­si prie daž­niau gir­di­mo Al­do­nos var­do, o Ona fi­gū­ruo­ja tik po­pie­riuo­se“, – pa­aiš­ki­na.

Tai­gi Al­do­ną megz­ti iš­mo­kė ma­ma, Sa­lo­mė­ja Liud­vi­ka Sliu­žins­kai­tė, ku­ri la­bai my­lė­jo rank­dar­bius. Vis­ko bu­vo pri­si­siu­vi­nė­ju­si, pri­si­mez­gu­si. „Kai ma­no tė­tę at­lei­do iš dar­bo, var­gas pa­žvel­gė į akis, te­ko daug rank­dar­bių par­duo­ti. Aš, bū­da­ma penk­to­kė, ir­gi sau ko­ji­nes nu­si­mez­giau iš sa­vų ave­lių vil­nos. Ma­no duk­ra An­ge­lė, nu­si­žiū­rė­ju­si nuo mo­čiu­tės, prie vir­ba­lų pri­sė­do gal ko­kių 5–6 me­tu­kų. Ją au­gi­no se­ne­liai, o aš, po sa­vai­tės iš dar­bo par­vy­ku­si, ra­dau duk­rą su ša­li­ku, ku­ris il­gio – per vi­są kam­ba­rį. Bū­da­ma penk­to­kė sau nu­si­mez­gė dvi pa­lai­di­nu­kes. Ir da­bar ji daug mez­ga“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Apie 1973-uo­sius, kai su vai­kais ji li­ko vie­na, o mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mai tuo­met bu­vo ma­ži, ji pra­dė­jo ner­ti tin­kli­nes užuo­lai­das iš li­no siū­lų. Nu­ne­ria, su­mir­ko į me­džio kli­jus ir stip­riai iš­tem­pia. Kai iš­džiūs­ta, kap­ro­ni­niais siū­lais užuo­lai­dą iš­siu­vi­nė­ja. Už vie­ną užuo­lai­dą gau­da­vo 14 rub­lių.

„To­kios užuo­lai­dos bu­vo la­bai po­pu­lia­rios. Jos lan­gų švie­sos ne­už­tem­dy­da­vo. Ir gra­žiai at­ro­dė, iš­siu­vi­nė­tos tul­pių žie­dais, do­bi­liu­kų la­pais, or­na­men­tais. Pas­kui iš klai­pė­die­tės drau­gės gau­da­vau jau nu­megz­tų žve­jų tin­klų, man rei­kė­da­vo juos tik iš­krak­mo­lin­ti ir iš­siu­vi­nė­ti. Kiek tik tu­rė­jau to­kių užuo­lai­dų, vi­sas iš­stvars­ty­da­vo, net pa­vyz­džio sau ne­pa­si­li­kau, o da­bar tuo ne­už­si­i­mu. Bet, iš­ėju­si į pen­si­ją, dy­ka bū­ti nė mi­nu­tės ne­ga­liu. Ke­tu­rias kry­žia­žo­džių kny­ge­les per mė­ne­sį iš­spren­džiu. Kas­dien pri­sė­du prie ko­ji­nių mez­gi­mo. Vi­sas stal­čius jų pil­nas, kaip juo­kau­ju, tu­ri ir to­kių, ku­rių spal­vų pa­le­tė tin­ka prie bet ko­kio cha­la­tė­lio. Daug ko­ji­nių ge­riems žmo­nėms iš­da­li­nu. Man gra­žiau­sios mels­vos, vio­le­ti­nės spal­vos“, – kal­ba Al­do­na.

Jos rank­dar­bių skry­nio­je – ne tik šil­tos vil­no­nės ko­ji­nės, bet ir daug mez­gi­nių iš li­no, suk­ne­lių, megz­ti­nių, lie­me­nių. Mėgs­ta ji ir vą­še­lį į ran­kas pa­im­ti. Juo ne­ria tri­spal­ves ser­ve­tė­les, o jas do­va­no­da­ma sa­ko: „Man ma­lo­nu bus, jei šios trys lie­tu­viš­kos spal­vos ras vie­tą jū­sų bu­te.“ Do­va­no­ja ne tik vai­kams, anū­kams, bet ir vi­siems ki­tiems, kas ver­ti­na rank­dar­bius. Daug jos dar­bų yra iš­ke­lia­vę pas už­sie­nio lie­tu­vius.

„Nors į dar­bą man jau ne­be­rei­kia ei­ti, ke­liuo­si anks­ti, tarp 5 ir 6 va­lan­dos ry­to. Per die­ną pail­sė­da­ma vie­ną po­rą ko­ji­nių nu­mez­gu. Pa­skai­čiuo­ki­te pa­tys, kiek per me­tus su­si­da­ro. Ir vis dar gal­vo­ju, kaip ge­rai bū­tų, kad man kaž­kas par­duo­tų lai­ko“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Pa­gal siū­lo sto­rį ji nau­do­ja ir ati­tin­ka­mus vir­ba­lus. Tai­gi ne tik siū­lų, bet ir vir­ba­lų jos na­muo­se – ne­ma­žai. Mez­ga ji ne tik vil­no­nes ko­ji­nes, bet ir va­di­na­mas de­mi­se­zo­ni­nės, iš marš­ko­nio (med­vil­ni­nio) siū­lo, tin­ka­mas trum­pam se­zo­nui – ru­de­nė­ji­mui ar pa­va­sa­rė­ji­mui.

Rank­dar­bi­nin­kės klau­siu: tai ko­kia yra vie­nos po­ros ko­ji­nių sa­vi­kai­na, ne­skai­čiuo­jant įdė­to dar­bo? Tei­gia, kad iš siū­lų, ku­rie kai­nuo­ja 11 eu­rų, ga­li­ma nu­megz­ti tris po­ras. Bet, sa­ko, kad, jei par­duo­tų, už po­rą pra­šy­tų po 8 eu­rus.

Mo­te­ris at­vi­rai pri­spa­žįs­ta, kad ne­my­li tin­gi­nių. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad vai­ko po­žiū­ris for­muo­ja­si šei­mo­je, jei­gu tė­vams rū­pi gy­ven­ti tik iš pa­šal­pų, taip no­rė­sis gy­ven­ti ir vai­kams. Grau­du, kai šei­ma ga­vu­si vai­ko iš­mo­ką, ne­tu­ri už ką nu­pirk­ti jam są­siu­vi­nio.