Tarp­tau­ti­nė ne­įga­lių­jų die­na Dau­guo­se: vai­šins uk­rai­nie­tiš­kais barš­čiais su „pam­puš­kė­mis“

– Pra­dė­ki­me kal­bą nuo to, kas šian­dien Jus džiu­gi­na, kuo ga­li­te pa­si­gir­ti, ki­tiems kaip ge­rą pa­vyz­dį pa­ro­dy­ti? Kiek na­rių jun­gia Jū­sų or­ga­ni­za­ci­ja, kiek me­tų ji gy­vuo­ja?

– Aly­taus ra­jo­no as­me­nų su ne­ga­lia drau­gi­ja gy­vuo­ja dau­giau kaip 20 me­tų. Tai so­li­di ir ak­ty­vi or­ga­ni­za­ci­ja. Ma­ni­mi drau­gi­jos na­riai pa­ti­kė­jo ir iš­rin­ko pir­mi­nin­ke prieš tre­jus me­tus, 2020-ai­siais. Mū­sų or­ga­ni­za­ci­ja vie­ni­ja 141 na­rį. Džiaug­tis tu­ri­me kuo – pir­miau­sia na­rių pa­gal­ba vie­nų ki­tiems. Esa­me em­pa­tiš­ki vi­soms so­cia­li­nėms gru­pėms, žmo­nėms. Ve­da­me įvai­rias edu­ka­ci­jas, mez­ga­me ko­ji­nes ne­iš­ne­šio­tu­kams, Uk­rai­nos ka­riams. Ak­ty­viai įsi­jun­gia­me į ak­ci­jas, mu­ges.

– Tur­būt nė­ra leng­va bur­ti kai­miš­kos vie­to­vės žmo­nes? Kur įsi­kū­ru­si or­ga­ni­za­ci­jos būs­ti­nė?

– Bam­bė­ti ir tin­gi­niau­ti tik­rai ne­tu­ri­me ka­da. Iš tie­sų mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos na­riai iš­si­bars­tę po vi­są Aly­taus ra­jo­ną, to­dėl mums iš­šū­kis su­si­rink­ti kar­tu į vie­ną vie­tą, o ir tam tin­ka­mų pa­tal­pų ne­tu­ri­me. Kai esa­me to­li vie­ni nuo ki­tų, at­si­ran­da ne­pa­to­gu­mų tai vie­niems, tai ki­tiems at­vyk­ti į ki­ta­me ra­jo­no kraš­te or­ga­ni­zuo­ja­mą ren­gi­nį. Ban­do­me trans­por­to pro­ble­mas spręs­ti, pra­šy­da­mi vie­ti­nės val­džios pa­gal­bos.

– Ar sa­vo gre­to­se daug tu­ri­te dir­ban­čių ne­įga­lių­jų ir kaip yra spren­džia­mos jų įdar­bi­ni­mo pro­ble­mos, juk tur­būt ne vie­nas no­rė­tų dirb­ti?

– Dir­ban­čių ne­įga­lių­jų žmo­nių mū­sų or­ga­ni­za­ci­jo­je yra ne­ma­žai. Aš pa­ti tu­riu svei­ka­tos pro­ble­mų ir dir­bu. Aiš­ku, pa­si­tai­ko ne­pa­to­gu­mų dėl dar­bo vie­tų pri­tai­ky­mo to­kiems dar­buo­to­jams. Nuo 2024 m. sau­sio 1 d. griež­tė­ja rei­ka­la­vi­mai darb­da­viams, įdar­bi­nan­tiems ne­įga­liuo­sius. Ge­rų ži­nių iš­gir­do­me kon­fe­ren­ci­jo­je, ku­rią or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­ja ir Už­im­tu­mo tar­ny­ba.

– O leng­va­tų ne­įga­lie­siems ar dau­gė­ja?

– Vals­ty­bė pas­ta­ruo­ju me­tu daug da­ro dėl mū­sų žmo­nių ge­ro­vės ir tai džiu­gi­na. Apie nau­jo­ves ir tei­si­nių ak­tų pa­kei­ti­mus dis­ku­tuo­ja­me su sa­vo or­ga­ni­za­ci­jos na­riais so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, in­di­vi­du­a­liuo­se su­si­ti­ki­muo­se. Val­dy­bos na­riai ak­ty­viai ben­drau­ja su na­riais.

– Jū­sų va­do­vau­ja­mi ra­jo­no ne­įga­lie­ji Tarp­tau­ti­nę ne­įga­lių­jų die­ną mi­nės Dau­guo­se. Ne­at­sklei­si­te, ko­kių pra­mo­gų ar staig­me­nų pa­reng­si­te drau­gi­jos na­riams?

– Kas­met sten­gia­mės pra­smin­gai pa­mi­nė­ti Tarp­tau­ti­nę ne­įga­lių­jų žmo­nių die­ną. Kiek­vie­nais me­tais, pa­si­ta­rę su val­dy­bos na­riais, šven­tę or­ga­ni­zuo­ja­me skir­tin­guo­se Aly­taus ra­jo­no vie­to­se. Ir šie­met at­vy­ku­sių­jų lauks kon­cer­tas, pa­si­ro­dys Aly­taus ra­jo­no me­no ko­lek­ty­vai. Aiš­ku, bus ir staig­me­nų, bet jų ne­at­sklei­si­me, lai lie­ka staig­me­na.

– Jūs gi­mu­si Uk­rai­no­je ir sa­ve va­di­na­te uk­rai­nie­te. Da­bar, kai Jū­sų gim­ti­nė­je vyks­ta ka­ras, ar bent nu­ma­no­te, kaip at­ro­do gim­to­sios apy­lin­kės? Kiek jau me­tų gy­ve­na­te Lie­tu­vo­je, tur­būt esa­te „mei­lės emig­ran­tė“?

– Taip, esu uk­rai­nie­tė iš gra­žiau­sio mies­to prie Dniep­ro – Cher­so­no. Ma­no gim­ti­nė da­bar krau­juo­ja nuo ge­no­ci­do, nuo Ru­si­jos ag­re­si­jos. Nuo ka­ro pra­džios ma­ne vi­sa­da pa­lai­kė mū­sų or­ga­ni­za­ci­jos na­riai, vy­ro gi­mi­nes, mū­sų drau­gai. Kas pi­ni­gais, kas mais­tu, kas daik­tais, o kai kas ir aša­ras šluos­tė. Esu dė­kin­ga kiek­vie­nam Lie­tu­vos pi­lie­čiui už jų pa­gal­bą. Jūs esa­te ne­re­a­lus. Da­bar esu su­si­drau­ga­vu­si su mo­te­ri­mis iš Uk­rai­nos, ku­rios gy­ve­na Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne. Su­si­tin­ka­me kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį, pa­de­da­me vie­nos ki­toms, kuo tik ga­li­me. Dau­guo­se, šven­tė­je, ir­gi bus uk­rai­nie­tiš­kų staig­me­nų: uk­rai­nie­tiš­ki barš­čiai su „pam­puš­kė­mis“.

Lie­tu­vo­je su šei­ma gy­ve­nu jau 31-erius me­tus. Man, mei­lės emig­ran­tei, bu­vo ne­leng­va, nes kal­bos ne­mo­kė­jau, ša­lių men­ta­li­te­tai sky­rė­si. Lie­tu­viš­kai kal­bė­ti pra­dė­jau po me­tų, bet in­teg­ruo­tis į ki­tą tau­tą pri­rei­kė 10 me­tų.

– Ke­pa­te duo­ną – dzū­kiš­kai ar sa­vaip?

– Švie­sios at­min­ties any­ta Re­gi­na Mak­se­lie­nė iš­mo­kė ma­ne kep­ti tik­rą lie­tu­viš­ką ru­gi­nę duo­ną. Vy­ro tė­vai bu­vo trem­ti­niai, ma­ma ke­pė duo­ną trem­ti­niams Si­bi­re. Ke­pu duo­ną su rau­gu, be cuk­raus.