Tautodailininkė Virginija Sebestinienė dėl idėjų ilgam „įkrenta” į etnografinių rinkinių fondų saugyklas, liaudies buities muziejus (0)
„Vaikystėje, matydama senelį pinantį, dar nebuvau susidomėjusi šia veikla, todėl pirmuoju savo mokytoju galiu vadinti geraširdį kaimyną Algirdą Gudaitį. Jis, pastebėjęs, jog aš, jaunesnių klasių moksleivė, nuolat domiuosi jo pinamais krepšiais, pamokė mane ir pasiūlė pabandyti pinti pačiai. Jau pirmieji mėginimai buvo visai sėkmingi, tad sulaukiau kaimyno pagyrimo. Tai pastūmėjo mane gilintis į pynimo subtilybes“, – teigia sertifikuotų pintinių pynėja, kuri, susibičiuliavusi su tautodailininke iš Rokiškio Violeta Jasinevičiene, Alytaus miesto savivaldybėje surengė bendrą savo kūrybos darbų parodą „Iš kartos į kartą“. Kūrėjų darbais galima gėrėtis iki Trijų karalių, sausio 6 dienos.
Tautodailininkę V.Sebestinienę kalbina Aldona KUDZIENĖ.
– Su bičiule Violeta suvienijote pajėgas ir gražia paroda „Iš kartos į kartą“ džiuginate alytiškius, senovinių amatų gerbėjus. Kaip čia išėjo, kad dvi tautodailininkės iš skirtingų regionų su visiškai kitos rūšies darbais surengia jau ne vieną parodą?
– Su Violeta susipažinome renginyje „Palangos stinta“. Bendram pomėgiui mus dar labiau suartinus išėjo taip, jog susidraugavome ir šeimomis. Tiek Violeta, tiek aš puoselėjame senojo amato tradicijas ir norime bei stengiamės jas perduoti ateities kartoms.
Mūsų senelių namai, įprasta buitis neapsieidavo be pintinių ir veltinių, tai buvo ir yra vieni iš archajiškiausių žmonių amatų bei verslų. Dėl šios priežasties nusprendėme parodą kurti ir ją pristatyti kartu. Galima sakyti, jog darbai skirtingi, bet kasdienybėje jie yra glaudžiai susiję.
– Ne vienam, vien reklamą pamačius, kyla klausimas, kuo dėtos kartos? Juk ne seneliai, ne tėvai išmokė šio amato.
– Vaikystėje, matydama senelį pinantį, dar nebuvau susidomėjusi šia veikla, todėl pirmuoju savo mokytoju galiu vadinti geraširdį kaimyną Algirdą Gudaitį. Jis, pastebėjęs, jog aš, jaunesnių klasių moksleivė, nuolat domiuosi jo pinamais krepšiais, pamokė mane ir pasiūlė pabandyti pinti pačiai. Jau pirmieji mėginimai buvo visai sėkmingi, tad sulaukiau kaimyno pagyrimo. 1994-aisiais Alytaus dailiųjų amatų mokykloje mokslus baigiau, įgijau pynėjos iš vytelių specialybę.
Visgi, nors amato išmokė ne senelis, jeigu nebūčiau mačiusi jo pinančio – vargu ar būčiau susidomėjusi pynimu. Taigi, manau, jog šį pomėgį būtent iš jo ir paveldėjau.
Tad ir pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – abiejų mūsų šeimose matėme šį senąjį amatą, o dabar stengiamės perteikti jį jaunajai kartai – tiek savo vaikams, šeimos nariams, tiek kiekvienam parodos lankytojui.
Belieka tikėtis, jog ir mūsų vaikai nepamirš šio amato ir pamėgins jį perduoti ateities kartoms.
– Sertifikatą gavote 2015 metų spalį, tautodailininkės vardą metais anksčiau, vadinasi, esate pasikausčiusi pynėja. Be rykų – pintinių su antvožu – kokie dar Jūsų darbai turi sertifikatą?
– Šiuo metu esu sertifikavusi tik pintines bei pintines su antvožu. Pastaruoju metu teko apsilankyti ne viename muziejuje, apžiūrėti autentiškus darbus, pasisemti idėjų. Supratau, jog galiu sertifikuoti ir daugiau savo gaminių, tad artimiausiuose planuose yra namų apyvokos indų, pavyzdžiui, lėkštelių ar dubenėlių, sertifikavimas.
– Turbūt vienodai pinančių tautodailininkų nėra, kiekvienas išsiskiria savo pynimu ir, aišku, kokybe. Parodoje Jūsų eksponuojami darbai daugiau skirti buičiai – vytelės nenužievintos, be raštų, klijų, dažų. Kokį laikotarpį stengėtės atgaivinti?
– Žinoma, jog kiekvienas kažkuo išsiskiria, net man pačiai nepavyksta nupinti tokio pat vienodo gaminio, visi jie turi savitumo. Trumpai tariant, nors visi piname iš žilvičio vytelių, bet kiekvieno gaminys skirtingas. Manau, jog tai yra dar vienas šio amato grožis.
Savo darbais stengiuosi atgaivinti XX amžiaus 1–4 dešimtmečius.
– Mane sužavėjo pintinėlė šutintoms bulvėms su lupena nukošti ir paduoti į stalą. Papasakokite daugiau apie šį mano pirmą kartą matomą buities daiktą.
– Kaip minėjau, pastaruoju metu lankiausi ne viename muziejuje, tad būtent šį gaminį radau Lietuvos liaudies buities muziejaus Etnografinių rinkinių fondų saugykloje. Apie jį man papasakojo muziejininkė Janina Samulionytė.
Iš muziejininkės pasakojimų ir kitos surinktos informacijos sužinojau, jog protėviai, valgydami šutbulves, pintinę su jomis pastatydavo ant stalo arba pastalėje ant pakojų pastalkų (stalo kojas jungiančių skersinių). Kartais pintinę su bulvėmis padėdavo ant suolo, stovinčio prie stalo. Ant stalo pintinę dažniausiai padėdavo tuomet, kai valgydavo nedidelė šeima.
Jeigu didelė šeimyna (kartu ir samdiniai), iš pintinės, stovinčios ant pakojų, buvo patogu paimti bulves iš abiejų stalo pusių. Pavalgius pintinę išdaužydavo į stalo ar krosnies kampą ir pakabindavo virtuvėje ant didelio dikto vinies ar palikdavo ant stalo pastalkų.
Kai labai susimurzydavo, ją išplaudavo. Pavasarį prieš šv. Velykas, per didįjį skalbimą, pintinę išplaudavo šarmu, kuriame plaudavo rūbus.
Sintautuose (Šakių r.) užrašyta įdomi medžiaga apie pintinę, į kurią buvo pilamos virtos bulvės su lupenomis – šutbulvės. Sintautų apylinkėse šią pintinę vadino kaše. Kašė būdavo pinta iš vytelių, krepšys – pasiūtas iš medžiagos.
Šutbulves mėgo valgyti vakarienei su rūgpieniu, saldžiu pienu, jos labai skanu su kiaulienos ar žąsienos spirgais. Per gavėnią vakarienei šutbulves valgė su silkėmis, kurios užpiltos aliejumi, su grybais, su cibulaine. Šeimininkės cibulainei į dubenį įpildavo burokėlių rūgšties, ją atskiesdavo virintu vandeniu, įpjaustydavo svogūnų, kartais silkių, įdėdavo pipirų, druskos ir valgydavo su šutbulvėmis. Cibulainę valgydamas, bulvę laikai rankoje ir atsikandi. Bulvių lupenas sustumdavo ant stalo į krūveles.
Šutbulvės buvo kasdienis valgis, jų šventėms nevirdavo. Ne tik valgis, bet ir vaistas. Kosėdami kvėpuodavo šutbulvėmis, slogą varydavo. Pintinę padėdavo ant kėdės arba ant žemės. Tuomet atsiklaupdavo, pasiremdavo ant rankų ir kvėpuodavo-lekuodavo. Sergantį dar apdengdavo kokiu rūbu.
Šeimai užtekdavo vienos pintinės. Jas nupindavo se?niai arba nusipirkdavo turguje. Ūkininkams patiems pinti nebuvo laiko. Pintinės didumas priklausė nuo šeimynos dydžio. Dažniausiai joje tilpdavo puodas bulvių. Pintinės bulvėms buvo naudotos visoje vakarinėje Lietuvoje Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Tik Žemaitijoje jos buvo dvejopos: pailgos ir apskritos. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje virtas bulves su lupena perkošdavo per sietą, papildavo ant stalo arba supildavo į dubenį.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą pintinės pradėjo nykti. Jau buvo ne madoje. Bulves pylė į dubenis. Nors tuojau po karo, trūkstant indų, dar jas naudojo.
– Pakomentuokite pintinėlių su mažomis angomis ir lankeliais paskirtį. Maža anga turbūt tam, kad per daug nepasisemtum to, kas laikomas joje?
– Anga tokio dydžio, jog tilptų ranka supilti riešutus. Šį darbą pirmą kartą taip pat neseniai pamačiau muziejuje.
Iš muziejininkės J.Samulionytės ir užrašytų Broniaus Benkaus pasakojimų sužinojau, jog tokią pintinę praeityje vadindavo „kiaušiniu“ riešutams. Riešutus tuo metu skaičiuodavo kapom, po 60 vienetų. Galiausiai baigus riešutauti, visi rinkusieji iš kišenių riešutus supildavo į „kiaušinį“, nupintą iš žilvičio. Tuomet pintinė būdavo užpinama ir pakabinama džiovinti. Pintinę praardydavo tik prieš pat Kūčias, kai riešutus ir skanaudavo.
– O pintą kuprinę būtų galima pasiimti į žygį ar tai tik dekoracija?
– Visi mano pinti gaminiai yra pritaikyti naudoti kiekvienai dienai. Minėtą kuprinę galima pritaikyti visur – ir į iškylą, ir į turgų ar grybauti. Daugelis mano klientų įvairiausius rankdarbius, įskaitant ir kuprinę, įsigyja tam, jog pritaikytų buityje ir kasdieniame naudojime.
– Jūs net skrybėlę nupynėte. Tai irgi paveldas?
– Taip, idėjų kiekvieną dieną kyla pačių įvairiausių, tad nusprendžiau nupinti ir skrybėlę. Ją pyniau šiaudų pynimo būdu, plokščia dantyta pyne iš keturių žolių. Tai žolė, kuri vadinasi vikšrius. Šia žole susidomėjau pamačiusi iš vikšrio (tai tada vikšriaus) pagamintus įvairius gaminius – indelius, skrybėlaites. Nors iš pažiūros ši žaliava panaši į vytelę, bet ji yra labai trapi. Džiaugiuosi pasiektu rezultatu.
Noriu pastebėti, jog šio pynimo būdo mane pamokė tautodailininkė Rita Valiukevičienė.
– Ir visa tai Jūs ketinate padovanoti muziejams? Gal kažko jau užsiprašė ir Alytaus kraštotyros muziejus?
– Viską, ką nupyniau, padovanosiu muziejams. Alytaus kraštotyros muziejus užsiprašė minėtosios „kiaušinio“ riešutinės.
– Daug kartų lankėtės muziejuose, domėjotės pintų daiktų istorijomis. Ar daug pastebėjote prabangesnių, iš nužievintų vytelių pagamintų daiktų, pavyzdžiui, ponioms iš turgaus parsinešti dužioms prekėms, kad ir kiaušiniams?
– Fonduose radau daug gaminių iš nužievintų vytelių, juos naudojo miestuose gyvenę turtingesni žmonės. Gaminiai labai įvairūs – nuo smulkių dėžučių daiktams susidėti, damų rinkinukų iki lėkštelių ir pintinių. Kai kuriuos gaminius jau esu nupynusi, tad ateityje planuoju surengti dar vieną parodą, kadangi šiuo metu vykstanti paroda orientuota į tuos darbus, kuriuos praeityje pynė vaikai ir seneliai, jie dažniausiai buvo naudojami kaimuose, neturtingų žmonių buityje.
– Vedate užsiėmimus įvairaus amžiaus žmonėms. Turbūt susidomėjimas nemažas? Ar visiškai negabių mokinių pastaiko?
– Susidomėjimas tikrai nemažas, kadangi teko vesti užsiėmimus tiek vaikams, tiek suaugusiems, galiu teigti, jog noras pinti yra užkrečiamas ir visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Na, o gabūs yra visi mokiniai. Svarbiausia yra faktas, jog pats gali nusipinti pintinėlę savo rankomis, o ar ji tiesesnė, ar kreivesnė, šiuo atveju – visai nesvarbu.
– Dzūkai pynė nuo neatmenamų laikų, nes to reikėjo jų buičiai. Kas Jūsų giminėje, be senelio, dar pynė?
– Kaip ir minėjau, pynė senelis Stasys Bačinskas. Būdama septintoje klasėje pradėjau lankyti pynimo būrelį Alytaus mokinių kūrybos centre. Baigusi Alytaus Likiškėlių vidurinės mokyklos devynias klases supratau, jog pynimas yra mano pašaukimas, gyvenimo dalis. Dėl šios priežasties pradėjau mokytis 1992 metais Alytaus dailiųjų amatų mokykloje.
Vienu metu mokytis ir 10–11 klasėse, ir Dailiųjų amatų mokykloje nebuvo lengva, tačiau geri norai nugalėjo sunkumus. 1994 metais Alytaus dailiųjų amatų mokykloje mokslus baigiau, įgijau pynėjos iš vytelių specialybę. Mano mokytojas buvo amžinatilsį Jurgis Launikonis, nuostabus mokytojas, žmogus, su kuriuo draugystė truko ilgai.
– Kuriate kaip kūrė proseneliai, bet ar neknieti kažką šiuolaikiško įterpti?
Tikrai yra noras kažką įterpti. Leidžiu sau kurti, išlaisvinti mintis – jų turiu tikrai daug. Pavyzdžiui, Salų dvare vykusioje parodoje buvo eksponuotos pintinėlės su makramė pynimu.
– Sakoma, kad amatas miršta, jei jo neperduodi. Jūs turite kam perduoti?
Taip, amatą stengiuosi perduoti savo vaikams. Vyresni jau moka pinti, o mažiausioji, kuriai šiuo metu septyneri metai, dar tik mokosi šio amato subtilybių.
Visgi, esu užsiėmimus vedusi ir įvairaus amžiaus vaikams mokyklose. Manau, jog tai pat stipriai prisideda prie amato perdavimo.
– Ar sunku gauti medžiagų? Kas ilgiau trunka ir sudėtingiau atlikti – pasiruošti ar pinti?
– Prisirinkti nėra sudėtinga, žilvitis plačiai paplitęs Lietuvoje, auga drėgnose vietose. Laiko atžvilgiu pasiruošimas ir pats darbas užtrunka labai panašiai.
Didesnę dalį žaliavos perkame iš ūkininkų Kazlų Rūdoje, tačiau nevengiame ir tam tikrų medžiagų susirinkti patys.
– Ar pati savo darbus naudojate buityje?
– Žinoma. Negaliu įsivaizduoti savo buities be pintinės.
– Be abejo, ne tik po parodas keliaujate. Turbūt akys visuomet mato pintus objektus? Kas ypač žavi?
– Mane žavi visi pinti gaminiai. Visgi akį labiausiai patraukia gaminiai iš nežievintų vytelių. Paprasti ir kasdieniniai. Kaip visuomet ir sakau – paprastume slypi originalumas.
– Dirbate dažniausiai su karklais. Karklai, bent žemdirbystėje – gyvybės simbolis. Prisilietimas prie šio medžio turbūt pakrauna energija ilgam?
– Tikrai taip, tikras gyvybės simbolis. Pakrauna energijos daug ir ilgam. Tiek, jog galiu ja pasidalyti ir su kitais.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą