Tie, kam duo­da­ma, ir tie, ku­riems – ne

Vis dėl­to dva­si­nin­kas spė­jo iš­gar­sė­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je anks­čiau. Prieš ke­lias sa­vai­tes duo­da­mas in­ter­viu ru­siš­kam re­li­gi­nio tu­ri­nio ka­na­lui „Spas“ ir at­sa­ky­da­mas į pa­teik­tą žiū­ro­vės klau­si­mą apie tai, ką da­ry­ti, jei­gu nė­ra la­bai di­de­lio no­ro iš­leis­ti ka­riau­ti mo­bi­li­zuo­tą sū­nų, jis at­sa­kė, esą jei­gu mo­te­rys var­to­tų ma­žiau kon­tra­cep­ti­nių prie­mo­nių ir gim­dy­tų dau­giau vai­kų, tai ir ga­li­mos jų ne­tek­tys ne­at­ro­dy­tų to­kios skau­džios.

Per­skai­tęs apie tai, kaž­ko­dėl iš­kart pri­si­mi­niau gal prieš 15 me­tų įvy­ku­sį po­kal­bį su ko­le­ga žur­na­lis­tu Aud­riu­mi Lel­kai­čiu, ku­ris bu­vo grį­žęs iš Af­ga­nis­ta­no, kur fil­ma­vo do­ku­men­ti­ką mū­sų ka­riš­kių at­sta­to­mo­je Go­ro pro­vin­ci­jo­je. Ka­da jo pa­klau­siau, kas jį nu­ste­bi­no to­je mū­sų men­kai pa­žįs­ta­mo­je ša­ly­je, jis pa­sa­ko­jo, kad žie­mą to­se vie­to­se – ga­na at­šiau­rus kli­ma­tas ir iš­gy­ven­ti ten, ne­tu­rint šil­to būs­to, dir­bant kaž­ko­kius lau­ko dar­bus, nė­ra pa­pras­ta. Ir šia pras­me Aud­rių nu­ste­bi­nęs vie­ti­nių po­žiū­ris į nuo­sa­vų vai­kų, daž­niau­siai kū­di­kių mir­tį: „Ki­lo įspū­dis, kad tai la­bai gy­ve­ni­miš­kas rei­ka­las – bu­vo vai­kas, jo ne­bė­ra, ta­čiau, ko ge­ro, ne­tru­kus at­si­ras ki­tas“...

Šiuo me­tu Af­ga­nis­ta­no Is­la­mo Res­pub­li­ka pa­gal ofi­cia­lų Hidž­ros ka­len­do­rių skai­čiuo­ja, jei ne­klys­tu, 1444 me­tus. Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja no­mi­na­liai, pa­gal Gri­ga­lių yra XXI am­žiu­je. Ta­čiau ko­dėl la­biau at­ro­do, kad tai Uk­rai­no­je nuo „Hi­mars“ ra­ke­tos (kaip tvir­ti­na ofi­cia­lūs ru­sų šal­ti­niai) žu­vęs sta­čia­ti­kių dva­si­nin­kas gy­ve­na XV am­žiu­je? Apie ku­rį pa­žan­ges­ni ko­le­gos, jo uni­ver­si­te­to lai­kų dės­ty­to­jai, kaip te­ko pa­tir­ti, pa­sa­ko­ja kaip apie mąs­tan­tį svei­ko pro­to žmo­gų...

Vie­na ver­tus, su­pran­ta­ma, – dėl ofi­cia­lios da­bar­ti­nio Krem­liaus re­ži­mo ide­o­lo­gi­jos apie „tra­di­ci­nes ver­ty­bes“, „nie­kus“ apie as­me­ny­bės tei­ses be­igi lais­ves ir spe­ci­fi­nį po­žiū­rį į kiek­vie­ną kon­kre­tų žmo­gų. No­ri bū­ti ar­čiau re­ži­mo ir jo tei­kia­mų ga­li­my­bių – būk kon­ser­va­ty­ves­nis už pa­tį p. Pu­ti­ną.

Dar šia pro­ga pri­si­mi­niau sa­vo po­kal­bį su įžy­mia Ru­si­jos po­li­to­lo­ge Li­li­ja Šev­co­va, su ku­ria ben­dra­vo­me Mask­vo­je, ko­kiais 2010 m. Ji dar dir­bo Mask­vos Car­ne­gie cen­tre, ku­rį vė­liau, ga­li­ma sa­ky­ti, pe­rė­mė Krem­lių pa­lai­kan­tys eks­per­tai. Tą­syk ji man sa­kė tai, kas man pa­si­ro­dė it kal­bos for­ma, be pil­nak­rau­jo tu­ri­nio (vė­liau tu­rė­jau pro­gų įsi­ti­kin­ti, kad ma­no įspū­dis bu­vo klai­din­gas), kad p. Pu­ti­no ku­ria­mo­je vals­ty­bė­je žmo­gus yra nie­kas. Ir esą ap­skri­tai re­ži­mui bū­tų ge­riau, jei­gu jo­je žmo­nių bū­tų ma­žiau. Ar­ba vien ka­riš­kiai, po­li­ci­nin­kai, sau­gu­mie­čiai, naf­ti­nin­kai bei du­ji­nin­kai. Ki­taip ta­riant, tik tos bur­nos, ku­rios už­dir­ba do­le­rius ir sau­go re­ži­mą. Be jo­kių pen­si­nin­kų, mo­ky­to­jų, ne­įga­lių­jų.

Jei­gu su p. Šev­co­va tu­rė­čiau ga­li­my­bę pa­si­kal­bė­ti da­bar, bū­ti­nai pri­min­čiau tą jos ver­ti­ni­mą ir pa­klaus­čiau, o kaip p. Pu­ti­no re­ži­mas šian­dien ver­ti­na mo­ti­nas, ku­rios iš­au­gi­no sa­vo vai­kus, o ka­ro ma­ši­na juos se­mia šim­tais tūks­tan­čių į mo­bi­li­zuo­tų­jų ka­riš­kių gre­tas ir ne­vi­sai ap­reng­tus, pu­siau ap­gin­kluo­tus, ne­la­bai pa­val­giu­sius, vi­sai ne­ap­mo­ky­tus ver­čia pa­tran­kų mė­sa. Ar tos mo­ti­nos, žmo­nos, ki­ti oku­pan­tų ka­riais pa­vers­tų­jų ar­ti­mie­ji bent ka­ro są­ly­go­mis bu­vo pa­kel­ti į aukš­tes­nį šiuo­lai­ki­nės Ru­si­jos vi­suo­me­nės hie­rar­chi­jos ly­gį?

Ko ge­ro, nes vi­siems mo­bi­li­zuo­tie­siems p. Pu­ti­nas ža­da su­mo­kė­ti vien­kar­ti­nes 195 tūkst. rub­lių (apie 3 tūkst. eur.) iš­mo­kas. Ne­bū­ti­nai su­mo­kės, ta­čiau ža­da. O aukš­tes­nio ran­go ka­riš­kiai tri­na ran­ko­mis – ge­ra pro­ga tuos tūks­tan­čius pri­glob­ti: mo­bi­li­za­vai, iš­siun­tei į pa­čią mės­ma­lę, su­lau­kei pra­ne­ši­mų apie mo­bi­li­zuo­tų­jų žū­tį ar da­li­nių su­triuš­ki­ni­mą fron­te ir 3 tūkst. eu­rų – be­veik ta­vo ki­še­nė­je.

Ru­si­jos emig­ran­tų ži­niask­lai­da mir­ga pra­ne­ši­mais apie ka­riuo­me­nė­je ky­lan­čius maiš­tus. Ne dėl to, kad rei­kia vyk­ti į kru­vi­ną ka­rą, ne dėl to, kad rei­ka­lau­ja­ma žu­dy­ti kai­my­ni­nės ša­lies žmo­nes, o dėl to, kur esą ža­dė­tie­ji pi­ni­gai?! Ir at­si­ran­da at­sa­kin­gų vir­ši­nin­kų, ku­rie ten mo­bi­li­zuo­tie­siems tie­siog dre­bia į akis: „O kam jums pi­ni­gai, jei­gu jau po po­ros sa­vai­čių bū­si­te pas Ab­ra­o­mą?“

Ne­pri­du­ria, kad re­tas jų bus pa­gerb­tas pa­ties Pu­ti­no įsa­ku apie RF di­dvy­rio var­do su­tei­ki­mą.