Tap­ti se­niū­nai­te mo­ty­va­vo ir šei­mos įskie­py­tas jaus­mas – tu­ri pa­dė­ti ki­tiems

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (1)
2020 Spalis 23
Edi­ta Jur­čie­nė
Edi­ta Jur­čie­nė: „Se­niū­nai­tės veik­la man ap­skri­tai la­bai pa­tin­ka, nes tai su­tei­kia ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti ir ben­drau­ti su įvai­riais žmo­nė­mis, ma­lo­nu, kai ga­liu jiems kuo nors pa­dė­ti. Zitos Stankevičienės nuotr.
Vie­nai di­džiau­sių Aly­tu­je – Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jai va­do­vau­ja se­niū­nai­tė Edi­ta Jur­čie­nė. „Aly­taus nau­jie­noms“ ji pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­tir­tis, kai rei­kia ne tik su­do­min­ti žmo­nes ben­dra veik­la, bet kar­tais ir pa­čiai… pa­si­im­ti į ran­kas at­suk­tu­vą.

– Se­niū­nai­čio pa­rei­gos – ne­men­ka at­sa­ko­my­bė, šiai veik­lai ten­ka skir­ti ne­ma­žai lai­ko ir ener­gi­jos, tai­gi no­riu pir­miau­sia klaus­ti – kas Jus mo­ty­va­vo ją rink­tis?

– Se­niū­nai­te esu iš­rink­ta pir­mą kar­tą ir dir­bu dar tik dve­jus me­tus, nuo 2018-ųjų va­sa­ros. Ne­su abe­jin­ga nė vie­nam žmo­gui, jei tik ga­liu, sten­giuo­si vi­siems pa­dė­ti. Ir ne­dir­bant se­niū­nai­te man rū­pė­jo Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jų pro­ble­mos, ku­rių sa­vi­val­dy­bė gal ir ne­pa­ste­bė­da­vo. Juk na­tū­ra­lu, kad kiek­vie­no mies­to kam­pe­lio ne­ga­li ap­žiū­rė­ti, bet gy­ven­to­jai ga­li pa­tys re­a­guo­ti į jų te­ri­to­ri­jo­je esan­čias pro­ble­mas ir kreip­tis į sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jas pa­gal­bos. Pa­vyz­džiui, dėl Vidz­gi­rio mik­ro­ra­jo­ne ap­griu­vu­sių ir sli­džių laip­tų, ve­du­sių į pės­čių­jų ta­ką, – dar ne­bū­da­ma se­niū­nai­te, ra­šiau pra­šy­mus sa­vi­val­dy­bei ir pa­vy­ko laip­tus ap­tvar­ky­ti. Bū­na ir to­kių da­ly­kų, kai pa­gal­bos rei­kia sku­biai. Va­sa­rį spren­dė­me vie­no se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jo par­ve­ži­mą iš San­ta­ros kli­ni­kų. Te­ko ben­drau­ti su gy­dy­to­jais, ieš­ko­ti trans­por­to, kad žmo­gus pa­siek­tų na­mus. Ki­tam gy­ven­to­jui ieš­ko­jo­me so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, nes gi­mi­nių, ga­lin­čių jį pri­žiū­rė­ti, se­no­lis ne­tu­rė­jo. Su­si­dur­ti ten­ka su keis­čiau­sio­mis si­tu­a­ci­jo­mis. Ne­ga­lė­jau lik­ti abe­jin­ga žmo­gui, ku­rį ei­nan­tį parg­rio­vė jo pa­ties ve­džio­ja­mas vil­ki­nis šuo. Tik­rai bu­vo ne­drą­su pri­ei­ti, nes ke­tur­ko­jis di­de­lis, o ir nuo šei­mi­nin­ko skli­do al­ko­ho­lio kva­pas. Bet aki­vaiz­džiai ma­tė­si, kad jis tu­ri ne­ga­lią. Pa­dė­jau at­si­sto­ti, pa­ve­dė­jau iki suo­le­lio, la­bai ne­jau­ku, kad ki­ti ėjo pro ša­lį ir nie­kaip ne­re­a­ga­vo. Žmo­gaus iš­tar­tas „ačiū“ taip pat ir to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je – di­džiau­sias įver­ti­ni­mas ir pa­dė­ka, tai­gi, grįž­tant prie klau­si­mo apie mo­ty­va­ci­ją, tai tur­būt se­niū­nai­te ma­ne bū­ti pa­ska­ti­no ir auk­lė­ji­mas šei­mo­je, tė­vų ir mo­čiu­tės įskie­py­tas jaus­mas pa­dė­ti ki­tiems.

– Ko­kių pri­va­lu­mų at­ran­da­te se­niū­nai­tės veik­lo­je?

– Se­niū­nai­tės veik­la man ap­skri­tai la­bai pa­tin­ka, nes tai su­tei­kia ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti ir ben­drau­ti su įvai­riais žmo­nė­mis, ma­lo­nu, kai ga­liu jiems kuo nors pa­dė­ti. Įdo­mu ben­dra­dar­biau­ti su įvai­rio­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, sie­kiant, kad bū­tų iš­spręs­tos gy­ven­to­jų pro­ble­mos. Kai bu­vau iš­rink­ta, su­si­dū­riau su to­kiu reiš­ki­niu, kad ben­druo­me­nė ap­skri­tai la­bai ma­žai ži­no apie se­niū­nai­ti­ją, koks yra se­niū­nai­čio sta­tu­sas ir kad jis dir­ba vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais, tai yra be at­ly­gio.

– Kuo iš­skir­ti­nė yra Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­ja? Ko­kios pro­ble­mos, veik­los vie­ni­ja jos gy­ven­to­jus?

– Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jo­je, kaip ir ki­to­se se­niū­nai­ti­jo­se, gy­ve­na nuo­sta­būs aly­tiš­kiai! Jie no­ri, kad ša­lia jų na­mų bū­tų sau­gu, gra­žu, at­si­ras­tų erd­vių po­il­siui bei spor­tui, jau­ni­mui. Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­ja yra tik­rai ra­mi vie­ta gy­ven­ti, mie­ga­ma­sis ra­jo­nas. Sma­gu, kad tu­ri­me ke­le­tą erd­vių vie­tų, ku­rio­se ga­li­me su­si­bur­ti vi­si drau­ge, spor­tuo­ti, švęs­ti šven­tes ar su­reng­ti ren­gi­nius.

– Ko­kius di­džiau­sius iš­šū­kius pa­ti­ria­te kaip se­niū­nai­tė?

– Kaip se­niū­nai­tei skau­džiau­sia bū­na, kai žmo­gus, pa­skam­bi­nęs su kaž­ko­kia pro­ble­ma, su­py­kęs iš­si­lie­ja, ne­įsi­gi­li­nęs, kaip yra iš tik­rų­jų. Daž­niau­siai ran­da­me ben­drą spren­di­mą, bet pa­pras­to žmo­giš­ko at­si­pra­šy­mo ne­su­lau­kiu. Ge­rai, kad to­kių ma­žu­ma. La­bai sma­gu, kad krei­pia­si žmo­nės pa­gal­bos, bet tu­rė­tų su­pras­ti, jog ne vi­sa­da ir mums pa­vyks­ta pro­ble­mas spręs­ti. Se­niū­nai­tis yra tar­pi­nin­kas tarp žmo­gaus ir sa­vi­val­dy­bės, o mes dir­ba­me vi­suo­me­ni­nias pa­grin­dais. Tik­rai, jei bū­tų ga­li­my­bė, vi­sus gy­ven­to­jų pra­šy­mus iš­spręs­čiau, bet mes spren­di­mų ar įsta­ty­mų ne­pri­imi­nė­ja­me.

– Ar sun­ku iš­ju­din­ti žmo­nes ir nuo ko pri­klau­so tas va­di­na­ma­sis „ben­druo­me­niš­ku­mo in­dek­sas“?

– Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­ja yra vie­na iš di­džiau­sių se­niū­nai­ti­jų Aly­tu­je ir vi­sus su­bur­ti ben­druo­me­niš­kai veik­lai ga­na su­dė­tin­ga. Per tuos dve­jus me­tus tik­rai pa­vy­ko ne­ma­žai nu­veik­ti, pra­de­dant šie­na­vi­mo dar­bais, me­džių ge­nė­ji­mu, o bai­giant šven­tė­mis, di­des­niu sau­gu­mu dau­gia­bu­čiuo­se bei pre­ky­vie­tės įren­gi­mu prie pre­ky­bos cen­tro „Iki“. Se­niū­nai­ti­ja tu­ri prie pės­čių­jų ta­ko skel­bi­mų len­tą, ku­rią pa­sta­tė ma­no pra­šy­mu, ta­čiau kaž­kas ją bu­vo su­nio­ko­jęs. Kol pra­šy­mai dėl jos su­tvar­ky­mo vaikš­čio­jo biu­ro­kratiniuose ko­ri­do­riuo­se, te­ko pa­čiai į ran­kas pa­si­im­ti at­suk­tu­vą. Skel­bi­mų len­to­je ka­bi­na­mi skel­bi­mai, su­si­ję su Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jos veik­la. In­for­ma­ci­jos sklai­dai su­kū­riau feis­bu­ko pus­la­pį, ku­ria­me tal­pi­na­ma vi­sa in­for­ma­ci­ja, ak­tu­a­li Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jai. Ben­dra­dar­biau­ja­me su po­li­ci­ja, ska­ti­na­me gy­ven­to­jus įre­gist­ruo­ti prie dau­gia­bu­čių na­mų esan­čias ka­me­ras, iš­ki­lus sau­gu­mo pro­ble­moms – krei­pia­mės pa­ta­ri­mo.

– Vie­tų pre­ky­bai įren­gi­mas – re­gis, to­kia bui­tiš­ka pro­ble­ma?

– La­bai džiau­giuo­si, kad sa­vi­val­dy­bė at­si­žvel­gė į se­niū­nai­ti­jos pra­šy­mą dėl pre­ky­vie­tės įren­gi­mo prie par­duo­tu­vės „Iki“. Gal yra ir to­kių gy­ven­to­jų, ku­rie šiuo spren­di­mu pik­ti­no­si, bet man ne­ki­lo jo­kių abe­jo­nių dėl to­kio sta­ti­nio bū­ti­nu­mo, kai ma­ty­da­vau ant ša­li­gat­vio per lie­tų pre­kiau­jan­čius sa­vo už­au­gin­to­mis so­do gė­ry­bė­mis ir taip ban­dan­čius kaip nors pri­si­dur­ti prie sa­vo ne­di­de­lių pen­si­jų sen­jo­rus. Pir­mais me­tais ne­bu­vau iš­girs­ta, o šie­met pa­vy­ko tai įgy­ven­din­ti. Už tai dė­ko­ju Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei.

– Ko­kia lais­va­lai­kio veik­la ak­tu­a­li gy­ven­to­jams?

– Džiau­giuo­si, kad pui­kiai pa­vy­ko jau pir­mo­ji ma­no or­ga­ni­zuo­ta šven­tė „Kai­my­na­die­nis“ Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jos sta­dio­ne. Pa­tei­si­nau ak­ty­vių gy­ven­to­jų spor­ti­nės veik­los lū­kes­čius – se­niū­nai­ti­jo­je an­tri me­tai iš ei­lės or­ga­ni­zuo­ju šiau­rie­tiš­ko­jo ėji­mo mo­ky­mus. Vi­si da­ly­vau­jan­tie­ji ap­do­va­no­ja­mi šiau­rie­tiš­ko­jo ėji­mo laz­do­mis. Or­ga­ni­za­vau žy­gį Ko­vo 8-osios die­nai pa­mi­nė­ti „Už mo­te­ris“, da­ly­va­vo tik­rai ne­ma­ža da­lis Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jų. Pa­si­tei­si­no ir nuo­to­li­nės pa­skai­tos sen­jo­rams kar­tu su pro­jek­to „Pri­si­jun­gu­si Lie­tu­va“ part­ne­riais, bu­vo su­da­ry­ta ga­li­my­bė iš­mok­ti sau­giai nau­do­tis in­ter­ne­tu. Pui­ki idė­ja – ki­nas po at­vi­ru dan­gu­mi. Ma­no pra­šy­mu pra­ėju­siais me­tais or­ga­ni­za­to­riai su­ti­ko ki­ną ro­dy­ti ir Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jo­je, į fil­mo per­žiū­rą su­si­rin­ko di­de­lis ki­no ger­bė­jų bū­rys.

Sma­gu, kad šiais me­tais mies­to šven­tė per­si­kė­lė ir į se­niū­nai­ti­jas. Mū­sų se­niū­nai­ti­jo­je, Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jos sta­dio­ne, vėl šur­mu­lia­vo įvai­rios veik­los bei kon­cer­tas.

– Esa­te pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja. Ar pro­fe­si­niai įgū­džiai pa­de­da Jums kaip se­niū­nai­tei vi­suo­me­ni­ne­je veik­lo­je? Ar ga­li­ma įžvelg­ti ko­kių ben­dru­mų tarp to, kad ten­ka bū­ti ly­de­riu kas­dien pra­di­nu­kams ir su­au­gu­siems, se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jams?

– Pe­da­go­gi­nį dar­bą dir­bu jau dau­giau kaip 27-erius me­tus. Tai – vi­sų pir­ma dar­bas su ma­ža­isiais, 6–11 me­tų vai­kais. Ne­rei­kia už­mirš­ti, kad mo­kyk­lo­je iš­ki­lu­sius iš­šū­kius, su­si­ju­sius su moks­lu, el­ge­siu, rei­kia spręs­ti drau­ge su mo­ki­nių tė­vais. Per šiuos me­tus tai­kė­si įvai­rių si­tu­a­ci­jų ir pro­ble­mų. Ti­kiuo­si, kad ir vai­ku­čiai, ir se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jai ma­ny­je ma­to ge­rą mo­ky­to­ją, se­niū­nai­tę ar ly­de­rę, nes tam aš ati­duo­du vi­są sa­ve. Bu­vau, esu ir no­riu iš­lik­ti žmo­gu­mi ir nie­ka­da ne­da­rau nie­ko ki­tų są­skai­ta.

Ma­lo­nu bu­vo gau­ti Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro Ne­ri­jaus Ce­siu­lio ap­do­va­no­ji­mą už ak­ty­vią vi­suo­me­ni­nę veik­lą „Me­tų ap­do­va­no­ji­muo­se“. Man tai bu­vo pui­kus įver­ti­ni­mas ir pa­ska­ti­ni­mas, o la­biau­siai dė­ko­ju gy­ven­to­jams, nes tai jie bal­sa­vo už no­mi­na­ci­ją, ku­rio­je bu­vau ap­do­va­no­ta. Iš tik­rų­jų ten­ka bū­ti la­bai ak­ty­viai ir pa­čiai. Pa­vyz­džiui, šiais me­tais vi­sų mies­to se­niū­nai­ti­jų gy­ven­to­jai bu­vo kvie­čia­mi į tra­di­ci­nes Lie­tu­vos se­niū­ni­jų spor­to žai­dy­nes. Vie­ni gy­ven­to­jai pa­bi­jo­jo ko­vi­do, ki­ti tu­rė­jo iš­vyk­ti į ki­tas var­žy­bas, tad te­ko at­sto­vau­ti Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jai pa­čiai. Aly­tu­je tarp da­ly­va­vu­sių se­niū­nų pir­ma­ja­me ir ant­ra­ja­me eta­pe už­ėmiau pir­mą vie­tą. Fi­na­las vy­ko Pa­lan­go­je, ten jau te­ko rung­tis su 36 Lie­tu­vos se­niū­nai­ti­jų se­niū­nai­čiais ir pri­zi­nės vie­tos už­im­ti ne­pa­vy­ko.

– Ko­kias pro­ble­mas šiuo me­tu ma­to ir ban­do spręs­ti Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jai?

– Šiuo me­tu dar yra ne­baig­tų dar­bų dėl ke­lių žen­kli­ni­mo, dėl aikš­te­lių au­to­mo­bi­liams ir krep­ši­niui įren­gi­mo. Gy­ven­to­jams pro­ble­mos nie­ka­da ne­si­baigs, vie­ną iš­spren­di, o at­si­ran­da ki­ta. Sma­gu, kad žmo­nės krei­pia­si.

– Ko­kių veik­los pla­nų tu­ri­te, jei ne pa­slap­tis?

– Dar tik­rai tu­riu idė­jų, bet kol jos nė­ra iš­gry­nin­tos ir ap­tar­tos su gy­ven­to­jais, tai­gi ne­no­rė­čiau gar­siai kal­bė­ti. Ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se – pa­si­ta­rus su gy­ven­to­jais pa­ruoš­ti Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jos vė­lia­vos ir her­bo ma­ke­tus bei pa­siū­ti vė­lia­vą, su­rink­ti kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos apie Jur­giš­kių se­niū­nai­ti­jos įžy­mius žmo­nes. Sie­kia­me iš­lik­ti sau­giu ra­jo­nu, tai­gi tę­si­me ben­dra­dar­bia­vi­mą su po­li­ci­ja, pra­šy­si­me reng­ti daž­nes­nius pat­ru­liavimus ra­jo­ne tam­siuo­ju pa­ros me­tu. Ne­si­no­ri nu­leis­ti ran­kų, ti­ki­mės ras­ti vie­tą šu­nų dre­sa­vi­mo ir ve­džio­ji­mo aikš­te­lei įreng­ti.

    Komentaras

    I have been here personally and all I can tell you is you should visit here whenever you can. It is such an amazing place to be filled with a lot of people that are most likely to have the same interests as you. You are going to make a ton of friends when visiting this place. It is such a nice and wholesome place to relax and tour the surroundings. You can also see the get the game event which is going to be happening after this place closes on the weekends. You can download on pc.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.