Tė­viš­kės au­ra – lyg krikš­to marš­ki­niai (FOTO)

Te­ko vėl kur­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo

Ko­dėl kiek­vie­ną pa­va­sa­rį į sa­vo liz­dus su­grįž­ta gan­drai ir kur tas žmo­gaus sie­los gra­vi­ta­ci­jos lau­kas? Ži­no­ma, tė­viš­kė. To­kia iš­si­ilg­ta, iš­sva­jo­ta. Bet ko­dėl to­kie tam­sūs lan­gai, ko­dėl toks iš vi­sų ker­čių dvel­kian­tis šal­tis? Grįž­tan­čių čia nie­kas ne­lau­kė. Dau­ge­lio na­mai jau bu­vo už­im­ti ki­tų. V.Ži­lins­ko na­muo­se įsteig­ta Kur­nė­nų aš­tuon­me­tė, S.Ži­lins­ko – Man­čiū­nų pra­di­nė mo­kyk­la. Pra­si­dė­jo dar vie­nas sun­kus gy­ve­ni­mo eta­pas. Te­ko vėl kur­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo. Vi­sų var­gų ne­ap­ra­šy­si. 

Vai­kai už­au­go ga­būs, darbš­tūs, nors dau­ge­liui truk­dė trem­ties žy­mės do­ku­men­tuo­se, jie sa­vo at­kak­lu­mu tar­tum pra­lau­žė le­dą ir ėjo pa­si­rink­tu ke­liu, ta­po gy­dy­to­jais, mo­ky­to­jais, in­ži­nie­riais, miš­ki­nin­kais, že­mė­tvarkininkais. P.Ži­lins­kai­tės-Lu­ka­še­vi­čie­nė anū­kas Vla­das Tu­ma­so­nis – gar­sus ma­te­ma­ti­kas, 1968 me­tais bai­gęs M.Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­tą. Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­tas, pa­ra­šęs kny­gas „Asem­ble­rio kal­ba“, „Mak­rop­rog­ra­ma­vi­mas“ ir ki­tas, pa­skel­bęs dau­giau kaip 40 moks­lo straips­nių. V.Tu­ma­so­nis yra  lie­tu­viš­kos  stan­dar­ti­nės kom­piu­te­rio kla­via­tū­ros kū­ri­mo dar­bo gru­pės va­do­vas. Jo bro­lis Juo­zas Tu­ma­so­nis – spor­to meist­ras, ėji­kas, Lie­tu­vos čem­pio­na­tų pri­zi­nin­kas. Se­suo Al­do­na Tu­ma­so­ny­tė-Liau­gau­die­nė – Že­mės ūkio aka­de­mi­jos ir Kau­no „Žal­gi­rio“ mo­te­rų ran­ki­nio ko­man­dos na­rė, spor­to meist­rė, auk­so me­da­lių lai­mė­to­ja. 
Pla­čio­je gi­mi­nė­je yra ge­o­lo­gų, ar­che­o­lo­gų, ge­og­ra­fų, po­li­to­lo­gų, tei­si­nin­kų, ag­ro­no­mų. Alek­san­dro anū­kai Vla­di­mi­ras ir Edu­ar­das – ver­sli­nin­kai.

Trys Ži­lins­kų kar­tos bu­vo la­bai pri­si­ri­šu­sios prie že­mės. Prie­var­ta nuo jos at­plėš­ti ir vėl su­grį­žę. Ga­li kil­ti klau­si­mas, ar dar gy­vas tas žem­dir­bio ge­nas, ar pa­vel­dė­jo jį kas iš tė­vų ir se­ne­lių? Su pa­si­di­džia­vi­mu ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vi­sų so­dy­bų dva­sia dar gy­va. Kur­nė­nuo­se gy­ve­na Vla­do  pro­anū­kio Dai­niaus  Jur­ge­lio­nio šei­ma. Man­čiū­nus puo­se­lė­ja Sta­sio anū­kas Da­rius Ja­sio­nis. Te­ofi­lės Ži­lins­kai­tės-Bal­ke­vi­čie­nės so­dy­bo­je ūki­nin­kau­ja anū­kas Jo­nas Bal­ke­vi­čius. Pran­ciš­kos Ži­lins­kai­tės- Lu­ka­še­vi­čie­nės na­mus Vo­vo­se pri­žiū­ri anū­kai Ri­mas Lu­ka­še­vi­čius ir Zi­ta Ši­lie­nė. A.Ži­lins­ko anū­kė Bi­ru­tė Liut­kie­nė su šei­ma ūki­nin­kau­ja bu­vu­sia­me Ki­žių dva­re Prie­nų ra­jo­ne. S.Ži­lins­ko anū­kai Sau­lius, ir Gin­ta­ras Va­lū­nai yra gar­sūs Aly­taus ra­jo­no ūki­nin­kai, įvai­rių der­liaus šven­čių ir ki­tų ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai, lie­tu­viš­kos žem­dir­bys­tės tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jai. Dar vie­nas pui­kus Aly­taus ra­jo­no ūki­nin­kas, Dau­gir­dų kai­me plė­to­jan­tis  di­de­lį ir mo­der­nų ūkį, yra P.Ži­lins­kai­tės-Lu­ka­še­vi­čie­nės pro­anū­kis Vid­man­tas Na­vic­kas.

V.Ži­lins­ko li­ni­jo­je yra ne­ma­žai at­ža­lų, pa­si­rin­ku­sių me­di­ko pro­fe­si­ją. Vy­riau­sios duk­ros  sto­ma­to­lo­gės Vla­dos duk­ra Da­nu­tė Bur­bie­nė – Aly­taus Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nės kar­dio­lo­gė, bu­vu­si il­ga­me­tė kar­dio­lo­gi­nio sky­riaus ve­dė­ja. Onos duk­ra Al­ma Sa­ka­vi­čie­nė – odon­to­lo­gė Kau­ne. Jos vai­kai Emi­li­ja ir Vy­tau­tas taip pat ta­po gy­dy­to­jais. Čes­lo­vo duk­ra Vi­li­ja Žu­kaus­kie­nė – vais­ti­nin­kė, jos duk­ra Emi­li­ja – gy­dy­to­ja.

Su­si­tin­ka­me to­dėl, kad pa­si­il­go­me, kad esa­me gi­mi­nės...

Šian­die­na at­ve­ria nau­jas ga­li­my­bes. Mū­sų vai­kų ir anū­kų kar­ta yra lais­vo pa­sau­lio pi­lie­čiai. To­kio pa­sau­lio, apie ku­rį kaž­ka­da net ne­ga­lė­jo­me pa­sva­jo­ti. Koks stip­rus žmo­gus, kai ver­žia­si į lais­vę, ir koks gra­žus, kai jis lais­vas, kai ga­li iš­skleis­ti spar­nus  ir lyg aras skrai­dy­ti po pa­sau­lį, jį pa­žin­ti. Pa­sau­lis tar­tum su­ma­žė­jo ir pri­ar­tė­jo prie mū­sų. A.Ži­lins­ko pro­anū­kė Jo­lan­ta Liut­ku­tė, bai­gu­si ap­lin­kos in­ži­ne­ri­jos moks­lus, gy­ve­na ir dir­ba Ze­lan­di­jo­je, Pran­ciš­kos pro­anū­kė Ro­man­tė Ši­ly­tė – Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Da­ni­jo­je di­plo­ma­tė, Vla­do anū­kė Eg­lė Ži­lins­kai­tė – Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos at­sto­vy­bės Lie­tu­vo­je ver­ti­mo ir kal­bos rei­ka­lų ko­or­di­na­to­rė. Net pen­kios Alek­san­dro pro­anū­kės  Ma­ria­na, Vio­le­ta, In­ga, Si­gu­tė ir Jur­gi­ta yra fi­lo­lo­gės, ug­dan­čios jau­ną­ją kar­tą Lie­tu­vos gim­na­zi­jo­se bei pro­gim­na­zi­jo­se, dės­tan­čios gim­tą­ją lie­tu­vių ir an­glų kal­bas. An­glis­tė Jur­gi­ta Ja­ru­še­vi­čie­nė yra daž­na TV lai­dų  ir vik­to­ri­nų „Kas ir ko­dėl?“  bei „Auk­si­nis pro­tas“ da­ly­vė, ne kar­tą ta­pu­si nu­ga­lė­to­ja.

Vai­kys­tė­je į Kur­nė­nus iš Kal­va­ri­jos daž­nai at­va­žiuo­da­vo pus­se­se­rė Da­nu­tė ir jos bro­lis Jo­nas. Vi­si sma­giai leis­da­vo­me lai­ką, mėg­da­vo­me mau­dy­tis ir brai­dy­ti Luks­nė­nų eže­re. Jo­nas ne­si­skir­da­vo su fo­to­apa­ra­tu ir vi­sur mus fo­to­gra­fa­vo. Ko­kios bran­gios tos aki­mir­kos, tie su­stab­dy­ti kad­rai ir ko­kios gra­žios nuo­trau­kos. La­bai džiau­giuo­si, kad pa­ga­liau su­si­tiks ir mū­sų vai­kai: Da­nu­tės duk­ra Rū­ta Bur­bai­tė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja, po­etė, nau­jo­sios grai­kų, an­glų ir pran­cū­zų kal­bų ver­tė­ja, Jo­no sū­nus Jo­nas Žiau­ka – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to gam­tos moks­lų fa­kul­te­to moks­li­nin­kas ir ma­no jau­nes­ny­sis sū­nus Vla­das  Sun­co­vas – dai­li­nin­kas-di­zai­ne­ris, pa­ro­dų ar­chi­tek­tas Lie­tu­vo­je ir už­sie­nio ša­ly­se.

Kad yra  no­ras su­si­tik­ti ir di­de­lė trau­ka, by­lo­ja tas fak­tas, jog gi­mi­nės su­va­žiuos ne tik iš Aly­taus mies­to, bet ir iš pu­sės ra­jo­no. Ne tik iš Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos, Ne­men­či­nės, Bal­bie­riš­kio, Drus­ki­nin­kų, bet parsk­ris iš Šve­di­jos, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Da­ni­jos ir Aust­ra­li­jos.

Kaž­kas pa­klau­sė: o ko­dėl su­si­tin­ka­te šie­met, gal yra koks ju­bi­lie­jus, ar me­ti­nės? Tik­rai nė­ra jo­kios da­tos, nes kiek­vie­na die­na yra svar­bi da­ta. Su­si­tin­ka­me to­dėl, kad pa­si­il­go­me, kad esa­me gi­mi­nės, kad bai­gia­si va­sa­ra ir rug­pjū­tis.

Ona Jur­ge­lio­ny­tė-Sun­co­vie­nė