Tre­čią de­šimt­me­tį sa­va­no­riau­jan­ti In­ga: „Sa­va­no­rys­tė – gy­ve­ni­mo bū­das, pa­dėk tu – pa­dės ir tau. Jau iš aukš­čiau”

– Pir­miau­sia pa­si­džiau­giau, kad esa­te to­kia ak­ty­vi, tiks­lin­gai mo­ty­vuo­ta, su rim­tu bei at­sa­kin­gu po­žiū­riu. Pri­sta­ty­ki­te sa­ve ir ke­lius, ku­rie at­ve­dė Jus į sa­va­no­rių gre­tas.

– Kaž­ka­da te­ko su­si­dur­ti su ne­pri­tek­liu­mi pa­čiai, tuo­met pa­gal­bą ga­vau iš sa­va­no­rės Ka­zy­tės Mor­ke­liū­nie­nės, ku­ri va­do­vau­ja Aly­taus ne­įga­lių­jų sa­vi­tar­pio pa­gal­bos sa­va­no­rių gru­pei „Ga­ja“. Jos pa­ska­tin­ta 2002 me­tais pra­dė­jau lan­ky­ti šiai gru­pei pri­klau­san­čias se­no­les. Taip pra­si­dė­jo ma­no sa­va­no­rys­tė.

2007 me­tais bu­vau pa­kvies­ta tuo­me­tės va­do­vės Ro­mu­tės Var­ne­lie­nės sa­va­no­riau­ti Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos Aly­taus sky­riu­je. Iki šios die­nos ne­si­ski­riu su šio­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis.

– Kiek sa­vęs ski­ria­te sa­va­no­rys­tei? Ko­kią pa­tir­tį ji Jums at­ne­šė?

– Kiek­vie­ną die­ną sa­va­no­rys­tei ati­duo­du nors ke­le­tą va­lan­dų, o kar­tais ten­ka ir dau­giau lai­ko pa­au­ko­ti spren­džiant pro­ble­mas. Šiuo me­tu kaip Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rė lan­kau 5 se­no­lius.

Sa­va­no­rys­tė iš­mo­kė pla­nuo­ti lai­ką, įsi­klau­sy­ti į ap­lin­ki­nius, džiaug­tis sa­vo ir se­no­lio gy­ve­ni­mu.

– Ko­kio­se sri­ty­se, pro­jek­tuo­se daž­niau­siai ten­ka sa­va­no­riau­ti? Ko­kia sa­va­no­rys­tės for­ma Jums pri­im­ti­niau­sia?

– Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­jo­je yra ne­ma­žai pro­gra­mų, aš da­ly­vau­ju tri­jo­se – „Šil­ti ap­si­lan­ky­mai“, „Stip­ri šei­ma“ ir „Pir­mo­ji pa­gal­ba“.

Pro­gra­ma „Šil­ti ap­si­lan­ky­mai“ skir­ta vie­ni­šiems vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms. Jo­je da­ly­vau­jan­tys sa­va­no­riai ma­ži­na sen­jo­rams vie­ni­šu­mo jaus­mą, ku­ria drau­gys­tę, da­li­ja­si ver­tin­ga in­for­ma­ci­ja apie vie­ni­šu­mo įvei­ki­mo bū­dus, sa­vi­pa­gal­bą, svei­ką gy­ven­se­ną, ju­dė­ji­mo nau­dą.

Stip­rios šei­mos pro­gra­mos tiks­las – at­liep­ti ne­ga­lios pa­lies­tų šei­mų in­te­re­sus, pa­dė­ti ir pa­tiems ne­ga­lią tu­rin­tiems as­me­nims, ir jų ar­ti­mie­siems. Per įvai­rias veik­las sie­kia­ma pa­dė­ti šei­moms leng­viau in­teg­ruo­tis vie­tos ben­druo­me­nė­se.

Pir­mo­sios pa­gal­bos pro­gra­mos tiks­las – mo­ky­ti vi­suo­me­nę pir­mo­sios pa­gal­bos įgū­džių, švies­ti apie jos svar­bą.

Ka­dan­gi vi­so­se pro­gra­mo­se vyks­ta kon­tak­tas su žmo­nė­mis, ben­dra­vi­mas – svar­biau­sia, tik taip ga­li to­bu­lė­ti, stip­rė­ti ir ki­tiems pa­dė­ti.

– Ko­kias įdo­miau­sias veik­las, už­da­vi­nius te­ko at­lik­ti sa­va­no­riau­jant?

– Te­ko reng­ti sto­vyk­las ne­įga­liam jau­ni­mui, ly­dė­ti se­no­lius prie jū­ros, reng­ti ren­gi­nius pi­lie­tiš­ku­mui stip­rin­ti.

Su sa­va­no­re Ug­ne Stel­mo­kie­ne ve­da­me pir­mo­sios pa­gal­bos įgū­džių pro­gra­mą.

– Ar ten­ka pa­dė­ti į Lie­tu­vą at­vyks­tan­tiems uk­rai­nie­čiams?

– Su ka­ro pa­bė­gė­liais uk­rai­nie­čiais ten­ka su­si­dur­ti, kaip su kai­my­nais, ka­dan­gi vie­no­je laip­ti­nė­je gy­ve­na­me, da­li­na­mės in­for­ma­ci­ja. Pa­de­da­me jiems, kuo tik ga­li­me. Sma­gu, kad jie džiau­gia­si aly­tiš­kių drau­giš­ku­mu ir ra­my­be.

– Sa­va­no­rių gre­tos au­ga, bet dar ne taip gau­siai kaip no­rė­tų­si. Kaip ma­no­te, jei sa­va­no­rys­tė bū­tų įskai­to­ma į dar­bo sta­žą, gal no­rin­čių įsi­jung­ti bū­tų dar dau­giau?

– Be abe­jo – taip. Tuo­met dau­giau žmo­nių įsi­jung­tų į sa­va­no­riš­ką veik­lą.

– Pa­pras­tai de­kla­ruo­ja­ma taip, kad sa­va­no­rys­tė – veik­la, ku­ri įpras­mi­na žmo­gaus lai­ką ir su­tei­kia jaus­mą, jog pri­si­de­dama prie ki­tų ge­ro­vės. Kas yra sa­va­no­rys­tė pa­gal In­gą, tai yra – pa­gal Jus?

– Sa­va­no­rys­tė – gy­ve­ni­mo bū­das, pa­dėk tu – pa­dės ir tau. Jau iš aukš­čiau.

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o no­ri­si apie tai kal­bė­ti, nes tu­ri­te ką pa­sa­ky­ti.

– Kuo dau­giau kal­bė­si­me apie sa­va­no­rys­tę, aiš­kin­si­me, kiek ga­li­ma pa­gel­bė­ti, tai taps mū­sų gy­ve­ni­mo ver­ty­be.