Trys Lais­vės an­ge­lo pa­min­klo gy­va­vi­mo is­to­ri­jos

Prie­šis­to­rė

Pa­min­klas žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę Aly­tu­je tu­ri sa­vo įdo­mią prie­šis­to­rę. Pir­mą kar­tą vie­šai apie tai pra­bil­ta dar 1922 me­tais rug­pjū­čio 20 die­ną. Tą die­ną Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios šven­to­riu­je ant An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus, pir­mo­jo ka­ri­nin­ko, žu­vu­sio ne­pri­klau­so­my­bės ko­vo­se, ka­po iš­kil­min­gai ati­deng­tas pa­min­klas.

Į ce­re­mo­ni­ją at­va­žia­vo Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Alek­san­dras Stul­gins­kis, kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras, ka­riuo­me­nės va­das, ke­le­tas aukš­to ran­go val­di­nin­kų ir ka­ri­nin­kų, su­gu­žė­jo ne­ma­žas vie­ti­nės vi­suo­me­nės pul­kas.

Pa­min­klo ati­den­gi­mo me­tu bu­vo kal­ba­ma, kad Aly­taus apy­lin­kė­se žu­vo ne­ma­žai sa­va­no­rių ir jiems pa­gerb­ti rei­ka­lin­gas at­ski­ras pa­min­klas. Su­ma­ny­ta rink­ti au­kas. Apie tai pra­ne­šė ir žur­na­las „Ka­rys“: „Aly­tus yra Lie­tu­vos vie­ta, ku­ri nie­kad ne­iš­dils iš lie­tu­vių at­min­ties. Čia mū­sų ka­riuo­me­nė yra pa­ro­džiu­si sa­vo ne­per­ga­li­mą pa­si­ry­ži­mą ir drą­są. Čia, su ka­rin. Juo­za­pa­vi­čiu­mi prie­ša­ky­je, yra žu­vę už tė­vy­nės ne­pri­klau­so­my­bę daug kar­žy­gių. Vi­siems tiems kar­žy­giams pa­gerb­ti yra ki­lęs nau­jo pa­min­klo su­ma­ny­mas.“

Šią idė­ją ne vie­nas pa­rė­mė so­li­džia su­ma. Tarp au­ko­to­jų bu­vo pre­zi­den­tas A.Stul­gins­kis (10 tūkst. auk­si­nų), dai­ni­nin­kas Kip­ras Pet­raus­kas (15 tūkst. auk­si­nų), tuo­me­ti­nis mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Er­nes­tas Gal­va­naus­kas (1000 auk­si­nų), Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas (1000 auk­si­nų), vi­sa ei­lė įvai­riau­sių ban­kų, Aly­taus ži­no­mų žmo­nių, or­ga­ni­za­ci­jų.

„Tuo bū­du vi­so su­rink­ta 210.252 auks. Su­ma ga­na gra­ži. Rei­kia pa­lin­kė­ti aly­tie­čiams to­li­mes­nio pa­si­se­ki­mo!“ Su­ma iš­ties bu­vo įspū­din­ga, ta­čiau tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­sa­ky­ti, kad auk­si­nas nie­ko ben­dro su auk­su ne­tu­rė­jo. Tai bu­vo lai­ki­na­sis po­pie­ri­nis pi­ni­gas, ku­rį Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė 1919 me­tų va­sa­rio 26 die­ną auk­si­no pa­va­di­ni­mu įtei­si­no per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je cir­ku­lia­vu­sius vo­kie­čių oku­pa­ci­nės val­džios pi­ni­gus ost­mar­kes.

Apy­var­to­je jie bu­vo iki 1922 me­tų spa­lio 2 die­nos, iki li­to įve­di­mo. Vė­liau auk­si­nai 3 mė­ne­sius į li­tus bu­vo kei­čia­mi ma­žė­jan­čiu san­ty­kiu, iš pra­džių 175, me­tų pa­bai­go­je – 850 auk­si­nų už 1 li­tą.

Kur din­go pa­min­klas 1928 me­tais?

„Lie­tu­vos ai­de“ 1928 me­tais va­sa­rio 16 die­nos iš­va­ka­rė­se iš­spaus­din­ta ne­di­de­lė ži­nu­tė iš Aly­taus.

Jos au­to­rius nuo­šir­džiai pa­sa­ko­jo, kad 1923–1924 me­tais mies­to ko­mi­te­tas žu­vu­siems už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę pa­min­klui sta­ty­ti dar­ba­vo­si pui­kiai ir ak­ty­viai: bu­vo su­rink­ta 8000 li­tų pa­min­klo sta­ty­bai, ruo­šia­mas pla­nas, tik dėl vie­tos, kur jis tu­rė­tų sto­vė­ti, kol kas ne­bu­vo su­ta­ri­mo, vis ki­lo gin­čai. Ta­čiau nuo 1925 me­tų en­tu­ziaz­mas iš­si­kvė­pė ir vi­si su­ma­ny­mai už­si­mir­šo.

Šian­dien sun­ku pa­sa­ky­ti, ar šis straips­ne­lis ta­po ant­ruo­ju jė­gų ant­plū­džiu ko­mi­te­tui ar tie­siog jau ne­bu­vo kur trauk­tis ir ru­de­niop pra­si­dė­jo Aly­taus ap­skri­ties sta­ty­bų ko­mi­si­jos su­si­ra­ši­nė­ji­mas su res­pub­li­ki­ne sta­ty­bos ins­pek­ci­ja dėl lei­di­mo pa­min­klui sta­ty­ti.

Nu­ta­rus, kad pa­min­klo au­to­riu­mi bus skulp­to­rius An­ta­nas Alek­san­dra­vi­čius, ki­lęs iš Sim­no apy­lin­kių, jam už­sa­ko­mi pa­min­klo brė­ži­niai, ku­rie su pra­šy­mu iš­siųs­ti sta­ty­bų ins­pek­ci­jai.

Ka­dan­gi nieks ne­sku­bė­jo Kau­ne pa­teik­ti at­sa­ky­mo į pra­šy­mą, pra­bė­gus mė­ne­siui aly­tiš­kiai nu­ta­rė pa­ra­gin­ti lai­ki­no­sios sos­ti­nės kler­kus. „Ap­skri­ties sta­ty­bos ko­mi­si­ja pra­šo pra­neš­ti jos š.m. rug­sė­jo mėn. 11 d. raš­to Nr. 406 pa­sek­mes, dėl už­tvir­ti­ni­mo Žu­vu­siems už Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę pa­min­klo sta­ty­ti brė­ži­nių, nes ar­ti­na­si žie­mos lai­kas ir už­ėjus šal­čiams ne­ga­li­ma bus vyk­dy­ti dar­bų“.

Šį­kart su at­sa­ky­mu ne­bu­vo del­sia­ma: „Ka­dan­gi pri­sta­ty­to Aly­taus pa­min­klo pro­jek­to an­ge­lo fi­gū­ra ne­ati­tin­ka pro­por­ci­jos nuo­sta­toms, to­dėl pro­jek­tas grą­ži­na­mas ne­tvir­tin­tas.“ Ne­tru­kus pa­min­klo sta­ty­bos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kui teis­mo ant­sto­liui Vac­lo­vui Run­tai raš­tu ap­skri­ties sta­ty­bos ko­mi­si­ja pra­ne­šė, „kad pa­min­klo sta­ty­mo dar­bai be lei­di­mo drau­džia­ma“.

Tai­gi 1928 me­tais Lais­vės an­ge­lo pa­min­klas Aly­tu­je bu­vo tik brė­ži­nių for­ma po­pie­riaus la­pe.

Di­de­lė šven­tė Aly­tu­je

Po me­tų (1929 me­tais) im­ta­si ryž­tin­gų žings­nių de­ri­nant pro­jek­tą ir pra­dė­ti re­a­lūs sta­ty­bos dar­bai. Pa­tį pa­min­klą žu­vu­siems už Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę nu­tar­ta ofi­cia­liai ati­deng­ti ru­de­niop, kuo­met ap­skri­ties XIX šau­lių rink­ti­nė mi­nės veik­los de­šimt­me­tį.

1929 me­tais spa­lio 27 die­ną Aly­tu­je ple­vė­sa­vo vė­lia­vos, na­mai ir na­mų bal­ko­nų tvo­re­lės bu­vo pa­puoš­tos pu­šų ša­ko­mis ir jau pa­gel­tu­siais ber­že­liais.

Mies­te, gat­vė­je prieš pa­min­klą, bu­vo pa­sta­ty­ti iš­puoš­ti var­tai su už­ra­šu „Gar­bė žu­vu­siems did­vy­riams“, an­tri var­tai ties mies­to ri­ba gar­bin­giems sve­čiams iš Kau­no su­tik­ti.

Šią die­ną Aly­tu­je vy­ko dvi­gu­ba šven­tė: ap­skri­ties XIX šau­lių rink­ti­nė mi­nė­jo sa­vo de­šimt­me­tį, o mies­to vi­suo­me­nė ati­den­gė pa­min­klą Žu­vu­siems už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę.

Į iš­kil­mes kvie­tė ir pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną, ta­čiau šis ne­at­vy­ko. Gar­bin­gų sve­čių de­le­ga­ci­jai, ku­rio­je bu­vo Šau­lių są­jun­gos pir­mi­nin­kas An­ta­nas Žmui­dzi­na­vi­čius, vy­riau­sia­sis ka­riuo­me­nės ka­pe­lio­nas Vla­das Mi­ro­nas, aukš­to ran­go ka­ri­nin­ki­ja, va­do­va­vo su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras Vy­tau­tas Vi­lei­šis.

Nuo pat 9 va­lan­dos ulo­nų pul­ko aikš­te­lė­je pra­si­dė­jo šur­mu­lys, bū­ria­vo­si šau­liai, bu­vo ren­gia­ma­si Šv. Mi­šioms ir pa­ra­dui. Pa­mal­dos pra­si­dė­jo 10 va­lan­dą šau­lių pul­ko vė­lia­vos pa­šven­ti­ni­mu. Sve­čiai si­dab­ri­nė­mis vi­nu­tė­mis ją pri­ka­lė prie ko­to.

Pra­si­dė­jus pa­ra­dui, ku­ria­me da­ly­va­vo be­veik 1000 šau­lių, pra­pliu­po lie­tus. Ta­čiau tai ne­iš­gąs­di­no iš­kil­mių da­ly­vių ir 12 va­lan­dą 30 mi­nu­čių vi­si rin­ko­si prie bū­si­mo Mies­to so­do esan­čio­je aikš­tė­je, ku­rio­je juo­du ap­dan­ga­lu ap­gaub­tas sto­vė­jo pa­min­klas.

Su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras truk­te­lė­jo ap­dan­ga­lą, iš­kil­min­gai ati­deng­da­mas gra­žuo­lį Lais­vės an­ge­lo pa­min­klą. Bu­vo sa­ko­mos pro­gi­nės kal­bos, sve­čiai pa­si­ra­šė ant spe­cia­laus ak­to, ku­ris kar­tu su smul­kio­mis lie­tu­viš­ko­mis mo­ne­to­mis bu­vo įdė­tas į stik­li­nį in­dą ir įmū­ry­tas pa­min­klo pos­ta­mente. Pa­min­klas bu­vo 13 met­rų aukš­čio, iš ku­rių 4 met­rai te­ko an­ge­lo skulp­tū­rai, ir kai­na­vo 15000 li­tų.

Po iš­kil­mių prie Lais­vės an­ge­lo bu­vo pa­dė­ta 12 vai­ni­kų, gre­ta jo pra­jo­jo ulo­nai, pra­žy­gia­vo šau­liai bei aukš­tes­nio­sios miš­kų mo­kyk­los auk­lė­ti­niai ir spor­tiš­kai nu­si­tei­kę žy­dų pro­gim­na­zi­jos mo­ki­niai.

Sve­čius žy­mūs mies­to vi­suo­me­nės vei­kė­jai pa­kvie­tė į šau­lių iš­kil­min­gą po­sė­dį ir ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je pie­tų. Vie­nu iš šven­tės ak­cen­tų tu­rė­jo bū­ti spor­to var­žy­bos ir gim­nas­tų pa­si­ro­dy­mas, ta­čiau dėl blo­go oro bu­vo at­lik­ti tik ke­tu­ri gim­nas­ti­kos pra­ti­mų pa­si­ro­dy­mai, ne­iš­tvė­ru­sios vie­ną nu­me­rį at­li­ko ir šau­lės mo­te­rys. Vė­liau Šau­lių na­muo­se, ku­rie su­te­mus bu­vo ap­švies­ti, su­vai­din­tas spek­tak­lis „Sa­va­no­rio duk­tė“.

Lem­pu­čių švie­so­mis pa­si­puo­šė ir Lais­vės an­ge­las. Vi­sų iš­kil­mių me­tų gro­jo ulo­nų or­kest­ras, o tau­tiš­ką gies­mę gie­do­jo gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai.

„Per­kū­nas nu­mu­šė pa­min­klo vir­šu­je bu­vu­sią sta­tu­lą“

To­kiais ar pa­na­šiais pa­va­di­ni­mais 1934 me­tų ko­vo pa­bai­go­je spau­da mir­gė­te mir­gė­jo pra­ne­ši­mais apie tai, kad žai­bas tren­kė į Aly­taus Lais­vės an­ge­lo skulp­tū­rą ir ši su­tru­pė­jo.

Anuo­met re­to pa­min­klo skulp­tū­ra bu­vo lie­ja­ma iš bron­zos, nes tai itin bran­gu, to­dėl dau­ge­lis skulp­tū­rų bū­da­vo tie­siog gelž­be­to­ni­nės, kaip ir Aly­taus an­ge­las.

Ko­vo 26-osios ry­te Aly­tu­je įsi­smar­ka­vo pa­va­sa­ri­nė aud­ra su per­kū­ni­ja. To me­to spau­da „nu­sta­tė“, kad 7 val. 10 min. žai­bas tren­kė į Lais­vės an­ge­lo pa­min­klą ir „nu­mu­šė pa­min­klo vir­šu­je bu­vu­sią sta­tu­lą – lais­vę sim­bo­li­zuo­jan­tį an­ge­lą. Li­ko tik da­lis ko­jų su ky­šan­čio­mis ge­le­ži­mis, o vi­sa gelž­be­to­ni­nė fi­gū­ra su­tru­pė­jo į ga­ba­lus ir iš­laks­tė pla­čiu ra­tu. Pa­min­klo pje­dest­ra­las li­ko svei­kas.“

Ne­tru­kus aikš­tė pri­si­pil­dė smal­suo­lių, kiek­vie­nam ma­gė­jo pa­ma­ty­ti, kas gi nu­ti­ko. Pra­džio­je pa­šnibž­do­mis, o ne­tru­kus ir at­vi­rai mies­te pra­dė­ta svars­ty­ti, „ko­dėl Die­vas an­ge­lą su­dau­žė“. At­sa­ky­mą ne­tru­kus pa­tei­kė laik­raš­tis „Su­val­kie­tis“: „Tik­ru­moj čia nie­ko fa­ta­liš­ko nė­ra, nes ne­lai­mė įvy­ko tik dėl to, kad pa­min­klo sta­ty­to­jai to­kį aukš­tą pa­sta­tą už­mir­šo ap­rū­pin­ti per­kūn­sar­giu.“

Ka­dan­gi sta­tant pa­min­klą bu­vo su­tau­py­ta žai­bo­lai­džio są­skai­ta – aly­tiš­kiams vėl te­ko rink­ti lė­šas pa­min­klo at­sta­ty­mui. Po po­ros me­tų tas pats „Su­val­kie­tis“ ėmė ne­ri­mau­ti: „Per­kū­no nu­trenk­tas Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vė­je ne­pri­klau­so­my­bės pa­min­klas iki šiol dar ne­su­tvar­ky­tas. Rei­kė­tų ne­del­siant gra­ži­ą­ją Aly­taus vie­tą, ku­rio­je at­lie­ka­mos vals­ty­bi­nės ir vi­suo­me­ni­nės iš­kil­mės, pa­puoš­ti nau­ja lais­vės sta­tu­la.“

1937 me­tais Aly­tų pa­puo­šė ant­ro­ji Lais­vės an­ge­lo skulp­tū­ra. Dar kar­tą pa­min­klas nu­ken­tė­jo so­viet­me­čiu – pa­si­kei­tus po­li­ti­nei san­tvar­kai jis šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo nu­griau­tas.

Lais­vės an­ge­lo pa­slap­tys

Ka­da ta­ria­me žo­dį „an­ge­las“, mes ne­gal­vo­ja­me, tai mo­te­riš­ka ar vy­riš­ka bū­ty­bė. Nes an­ge­las ir yra tie­siog an­ge­las – be­ly­tė bū­ty­bė su spar­nais. Ta­čiau jei­gu ati­džiau pa­si­žiū­rė­si­me į Aly­taus lais­vės an­ge­lą – tai an­ge­las mo­te­ris. Mat skulp­to­rius An­ta­nas Alek­san­dra­vi­čius bu­vo ža­vin­gas vy­riš­kis ir sa­kė, kad kiek­vie­na mo­te­ris ar mer­gi­na – tai an­ge­las, o kiek­vie­nas vy­ras – vel­nias, to­dėl Aly­tų tu­ri sau­go­ti an­ge­las mo­te­ris. Be­je, pats skulp­to­rius ve­dė bū­da­mas be­veik 60 me­tų ir su­spė­jo už­au­gin­ti du vai­kus.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad skulp­to­rius A.Alek­san­dra­vi­čius an­ge­lo skulp­tū­rai po­zuo­ti bu­vo įkal­bė­jęs Aly­taus gim­na­zi­jos jau­nu­tę gra­žuo­lę mo­ky­to­ją.

Kai 1937 me­tais bu­vo at­nau­ji­na­ma prieš tre­jus me­tus žai­bo su­dau­žy­ta an­ge­lo skulp­tū­ra, mies­te sklan­dė gan­dai, jog skulp­to­riui vėl pa­vy­ko pri­si­kal­bin­ti po­zuo­ti tą pa­čią mo­ky­to­ją. Tik tuo­met ji jau bu­vo iš­te­kė­jusi ir au­gi­no du vai­ku­čius, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad ir jos fi­gū­ra bu­vo ap­va­les­nė.

Pats A.Alek­san­dra­vi­čius su­sku­bo pa­neig­ti šiuos gan­dus, ta­čiau aky­les­ni mies­tie­čiai kal­bė­jo, jog pir­mo­jo ir ant­ro­jo pa­min­klo fi­gū­ros iš tik­rų­jų sky­rė­si... Kiek ta­me pra­ma­no ir mies­tie­čių fan­ta­zi­jos, o kiek tei­sy­bės – sun­ku at­sa­ky­ti.

Sta­tant pa­min­klą A.Alek­san­dra­vi­čius nu­kri­to nuo pa­sto­lių, su­si­lau­žė ko­ją ir at­si­dū­rė Aly­taus ap­skri­ties li­go­ni­nė­je, kur ne­ga­lė­jo at­si­ža­vė­ti pa­slau­gio­mis ir gra­žio­mis me­di­ci­nos se­se­lė­mis. Vie­na iš kri­ti­mo ver­si­jų bu­vo, kad, pra­dė­jus pa­min­klo sta­ty­mą, vie­nas in­ži­nie­rius pra­dė­jo pirš­tis į ben­dra­au­to­rius. A.Alek­san­dra­vi­čius ne­su­ti­ko, to­dėl bu­vo nu­sam­dy­tas žmo­gus, ku­ris pa­slap­čia pa­sto­lius įpjo­vė ir vyk­dant dar­bus šie lū­žo. Šian­dien to nieks ne­ga­li nei pa­tvir­tin­ti, nei pa­neig­ti.

Skulp­to­riaus at­vy­ki­mo į tar­pu­ka­rio Aly­tų itin lauk­da­vo vy­res­nio am­žiaus po­nios, ku­rios iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti ati­džiai jį ste­bė­da­vo (ką už­kal­bi­no, su kuo pa­si­la­bi­no, ku­ria­me res­to­ra­ne pie­ta­vo) ir su­ži­no­to­mis „nau­jie­no­mis“ da­li­jo­si su vi­su mies­tu. To­kias po­nias va­din­ti ap­kal­bų sklei­dė­jo­mis bū­tų ne itin gra­žu – jos bu­vo tie­siog to me­to ne­mo­ka­mos ži­niask­lai­dos at­sto­vės.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu prie Lais­vės an­ge­lo pa­min­klo bu­vo pra­dė­ti lai­do­ti so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­riai. Ne­tru­kus čia bu­vo pa­sta­ty­tas obe­lis­kas su rau­do­na pen­kia­kam­pe žvaigž­de. Ne­tru­kus ne­be­li­ko Lais­vės an­ge­lo pa­min­klo. At­gi­mė jis 1991 me­tais lap­kri­čio 23 die­ną – tai tre­čia­sis mies­tą sau­gan­tis An­ge­las ir pir­ma­sis iš­lie­tas iš bron­zos.

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė