An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus til­tas, su­jun­gęs abie­jų kran­tų Aly­tų. II da­lis

Kai pa­si­mirš­ta, kas bu­vo blo­ga

Iš­kil­min­gas nau­jo gelž­be­to­ni­nio til­to ati­da­ry­mas vy­ko 1937 me­tų gruo­džio 15 die­ną. Apie tai ra­šė vi­sa res­pub­li­ki­nė spau­da.

„Mies­tas bu­vo pa­si­puo­šęs vė­lia­vo­mis. Vie­tos gim­na­zi­jos ir ki­tų mo­kyk­lų mo­ki­niai iš­si­ri­kia­vo špa­le­riais, ku­rie nu­si­tę­sė per vi­są mies­tą. Prie til­to bu­vo 2 ulo­nų pul­ko ir šau­lių gar­bės sar­gy­ba, iš­si­ri­kia­vę špa­le­riais šau­liai, sa­va­no­riai kū­rė­jai, miš­kų mo­kyk­los moks­lei­viai ir til­to sta­ty­bos dar­bi­nin­kai.“

Į ati­da­ry­mą at­vy­ko di­de­lis bū­rys aukš­to ran­go sve­čių su mi­nist­ru pir­mi­nin­ku Juo­zu Tū­be­liu prie­ša­ky­je. Šven­ti­nia­me šur­mu­ly­je už­si­mir­šo vi­si sta­ty­bos ne­sklan­du­mai, kon­flik­tai su dar­bi­nin­kais dėl al­gų, dar­bo va­lan­dų ir są­ly­gų. Skun­dai, jog sta­tant til­tą žiau­riai elg­ta­si su ar­kliais. Elek­tros truk­džiai mies­te. Vi­si di­džia­vo­si, jog „pa­sta­ty­tas sa­vo jė­go­mis be už­sie­nio pa­gal­bos“ ir „di­džiau­sias to­kios kon­struk­ci­jos til­tas Bal­ti­jos vals­ty­bė­se“.

Til­to sta­ty­bai su­nau­do­ta 7 tūkst. ku­bi­nių met­rų be­to­no ir gelž­be­to­nio, 454 tūkst. to­nų ge­le­žies, at­lik­ta 47 tūkst. ku­bi­nių met­rų že­mės dar­bų. Jo il­gis bu­vo 195 m, plo­tis – 9 m, aukš­tis – 20 m. Pa­si­džiaug­ta, kad sta­tant su­ge­bė­ta net su­tau­py­ti (tai bu­vo re­te­ny­bė!): pla­nuo­ta iš­leis­ti 1 200 000 li­tų, o til­to sta­ty­ba kai­na­vo 1 170 000 li­tų. Prie til­to sta­ty­bos nuo­lat dir­bo 120–130 dar­bi­nin­kų.

Tuo­me­tis Ke­lių val­dy­bos vy­riau­sia­sis ke­lių di­rek­to­rius Le­o­nas Tus­ke­nis tei­gė, jog til­tas „stip­ru­mu ir pa­tva­ru­mu ati­tin­ka pir­mos kla­sės ma­gist­ra­li­nių Eu­ro­pos ke­lių til­tų nor­mas, leng­vai iš­lai­ky­si­ąs esa­mų ir bū­si­mų su­si­sie­ki­mo prie­mo­nių svo­rį. Šis til­tas esąs di­džiau­sias gelž­be­to­no til­tas Lie­tu­vo­je ir to­kios kon­struk­ci­jos til­tas di­džiau­sias Bal­ti­jos vals­ty­bė­se. Pa­na­šios kon­struk­ci­jos til­tas esąs Eu­ro­po­je tik Del­lin­ge­no mies­te, per Du­no­jų. Jis tu­ri dau­giau an­gų, bet at­ski­ros an­gos yra po 32 m, tai yra ma­žes­nės kaip Aly­taus til­te (Aly­taus til­te an­gos po 35 m.). Tai­gi, Aly­taus til­tu ga­li­me ne­per­dė­tai di­džiuo­tis.“

„Lie­tu­vos ai­das“ dar pri­dė­jo: „Nau­jas til­tas kas va­ka­rą stip­riai ap­švies­tas. Abi­pus til­to ir jo pri­va­žia­vi­mų yra 52 ži­bin­tai, ku­riuo­se de­ga po dvi 60 W elek­tros lem­pas. Da­bar til­tas ta­po mė­gia­ma aly­tie­čių va­ka­ri­nių pa­si­vaikš­čio­ji­mų vie­ta, nors čia daž­nai pu­čia žvar­bus šiau­rys.“

Apie Aly­taus til­tą bu­vo ra­šo­ma ir JAV lie­tu­vių spau­do­je. Laik­raš­tis „Dir­va“, an­glų kal­ba sa­ve api­bū­di­nęs kaip „vie­nin­te­lis Oha­jo vals­ti­jo­je lei­džia­mas na­cio­na­li­nis lie­tu­vių laik­raš­tis, pa­sie­kęs la­bai di­de­lę da­lį 80 000 lie­tu­vių vals­ti­jo­je ir 20 000 Kliv­lan­de“, 1938 me­tų sau­sio pra­džio­je iš­spaus­di­no straips­nį „Did­vy­rio Ka­ri­nin­ko A. Juo­za­pa­vi­čiaus Var­do Di­de­lis Til­tas Aly­tu­je. Mil­ži­niš­kas lai­mė­ji­mas dzū­kų kraš­tui“.

Ja­me bu­vo sa­ko­ma, jog „til­tas tiek dai­lės, tiek ir ma­sy­vu­mo at­žvil­giu im­po­nuo­ja ir puo­šia ne tik Aly­taus mies­tą, bet jis sim­buo­li­zuo­ja ir vi­są Lie­tu­vą ir yra pa­va­din­tas I-ojo Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko Juo­za­pa­vi­čiaus var­du, 1919 m. Va­sa­rio13 d. žu­vu­sio ant ša­lia bu­vu­sio se­no­jo Aly­taus til­to ko­vo­se su Lie­tu­vos prie­šais. Šis prak­tiš­kas ir di­din­gas pa­min­klas ne tik jungs Aly­taus mies­to ir apy­lin­kės gy­ven­to­jus, ku­riuos ker­ta Ne­mu­no va­ga, bet jis bus vi­sos Lie­tu­vos dar­bo ir pa­si­ry­ži­mo sim­bo­lis, nes jis pa­va­din­tas Tau­tos did­vy­rio var­du ir pa­sta­ty­tas sa­vo jė­go­mis ir dau­giau­sia net iš sa­vo kraš­to me­džia­gos. Ki­ti Lie­tu­vos di­des­ni til­tai bu­vo sta­to­mi sve­ti­mų vals­ty­bių fir­mų, dau­giau­sia jų in­ži­nie­rių ir net tech­ni­kų pri­žiū­ri­mi, bet šis til­tas pa­sta­ty­tas tik sa­vo fir­mų ir sa­vo jė­go­mis.“

Pa­va­di­ni­mą pa­vel­dė­jo

Nau­ja­sis Aly­taus til­tas, kaip ir se­na­sis me­di­nis, bu­vo pa­va­din­tas ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus var­du. Tai įam­ži­nant įmū­ry­ti Juo­zo Zi­ka­ro su­kur­ti ir iš bron­zos iš­lie­ti at­mi­ni­mo ba­rel­je­fai. Kai­ria­me kran­te: de­ši­nė­je pu­sė­je „Did­vy­riš­kas ka­ri­nin­ko A. Juo­za­pa­vi­čiaus žu­vi­mas ant Aly­taus til­to 1919. II. 13 d.“, kai­rė­je pu­sė­je – „Ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius, žu­vęs ko­vo­se už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę“.

Kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras bri­ga­dos ge­ne­ro­las Sta­sys Dir­man­tas, sa­ky­da­mas svei­ki­ni­mo kal­bą, vi­sus su­si­rin­ku­sius pa­kvie­tė ty­los mi­nu­te pa­gerb­ti A.Juo­za­pa­vi­čiaus at­mi­ni­mą: „gau­siai pub­li­kai su­da­rė di­de­lio įspū­džio ty­los mi­nu­tė. Ulo­nų pul­ko or­kest­ras tuo me­tu su­grie­žė Šo­pe­no ge­du­lin­gą mar­šą.“

De­ši­nia­me kran­te taip pat bu­vo dvi J.Zi­ka­ro su­kur­tos bron­zi­nės len­tos: vie­no­je – Aly­taus mies­to her­bas ir til­to var­das, ant­ro­je – til­to sta­ty­mo ak­tas.

Ati­da­ry­mo me­tu bu­vo skel­bia­ma, jog „šiuo me­tu vi­si til­to sta­ty­bos dar­bai at­lik­ti, iš­ski­riant, pa­ly­gin­ti, ma­žą da­ly­ką, bū­tent: pa­gal pro­jek­tą gra­žūs, me­ni­niai skulp­to­riaus Zi­ka­ro ba­rel­je­fai tu­ri tu­rė­ti sie­ne­les ir pje­das­ta­lus iš rau­do­no, ta­šy­to, pa­rink­to iš Lie­tu­vos lau­kų gra­ni­to.“

Šian­die­ni­niai kai­ria­me kran­te til­tą puo­šian­tys ba­rel­je­fai nė­ra ori­gi­na­lūs – tai ko­pi­jos. Ori­gi­na­lai, ku­riuos so­viet­me­čiu iš­sau­go­jo tar­pu­ka­rio Aly­taus ver­sli­nin­ko An­ta­no Ra­gins­ko šei­ma, eks­po­nuo­ja­mi Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je.

Gra­žuo­lis Aly­taus til­tas su­sprog­din­tas 1944 me­tais.

Til­to at­gi­mi­mas

Su­sprog­di­nus til­tą abie­jų Ne­mu­no kran­tų Aly­tus pa­čia­me mies­te li­ko be su­si­sie­ki­mo. Kaip ka­dais rei­kė­jo va­žiuo­ti Ka­niū­kų til­tu. Gy­ven­to­jai yrė­si val­ti­mis, kė­lė­si kel­tu. Kol ga­lų ga­le pa­sta­ty­tas lai­ki­nas pon­to­ni­nis til­tas. Jį kai­ria­me kran­te ga­li­ma bu­vo pa­siek­ti ei­nant Ne­mu­no gat­ve. Tai tę­sė­si iki pat 1967 me­tų ge­gu­žės 9 die­nos, kai įvy­ko at­sta­ty­to til­to ati­da­ry­mas.

Vis­kas pra­si­dė­jo 1966 me­tais. Aly­taus ke­lių sta­ty­bos val­dy­bos Nr. 8 vir­ši­nin­kas Sta­sys Si­dab­ras prie su­griau­to til­to at­si­ve­žė dar­bų vyk­dy­to­ją in­ži­nie­rių Hen­ri­ką Ke­bei­kį ir pa­sa­kė, kad til­tą rei­kia at­sta­ty­ti.

H.Ke­bei­kiui pra­dė­jus abe­jo­ti, bu­vo su­gė­din­tas, jog bus di­džiau­sia sar­ma­ta, jei ims ir koks ki­tas jau­nas in­ži­nie­rius tą pa­da­rys. Pir­miau­sia bu­vo at­sta­to­mos til­to at­ra­mos. Ant­ro­ji bu­vo ski­lu­si per pu­sę, ją rei­kė­jo sprog­din­ti. Vis­ką rei­kė­jo pa­da­ry­ti taip, jog be­to­no ga­ba­lai ne­su­kris­tų į upę.

Bai­gus pa­ruo­ši­mo dar­bus, H.Ke­bei­kis su sprog­din­to­ju vis­ką dar kar­tą pa­tik­ri­no. Ir tuo­met pa­ste­bė­jo iš at­ra­mos dvie­jų kiau­ry­mių ei­nan­čius lai­dus. Tai bu­vo nuo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro li­ku­sių sprog­me­nų lai­dai.

In­ži­nie­rius su sprog­din­to­ju il­gai svars­tė, ką da­ry­ti. Jei­gu su­veik­tų ne tik nau­jai pa­dė­ti sprog­me­nys, ta­čiau ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro – ne­be­lik­tų pa­kran­tė­je sto­vė­ju­sių pa­sta­tų. Po il­gų dve­jo­nių vie­nas pa­ė­mė vie­nus lai­dus, ki­tas – ki­tus, su­skai­čia­vo iki tri­jų ir kar­tu juos stai­giai iš­trau­kė. Pa­si­se­kė – vis­kas bai­gė­si lai­min­gai.

Įvai­rūs iš­šū­kiai lau­kė tvar­kant ir ki­tas at­ra­mas, ta­čiau jie ne­bu­vo to­kie eks­tre­ma­lūs. At­lie­kant šiuos dar­bus pra­dė­tos knie­dy­ti si­jos. Tai bu­vo pas­ku­ti­nis Lie­tu­vos til­tas, ku­rio si­jos bu­vo su­jung­tos knie­di­ji­mo bū­du. Vyk­dant dar­bus ne­bu­vo nė vie­no ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo.

Į til­to ati­da­ry­mo iš­kil­mes su­gu­žė­jo be­veik vi­si mies­to gy­ven­to­jai, ati­dar­dė­jo ir tuo­me­tės val­džios at­sto­vai. Til­tas pa­va­din­tas Lie­tu­vos ko­mu­nis­ti­nio ju­dė­ji­mo vei­kė­jo ir so­vie­ti­nio par­ti­za­no To­mo Ta­mu­le­vi­čiaus (1914–1942) var­du. Dar­bų vyk­dy­to­jui in­ži­nie­riui H.Ke­bei­kiui įteik­tas gar­bės raš­tas ir ke­lia­la­pis į Če­kos­lo­va­ki­ją.

Mies­to til­tui 1989 me­tais grą­žin­tas ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus var­das. Tais pat me­tais prie til­to pa­sta­ty­tas pa­min­klas A.Juo­za­pa­vi­čiui at­min­ti (au­to­riai ži­no­mi tau­to­dai­li­nin­kai kal­viai: Vy­tau­tas Ja­ru­tis, Ka­zys Bab­ra­vi­čius, Pra­nas Ma­loč­ka, Val­das Va­len­ti­na­vi­čius).

2019 me­tais Lie­tu­vos vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­nos iš­va­ka­rė­se, lie­pos 5-ąją, 12 va­lan­dą prie pa­min­klo (Ant­ra­ja­me Aly­tu­je) ir ant til­to (Pir­ma­ja­me Aly­tu­je), skam­bant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­nui, pir­mą kar­tą iš­kel­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės ir is­to­ri­nė vė­lia­vos.

Daž­na klai­da

Mies­to sve­čiai, ap­si­lan­kę ant šio til­to, ne­re­tai iš­di­džiai pa­sa­ko­ja, jog ke­liau­da­mi po Aly­taus kraš­tą bu­vo vie­to­je, kur žu­vo ka­ri­nin­kas An­ta­nas Juo­za­pa­vi­čius. Tai klai­da. A.Juo­za­pa­vi­čius žu­vo ant se­no­jo, me­di­nio, ku­ris pa­sro­viui bu­vo šiek tiek že­miau da­bar­ti­nio. Pa­sta­čius nau­ją­jį, me­di­nis iš­ar­dy­tas („Gruo­džio 15 d. mi­ni­mas til­tas ofi­cia­liai jau pa­nai­kin­tas, nes ša­lia jo iš­kil­min­gai pa­šven­tin­tas ir ati­da­ry­tas gelž­be­to­ni­nis til­tas.“). Karš­to­mis va­sa­ro­mis ne­to­li kai­rio­jo upės kran­to Ne­mu­ne ma­to­si se­no­jo til­to lie­ka­nos.

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė