Tautodailininkė Virginija Sebestinienė dėl idėjų ilgam „įkrenta” į etnografinių rinkinių fondų saugyklas, liaudies buities muziejus (0)

Tau­to­dai­li­nin­kė Vir­gi­ni­ja Se­bes­ti­nie­nė su duk­re­le Vil­te Sa­lų dva­ro par­ke (Ro­kiš­kis). Čia aly­tiš­kė kar­tu su se­no­jo ama­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­ja Vio­le­ta Ja­si­ne­vi­čie­ne taip pat bu­vo su­ren­gu­sios sa­vo dar­bų pa­ro­dą. Ri­mos Dris­kie­nės nuotr.
Tau­to­dai­li­nin­kė Vir­gi­ni­ja Se­bes­ti­nie­nė su duk­re­le Vil­te Sa­lų dva­ro par­ke (Ro­kiš­kis). Čia aly­tiš­kė kar­tu su se­no­jo ama­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­ja Vio­le­ta Ja­si­ne­vi­čie­ne taip pat bu­vo su­ren­gu­sios sa­vo dar­bų pa­ro­dą. Ri­mos Dris­kie­nės nuotr.
Kaip tei­gia tau­to­dai­li­nin­kė Vir­gi­ni­ja Se­bes­ti­nie­nė, py­ni­mo ama­tą ji pa­vel­dė­jo iš se­ne­lio Sta­sio Ba­čins­ko, ku­ris mo­kė­jo pin­ti įvai­rius krep­šius, dė­žes. Jos mo­čiu­tė Jad­vy­ga Ba­čins­kie­nė už­si­ė­mė au­di­mu. Kai ku­rie iš jos dar­bų iš­li­kę net iki šių die­nų. Su ama­tais ar­ti­mai su­si­ju­si ir Vir­gi­ni­jos ma­ma Ona Čer­niaus­kie­nė. Ji, tu­rė­da­ma lais­vo lai­ko, pri­sė­da prie mez­gi­nio.

„Vai­kys­tė­je, ma­ty­da­ma se­ne­lį pi­nan­tį, dar ne­bu­vau su­si­do­mė­ju­si šia veik­la, to­dėl pir­muo­ju sa­vo mo­ky­to­ju ga­liu va­din­ti ge­ra­šir­dį kai­my­ną Al­gir­dą Gu­dai­tį. Jis, pa­ste­bė­jęs, jog aš, jau­nes­nių kla­sių moks­lei­vė, nuo­lat do­miuo­si jo pi­na­mais krep­šiais, pa­mo­kė ma­ne ir pa­siū­lė pa­ban­dy­ti pin­ti pa­čiai. Jau pir­mie­ji mė­gi­ni­mai bu­vo vi­sai sėk­min­gi, tad su­lau­kiau kai­my­no pa­gy­ri­mo. Tai pa­stū­mė­jo ma­ne gi­lin­tis į py­ni­mo sub­ti­ly­bes“, – tei­gia ser­ti­fi­kuo­tų pin­ti­nių py­nė­ja, ku­ri, su­si­bi­čiu­lia­vu­si su tau­to­dai­li­nin­ke iš Ro­kiš­kio Vio­le­ta Ja­si­ne­vi­čie­ne, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė­je su­ren­gė ben­drą sa­vo kū­ry­bos dar­bų pa­ro­dą „Iš kar­tos į kar­tą“. Kū­rė­jų dar­bais ga­li­ma gė­rė­tis iki Tri­jų ka­ra­lių, sau­sio 6 die­nos.

Tau­to­dai­li­nin­kę V.Se­bes­ti­nie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Su bi­čiu­le Vio­le­ta su­vie­ni­jo­te pa­jė­gas ir gra­žia pa­ro­da „Iš kar­tos į kar­tą“ džiu­gi­na­te aly­tiš­kius, se­no­vi­nių ama­tų ger­bė­jus. Kaip čia iš­ėjo, kad dvi tau­to­dai­li­nin­kės iš skir­tin­gų re­gio­nų su vi­siš­kai ki­tos rū­šies dar­bais su­ren­gia jau ne vie­ną pa­ro­dą?

– Su Vio­le­ta su­si­pa­ži­no­me ren­gi­ny­je „Pa­lan­gos stin­ta“. Ben­dram po­mė­giui mus dar la­biau su­ar­ti­nus iš­ėjo taip, jog su­si­drau­ga­vo­me ir šei­mo­mis. Tiek Vio­le­ta, tiek aš puo­se­lė­ja­me se­no­jo ama­to tra­di­ci­jas ir no­ri­me bei sten­gia­mės jas per­duo­ti at­ei­ties kar­toms.

Mū­sų se­ne­lių na­mai, įpras­ta bui­tis neap­si­ei­da­vo be pin­ti­nių ir vel­ti­nių, tai bu­vo ir yra vie­ni iš ar­cha­jiš­kiau­sių žmo­nių ama­tų bei ver­slų. Dėl šios prie­žas­ties nu­spren­dė­me pa­ro­dą kur­ti ir ją pri­sta­ty­ti kar­tu. Ga­li­ma sa­ky­ti, jog dar­bai skir­tin­gi, bet kas­die­ny­bė­je jie yra glau­džiai su­si­ję.

 

– Ne vie­nam, vien re­kla­mą pa­ma­čius, ky­la klau­si­mas, kuo dė­tos kar­tos? Juk ne se­ne­liai, ne tė­vai iš­mo­kė šio ama­to.

– Vai­kys­tė­je, ma­ty­da­ma se­ne­lį pi­nan­tį, dar ne­bu­vau su­si­do­mė­ju­si šia veik­la, to­dėl pir­muo­ju sa­vo mo­ky­to­ju ga­liu va­din­ti ge­ra­šir­dį kai­my­ną Al­gir­dą Gu­dai­tį. Jis, pa­ste­bė­jęs, jog aš, jau­nes­nių kla­sių moks­lei­vė, nuo­lat do­miuo­si jo pi­na­mais krep­šiais, pa­mo­kė ma­ne ir pa­siū­lė pa­ban­dy­ti pin­ti pa­čiai. Jau pir­mie­ji mė­gi­ni­mai bu­vo vi­sai sėk­min­gi, tad su­lau­kiau kai­my­no pa­gy­ri­mo. 1994-ai­siais Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je moks­lus bai­giau, įgi­jau py­nė­jos iš vy­te­lių spe­cia­ly­bę.

Vis­gi, nors ama­to iš­mo­kė ne se­ne­lis, jei­gu ne­bū­čiau ma­čiu­si jo pi­nan­čio – var­gu ar bū­čiau su­si­do­mė­ju­si py­ni­mu. Tai­gi, ma­nau, jog šį po­mė­gį bū­tent iš jo ir pa­vel­dė­jau.

Tad ir pa­va­di­ni­mas pa­si­rink­tas ne­at­si­tik­ti­nai – abie­jų mū­sų šei­mo­se ma­tė­me šį se­ną­jį ama­tą, o da­bar sten­gia­mės per­teik­ti jį jau­na­jai kar­tai – tiek sa­vo vai­kams, šei­mos na­riams, tiek kiek­vie­nam pa­ro­dos lan­ky­to­jui.

Be­lie­ka ti­kė­tis, jog ir mū­sų vai­kai ne­pa­mirš šio ama­to ir pa­mė­gins jį per­duo­ti at­ei­ties kar­toms.

 

– Ser­ti­fi­ka­tą ga­vo­te 2015 me­tų spa­lį, tau­to­dai­li­nin­kės var­dą me­tais anks­čiau, va­di­na­si, esa­te pa­si­kaus­čiu­si py­nė­ja. Be ry­kų – pin­ti­nių su ant­vo­žu – ko­kie dar Jū­sų dar­bai tu­ri ser­ti­fi­ka­tą?

– Šiuo me­tu esu ser­ti­fi­ka­vu­si tik pin­ti­nes bei pin­ti­nes su ant­vo­žu. Pas­ta­ruo­ju me­tu te­ko ap­si­lan­ky­ti ne vie­na­me mu­zie­ju­je, ap­žiū­rė­ti au­ten­tiš­kus dar­bus, pa­si­sem­ti idė­jų. Su­pra­tau, jog ga­liu ser­ti­fi­kuo­ti ir dau­giau sa­vo ga­mi­nių, tad ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se yra na­mų apy­vo­kos in­dų, pa­vyz­džiui, lėkš­te­lių ar du­be­nė­lių, ser­ti­fi­ka­vi­mas.

 

– Tur­būt vie­no­dai pi­nan­čių tau­to­dai­li­nin­kų nė­ra, kiek­vie­nas iš­si­ski­ria sa­vo py­ni­mu ir, aiš­ku, ko­ky­be. Pa­ro­do­je Jū­sų eks­po­nuo­ja­mi dar­bai dau­giau skir­ti bui­čiai – vy­te­lės ne­nu­žie­vin­tos, be raš­tų, kli­jų, da­žų. Ko­kį lai­ko­tar­pį sten­gė­tės at­gai­vin­ti?

– Ži­no­ma, jog kiek­vie­nas kaž­kuo iš­si­ski­ria, net man pa­čiai ne­pa­vyks­ta nu­pin­ti to­kio pat vie­no­do ga­mi­nio, vi­si jie tu­ri sa­vi­tu­mo. Trum­pai ta­riant, nors vi­si pi­na­me iš žil­vi­čio vy­te­lių, bet kiek­vie­no ga­mi­nys skir­tin­gas. Ma­nau, jog tai yra dar vie­nas šio ama­to gro­žis.

Sa­vo dar­bais sten­giuo­si at­gai­vin­ti XX am­žiaus 1–4 de­šimt­me­čius.

 

– Ma­ne su­ža­vė­jo pin­ti­nė­lė šu­tin­toms bul­vėms su lu­pe­na nu­koš­ti ir pa­duo­ti į sta­lą. Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie šį ma­no pir­mą kar­tą ma­to­mą bui­ties daik­tą.

– Kaip mi­nė­jau, pas­ta­ruo­ju me­tu lan­kiau­si ne vie­na­me mu­zie­ju­je, tad bū­tent šį ga­mi­nį ra­dau Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­jaus Et­no­gra­fi­nių rin­ki­nių fon­dų sau­gyk­lo­je. Apie jį man pa­pa­sa­ko­jo mu­zie­ji­nin­kė Ja­ni­na Sa­mu­lio­ny­tė.

Iš mu­zie­ji­nin­kės pa­sa­ko­ji­mų ir ki­tos su­rink­tos in­for­ma­ci­jos su­ži­no­jau, jog pro­tė­viai, val­gy­da­mi šut­bul­ves, pin­ti­nę su jo­mis pa­sta­ty­da­vo ant sta­lo ar­ba pa­sta­lė­je ant pa­ko­jų pa­stal­kų (sta­lo ko­jas jun­gian­čių sker­si­nių). Kar­tais pin­ti­nę su bul­vė­mis pa­dė­da­vo ant suo­lo, sto­vin­čio prie sta­lo. Ant sta­lo pin­ti­nę daž­niau­siai pa­dė­da­vo tuo­met, kai val­gy­da­vo ne­di­de­lė šei­ma.

Jei­gu di­de­lė šei­my­na (kar­tu ir sam­di­niai), iš pin­ti­nės, sto­vin­čios ant pa­ko­jų, bu­vo pa­to­gu pa­im­ti bul­ves iš abie­jų sta­lo pu­sių. Pa­val­gius pin­ti­nę iš­dau­žy­da­vo į sta­lo ar kros­nies kam­pą ir pa­ka­bin­da­vo vir­tu­vė­je ant di­de­lio dik­to vi­nies ar pa­lik­da­vo ant sta­lo pa­stal­kų.

Kai la­bai su­si­mur­zy­da­vo, ją iš­plau­da­vo. Pa­va­sa­rį prieš šv. Ve­ly­kas, per di­dį­jį skal­bi­mą, pin­ti­nę iš­plau­da­vo šar­mu, ku­ria­me plau­da­vo rū­bus.

Sin­tau­tuo­se (Ša­kių r.) už­ra­šy­ta įdo­mi me­džia­ga apie pin­ti­nę, į ku­rią bu­vo pi­la­mos vir­tos bul­vės su lu­pe­no­mis – šut­bul­vės. Sin­tau­tų apy­lin­kė­se šią pin­ti­nę va­di­no ka­še. Ka­šė bū­da­vo pin­ta iš vy­te­lių, krep­šys – pa­siū­tas iš me­džia­gos.

Šut­bul­ves mė­go val­gy­ti va­ka­rie­nei su rūg­pie­niu, sal­džiu pie­nu, jos la­bai ska­nu su kiau­lie­nos ar žą­sie­nos spir­gais. Per ga­vė­nią va­ka­rie­nei šut­bul­ves val­gė su sil­kė­mis, ku­rios už­pil­tos alie­ju­mi, su gry­bais, su ci­bu­lai­ne. Šei­mi­nin­kės ci­bu­lai­nei į du­be­nį įpil­da­vo bu­ro­kė­lių rūgš­ties, ją at­skies­da­vo vi­rin­tu van­de­niu, įpjaus­ty­da­vo svo­gū­nų, kar­tais sil­kių, įdė­da­vo pi­pi­rų, drus­kos ir val­gy­da­vo su šut­bul­vė­mis. Ci­bu­lai­nę val­gy­da­mas, bul­vę lai­kai ran­ko­je ir at­si­kan­di. Bul­vių lu­pe­nas su­stum­da­vo ant sta­lo į krū­ve­les.

Šut­bul­vės bu­vo kas­die­nis val­gis, jų šven­tėms ne­vir­da­vo. Ne tik val­gis, bet ir vais­tas. Ko­sė­da­mi kvė­puo­da­vo šut­bul­vė­mis, slo­gą va­ry­da­vo. Pin­ti­nę pa­dė­da­vo ant kė­dės ar­ba ant že­mės. Tuo­met at­si­klaup­da­vo, pa­si­rem­da­vo ant ran­kų ir kvė­puo­da­vo-le­kuo­da­vo. Ser­gan­tį dar ap­deng­da­vo ko­kiu rū­bu.

Šei­mai už­tek­da­vo vie­nos pin­ti­nės. Jas nu­pin­da­vo se?niai ar­ba nu­si­pirk­da­vo tur­gu­je. Ūki­nin­kams pa­tiems pin­ti ne­bu­vo lai­ko. Pin­ti­nės di­du­mas pri­klau­sė nuo šei­my­nos dy­džio. Daž­niau­siai jo­je tilp­da­vo puo­das bul­vių. Pin­ti­nės bul­vėms bu­vo nau­do­tos vi­so­je va­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je Že­mai­ti­jo­je, Su­val­ki­jo­je ir Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je. Tik Že­mai­ti­jo­je jos bu­vo dve­jo­pos: pail­gos ir ap­skri­tos. Aukš­tai­ti­jo­je ir Dzū­ki­jo­je vir­tas bul­ves su lu­pe­na per­koš­da­vo per sie­tą, pa­pil­da­vo ant sta­lo ar­ba su­pil­da­vo į du­be­nį.

Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą pin­ti­nės pra­dė­jo nyk­ti. Jau bu­vo ne ma­do­je. Bul­ves py­lė į du­be­nis. Nors tuo­jau po ka­ro, trūks­tant in­dų, dar jas nau­do­jo.

 

– Pa­ko­men­tuo­ki­te pin­ti­nė­lių su ma­žo­mis an­go­mis ir lan­ke­liais pa­skir­tį. Ma­ža an­ga tur­būt tam, kad per daug ne­pa­si­sem­tum to, kas lai­ko­mas jo­je?

– An­ga to­kio dy­džio, jog tilp­tų ran­ka su­pil­ti rie­šu­tus. Šį dar­bą pir­mą kar­tą taip pat ne­se­niai pa­ma­čiau mu­zie­ju­je.

Iš mu­zie­ji­nin­kės J.Sa­mu­lio­ny­tės ir už­ra­šy­tų Bro­niaus Ben­kaus pa­sa­ko­ji­mų su­ži­no­jau, jog to­kią pin­ti­nę pra­ei­ty­je va­din­da­vo „kiau­ši­niu“ rie­šu­tams. Rie­šu­tus tuo me­tu skai­čiuo­da­vo ka­pom, po 60 vie­ne­tų. Ga­liau­siai bai­gus rie­šu­tau­ti, vi­si rin­ku­sie­ji iš ki­še­nių rie­šu­tus su­pil­da­vo į „kiau­ši­nį“, nu­pin­tą iš žil­vi­čio. Tuo­met pin­ti­nė bū­da­vo už­pi­na­ma ir pa­ka­bi­na­ma džio­vin­ti. Pin­ti­nę pra­ar­dy­da­vo tik prieš pat Kū­čias, kai rie­šu­tus ir ska­nau­da­vo.

 

– O pin­tą kup­ri­nę bū­tų ga­li­ma pa­si­im­ti į žy­gį ar tai tik de­ko­ra­ci­ja?

– Vi­si ma­no pin­ti ga­mi­niai yra pri­tai­ky­ti nau­do­ti kiek­vie­nai die­nai. Mi­nė­tą kup­ri­nę ga­li­ma pri­tai­ky­ti vi­sur – ir į iš­ky­lą, ir į tur­gų ar gry­bau­ti. Dau­ge­lis ma­no klien­tų įvai­riau­sius rank­dar­bius, įskai­tant ir kup­ri­nę, įsi­gy­ja tam, jog pri­tai­ky­tų bui­ty­je ir kas­die­nia­me nau­do­ji­me.

 

– Jūs net skry­bė­lę nu­py­nė­te. Tai ir­gi pa­vel­das?

– Taip, idė­jų kiek­vie­ną die­ną ky­la pa­čių įvai­riau­sių, tad nu­spren­džiau nu­pin­ti ir skry­bė­lę. Ją py­niau šiau­dų py­ni­mo bū­du, plokš­čia dan­ty­ta py­ne iš ke­tu­rių žo­lių. Tai žo­lė, ku­ri va­di­na­si vikš­rius. Šia žo­le su­si­do­mė­jau pa­ma­čiu­si iš vikš­rio (tai ta­da vikš­riaus) pa­ga­min­tus įvai­rius ga­mi­nius – in­de­lius, skry­bė­lai­tes. Nors iš pa­žiū­ros ši ža­lia­va pa­na­ši į vy­te­lę, bet ji yra la­bai tra­pi. Džiau­giuo­si pa­siek­tu re­zul­ta­tu.

No­riu pa­ste­bė­ti, jog šio py­ni­mo bū­do ma­ne pa­mo­kė tau­to­dai­li­nin­kė Ri­ta Va­liu­ke­vi­čie­nė.

 

– Ir vi­sa tai Jūs ke­ti­na­te pa­do­va­no­ti mu­zie­jams? Gal kaž­ko jau už­si­pra­šė ir Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jus?

– Vis­ką, ką nu­py­niau, pa­do­va­no­siu mu­zie­jams. Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jus už­si­pra­šė mi­nė­to­sios „kiau­ši­nio“ rie­šu­ti­nės.

 

– Daug kar­tų lan­kė­tės mu­zie­juo­se, do­mė­jo­tės pin­tų daik­tų is­to­ri­jo­mis. Ar daug pa­ste­bė­jo­te pra­ban­ges­nių, iš nu­žie­vin­tų vy­te­lių pa­ga­min­tų daik­tų, pa­vyz­džiui, po­nioms iš tur­gaus par­si­neš­ti du­žioms pre­kėms, kad ir kiau­ši­niams?

– Fon­duo­se ra­dau daug ga­mi­nių iš nu­žie­vin­tų vy­te­lių, juos nau­do­jo mies­tuo­se gy­ve­nę tur­tin­ges­ni žmo­nės. Ga­mi­niai la­bai įvai­rūs – nuo smul­kių dė­žu­čių daik­tams su­si­dė­ti, da­mų rin­ki­nu­kų iki lėkš­te­lių ir pin­ti­nių. Kai ku­riuos ga­mi­nius jau esu nu­py­nu­si, tad at­ei­ty­je pla­nuo­ju su­reng­ti dar vie­ną pa­ro­dą, ka­dan­gi šiuo me­tu vyks­tan­ti pa­ro­da orien­tuo­ta į tuos dar­bus, ku­riuos pra­ei­ty­je py­nė vai­kai ir se­ne­liai, jie daž­niau­siai bu­vo nau­do­ja­mi kai­muo­se, ne­tur­tin­gų žmo­nių bui­ty­je.

 

– Ve­da­te už­si­ė­mi­mus įvai­raus am­žiaus žmo­nėms. Tur­būt su­si­do­mė­ji­mas ne­ma­žas? Ar vi­siš­kai ne­ga­bių mo­ki­nių pa­stai­ko?

– Su­si­do­mė­ji­mas tik­rai ne­ma­žas, ka­dan­gi te­ko ves­ti už­si­ė­mi­mus tiek vai­kams, tiek su­au­gu­siems, ga­liu teig­ti, jog no­ras pin­ti yra už­kre­čia­mas ir vi­siš­kai ne­pri­klau­so nuo am­žiaus. Na, o ga­būs yra vi­si mo­ki­niai. Svar­biau­sia yra fak­tas, jog pats ga­li nu­si­pin­ti pin­ti­nė­lę sa­vo ran­ko­mis, o ar ji tie­ses­nė, ar krei­ves­nė, šiuo at­ve­ju – vi­sai ne­svar­bu.

 

– Dzū­kai py­nė nuo ne­at­me­na­mų lai­kų, nes to rei­kė­jo jų bui­čiai. Kas Jū­sų gi­mi­nė­je, be se­ne­lio, dar py­nė?

– Kaip ir mi­nė­jau, py­nė se­ne­lis Sta­sys Ba­čins­kas. Bū­da­ma sep­tin­to­je kla­sė­je pra­dė­jau lan­ky­ti py­ni­mo bū­re­lį Aly­taus mo­ki­nių kū­ry­bos cen­tre. Bai­gu­si Aly­taus Li­kiš­kė­lių vi­du­ri­nės mo­kyk­los de­vy­nias kla­ses su­pra­tau, jog py­ni­mas yra ma­no pa­šau­ki­mas, gy­ve­ni­mo da­lis. Dėl šios prie­žas­ties pra­dė­jau mo­ky­tis 1992 me­tais Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je.

Vie­nu me­tu mo­ky­tis ir 10–11 kla­sė­se, ir Dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je ne­bu­vo leng­va, ta­čiau ge­ri no­rai nu­ga­lė­jo sun­ku­mus. 1994 me­tais Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je moks­lus bai­giau, įgi­jau py­nė­jos iš vy­te­lių spe­cia­ly­bę. Ma­no mo­ky­to­jas bu­vo am­ži­na­til­sį Jur­gis Lau­ni­ko­nis, nuo­sta­bus mo­ky­to­jas, žmo­gus, su ku­riuo drau­gys­tė tru­ko il­gai.

 

– Ku­ria­te kaip kū­rė pro­se­ne­liai, bet ar ne­knie­ti kaž­ką šiuo­lai­kiš­ko įterp­ti?

Tik­rai yra no­ras kaž­ką įterp­ti. Lei­džiu sau kur­ti, iš­lais­vin­ti min­tis – jų tu­riu tik­rai daug. Pa­vyz­džiui, Sa­lų dva­re vy­ku­sio­je pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­tos pin­ti­nė­lės su mak­ra­mė py­ni­mu.

 

– Sa­ko­ma, kad ama­tas mirš­ta, jei jo ne­per­duo­di. Jūs tu­ri­te kam per­duo­ti?

Taip, ama­tą sten­giuo­si per­duo­ti sa­vo vai­kams. Vy­res­ni jau mo­ka pin­ti, o ma­žiau­sio­ji, ku­riai šiuo me­tu sep­ty­ne­ri me­tai, dar tik mo­ko­si šio ama­to sub­ti­ly­bių.

Vis­gi, esu už­si­ė­mi­mus ve­du­si ir įvai­raus am­žiaus vai­kams mo­kyk­lo­se. Ma­nau, jog tai pat stip­riai pri­si­de­da prie ama­to per­da­vi­mo.

 

– Ar sun­ku gau­ti me­džia­gų? Kas il­giau trun­ka ir su­dė­tin­giau at­lik­ti – pa­si­ruoš­ti ar pin­ti?

– Pri­si­rink­ti nė­ra su­dė­tin­ga, žil­vi­tis pla­čiai pa­pli­tęs Lie­tu­vo­je, au­ga drėg­no­se vie­to­se. Lai­ko at­žvil­giu pa­si­ruo­ši­mas ir pats dar­bas už­trun­ka la­bai pa­na­šiai.
Di­des­nę da­lį ža­lia­vos per­ka­me iš ūki­nin­kų Kaz­lų Rū­do­je, ta­čiau ne­ven­gia­me ir tam tik­rų me­džia­gų su­si­rink­ti pa­tys.

 

– Ar pa­ti sa­vo dar­bus nau­do­ja­te bui­ty­je?

– Ži­no­ma. Ne­ga­liu įsi­vaiz­duo­ti sa­vo bui­ties be pin­ti­nės.

 

– Be abe­jo, ne tik po pa­ro­das ke­liau­ja­te. Tur­būt akys vi­suo­met ma­to pin­tus ob­jek­tus? Kas ypač ža­vi?

– Ma­ne ža­vi vi­si pin­ti ga­mi­niai. Vis­gi akį la­biau­siai pa­trau­kia ga­mi­niai iš ne­žie­vin­tų vy­te­lių. Pa­pras­ti ir kas­die­ni­niai. Kaip vi­suo­met ir sa­kau – pa­pras­tu­me sly­pi ori­gi­na­lu­mas.

 

– Dir­ba­te daž­niau­siai su kar­klais. Kar­klai, bent žem­dir­bys­tė­je – gy­vy­bės sim­bo­lis. Pri­si­lie­ti­mas prie šio me­džio tur­būt pa­krau­na ener­gi­ja il­gam?

– Tik­rai taip, tik­ras gy­vy­bės sim­bo­lis. Pa­krau­na ener­gi­jos daug ir il­gam. Tiek, jog ga­liu ja pa­si­da­ly­ti ir su ki­tais.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.