Švenčiame tilto gimtadienį! O kaip pasveikinsime?

Vykdydamas projektą „Sveikinimai tiltui“ šią smagią sukaktį Alytaus kraštotyros muziejus minės net dviem parodomis, kurių pirmoji jau laukia lankytojų dėmesio. Pamanėme, kad dar viena Jums, mieli mūsų lankytojai, patraukli ekspozicinė erdvė galėtų būti... po atviru dangumi. Tad kviečiame aplankyti naująją lauko parodą „Dainų slėnio tiltai“ muziejaus kiemelyje! Parodoje pristatoma triguba geležinkelio, pėsčiųjų ir dviratininkų tiltų istorija, įdomiausi statybų momentai ir nuotraukos. Trumpai prisiminkime, kokia buvo šių svarbių istorinių objektų dinamika mūsų miesto raidoje.

Pirmasis geležinkelio tiltas per Nemuną Alytuje

• Kada pastatytas? 1897–1899 m.
• Kokio ilgio? 240,50 m
• Kokio aukščio? 33 m

XIX a. pab. fortifikuojant Alytaus miestą buvo nutiestas geležinkelis. Didžiausiu iššūkiu statytojams tapo atkarpos per Nemuną įveikimas – čia reikėjo statyti tiltą. Užnemunės geležinkelių valdybai užsakius, pastatytas neįprastai aukštas gembinės konstrukcijos trijų angų geležinkelio tiltas, suprojektuotas inžinieriaus Nikolajaus Beleliubskio. 

Tiltas pastatytas srauniausioje ir giliausiose Nemuno vietoje. Skirtingo aukščio krantai – problema, kurią statytojai išsprendė supildami aukštą pylimą. Kairiajame Nemuno krante pylimas supiltas nuo dabartinės A. Baranausko gatvės iki pat Nemuno. Teigiama, kad jis buvo pilamas Alytaus ir apylinkių ūkininkų be jokio atlyginimo kaip valdžios prievolė. Dešiniajame krante pylimas kiek trumpesnis, tačiau čia aukštus krantus teko kiek pažeminti nukasant žemes. Krantuose ant sukaltų polių pastatytos akmeninės atramos ir prie jų supiltas pylimas. Greičiausiai pastatyta kairiojo kranto atrama, o supylus pylimą nutiestas ir geležinkelis. 

Upės vagoje statomiems taurams – atramoms Nemuno vagoje – padaryti kesoniniai pamatai. 59 t sveriančių kesonų sienos pagamintos iš 8 mm storio metalo. Kesono darbinė kamera, kurioje dirbo darbininkai, buvo 10,90 m ilgio, 6,36 m pločio ir 3,20 m aukščio. Tokia bedugnė geležinė dėžė nuleista ant Nemuno dugno. Į vidų pumpuotas suspaustas oras neleido vandeniui patekti į vidų. Kasant gruntą kesonas smigo žemyn, ant jo viršaus buvo mūrijami tauro pamatai, ant kurių iškilo du 20 m aukščio tašytų akmenų taurai su lytlaužomis. Kairysis kesonas į upės dugną įkastas 16,5 m, o dešinysis – 13,8 m!

Pastačius pastolius sumontuotos tilto santvaros. Surinkus 89,9 m ilgio kraštines santvaras, imta montuoti centrinę, kuri buvo 65,43 m ilgio. Vėliau paklota medinė važiuojamoji danga, tad tiltu galėjo naudotis ir kitos transporto priemonės.  

Visose keturiose tilto atramose įrengtos sprogdinimo šachtos. Vieną jų panaudojo rusų kariuomenė, 1915 m. rugpjūtį atsitraukdama nuo vokiečių, artėjančių link Alytaus. Subyrėjusi tilto santvara pasiliko gilioje Nemuno vagoje, o alytiškių atmintyje išliko didingo, žaliai dažyto Nemuno krantus sujungusio geležinkelio tilto prisiminimas...

Antrasis geležinkelio tiltas Alytuje

• Kada pastatytas? – 1915 m. rugsėjo 24 d. – lapkričio 25 d. 
• Koks ilgis? 294 m
• Koks aukštis? 35 m

Atsitraukdami rusų kariai stabdė vokiečių kariuomenės puolimą ardydami geležinkelius, sprogdindami tiltus, tad vokiečiams užimtose teritorijose neliko nieko kita, kaip tik viską atstatyti. Sugriautų tiltų dalys suvirsdavo į upės vagą, taip apsunkindamos atstatymo darbus, todėl dažniausiai naujas tiltas buvo statomas šalia. Alytuje naujas, šįsyk medinis tiltas pastatytas pastumiant jo vieną galą šiek tiek prieš srovę ir panaudojant tik kairiajame krante pylimo gale esančią akmeninę atramą. 

Atstatymo darbai truko 63 dienas. Dideliam būriui statytojų – trims geležinkelininkų kuopoms, dviem pionierių būriams, darbininkų kuopai – gelbėjo maždaug 900 rusų belaisvių. 

Penktadalis visos statyboms panaudotos medžiagos buvo ąžuolas. Medinės tilto atramos pastatytos ant sukaltų polių. Tarpusavyje surištos išilginėmis sijomis, perdengtomis metalinėmis, kurios krantuose rėmėsi į betonines atramas (statant Baltosios rožės tiltą šios nugriautos). Vandenyje esančių atramų poliai sutvirtinti juos „apsiuvant“ 5 mm storio geležiniais lakštais dengtomis storomis lentomis bei papildomai apkraunant akmenimis ir maišais su cementu. Kad pavasarinis ledonešis nenuneštų tilto, ties kiekviena vandenyje esančia atrama pastatyta po lytlaužą. 1916 m. pavasarinį potvynį tiltas atlaikė. Tačiau nutarta išardyti dvi atramas srauniausioje upės vietoje, o viršutinę dalį sutvirtinti papildomai. 

Kurį laiką vokiečių okupuotame krašte geležinkeliai naudoti tik kariniais tikslais. Vietos gyventojai, norėdami keliauti geležinkeliu, turėjo gauti specialius leidimus, kurių vėliau atsisakyta.

Tiesa, medinis tiltas, kiek panašus į kortų namelį, nebuvo labai patikimas, jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Saugantis nelaimių ilgainiui garvežio nebeleisdavo per tiltą: vienas garvežys vagonus stumdavo per tiltą, o kitame krante kitas juos traukdavo. Keleiviai tiltą pereidavo pėstute, užimdavo savo vietas ir tęsdavo kelionę. Tokios kelionės truko neilgai: 1926 m. sausį judėjimas tiltu sustabdytas, o po kelių mėnesių tiltas demontuotas.

Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkai
Rasa Stanevičiūtė,
Giedrius Bernatavičius
 
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė